Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-06-03 · Administracinė byla Nr. I-3479-789/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-06-03
Bylos Nr.
I-3479-789/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03178-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Pareiškėjas
J. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3479-789/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03178-2015-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. birželio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. J. 2015-06-11 pateikė teismui 2015-06-05 skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014-12-10 buvo laikomas kameroje Nr. 365, vėliau į kamerose Nr. 209, Nr. 222. Nurodė, kad šiose kamerose negalėjo laisvai judėti, kadangi dalis kameros ploto buvo užimta baldais bei sanitariniu mazgu, kuris buvo atitvertas sienele tik iš vienos pusės. Pažymėjo, jog kameros yra įrengtos rūsyje, dėl to pareiškėjas patiria neigiamus išgyvenimus. Taip pat nurodė, kad bausmės atlikimo metu yra vedžiojamas į pasivaikščiojimo kiemelius. Pažymėjo, jog šių pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra itin prasta, juose nėra šiukšlių dėžių, peleninių, be to teigė, jog durys iš vidaus yra spygliuotos, o mygtukai, prižiūrėtojams išsikviesti, nėra įrengti. Taip pat nurodė, jog yra verčiamas tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra iš asbesto, dėl to kyla didelė rizika sveikatai (b. l. 1–3).

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojusioje naujoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatytos. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Paaiškino, kad tam tikrais laikotarpiais, kurie nurodyti atsiliepime, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus kameros plotas. Pripažino, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, todėl toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisė aktų reikalavimus. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemeliai yra pastoviai valomi, o, esant būtinumui, ir barstomi. Pažymėjo, jog dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelius. Nurodė, jog Lukiškių TI-K šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Paaiškino, jog šiferio lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Taip pat pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant nutarimui „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Dėl iškvietimo mygtukų paaiškino, kad kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos gadina ir laužo kamerose sėdintys suimtieji bei nuteistieji asmenys. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs, nukrypimas nuo įprastų sąlygų nebuvo ilgalaikis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie kyla dėl neteisėtų veiksmų. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai. Būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas (b. l. 7–13).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014-12-10 iki 2015-06-05.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pagrindas, dėl kurio pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, yra pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose ploto norma vienam asmeniui galimai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 11¹.2. p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Iš byloje atsakovo atstovo pateikto atsiliepimo matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014-12-10 iki 2015-06-05. Vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus nuo 2014-12-11 iki 2015-06-05. Tačiau tik vieną dieną pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant jo teises į tinkamas kalinimo sąlygas, kadangi vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko Taisyklių reikalavimų ir buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kameros yra apstatytos baldais, todėl laisvo ploto kamerose jam teko dar mažiau. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, eliminuoti kameroje laikomų baldų užimamą plotą (LVAT 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje A575-1884/2014). Todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama.

Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001-07-24 sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas, atsižvelgus į konkrečias aplinkybes, gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandič ir Jovič prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas sienele tik iš vienos pusės. Higienos normos 21 p. nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Įrengimo taisyklių 14.5 p. nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nagrinėjamu atveju Higienos normos 21 p. bei Įrengimo taisyklių 14.5 p. nuostatos, numatančios sanitarinių mazgų įrengimą atskirose tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros patalpose reikalavimą netaikytinos, nes pagal Higienos normos 2 p. bei Įrengimo taisyklių 2 p. nuostatas veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Higienos normos ir Įrengimo taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas neprivalo būti atskirtas nuo miegamųjų patalpų, todėl konstatuotina, kad Lukiškių TI-K šiuo atžvilgiu nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad kameros, kuriose jis buvo laikomas yra įrengtos rūsyje, dėl to pareiškėjas patiria neigiamus išgyvenimus. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 109, 209, 222, 365. Higienos normos 20 p. nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Lukiškių TI-K įrengtas anksčiau nei priimtos Higienos normos, todėl darytina išvada, jog šiuo atžvilgiu Higienos normos 20 p. nuostatos netaikomas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas dėl kamerų įrengimo rūsyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad pasivaikščiojimo kiemelių būklė yra itin prasta, durys iš vidaus yra spygliuotos, mygtukai prižiūrėtojams išsikviesti neįrengti. Taip pat nurodė, jog yra verčiamas tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimas reglamentuotas Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 p., kuriuose nustatyta, kad tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės rėžiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešais prižiūrėtojo pakylą, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Pagal Higienos normos 18.4 p. laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės yra abstraktūs. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengtos peleninės. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie pasivaikščiojimų kiemelių įrengimą iš esmės atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją, tame tarpe ir pasivaikščiojimo kiemelius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų verčiamas tvarkyti šiuos kiemelius.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kiemeliuose įrengti stogai dengti asbestu, tai kenkia pareiškėjo sveikatai. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 p. Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m., t. y. iki minėto nutarimo Nr. 1163 įsigaliojimo (b. l. 12). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teisės dėl pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose neįrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (redakcija nuo 2009-07-17 iki 2016-01-28) 14.4. p. nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Atitinkamai pasivaikščiojimo kiemeliuose, kuriuose Lukiškių TI-K laikomi asmenys yra izoliuojami, turi būti įrengta vidinio ryšio sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti, pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, byloje nėra duomenų, kad jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pažymėtina, kad pagal teisės aktų reikalavimus pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami taip, kad laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai turėtų galimybę stebėti pasivaikščiojimo kiemelių aplinką ir atitinkamai užtikrinti asmenų saugumą. Todėl, nors teisės aktų reikalavimas nebuvo įgyvendintas, nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad 1 dieną pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjui atsirado tam tikrų neigiamų padarinių. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę (1 dieną) taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir pagal naujausią LVAT praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių TI-K teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 8 iki 10 eurų (LVAT 2016-05-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1063-756/2016; LVAT 2016-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-432-662/2016, LVAT 2016-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2015, LVAT 2015-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, LVAT 2015-12-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2243-520/2015), vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 10 Eur (10 Eur x 1 diena) suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 7 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 ir 2 p., 127 ir 129 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 10 Eur (dešimt eurų) neturtinės žalos.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė