Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams; 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirto bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. D. paskirta galutinė subendrinta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono ribų) be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punktas)bei paskiriant BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (753,20 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, nurodytą įmoką sumokant per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Nuosprendžiu iš A. D. priteista uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „D.“ 1 952 (vieną tūkstantį devynis šimtus penkiasdešimt du) Eur atstovavimo išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendis dalyje dėl A. D. pripažinimo kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį naikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 3 ir 4 dalys), nes jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl A. D. pripažinimo kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį 182 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti skunde nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo. Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes bei priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir motyvuotą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Dėl faktinių aplinkybių, kvalifikuotų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

6. Pirmos instancijos teismas A. D. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nuteisė už tai, kad jis suklastojo tikrą dokumentą ir, pasinaudodamas juo, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės (200 000 Lt, kas atitinka 57 924 eurų) svetimą turtą. Iš teismo nuosprendžio matyti, kad teismas pripažino apgaulės buvimą nuteistojo A. D. veikoje, kuri pasireiškė tuo, kad jis panaudojo surašytą vekselio tekstą ant popieriaus lapo, kuriame buvo tikras UAB „D.“ antspaudas ir vadovės bei vienintelės akcininkės D. D. ranka įrašyti jos vardas ir pavardė, ir toks tariamas ,,vekselis“ tapo apgaulės, kaip pasikėsinto turto užvaldymo, priemone ir būdu. D. veiksmų vertinimui ir teisinei kvalifikacijai svarbu nustatyti, ar yra objektyvių duomenų, šalinančių jo baudžiamąją atsakomybę, t. y. patvirtinančių, kad UAB „D.“ vadovė bei vienintelė akcininkė D. B. (buvusi pavardė D.) laisva valia pasirašė – 2013 m. vasario 18 d. data pažymėtą neprotestuotiną paprastąjį vekselį.

7. Nuteistasis A. D. neigė savo kaltę, viso proceso metu teigė, kad iš tikrųjų skolino savo pinigus UAB „D.“, dėl ko UAB „D.“ vadovė ir vienintelė akcininkė D. D. savo ranka surašė 2013-02-18 neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Gi liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) viso proceso metu kategoriškai tvirtino, kad nei ji, nei jos vadovaujama klinika „D.“ jokių pinigų iš A. D. nesiskolino, vekselio neišrašinėjo.

8. Apylinkės teismas, grįsdamas A. D. kaltę, visų pirma rėmėsi liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) parodymais, kurie, pasak apelianto A. D. ir jo gynėjo, yra nenuoseklūs, todėl teismas, suteikdamas prioritetą šiems parodymams, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Anot gynybos, liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) dėl iširusių šeiminių santykių bei keršto A. D. yra itin suinteresuota išvengti didelės piniginės prievolės įvykdymo pagal ginčo vekselį.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-699/2018).

10. Iš tiesų, kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu, pirminės apklausos metu liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) parodė, kad ant vekselio esantis spaudas skiriasi nuo bendrovės spaudo ir ji niekada nėra palikusi savo ranka pasirašyto tuščio popieriaus lapo bendrovės patalpose (t.1, b. l. 60), vėlesnių apklausų metu (po atliktų vekselio tyrimų) ir teisme ji jau teigė, kad galimai tarp bendrovės dokumentų galėjo būti jos ranka pasirašytų tuščių lapų. Apylinkės teismas aiškiai lygino šios liudytojos parodymus, duotus skirtingu bylos tyrimo metu, išryškino vietas, kuriose parodymai nėra nuoseklūs dėl vekselyje esančio antspaudo, rankraštinių įrašų bei parašo atsiradimo, nenuoseklumą, todėl itin preciziškai vertino šios liudytojos parodymus tiek atskirai, tiek visumoje lygindamas su kitais teisme ištirtais įrodymais: liudytojų D. S., N. B., L. J. parodymais, specialistų išvadomis, antstolio R. V. pateikta vykdomosios bylos kopija, UAB „D.“ dokumentais, tame tarpe ir finansinės atskaitomybės, Kūno kultūros ir sporto departamento bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pateiktais dokumentais dėl A. D. priskaičiuotų piniginių lėšų, bankų sąskaitų išrašais ir kt., kurie yra išdėstyti, išanalizuoti ir atitinkamai įvertinti: įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, ir kuriais vadovaujantis kiti atmetami (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, pirmos instancijos teismas D. B. parodymus vertino nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje išdėstyti jos parodymai ir pateiktas jų vertinimas, padarytos išvados dėl nustatytų aplinkybių remiantis ir šios liudytojos parodymais.

