- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-11
- Bylos Nr.
- I-3024-320/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03136-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 5.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjas D. B. (toliau – ir D. B., ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 26 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. B. skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 26 d. atliekant bausmę pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Gyvenamosiose patalpose trūko inventoriaus. Sanitariniame mazge trūko sanitarinių įrenginių, vietoje unitazo įrengta tik skylė grindyse. Teisė pasinaudoti dušu buvo suteikta tik vieną kartą į savaitę. Pareiškėjo nuomone, pastato, kuriame jis atliko bausmę stogai padengti asbestinio šiferio lakštais. Gyvenamosiose patalpose nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Nurodė, kad prie Pravieniškių PN-AK sporto salių nėra įrengti dušai. Gyvenamosiose patalpose pilna blakių ir tarakonų. Teigė, jog kamerų tipo patalpose nebuvo valymo inventoriaus. Pareiškėjo teigimu, kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią emociniais, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime (b. l. 14-21) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio 7 d., vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nurodė, kad teisės aktai reikalauja, jog gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas, turi valytis patys nuteistieji ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, joje negalėtų atsirasti pelėsis ar laikytis drėgmė. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad stogo konstrukcijose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas asbesto nebuvo ir nėra. Įstaigos 1-o sektoriaus patalpos vėdinamos per langus. Teigė, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina Higienos normoje 134:2015 nustatytą gyvenamųjų patalpų bendros dirbtinės apšvietos reikalavimą, be to, nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant pakeičiamos naujomis. Nurodė, kad įstaiga yra sudariusi sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale, be to patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos, pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 26 d. patirtą neturtinę žalą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau- ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, Taisyklių 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m plotą kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Pravieniškių PN-AK pateiktame atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjas D. B. ginčo laikotarpiu nuobaudų kamerų tipo patalpose neatliko, nuobauda buvo paskirta patalpinti į kamerų tipo patalpą, tačiau nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo nebuvo įvykdytas, kadangi uždaroje zonoje nebuvo vietos (b. l. 15). Tačiau iš pateiktos Pravieniškių PN-AK 1-o sektoriaus 2019 m. sausio 18 d. pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus matyti, kad pareiškėjui 2016 m. spalio 27 d. buvo paskirta nuobauda perkelti iš paprastosios į drausmės grupę 4 mėnesiams, taip pat 2017 m. birželio 30 d. perkelti pareiškėją iš paprastos grupės į drausmės grupę 8 mėnesiams (b. l. 24). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 25 dalyje nurodyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Iš bylos duomenų nustatyta (b. l. 27, 76), kad pareiškėjas D. B. kamerų tipo patalpose buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2017 m. vasario 21 d. bei laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. vasario 27 d., todėl nurodytais laikotarpiais pareiškėjui taikomas Taisyklių 11¹.2 punktas, nustatantis minimalų 3,6 kv. m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2016 m. sausio 4 d. buvo paskirtas į karantino patalpas, kurių plotas 36,43 kv. m, jose įrengta 10 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,64 kv. m (36,43/10) ploto; nuo 2016 m. sausio 5 d. iki 2016 m. balandžio 11 d. – į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 49,62 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (49,62/16) ploto; nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. spalio 26 d. – į 6 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 56,61 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,54 kv. m (56,61/16) ploto; nuo 2017 m. vasario 21 d. iki 2017 m. birželio 29 d. – į 6 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 56,61 kv. m., įrengta 16 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,54 kv. m (56,61/16) ploto; nuo 2018 m. vasario 27 d. iki 2018 m. balandžio 17 d. – į 8 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,76 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (24,76/8) ploto; nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. birželio 25 d. – į 8 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,85 kv. m., įrengtos 8 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,10 kv. m (24,85/8) ploto (b. l. 76).
Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpas – į 2 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 20,44 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 2,92 kv. m (20,44/7) ploto; nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. vasario 21 d.- į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 29,33 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,26 kv. m (29,33/9) ploto; nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. vasario 27 d. – į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 29,33 kv. m, įrengtos 9 miegamosios vietos, taigi vienam asmeniui teko 3,26 kv. m (29,33/9) ploto (b. l. 76)
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui teko 2,92 kv. m. (61 paras trūko 0,68 kv. m.), laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. vasario 21 d. ir nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. vasario 27 d. – 3,26 kv. m. (298 parą trūko 0,34 kv. m.) ploto kamerų tipo patalpose.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu ir prausykla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013ir kt.).
