- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-09
- Bylos Nr.
- A-1299-602/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02981-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Pareiškėjas
- J. R.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. sausio 7 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerų plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, kai kurios kameros buvo tokios netvarkingos, jog nuo sienų ir lubų į maistą ar patalynę byrėdavo tinkas bei dažai, išduodami čiužiniai buvo dėmėti, smirdantys šlapimu. Be to, teigė, kad sanitariniame mazge trūko privatumo, kadangi jame nebuvo durų ar užuolaidų, o nuo likusio kameros ploto jis buvo atitvertas tik apie 130 cm aukščio sienele, jame nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl kiti suimtieji buvo priversti būti smarvėje. Į dušą buvo vedama tik vieną kartą per savaitę ir leidžiama juo naudotis tik 15 min. Karštas vanduo buvo sausas (kalkėtas), nuo jo pradėjo pleiskanoti oda. Tuo tarpu kameroje buvo tik šaltas vanduo, todėl indus, apatinį trikotažą pareiškėjas buvo priverstas plauti šaltu vandeniu. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad jam buvo išduotas tik vienas puodelis, o kai kuriomis dienomis išduodavo du gėrimus, t. y. pieną ir arbatą arba kefyrą ir arbatą, todėl jis buvo priverstas kažkurio atsisakyti ir negaudavo pilno maisto davinio. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad atvykstančių ir išvykstančių iš Lukiškių TI-K asmenų krata buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad dėl tokių netinkamų laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą.Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–23) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K atsiliepimą grindė šiais argumentais:Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras.Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti.Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K taip pat buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m. – vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.Dėl sanitarinio mazgo paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Tuo tarpu, vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga šiuo aspektu pareiškėjo teisių nepažeidė.Lukiškių TI-K taip pat paaiškino dėl higienos priemonių išdavimo, aprūpinimo patalyne, skalbimo, džiovinimo paslaugų teikimo ir asmens apžiūros sąlygų bei akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo.Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 41–45) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.Visų pirma, teismas nurodė, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas neginčija Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, o teismas neturi pagrindo šiais duomenimis abejoti. Tuo tarpu teismui pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjui tenkantis kameros plotas ginčo laikotarpiu iš viso 13 dienų nesiekė 3,6 kv. m, t. y. neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodytos minimalios normos. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto normą, iš esmės yra pagrįstas. Tačiau teismas, atsižvelgęs į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto nuostatas, įvertinęs tai, jog pareiškėjas skunde nepagrindė savo teiginių, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atitvertas maždaug 130 cm aukščio sienele, sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo netikėti Lukiškių TI-K teiginiais, kad sienelės aukštis buvo ne mažesnis nei 150 cm. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad atsakovo atstovas iš esmės nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose (sanitariniuose mazguose) nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema, todėl teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu, kai galiojo Higienos norma HN 76:2010, t. y. nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 31 d., nebuvo užtikrintas minėtų nuostatų laikymasis. Teismas taip pat pažymėjo, kad Higienos normos HN 76:2010 68 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad jam buvo suteikta galimybė kiekvieną savaitę pasinaudoti šiltu dušu, todėl šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų pažeidimų teismas nenustatė. Nors pareiškėjas tvirtino, kad vanduo buvo sausas (kalkėtas), teismas pabrėžė, jog minėtų teiginių jis plačiau nepakomentavo ir nepaaiškino, kokį vandenį laiko sausu. Tuo tarpu, teismo vertinimu, vanduo pagal savo savybes iš esmės negali būti sausas. Be to, teismas akcentavo, kad Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo teiginius, jog sanitariniame mazge nebuvo karšto vandens. Teismas kartu nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, o atsakovas patvirtino, jog vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra išskalbiami nemokamai. Be to, atsakovas suteikia galimybę išsiskalbti viršutinius drabužius už negrynus pinigus; asmenys, neturintys piniginių lėšų, gali pateikti prašymą išsiskalbti drabužius nemokamai. Taigi, įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjui tinkamos patalynės ir drabužių skalbimo. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose tinkas, dažai byrėjo nuo sienų, o asmenų kratos buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, teismas nurodė, jog iš atsakovo atstovo pateikto Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo akto matyti, kad patikrinimas buvo atliktas 2015 m. rugsėjo 30 d. kameroje Nr. 322, kurioje pareiškėjas buvo nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. sausio 3 d., t. y. iš esmės nuo patikrinimo, tačiau patikrinimo akte konstatuota, jog pelėsių ir buitinių parazitų nėra, temperatūra buvo tinkama, šalto vandens tiekimas užtikrintas, buvo atsilupusių sienos dažų (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 54 punkto pažeidimas), lubų paviršius buvo tinkamas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 26 d. ataskaitoje, 2015 m. spalio 16 d. ir 2015 m. spalio 22 d. atlikus kameros Nr. 322 patikrinimą, taip pat nustatyta, jog kameroje buvo atsilupusių sienos dažų, apšvietimas ir oro drėgmė buvo tinkami, buitinių parazitų nenustatyta. Tačiau teismas sprendė, kad net ir nustačius, jog kameros sienų paviršius netinkamas, vis tiek tinkas ir dažai negali byrėti ant maisto, kuris iš esmės nėra priglaustas prie sienos. Todėl teismas pareiškėjo teiginius, kad nuo sienų ir lubų tinkas bei dažai byrėjo į maistą ir lovą, pripažino tik iš dalies pagrįstais. Be to, teismas nenustatė, kad asmenų kratos buvo atliekamos netinkamomis sąlygomis, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs konstatuotų pažeidimų mastą bei trukmę, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiką buvo kalinamas patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei nustatytas minimalus, dalį laikotarpio kameroje buvo neįrengta tinkama ventiliacija, o sienos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 54 punkto reikalavimų. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai, kad buvo neužtikrintas jo privatumas, teismo vertinimu, yra tikėtina laisvės atėmimo bausmės pasekmė, todėl nesudaro atskiro pagrindo pažeidimo konstatavimui. Kitus pareiškėjo skundo teiginius (dėl sauso ir kalkėto vandens, pleiskanojančios odos, antisanitarinių sąlygų kratos atlikimo metu) teismas vertino kaip bendro pobūdžio, nepagrįstus byloje esančiais įrodymais, todėl nesudarančius pagrindo konstatuoti pažeidimus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina piniginė kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo prašoma priteisti 14 400 Eur piniginė kompensacija yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams. Įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 150 Eur kompensacija bus pakankama patirtai neturtinei žalai atlyginti.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–53), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Lukiškių TI-K pažymi, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į tai, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Taigi, Lukiškių TI-K manymu, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, Lukiškių TI-K pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Tuo tarpu, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K taip pat nurodo, kad vykdydamas teismo nutartį dėl su ginču susijusios medžiagos pateikimo patyrė išlaidas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ) ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, turi teisę į šių išlaidų atlyginimą iš pareiškėjo.Pareiškėjas J. R. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. sausio 7 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį.ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Pabrėžtina, jog šiuo atveju apeliaciniame skunde atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, nesutikimą su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, kadangi pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą, t. y. šiuo aspektu nėra valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo, be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio. Tačiau šių savo teiginių Lukiškių TI-K iš esmės nedetalizuoja, o pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nenurodo konkrečių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis motyvų. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apygardos administracinis teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pareiškėjo gyvenimo ir buities sąlygų Lukiškių TI-K, šių motyvų nekartoja.Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, konstatavo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 13 dienų buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamojo ploto kameroje normą, be to, dalį laikotarpio kameroje buvo neįrengta tinkama ventiliacija, kameros sienos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo teismas vertino kaip laisvės atėmimo bausmės pasekmę. Tuo tarpu atsakovo atstovas apeliaciniame skunde šių aplinkybių iš esmės neginčija ir nepateikė jokių nurodytus pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus paneigiančių duomenų.Šiame kontekste pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, be kita ko, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 13 dienų sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, taip pat pareiškėjo laikymu kameroje, kurioje nebuvo įrengta tinkama ventiliacija ir sienos neatitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Taigi, tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus.Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.Papildomai pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas, pirmiausiai, pabrėžia, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Atitinkamai teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuotų pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, gyvenimo lygį ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 150 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.Apeliaciniame skunde atsakovo atstovas, vadovaudamasis ABTĮ ir Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, be kita ko, prašo priteisti iš pareiškėjo dėl su ginču susijusios medžiagos (dokumentų) pateikimo teismui patirtas išlaidas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 27 d. nutartį (b. l. 12), t. y. vykdydamas teismo nurodymą. Pabrėžtina, kad įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimo teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 67 straipsnio 3 dalis. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.