Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-257-431/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-07-29
Bylos Nr.: 2A-257-431/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-05953-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Atsakovas: V. C.
Ieškovas: Estijos įmonės BIGBANK AS

Kategorijos

3.1Bendrosios nuostatos

Civilinė byla Nr. 2A-257-431/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05953-2013-7Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.; (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Varanauskaitės, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Estijos įmonės BIGBANK AS, veikiančios per Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei V. C. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, taip pat pagal atsakovės priešieškinį dėl šalių susitarimų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 16 781,47 Lt skolos ir penkių procentų procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad šalys 2007 m. lapkričio 26 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovei 5800 Lt kreditą; 2008 m. rugsėjo 25 d. šalys sudarė susitarimą Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties ir ieškovas suteikė atsakovei papildomą 14 988,88 Lt kreditą, o atsakovė įsipareigojo grąžinti kreditą su 24,98 proc. metinių palūkanų; visa atsakovės skola turėjo būti padengta iki 2018 m. rugsėjo 10 d. Atsakovei nevykdant įsipareigojimų, 2012 m. liepos 11 d. šalių kredito sutartis vienašališkai nutraukta ir atsakovė liko skolinga ieškovui 13 928,27 Lt negrąžintos kredito sumos, 2366,59 Lt sutartinių palūkanų ir 486,61 Lt įstatyminių palūkanų, 5 proc. palūkanų, skaičiuojamų nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos.

Atsakovė priešieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 25 d. mokėjimo grafiką prie šalių susitarimo Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties; 2) pripažinti, kad 2007 m. lapkričio 26 d. vartojimo kredito sutarties sąlygos dėl bendros kredito sumos (20 436,69 Lt), metinės palūkanų normos (24,99 proc.) ir metinės kredito grąžinimo normos (40,08 proc.) yra niekinės ir negaliojančios nuo sutarties sudarymo; 3) pripažinti, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimo Nr. 1 sąlygų dalis dėl metinės palūkanų normos (24,98 proc.), bendros kredito sumos (52 363,13 Lt), metinės kredito grąžinimo normos (39,94 proc.), sutartyje numatytų kredito gavėjo neįvykdytų finansinių įsipareigojimų kredito davėjui (18 752,99 Lt) yra niekinės ir negaliojančios nuo sutarties sudarymo; 4) pripažinti 2007 m. lapkričio 26 d. vartojimo kredito sutarties ir 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarimo bendrųjų sutarties sąlygų 6.1 ir 9.3 punktus niekiniais. Atsakovės nuomone, ieškovas reiškia aiškiai per didelius reikalavimus, prieštaraujančius sąžiningumo ir protingumo kriterijams, taip pažeisdamas atsakovės, kaip skolininkės ir vartotojos, interesus. Atsakovė nurodė, kad sutarčių sąlygos ieškovo (verslo subjekto) parengtos vienašališkai, sutartys sudarytos pagal standartines sąlygas, t. y. prisijungimo būdu, ir atsakovė neturėjo jokios galimybės laisva valia pasirinkti sutarties sąlygų, daryti įtakos jų parengimui. Anot atsakovės, ieškovas, sudarydamas sutartį, nutylėjo palūkanų apskaičiavimo būdą, apie kurį atsakovė neinformuota, todėl mokėjimo grafikas pripažintinas negaliojančiu. 2007 m. lapkričio 26 d. sutarties sąlygose „kredito suma“ nurodyta 5800 Lt, o „bendra kredito suma“ – 20 436,69 Lt, nors tokios sumos ieškovas atsakovei neskolino. Atsakovės nuomone, ši sutarties sąlyga klaidina vartotoją, iš esmės nukrypsta nuo tikrovės ir prieštarauja sąžiningumo kriterijams, todėl pripažintina negaliojančia (Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 1, 3, 4, 6, 7 dalys). Atsakovė pažymėjo, kad 2007 m. lapkričio 26 d. sutartyje nustatyta 24,99 proc. metinių palūkanų norma ir 2008 m. rugsėjo 25 d. susitarime Nr. 1 nustatyta 24,98 proc. metinių palūkanų norma daugiau kaip dvigubai viršija vidutines rinkoje tuo metu galiojusias palūkanų normas, t. y. nustatytos palūkanos aiškiai per didelės, prieštarauja sąžiningumo ir protingumo principams (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Atsakovės teigimu, ji ekonomiškai silpnesnė sandorio šalis, be aukštojo išsilavinimo, akivaizdu, kad ieškovas tuo pasinaudojo. Atsakovės nuomone, sutartyse nurodytos metinės kredito grąžinimo normos (40,08 proc. ir 39,94 proc.) klaidina vartotoją, prieštarauja sąžiningumo kriterijams, iškreipia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl taip pat turėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Susitarimo 6.1 punkte nustatyta atsakovės pareiga mokėti delspinigius, tačiau nenustatyta delspinigių ieškovui, vadinasi, ši sąlyga nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Susitarimo 9.3 punkte nustatyta ieškovo teisė reikalauti, kad atsakovė sumokėtų ieškovo nustatytą mokestį, susijusį su priminimų laiškų siuntimu, tačiau sutartyje nenustatyta ieškovei tokios reikalavimo teisės, todėl ši sąlyga taip pat nustato neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir pripažintina negaliojančia (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti.

