Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį bei skirta jam 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Skirti įpareigojimai: per 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; nesilankyti nukentėjusiųjų darbo bei gyvenamosiose vietose, nebendrauti su nukentėjusiaisiais A. R. ir D. U..

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, įžūliu elgesiu - stipriai spausdamas ranką ir tempdamas nukentėjusįjį D. U., spirdamas į duris, kurias laikė D. U., delnu smogdamas nukentėjusiajam D. U. per veidą ne mažiau penkių kartų, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam D. U. fizinį skausmą, pakeltu balso tonu įžeidinėdamas nukentėjusiąją A. R., demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais, ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, pagrįstai pripažino D. Č. kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tačiau netinkamai įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą dėl nuteistojo D. Č. veiksmų apimties darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai yra veika, jos padariniai, priežastinis ryšys, veikos padarymo vieta ir būdas.

BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika – nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas – reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-410/2011). Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Grasinimas – tai žmonių bauginimas žodžiais ar veiksmais (garsus rėkimas, šaudymas, pavojų keliančių daiktų demonstravimas (mojavimas peiliu, lazda, grasinimas ginklu) ir pan.). Patyčios – tai demonstratyvus ciniškas žmonių orumo ir garbės žeminimas įvairiais žodžiais ir veiksmais (vadinant žmogų žeidžiančiais žodžiais, atliekant žeidžiančius veiksmus ar rodant atitinkamus gestus, apipilant skysčiu ar apspjaudant, juokiantis iš neįgalaus, ligonio ar nusenusio žmogaus ir pan.). Vandalizmas – tai betikslis, beprasmis, nemotyvuotas kultūros, meno vertybių, kitokio turto niokojimas parkuose, skveruose, kapinių, kultūros ir kulto pastatų, namų fasadų, vitrinų ir kitokių objektų dergimas, niokojimas bei naikinimas. Bet kokio turto, neatsižvelgiant į jo vietą, paskirtį, kultūrinę, inžinerinę ir socialinę vertę, gadinimas negali būti vertinamas kaip vandalizmas (kasacinė nutartis Nr. 2K-513/2010). Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-242/2011). Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K–303/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad D. Č. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis D. U. parodė, kad jis kaltinamąjį D. Č. pažįsta nuo 2011 metų. Tais metais jis ieškojo nusipirkti žemės sklypą. Kaltinamasis D. Č. pasiūlė pirkti žemės sklypą, bet jis atsisakė. 2013 m. birželio 13 d. į jo darbo kabinetą atėjo kaltinamasis, priėjo prie jo ir ištiesė ranką. Nieko neįtardamas, jis sėdėdamas taip pat padavė ranką pasisveikinimui. Kaltinamasis D. Č., spausdamas ranką, patraukė jį link savęs, sakydamas: „Ką čia prisidirbai ?“. Nuo patraukimo jis užgriuvo ant savo darbo stalo. A. R. paprašė kaltinamojo išeiti iš kabineto. Dėl tokio kaltinamojo elgesio jis patyrė šoką, kaltinamasis tokiu elgesiu jį įbaugino. D. Č. reikalavo, kad jis pasikalbėtų su kaltinamuoju išėjęs į koridorių. D. Č. žodžius įvertino, kaip grasinimą. Jis išėjo iš kabineto. Iš paskos išėjo ir D. Č.. Po to jis staiga grįžo į kabinetą, uždarė duris ir jas laikė, kad D. Č. neįeitų. Pajuto didelį smūgį į duris. Suprato, kad D. Č. spyrė į duris. Durims atsidarius, D. Č. įėjo į vidų ir pradėjo ranka jam smūgiuoti į veidą. Buvo smogta ne mažiau 2-3 kartų. Jis atsitraukė, tačiau D. Č. priėjo artyn ir vėl smogė apie 4 kartus jam į veidą. Nuo smūgių jam paraudo veidas, iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Gindamasis ir stumdamas nuo savęs D. Č. į krūtinę, galėjo pirštais užkabinti kaltinamojo marškinių kraštą ir juos įplėšti. Po to jis atsitraukė į kabineto vidurį, užvertė galvą, kad nebėgtų kraujas ir paprašė A. R. iškviesti policiją. D. Č. pasiliko kabinete ir kartu laukė atvykstančius policijos pareigūnus. D. Č. jį ir A. R. įžeidinėjo vadindamas „vagimis“, „žemgrobiais“. Nežino kodėl konflikto metu D. Č. jam pasakė „Tai ką, prisidirbai“. Jis jokių finansinių reikalų su D. Č. neturi. 