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą kėlė tai, kad pastato, kuriame jis atliko bausmę, konstrukcijose buvo asbesto, turinčio žalingą poveikį sveikatai.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime patvirtino, kad stogo konstrukcijose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas asbesto nebuvo ir nėra, taip pat, kad pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, elektros laidų, šiluminių trasų izoliacijai asbestas nenaudojamas. Pažymėjo, jog asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Atsakovės atstovas nurodė, kad pataisos įstaigoje ginčo laikotarpiu aukščiau nurodyto pastato rekonstrukcijos darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi (b. l. 17). Tai patvirtina ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. vasario 5 d. pateiktos pažymos Nr. 77-174 duomenys (b. l. 28-30). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių sukeltos neturtinės žalos vertinami kaip nepagrįsti nustatytais bylos duomenimis ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo bloga ventiliacija, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis.
Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma 134:2015). Pagal Higienos normos 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą ir 2019 m. vasario 5 d. pažymoje Nr. 77-174 (b. l. 28-30) nurodė, kad 1-o sektoriaus patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos 134:2015 17 punkto reikalavimus. Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Pagal Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį (b. l. 46-48). Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos, drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas buvo labai prastas.
Pagal Higienos normos 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Natūralios apšvietos Higienos norma 134:2015 nereglamentuoja.
Nors byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, nenurodydamas kada, kuriose kamerų tipo patalpose apšvietimas neatitiko Higienos normos 134:2015 reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjui skunde tik abstrakčiai nurodžius, kad gyvenamosiose patalpose trūko šviesos ir nepateikus į bylą duomenų, kad tuo metu, kai juto minėtus nepatogumus jis kreipėsi į atsakovą, o šiuo metu nesant galimybės nustatyti, kokia apšvieta buvo ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas neturi pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ir paties žalos fakto konstatavimui.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš jo teisės, nusiprausti po šiltu dušu, pažeidimo. Nurodė, kad po sporto nebuvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, o nusiprausti duše buvo leidžiama tik kartą į savaitę.
Higienos norma 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas praustis po šiltu dušu kartą per savaitę, todėl atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje nenustatyta. Todėl pareiškėjo argumentai dėl naudojimosi dušu vieną kartą į savaitę atmestini kaip nepagrįsti. Higienos norma 134:2015 reikalavimų dėl sporto salės įrengimo nereglamentuoja. Todėl pareiškėjo argumentai, jog po sporto negali pasinaudoti šiltu dušu atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo blakių ir pelių.
Higienos normos 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.
Atsakovas pateikė į bylą 2016 m. lapkričio 23 d. Sutartį Nr. 76-203 (b. l. 49-52), sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurių nuostatas paslaugų teikėjas įsipareigojo atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose bei bendro naudojimo patalpose 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (b. l. 57-65), atliktų darbų akto (b. l. 56) matyti, jog Pravieniškių PN-AK patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teiktos, todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo išduodamos valymui skirtos priemonės.
Pagal Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) bei nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusias Aprūpinimo normas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos), numatyta, kad kamerų tipo patalpoms turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Patalpoms, kurias pagal Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz. laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (Higienos normos 134:2015 37 punktas).
Atsakovės atstovas nurodė, jog valymo priemonės buvo išduodamos, taip, kaip to reikalauja teisės aktai (b. l. 18). Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos Ūkio skyrių su prašymu papildomai išduoti valymo priemones ir šis pareiškėjo prašymas nebūtų tenkintas, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai kamerų tipo patalpose nebuvo tinkamai izoliuoti nuo likusios patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.).
Atsakovės atstovas nurodė, kad įstaigos 1-o sektoriaus 8 būrio sanitarinio mazgo vietos atskirtos 1,5 metro aukščio sienelėmis, įrengtos durys, 7 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje tualetas atitvertas iki lubų, jame įrengtos durys, 6 būryje įrengta sanitarinio mazgo kabina (b. l. 79-80). Teigė, jog 1-o sektoriaus 2 būryje tualetai įrengti gyvenamosiose patalpose, tačiau apie sanitarinio mazgo izoliavimą nuo likusios patalpos, duomenų nepateikė, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl privatumo kamerų tipo patalpose neužtikrinimo laikomi nepaneigti.
Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad Pravieniškių PN-AK baldai seni susidėvėję, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo, neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d. pareiškėjui teko 2,92 kv. m. (61 paras trūko 0,68 kv. m.), laikotarpiais nuo 2016 m. gruodžio 27 d. iki 2017 m. vasario 21 d. ir nuo 2017 m. birželio 30 d. iki 2018 m. vasario 27 d. – 3,26 kv. m. (298 parą trūko 0,34 kv. m.) ploto kamerų tipo patalpose, visą ginčo laikotarpį buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose gyvenamosiose patalpose (buvo per mažas sanitarinių įrenginių bei patalpose esančio inventoriaus skaičius, nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniai įrenginiais).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas netinkamomis sąlygomis nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl sanitarinių įrenginių trūkumo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas netinkamomis sąlygomis pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 10 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1200 Eur, kuri ir priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, o kita pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. B. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. sausio 2 d. iki 2018 m. birželio 26 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.