Priteisti ieškovui Estijos įmonei BIGBANK AS, veikiančiai per Lietuvos filialą, filialo kodas 301048563, iš atsakovės V. C., a. k. (duomenys neskelbtini) 13 928,27 Lt negrąžintos paskolos, 2366,59 Lt sutartinių palūkanų, 486,61 Lt įstatyminių penkių procentų palūkanų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo iki kreipimosi į teismą dienos ir penkių procentų procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos 16 294,86 Lt negrąžintos paskolos ir sutartinių palūkanų sumos, už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2013 m. vasario 22 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal 2007 m. lapkričio 26 d. vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką, atsakovė turėjo pareigą 2007 m. gruodžio 10 d. sumokėti 139,71 Lt įmoką (kurią sudarė 70 Lt sutarties sudarymo mokestis ir 69,71 Lt palūkanos) ir nuo 2008 m. sausio 9 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. periodiškai, iš esmės kas mėnesį mokėti po 169,17 Lt įmoką, sudarytą iš grąžinamo kredito ir palūkanų; paskutinės įmokos dydis 165,75 Lt; mokėjimų grafike nurodyta bendra įmokų suma – 20 436,69 Lt. Pagal 2008 m. rugsėjo 25 d. sudarytą vartojimo kredito sutarties Nr. 0700502/15pa mokėjimo grafiką, nustatomą pagal susitarimą Nr. (1), atsakovė turėjo pareigą 2008 m. rugsėjo 25 d. sumokėti 70 Lt sutarties sudarymo mokestį, 2008 m. spalio 9 d. sumokėti 273,05 Lt ir nuo 2008 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 10 d. periodiškai, iš esmės kas mėnesį mokėti po 437,18 Lt įmokas, sudarytas iš grąžinamo kredito ir palūkanų; paskutinės įmokos dydis 432,84 Lt; mokėjimų grafike nurodyta bendra įmokų suma – 52 363,13 Lt.

Įvertinęs bylos faktines aplinkybes atsakovės priešieškinyje nurodytų CK normų kontekste, pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovės ginčijamos sandorių nuostatos (dėl bendros kredito sumos, metinės palūkanų normos, metinės kredito grąžinimo normos ir „sutartyje numatyti kredito gavėjo neįvykdyti finansiniai įsipareigojimai kredito davėjui: 18 752,99 Lt“) yra pakankamai aiškios ir jų turinys atskleistas sutarčių tekste arba Bendrosiose sutarties sąlygose PS. Pažymėjo, kad atskleidžiant atsakovės ginčijamų sąvokų turinį-esmę, Bendrosiose sutarties sąlygose PS nevartojama specialių terminų, vidutiniam-įprastam žmogui sunkiai suprantamų žodžių. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kuriais apeliuojama į jos neturėjimą aukštojo išsilavinimo, kaip į aplinkybę, neva trukdžiusią atsakovei tinkamai suprasti sudaromų sandorių turinį ir prisiimamų įsipareigojimų esmę; taip pat atmetė argumentus, kuriais teigiama, kad ginčijamos sutarties(-ių) nuostatos neva klaidina vartotoją. Pažymėjo, kad pasirašiusi kiekvieną ginčijamų sutarties ir susitarimo, taip pat mokėjimo grafiko puslapį, atsakovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių-priežasčių, leidžiančių manyti, kad ieškovas, pasiūlydamas konkrečias sandorių sąlygas, nesudarė atsakovei galimybių tinkamai ir išsamiai susipažinti su sudaromų sandorių turiniu ir atsakovės prisiimamais įsipareigojimais. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad atsakovė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių-priežasčių, neturėjo elementarių galimybių susipažinti su pasirašomų dokumentų turiniu, suprasti sudaromų sandorių esmės ir prisiimamų finansinių įsipareigojimų masto-dydžio. Jei būtų paaiškėję, kad atsakovė su pasirašomais dokumentais nebuvo susipažinusi (prieš juos pasirašydama) ir nesuprato prisiimamų įsipareigojimų esmės, tai šios aplinkybės, teismo vertinimu, teiktų pagrindą konstatuoti tik pačios atsakovės neapdairumą ir nerūpestingumą, nes, minėta, sutarčių tekstas ir prisiimami paskolos gavėjo įsipareigojimai yra pakankamai aiškūs taikant netgi vidutinį-įprastą žmogaus standartą – nei atsakovė, nei jos atstovė neapeliavo į atsakovei taikytiną mažesnį negu vidutinio-įprasto žmogaus standartą. Atsakovės prisiimti įsipareigojimai, teismo vertinimu, ne tik atskleisti-apibrėžti pakankamai aiškiai, bet ir negali būti vertinami kaip iš esmės pažeidžiantys šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus CK 6.188 straipsnio 2 dalies prasme. Teismas padarė išvadą, kad nei atsakovės argumentai, nei bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad ieškovas, atsižvelgęs į atsakovės pasirinktus (šalių sulygtus) kriterijus, t. y. į paskolos sumą ir grąžinimo terminą, būtų netinkamai ar neteisėtai pritaikęs įmokų mokėjimo anuiteto būdą. Vien tai, kad sutartyje nurodytos palūkanų normos viršija vidutinį palūkanų normos dydį, teismo vertinimu, negali būti pagrindas atsakovės ginčijamas sutartines palūkanas (kurios nėra netesybos) vertinti kaip aiškiai per dideles ar juolab kaip įteisinančias lupikavimą.