2012 m. vasarą jis iš antstolės pirko žemės sklypą, kuris priklauso buvusiai D. Č. žmonai. Mano, kad D. Č. galėjo supykti dėl to nupirkto žemės sklypo. Fizinį skausmą pajuto tada, kai D. Č. traukė į save jo ranką bei nukrito ant stalo. Jautė fizinį skausmą dešinės rankos petyje. Ranka skaudėjo apie 2 dienas. Taip pat jautė skausmą dėl nosies sužalojimo. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji A. R. parodė, kad kaltinamąjį pažįsta nuo 2011 metų, kai tais metais vyko apžiūrėti žemės sklypo. Kai D. Č. informavo, kad žemės sklypo nepirks, pastarasis pradėjo jai skambinėti. Ji nenorėjo su D. Č. turėti finansinių reikalų, todėl prašė neskambinti. D. Č. neklausė ir toliau jai skambinėjo siūlydamas žemės sklypą. D. U. žemės sklypą nupirko per antstolius. Įvykio dieną į jos darbo kabinetą atėjo D. Č.. Ji pasakė, kad prekybos agentai nepageidaujami. D. Č. priėjo prie D. U. stalo iš kairės pusės ir šiurkščiai spausdamas D. U. ranką, patraukė pastarąjį į save. Ji atsistojo ir apie 6 kartus pareikalavo D. Č. išeiti iš kabineto. D. Č. jos neklausė. Po to D. Č. pasiūlė D. U. išeiti laukan pasikalbėti. Tada D. U. išlydėjo D. Č. iš kabineto ir iškarto grįžo atgal uždarydamas kabineto duris. Kaltinamasis D. Č. liko už durų. Išgirdo spyrį į duris. Nuo spyrio durys atsilapojo. Stovėdamas tarpduryje, D. Č. smogė D. U. delnu per veidą apie 2-3 kartus vadindamas pastarąjį „gudručiu“. D. U. bandė atstumti D. Č. nuo savęs. Po to pamatė, kad D. U. iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Ji iškvietė policijos pareigūnus. Kaltinamasis juos vadino „žemgrobiais“. Priekaištavo, kad ji ir D. U. apgaudinėja kaltinamąjį. Dėl tokio D. Č. elgesio ji buvo šokiruota, išsigandusi, patyrė didelį šoką. Matė D. Č. suplėšytus marškinius, tačiau nežino kaip jie buvo suplėšyti. Vienoje rankoje D. Č. laikė rankinę. Įvykio metu pastebėjo, kad D. U. buvo šokiruotas tokiu D. Č. elgesiu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. D. parodė, kad dirba (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinėje. Įvykio dieną dirbo su M. Š.. Iš budėtojo gavo pranešimą, kad įvykio vietoje vyksta konfliktas ar muštynės. Nuvykęs į įvykio vietą, rado abu nukentėjusiuosius ir kaltinamąjį. D. U. buvo užsidengęs nosį. Iš paaiškinimų suprato, kad įvyko konfliktas dėl žemių, ar sandėrio. Susistumdymo metu kaltinamasis sudavė nukentėjusiajam. Paaiškino, kad visi proceso dalyviai turi vykti į policijos komisariatą parašyti paaiškinimus. Pastebėjo, kad nukentėjusiajam iš nosies bėgo kraujas. Nukentėjusysis D. U. sakė, kad smūgiavo D. Č.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas M. Š. parodė, kad įvykio dieną pagal gautą pranešimą apie konfliktą buvo nuvykta į biurą, kuris yra (duomenys neskelbtini). Jį pasitiko pranešėja A. R.. Kabinete buvo kaltinamasis ir nukentėjusysis. D. U. ieškojo nosinės nusišluostyti kraują. Jis užrašinėjo proceso dalyvių duomenis, o A. D. aiškinosi įvykio aplinkybes. Pamena, kad konfliktas įvyko dėl sandorio. Matė, kad kaltinamojo marškiniai buvo suplėšyti. Nuteistojo D. Č. kaltę taip pat patvirtina jo paties pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas nagrinėjamas įvykis (garso įrašas ištirtas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu), kadangi garso įraše užfiksuotos aplinkybės patvirtina liudytojų duotus parodymus.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau išdėstytų įrodymų visuma neabejotinai patvirtina tai, kad nuteistasis D. Č. 2013 m. birželio 13 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, elgėsi įžūliai, t. y. stipriai spaudė ranką ir tempė nukentėjusįjį D. U., spyrė į duris, kurias laikė D. U., ne mažiau vieno karto delnu smogė nukentėjusiajam D. U. į veidą, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam D. U. fizinį skausmą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Kolegija pažymi, kad D. Č. veiksmais D. U. patempimu, po kurio A. R. pareikalavo D. Č. išeiti iš jos vadovaujamos įmonės patalpų, spyriu į duris ir smūgio sudavimu nukentėjusiajam D. U., buvo sutrikdytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbas, nukentėjusieji D. U. ir A. R. pasijuto šokiruoti ir išgąsdinti.

Teismas įvertinęs pirmiau išdėstytų įrodymų visumą ir vadovaudamasis iš nekaltumo prezumpcijos išplaukiančiu in dubio pro reo principu (reiškiančiu, kad visos abejonės, kurių nėra galimybės pašalinti, vertintinos kaltinamojo naudai) daro išvadą, kad D. Č. nukentėjusiajam D. U. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį delnu į veido sritį, tokias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo D. U. protokole-pareiškime ir D. Č. pateiktame garso įraše užfiksuoti duomenys, dėl to nuteistajam D. Č. pateiktas kaltinimas tikslintinas. Be to iš nuteistajam D. Č. pateikto kaltinimo matyti, kad jis pakeltu balso tonu įžeidinėjo nukentėjusiąją A. R.. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išdėstyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. ši nusikalstama veika pasireiškia įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Šiuo atveju asmens įžeidimas ir pakelto tono naudojimas nėra priskiriamas prie BK 284 straipsnio 1 dalyje draudžiamų veiksmų, todėl šios aplinkybės iš kaltinimo šalintinos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. Č. 2013 m. birželio 13 d., apie 12.10 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, įžūliu elgesiu - stipriai spausdamas ranką ir tempdamas nukentėjusįjį D. U., spirdamas į duris, kurias laikė D. U., ne mažiau vieno karto delnu suduodamas nukentėjusiajam D. U. per veidą, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajam D. U. fizinį skausmą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. Č. teigia, kad nukentėjusiųjų D. U. ir A. R. parodymai nėra nuoseklūs, kad teismas nepagrįstai atmetė jo paties duotus parodymus. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nukentėjusiųjų D. U. ir A. R. duotus parodymus atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų duotais parodymais, kadangi jie yra iš esmės nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų M. Š., A. D., iš dalies paties D. Č. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti parodymai, garso įraše užfiksuotos aplinkybės, taip pat kiti ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymais pripažinti duomenys. Tai, kad D. Č. pasisveikindamas su D. U. jį patraukė už paduotos rankos patvirtina nukentėjusios A. R. duoti parodymai ir garso įraše užfiksuoti duomenys (A. R. reakcija į D. Č. veiksmus), tai, kad D. Č. spyrė į duris patvirtina nukentėjusiųjų D. U., A. R. duoti parodymai ir nukentėjusiojo D. U. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotos aplinkybės (1 t., 56-67 b. l.), tai, kad D. Č. sudavė delnu ne mažiau kaip vieną smūgį per veidą D. U. patvirtina nukentėjusiųjų D. U. ir A. R., liudytojų M. Š. ir A. D. duoti parodymai, garso įraše užfiksuotos aplinkybės. Šių įrodymų visuma rodo, kad buvo sutrikdytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų D. U. ir A. R. duotais parodymais, kadangi juos patvirtina D. U. ir A. R., liudytojų M. Š. ir A. D. duoti parodymai, garso įraše užfiksuotos aplinkybės. Teismas nuteistojo D. Č. duotais parodymais remiasi tik tiek, kiek juos patvirtina kiti įrodymai. Kolegija atmeta nuteistojo D. Č. pateiktą versiją, kad jis D. U. netraukė, smūgių jam nesudavė, D. U. kraujas iš nosies bėgti pradėjo po to, kai jis pakrapštė nosį, kadangi tokią nuteistojo versija paneigia pirmiau išdėstytų įrodymų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisėtai ir pagrįstai D. Č. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, tačiau padarė išvadas neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis keičiamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 328 straipsnio 3 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį pakeisti:

iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad D. Č. pakeltu balso tonu įžeidinėdamas nukentėjusiąją A. R. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Taip pat kaltinimą patikslinti nurodant, kad D. Č. delnu D. U. per veidą sudavė ne mažiau kaip vieną kartą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.