Dėl atsakovės reikalavimų pripažinti niekiniais Bendrųjų sutarties sąlygų PS 6.1 ir 9.3 punktus, teismas, viena vertus, sutiko, kad šalių sutartyje nustatant atsakovės (paskolos gavėjos) atsakomybę nereglamentuojama ieškovo (paskolos davėjo) analogiško pobūdžio atsakomybė. Kita vertus, šių klausimų nereglamentavimas tiesiogiai sutartyje ar jos sąlygose (prieduose) nepaneigia atsakovės teisių, atsiradus atitinkamam faktiniam pagrindui, reikalauti analogiškos ar netgi didesnės atsakomybės iš ieškovo (kredito davėjo). Be to, toks atsakovės, kaip vartotojos, atsakomybės reglamentavimas, atsižvelgiant į sankcijų konkrečius dydžius ir įprastai kylančias faktines sąnaudas, negali būti vertinamas kaip „neproporcingai didelė“ vartotojo civilinė atsakomybė atsakovės nurodomo CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, juolab kad kreditoriaus teisė atlikti aptariamus veiksmus atsiranda būtent dėl skolininko padarytų sutarties pažeidimų. Atsakovės nurodomi aptariami pažeidimai buvo vertinti kaip formalūs ir realiai nepažeidę atsakovės teisių ar teisėtų interesų.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinio reikalavimai pagrįsti rašytiniais įrodymais, kurių turinio atsakovė nenuginčijo. Ieškovo pateikti atsakovės skolos skaičiavimai pagrįsti šalių rašytiniais sandoriais, atitinka ieškovo nurodomus atsakovės skolos dydžius. Šiame kontekste atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pagal prisiimtus skolinius įsipareigojimus ieškovui ji būtų sumokėjusi daugiau negu nurodė ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, teismas neturi pagrindo ieškovo atlikto atsakovės įmokų paskirstymo vertinti kaip nepagrįsto ar neteisėto, juolab kad ieškovo atliktas atsakovės įmokų paskirstymas iš esmės atitinka CK 6.54 straipsnio nuostatas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Atsakovė V. C. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. priimtą sprendimą ir priimti naują sprendimą — atsakovės V. C. priešieškinį BIGBANK AS filialui patenkinti bei ieškovo BIGBANK AS filialo ieškinį atsakovei V. C. atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad sprendimas nėra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, galiojančiomis teisės normomis, nukrypsta nuo susiklosčiusios teismų praktikos ir yra naikintinas. Sprendime teismas nurodė, kokius reikalavimus atsakovas pareiškė, tačiau savo sprendimo atmesti priešieškinio reikalavimo pripažinti, kad 2008-09-25 mokėjimo grafikas prie Susitarimo Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 0700502/15pa nėra galiojantis nuo pat jo sudarymo momento (ab initio) niekaip neargumentavo, t. y. priėmė nepagrįstą sprendimą atmesdamas šį priešieškinio reikalavimą todėl toks teismo sprendimas yra naikintinas (LR CPK 263 str.). Teismo nėra atsižvelgta ir realiai ištirta tiek šios konkrečios aplinkybės, tiek ir kokia konkrečiai informacija, turinti įtakos kredito gavėjo, kaip kliento, apsisprendimui sudaryti sutartį, buvo suteikta atsakovei prieš sudarant vartojimo kredito sutartį ir susitarimą Nr. 1 (LR Civilinio kodekso, toliau tekste - CK, 6.719 str.). Nors sprendime teismas nurodė, kad nėra ginčo, kad atsakovė pripažintina vartotoja, tačiau nesiėmė jokių priemonių, kad apklaustų tiesiogiai pačią atsakovę ir išsiaiškintų bei nustatytų aukščiau paminėtas esmines bylos aplinkybes (pvz., pripažindamas, kad atsakovė būtinai turi atvykti į teismo posėdį, ar pasiūlyti atsakovei asmeniškai pateikti savo paaiškinimus kaip papildomus įrodymus, kaip tai numato CPK 159 str. 1 d., 160 str.). Pirmos instancijos teismas niekaip nesiaiškino, netyrė ir nevertino priešieškinyje paminėto fakto, kad BIGBANK AS filialas nutylėjo palūkanų apskaičiavimo būdą kuriuo vadovaujantis skaičiuojamos palūkanos, mokėtinos pagal vartojimo kredito sutartį. Iš priešieškinyje pateiktų skaičiavimų akivaizdu, kad ieškovas, kaip standartinę sąlygą taiko mažiausiai palankų paskolos gavėjui palūkanų apskaičiavimo būdą (be to, kad palūkanos skaičiuojamos nuo pradinio kredito, o ne nuo negrąžinto kredito, o 2008-09-25 Susitarimo Nr. 1 prie vartojimo kredito sutarties Nr. 0700502/15pa grafoje „Metinė palūkanų norma" nurodytos 24,98 proc. dydžio metinės palūkanos daugiau kaip dvigubai viršija vidutinę rinkoje galiojusią metinę palūkanų normą 2008 m. rugsėjo mėn.). Kadangi ši sąlyga su apeliante nebuvo nei derinama, nei individualiai aptarta, o ieškovas nėra pateikęs įrodymų, kad apie palūkanų apskaičiavimo būdą kaip apie mažiausiai apeliantei palankų, yra informavęs iki 2008- 09-25 Susitarimo Nr. 1 pasirašymo, akivaizdu, kad jai nebuvo žinoma reikšminga informacija, turinti įtakos apsisprendimui, ar sudarinėti vartojimo kredito sutartį su ieškovu (LR Civilinio kodekso 6.719 str.). Teismo sprendime nėra atsižvelgta ir į tai, kad BIGBANK AS filialas jau nustatydamas labai aukštas metines palūkanas - 24,98 proc., - kaip profesionalus verslininkas, įvertino savo riziką suteikdamas kreditą be jokio užstato. Iš ieškovo pateiktų pranešimų dėl mokėjimo vėlavimo, kurie buvo siunčiami atsakovei nuo 2010 m. iki 2012 m., turinio matyti, kad jų visų tekstas šabloniškas ir visų esmė vienoda (b. 1. 126-137). Tai reiškia, kad beveik dvejus metus ieškovas jokių realių kredito pertvarkymo (restruktūrizavimo) veiksmų nesiėmė, nesiūlė atsakovei pateikti papildomą prievolių įvykdymo užtikrinimą - surasti laiduotoją kuris atsakytų pagal prievoles solidariai arba subsidiariai, ir apsiribojo „skolos išmušinėjimo" metodu. Šiuo aspektu akivaizdu, kad yra kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo. Teismas be pagrindo jam netaikė CK 6.259 str. Todėl jo ieškinio reikalavimas dėl 486,61 Lt įstatyminių palūkanų kaip minimalių nuostolių turėjo būti atmestas. Teismas niekaip netyrė ir neįvertino aplinkybės, ar 2008-09-25 Susitarimo Nr. 1 Bendrųjų sutarties sąlygų 6.1 ir 9.3 punktuose esančios nuorodos į kredito davėjo kainoraštį gali būti laikoma aiškiu kredito gavėjo įsipareigojimu, kai šį kainoraštį apeliantė gavo tik iškėlus bylą teisme pagal BIGBANK AS filialo pareikštą ieškinį.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas BIGBANK AS nesutiko su apeliaciniu skundu. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teisingai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, todėl 2013-09-23 teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Atsakovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jos priešieškinio reikalavimo, neatitinka 2013-09-23 teismo sprendimo turinio. Teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į teismo sprendimo, kaip vientiso akto, pobūdį (LAT Civilinių bylų skyriaus 2011-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 42/2011), ko šiuo atveju pasigesta atsakovės apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teisingai išaiškino faktines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialines bei procesines teisės normas, todėl 2013-09-23 teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas yra teisiškai nepagrįsti, todėl atmestini. LR CK 1.5 str. 1 d. įtvirtinta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Tai, be kita ko, apima ir asmens priedermes prieš įgyvendinant savo teises įvertinti iš to kylančių pareigų mastą ir vertinant ketinimus prisiimti tokias pareigas būti apdairiam ir rūpestingam, pasverti savo galimybes grąžinti paskolą (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kiekvienas asmuo, dalyvaudamas civilinėje apyvartoje, privalo elgtis pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Todėl asmuo, kuris sudarydamas sandorį elgėsi neapdairiai, nerūpestingai, negali vėliau to sandorio ginčyti remdamasis savo neapdairumu ar nerūpestingumu (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107?2004). Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2005). Atsakovė buvo laisva sudaryti arba nesudaryti Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1, tačiau jokių prieštaravimų nepareiškė ir savo parašu patvirtino, jog sutinka prisiimti įsipareigojimus sutartyse nurodytomis sąlygomis, tame tarpe - grąžinti ieškovui kreditą ir mokėti sutartines palūkanas, remiantis „Mokėjimo grafiku" („Bendrosios sutarties sąlygos" 3.1 punktas). Todėl vėlesnis sutarties šalies valios pasikeitimas dėl neapdairumo ar neatidumo negali sąlygoti sutarties pripažinimo negaliojančia ar nesąžininga, kadangi tai prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai išreiškia tikrąją šalies valią. Atsakovės teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių bylos aplinkybių, neatitinka teismo priimto sprendimo turinio, nes jame pateiktas išsamus bylos aplinkybių vertinimas, išnagrinėti kelti fakto bei teisės klausimai ir dėl jų pasisakyta, pateiktas argumentuotas reikšmingų aplinkybių, taip pat išvardytų apeliaciniame skunde, vertinimas. Atsakovė civilinės bylos pirmoje instancijoje nagrinėjimo metu buvo atstovaujama profesionalaus atstovo, todėl jeigu atsakovė ar jos atstovė manė, jog yra būtina asmeniškai pateikti savo paaiškinimus, tam padaryti buvo pakankamai laiko. Teismas priimdamas sprendimą nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pažymėtina, kad tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesai viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini. Todėl nepaisant to, jog asmuo pripažįstamas vartotoju, jo teisės negali būti ginamos ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą. Vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra turi būti teisinga ir verslininkui. Minėti apeliacinio skundo argumentai taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovė apeliaciniame skunde nenurodo būtent kokių konkrečiai įrodymų teismas neištyrė. Priešingai nei teigia atsakovė, teismas nagrinėdamas civilinę bylą ištyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis teisės aktais. Todėl remiantis šiuo argumentu naikinti teismo 2013-09-23 sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 sąlyga dėl sutartinių palūkanų apskaičiavimo būdo, išdėstyta suprantamai, aiškiai ir atvirai. Ieškovas sudarė visas sąlygas atsakovei tinkamai susipažinti su pasirašoma Kredito sutartimi, Susitarimu Nr. 1 bei jų sąlygomis. Ieškovas sąžiningai aiškino atsakovei sutarčių sąlygas. Sąlygos dėl sutartinių palūkanų apskaičiavimo formuluotė, turinys bei išraiškos būdas yra aiškūs. Ši nuostata nėra dviprasmiška ar netikėta. Ji išreikšta aiškiai ir suprantamai Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 „Bendrųjų sutarties sąlygų" pradžioje. Sutartinių palūkanų apskaičiavimo būdo sąlyga yra įtraukta į Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 tekstą, todėl atsakovės argumentai, kad šį informacija jai nebuvo žinoma yra visiškai nepagrįsti. Ieškovo ir atsakovės sudarytose Kredito sutartyje bei Susitarime Nr. 1 buvo nurodyta visa, pagal tuo metu galiojusio LR CK 6.887 str. 3 d. privaloma informacija. Ieškovas sudarė visas sąlygas atsakovei tinkamai susipažinti su pasirašoma Kredito sutartim ir Susitarimu Nr. 1 bei jos sąlygomis. Ieškovas sąžiningai aiškino atsakovei sutarčių sąlygas. Ieškovo sutartinė palūkanų norma, numatyta tiek Kredito sutartyje, tiek Susitarime Nr. 1, yra ne kompensacinio pobūdžio, tai yra jos nėra kompensacinės palūkanos, o jų paskirtis yra būti atlyginimu už pinigų skolinimąsi. Kaip jau aukščiau paminėta šiame atsiliepime, šios palūkanos yra reglamentuojamos LR CK 6.872 str., todėl joms apskaičiuoti nėra taikytina atsakovės nurodyta formulė. Šalys yra laisvos susitarti dėl sutartinių palūkanų apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarkos. Ieškovas ir atsakovė sudarydami Susitarimą Nr. 1 aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl sutartinių palūkanų normos (24,98 proc.), sutartinių palūkanų apskaičiavimo būdo, sutartinių palūkanų bendros mokėtinos sumos (37304,25 Lt) per 10 (dešimties) metų laikotarpį, taip pat palūkanų sumokėjimo tvarkos bei jų konkrečios dalies kiekvienoje mėnesinėje įmokoje (mėnesinė įmoka pagal „Mokėjimo grafiką" 437,18 Lt) (žr. Susitarimo Nr. 1 „Pagrindinės sąlygos", „Mokėjimo grafikas", „Bendrosios sutarties sąlygos"). Taigi visi būtini dydžiai, kurie yra svarbūs atsakovės valios suformavimui ir galutiniam apsisprendimui dėl paskolos paėmimo iš ieškovo yra nurodyti tiksliai ir nedviprasmiškai, o kredito grąžinimo bei palūkanų sumokėjimo įmokų paskirstymas kitaip, nei šalys susitarė Kredito sutartyje, o vėliau Susitarimu Nr. 1, reikštų esminį sutarties pažeidimą. Teismas įvertinęs sutartinių palūkanų dydį bei pasisakydamas dėl atsakovės argumentų apie vidutinę rinkoje galiojusią palūkanų normą, 2013-09-23 sprendime konstatavo, kad sutartinės palūkanos nėra netesybos, todėl teismas atsisakė sutartines palūkanas vertinti kaip aiškiai per dideles ar juolab kaip įteisinančias lupikavimą. Įstatymų leidėjas Vartojimo kredito įstatyme nustatė protingos ir atitinkančios sąžiningą verslo praktiką bendrosios vartojimo kredito kainos normą. Bendra vartojimo kredito kaina - tai visos išlaidos, įskaitant sutartines palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti kredito davėjui. Taigi tokiu būdu įstatymų leidėjas netiesiogiai sureguliavo ir sutartinių palūkanų dydį, atitinkantį protingumo kriterijų. Nors šis įstatymas atgal negalioja, atkreipė dėmesį, kad ieškovo ir atsakovės sudarytoje Kredito sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 40,08 proc., o Susitarime Nr. 1 39,94 proc. (Kredito sutarties ir Susitarimo Nr.l „Pagrindinių sąlygų" dalyje „Metinė kredito grąžinimo norma", o apibrėžta „Bendrųjų sutarties sąlygų" pirmoje dalyje „Sąvokos"). Ši norma yra 5 kartus mažesnė už Vartojimo kredito įstatyme nustatytą ribą. Todėl šie faktai tik dar kartą patvirtina tai, jog Kredito sutartyje bei Susitarime Nr. 1 nustatyta sutartinė palūkanų norma atitinka protingumo kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojas yra laisvas pasirinkti pas kurį finansų rinkos dalyvį kreiptis dėl paskolos, kuris vartotojui siūlo tinkamiausias sąlygas. Atsakovė nurodo, kad sutartinės palūkanos aiškiai nukrypsta nuo rinkoje nustatytų palūkanų. Tačiau finansų rinkoje jokia institucija neturi įgaliojimų nustatyti sutartinių palūkanų dydį. Šalys palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato susitarimu. Ir tik tuo atveju, jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sudarymo momentu (LR CK 6.872 str.). Taigi komercinių bankų vidutinė palūkanų norma taikoma tik tais atvejai kai šalys yra apskirtai nesusitarusios dėl palūkanų normos. Todėl jeigu kiekvienu atveju, paneigiant šalių laisva valia sudarytus susitarimus dėl sutartinių palūkanų jas mažintų iki komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, tai sąlygotų sutarties laisvės principo, teisėtų lūkesčių, teisėtų interesų pusiausvyros, rinkos laisvės, valios laisvės principų pažeidimus, nebeliktų prasmės šalims apskirtai susitarti dėl sutartinių palūkanų normos. Atsakovė prieš sueidama su ieškovu į sutartinius santykius susipažino su visomis tiek Kredito sutarties, tiek Susitarimo Nr. 1, tame tarpe ir su sutartines palūkanas reglamentuojančiomis, sąlygomis, todėl atsakovė turėjo įvertinti ar bus pajėgi vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Dėl šios priežasties, atsakovės argumentai apie per dideles sutartines palūkanas yra neteisingi nepagrįsti, todėl atmestini. Atsakovei vėluojant laiku atlikti įmokas pagal Susitarimą Nr. 1, ieškovas tiek žodžiu, tiek raštu informuodavo atsakovę dėl vėlavimų. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu ieškovas prisidėjo prie atsakovės prievolės neįvykdymo ir turėtų dėl to prisiimti kaltę. Ieškovo skambučiai ir pranešimai atsakovei įrodo, jog ieškovas elgėsi tinkamai ir rūpinosi savo vykdoma veikla valdant riziką. Visą Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 galiojimo laikotarpį ieškovas buvo geranoriškas atsakovės atžvilgiu ir bendradarbiavo su ja atsižvelgdamas į jos poreikius. Kuomet atsakovė susidūrė su sunkumais vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus pagal Susitarimą Nr. 1, 2011- 03-09 ieškovas sudarė su atsakove tarpinį susitarimą dėl įsiskolinimo dengimo (minėtas susitarimas teismui pateiktas kartu su 2013-08-14 atsiliepimu į priešieškinį), kurio pagrindu turėjo būti dengiamas susidaręs įsiskolinimas pagal Susitarimą Nr. 1. Šio susitarimo tinkamo įvykdymo atveju, susitarimo galiojimo metu atsakovei nebūtų skaičiuojamos netesybos, o dengiamas tik susidaręs įsiskolinimas. Šis susitarimas tarp šalių buvo sudarytas tuo tikslu, kad atsakovė grįžtų prie tvarkingo įmokų pagal „Mokėjimo grafiką", tačiau atsakovė šio susitarimo tinkamai neįvykdė.

Taip pat atsakovė kaip vieną iš argumentų ieškovo kaltei pagrįsti nurodo „nesiūlymą susirasti laiduotoją", tačiau ieškovas atkreipia dėmesį, kad laidavimo atveju, jeigu laiduotojas įvykdo prievolę už skolininką, jam pereina visos kreditoriaus teisės pagal įvykdytą prievolę (LR CK 6.83 str.). Taigi tokiu atveju atsakovės prievolės našta nebūtų sumažėjusi. Todėl duotuoju atveju tas faktas, kad ieškovas nesiūlė atsakovei „surasti laiduotoją, kuris atsakytų pagal prievoles ", taip pat nelaikytina ieškovo kalte dėl prievolės neįvykdymo. Kiekvienas asmuo yra atsakingas už savo prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

CK 6.719 straipsnio 1 dalis įpareigoja paslaugų teikėją suteikti klientui išsamią informaciją susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Apeliantė nurodė, kad teismo nėra atsižvelgta ir realiai ištirta tiek konkrečios aplinkybės, tiek ir kokia konkrečiai informacija, turinti įtakos kredito gavėjo, kaip kliento, apsisprendimui sudaryti sutartį, buvo suteikta atsakovei prieš sudarant vartojimo kredito sutartį ir susitarimą Nr. 1.

Konkrečiai neištirta aplinkybe apeliantė nurodė tai, kad BIGBANK AS filialas nutylėjo palūkanų apskaičiavimo būdą, kuriuo vadovaujantis skaičiuojamos palūkanos, mokėtinos pagal vartojimo kredito sutartį, kai ši sąlyga su apeliante nebuvo nei derinama, nei individualiai aptarta. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė 2007-11-23 bei 2008-09-23 pateikė ieškovui paraiškas dėl kreditų suteikimo, ko pasėkoje buvo sudaryta 2007-11-26 vartojimo kredito sutartis Nr. 0700502/15pa bei 2008-09-25 vartojimo kredito sutarties Nr. 0700502/15pa susitarimas Nr. 1 dėl kredito sumos padidinimo. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė pasirašė kiekvieną ginčijamų Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1, jų „Mokėjimo grafiko", „Bendrųjų sutarties sąlygų" puslapį, bei pagrįstai vertino, kad nebuvo kliūčių atsakovei tinkamai suprasti sudaromų sandorių turinį ir prisiimamų įsipareigojimų esmę, kai mokėtinos sumos buvo išdėstytos aiškiai ir nedviprasmiškai, nurodant mokėjimo laikotarpius ir sumas. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nenurodė konkrečių klaidinimo aplinkybių, kurios galėjo jai neleisti suprasti, kokio dydžio įsipareigojimus apeliantė prisiima, pasirašydama ginčijamas sutartis. Nagrinėjamu atveju visos Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 standartinės sąlygos buvo įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą bei pateiktos atsakovei susipažinti prieš jas pasirašant. Kredito sutarties bei Susitarimo Nr. 1 „Bendrųjų sutarties sąlygų" pradžioje, t.y. pirmoje dalyje „Sąvokos" nustatyta, kad palūkanos yra apskaičiuojamos nuo pradinio kredito. Atsakovė Susitarimu Nr. 1 įsipareigojo sumokėti ieškovui 37304,25 Lt sutartinių palūkanų per dešimt metų (žr. Susitarimo Nr. 1 „Mokėjimo grafikas", paskutinė grafiko eilutė), todėl vertintina, kad atsakovei tiko šalių Susitarime Nr. 1 sulygtas sutartinių palūkanų dydis, kurį atsakovė turėjo sumokėti ieškovui už jam suteiktą 14988,88 Lt kredito sumą per dešimt metų, tiko palūkanų sumokėjimo tvarka bei išdėstymas grafike, nepriklausomai nuo sutartinių palūkanų apskaičiavimo būdo. Ieškovas sudarė atsakovei visas sąlygas tinkamai susipažinti su pasirašoma Kredito sutartimi bei Susitarimu Nr. 1. Vertintina, kad apeliantė jau sutarties ir jos priedų pasirašymo metu žinojo, arba privalėjo žinoti, kad palūkanos skaičiuojamos ne pagal jai žinomą ir įprastą palūkanų skaičiavimo būdą, o pagal šalių priimtą susitarimą dėl palūkanų skaičiavimo, nes sudarydamos sutartis šalys aiškiai susitarė, kokio dydžio palūkanos bus mokamos. Jeigu mokėjimo grafikuose būtų nurodomas palūkanų skaičiavimo būdas pagal aptariamus kriterijus, tada būtų galima sakyti, kad apeliantė ne taip suprato, arba ne taip skaičiavo būsimus mokėtinus dydžius pagal nurodomą jų apskaičiavimo būdą, tačiau kai mokėjimo grafikuose yra nurodomi konkretūs mokėtini sumų dydžiai, nėra pagrindo teiginiams, kad su apeliante nebuvo derintos ar individualiai aptartos šios sutarties sąlygos.

Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų manyti, kad atsakovė dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių-priežasčių, neturėjo elementarių galimybių susipažinti su pasirašomų dokumentų turiniu, suprasti sudaromų sandorių esmės ir prisiimamų finansinių įsipareigojimų masto-dydžio. Esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Protingumas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo atliekamo veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų teisinių padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą, pasikonsultuotų su teisininku arba susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jeigu asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamas jis pats prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius.

Vertinant, ar nustatytoji sąlyga dėl palūkanų dydžio pažeidžia apeliantės, kaip vartotojo teises, ar prieštarauja sąžiningumo principams, pažymėtina, kad tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesai viešojo intereso atžvilgiu yra prioritetiškai saugotini. Todėl nepaisant to, jog asmuo pripažįstamas vartotoju, jo teisės negali būti ginamos ignoruojant ar paminant kito asmens teisėtą interesą. Pagal civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo ir pusiausvyros principą teismas, vykdymas teisingumą, privalo siekti šalių teisių ir teisėtų interesų protingos pusiausvyros ir, atsižvelgdamas tiek į teisės ir teisės principų, tiek į moralės reikalavimus, ginti tą šalį, kurios teisės ir teisėti interesai turi prioritetą. Vartojimo sutarties šalių interesų pusiausvyra turi būti teisinga ir verslininkui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų - pacta sunt servanda, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (LAT Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012; 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012 ).

Palūkanos yra mokestis už pinigų skolinimą (CK 6.872 str.), minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 str.). Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos mokėjimo (pelno) palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kadangi byloje keliamas ginčas dėl palūkanų, atliekančių mokėjimo (t.y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), atmestini apeliantės argumentai dėl palūkanų mažinimo CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir CK 6.258 straipsnio 3 dalies pagrindu, nes minėtieji straipsniai reglamentuoja palūkanų, atliekančios kompensuojamąją funkciją, mokėjimą ir atitinkamą jų sumažinimą.

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad skolininkas mokėjimo (pelno) palūkanas moka paskolos sutartyse (CK 6.872 straipsnis). Palūkanos, paskoliniuose santykiuose atliekančios mokėjimo funkciją, yra paskolos gavėjų, tame tarpe ir vartotojų, mokėjimai kreditoriams už jų pinigų panaudojimą. Mokėjimo (pelno) palūkanas gali įtvirtinti ir specialieji įstatymai. Siekiant apsaugoti silpnesniosios finansinio susitarimo šalies vartotojo interesus mokėjimo (pelno) palūkanų dydis yra ribojamas specialiajame įstatyme. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas Vartojimo kredito įstatyme nustatė protingos ir atitinkančios sąžiningą verslo praktiką bendrosios vartojimo kredito kainos normą. Bendra vartojimo kredito kaina - tai visos išlaidos, įskaitant sutartines palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti kredito davėjui. Taigi tokiu būdu įstatymų leidėjas netiesiogiai sureguliavo ir sutartinių palūkanų dydį, atitinkantį protingumo kriterijų.

Ieškovo ir atsakovės sudarytoje Kredito sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 40,08 proc., o Susitarime Nr. 1 - 39,94 proc., kuri yra nurodyta Kredito sutarties ir Susitarimo Nr.l pagrindinių sąlygų dalyje lentelės skiltyje „Metinė kredito grąžinimo norma". Ši norma yra 5 kartus mažesnė už Vartojimo kredito įstatyme nustatytą ribą. Todėl šie faktai patvirtina, jog Kredito sutartyje bei Susitarime Nr. 1 nustatyta sutartinė palūkanų norma atitinka protingumo kriterijų, bei sudaro pagrindą atmesti apeliantės argumentus, kad palūkanos yra aiškiai per didelės ir neatitinka protingumo kriterijaus.

Apeliantės nurodoma aplinkybė, kad sutartyje yra nustatytos pareigos kredito gavėjui mokėti delspinigius, mokesčius už netinkamą įsipareigojimų įvykdymą, bet analogiškai nenumatyta pareiga kredito davėjui mokėti delspinigius, mokesčius už jo netinkamą įsipareigojimų vykdymą, nesudaro pagrindo apeliantės reikalavimų tenkinimui. Pirmosios instancijos teismas teisėtai nurodė, kad šių klausimų nereglamentavimas tiesiogiai sutartyje ar jos sąlygose (prieduose) nepaneigia atsakovės teisių, atsiradus atitinkamam faktiniam pagrindui, reikalauti analogiškos ar netgi didesnės atsakomybės iš ieškovo (kredito davėjo), be to, toks atsakovės, kaip vartotojos, atsakomybės reglamentavimas, atsižvelgiant į sankcijų konkrečius dydžius ir įprastai kylančias faktines sąnaudas, negali būti vertinamas kaip „neproporcingai didelė“ vartotojo civilinė atsakomybė atsakovės nurodomo CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, juolab kad kreditoriaus teisė atlikti aptariamus veiksmus atsiranda būtent dėl skolininko padarytų sutarties pažeidimų. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės nurodomi aptariami pažeidimai vertintini kaip formalūs ir realiai nepažeidę atsakovės teisių ar teisėtų interesų.

Atmestini apeliantės argumentai, kad yra kreditoriaus kaltės dėl prievolės neįvykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė LR CK 6.259 str. ieškovo prašomų priteisti 486,61 Lt kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu. Atsakovei vėluojant laiku atlikti įmokas pagal Susitarimą Nr. 1 ieškovas tiek žodžiu, tiek raštu informuodavo atsakovę dėl vėlavimų. Tačiau tai nereiškia, kad tokiu būdu ieškovas prisidėjo prie atsakovės prievolės neįvykdymo ir turėtų dėl to prisiimti kaltę. Ieškovo skambučiai ir pranešimai atsakovei įrodo, jog ieškovas elgėsi tinkamai ir rūpinosi savo vykdoma veikla valdant riziką. Kai atsakovė susidūrė su sunkumais vykdydamas savo sutartinius įsipareigojimus pagal Susitarimą Nr. 1, 2011- 03-09, ieškovas sudarė su atsakove tarpinį susitarimą dėl įsiskolinimo dengimo, kurio pagrindu turėjo būti dengiamas susidaręs įsiskolinimas pagal Susitarimą Nr. 1. Šio susitarimo tinkamo įvykdymo atveju, susitarimo galiojimo metu atsakovei nebūtų skaičiuojamos netesybos, o dengiamas tik susidaręs įsiskolinimas. Atsakovė šio susitarimo tinkamai neįvykdė. Ieškovas neturėjo prievolės siūlyti skolininkei susirasti laiduotoją, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra kreditoriaus kaltė dėl prievolės nevykdymo. Ieškovas savo veiksmais nepadidino ir neprisiėmė prievolės pagal Susitarimą Nr. 1 neįvykdymo rizikos.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėJūratė VaranauskaitėDainius Rinkevičius