11. Teisėjų kolegija liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) parodymų dėl vekselio suklastojimo būdo nenuoseklumą vertina kaip liudytojos subjektyvias spėliones ir samprotavimus, kokiu būdu galėjo būti suklastotas vekselis, jai nežinant kaip tiksliai jis buvo suklastotas ir nesusipažinus su vekselio tyrimo rezultatais. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (t.1, b. l. 79) UAB „D.“ atstovas yra nurodęs, kad jo kliento UAB „D.“, kurios vadovė ir vienintelė akcininkė yra D. B. (buvusi pavardė D.), nuomone, aukščiau nurodytų nusikalstamų veikų padarymas galimai buvo atliekamas šiais būdais: 1) suklastojant kliento vadovės bei vienintelės akcininkės rašyseną, spaudą, taip, neva sukuriant klientui įsipareigojimus 57 924 eurų sumai, bei suklastojant patį vekselio tekstą ir/ arba 2) pasinaudojus kliento vadovės bei vienintelės akcininkės ranka įrašytu vardu bei pavarde ir parašu tuščiame popieriaus lape, sukuriant suklastotą vertybinį popierių - vekselį, t. y. iš pareiškimo matyti, kad dar tuomet nei D. B., nei UAB „D.“ atstovui nebuvo žinomos tikslios vekselio suklastojimo aplinkybės. Tas pats yra išdėstyta ir civiliniame ieškinyje dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr.e2-3289-431/2017.

12. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, teismui pagarsinus liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ji paaiškino šiuos nesutapimus jos parodymuose, o būtent, kodėl ikiteisminio tyrimo metu ji teigė, kad ji vekselyje nepasirašinėjo ir niekada nėra palikusi savo ranka pasirašyto tuščio popieriaus lapo bendrovės patalpose, o teisme - priešingai - kad galimai ant tuščių popieriaus lapų galėjo būti jos, kaip UAB „D.“ direktorės, parašai ir bendrovės spaudas, nurodydama, kad tuščius lapus su savo vardu ir pavarde pastebėjo patikrinusi galybę dokumentų, tarp kurių buvo radusi tuščių lapų, vėliau patikslindama, kad lape galėjo būti parašytas jos vardas, pavardė, uždėtas spaudas. Kolegijos nuomone, toks paaiškinimas yra įtikinantis ir nekeliantis abejonių, ir jos parodymai dėl vekselio suklastojimo būdo negali būti vertinami kaip nenuoseklūs ir iš esmės prieštaraujantys vieni kitiems. Tiesa, ši liudytoja negalėjo tiksliai įvardinti, kada atrado minėtus lapus (pasak jos, ji neatsimenanti, kada tai pastebėjo: ar prieš, ar po pirmos apklausos), bet tai suprantama, nes nuo įvykio bei pirminių apklausų yra praėję nemažai laiko ir liudytoja galėjo tiksliai ir detaliai neprisiminti visų aplinkybių. Tačiau ši liudytoja kategoriškai, aiškiai ir nedviprasmiškai viso proceso metu tvirtino esminę aplinkybę - kad vekselis yra suklastotas ir, kad jokių pinigų nei ji, nei UAB „D.“ iš A. D. nesiskolino ir tokio vekselio neišdavė.

13. Didelę reikšmę šioje byloje turi Lietuvos teismo ekspertizės išvados Nr.11-500(17), Nr. 11-499(17), Nr. 11-1050 (17) (t.1, b.l. 166-172, 185-189,195-198), kurios yra išdėstytos ginčijamame nuosprendyje, todėl jos neatkartojamos, tačiau jose nurodytos reikšmingos bylai nustatytos aplinkybės, jog tikėtina, kad 2013-02-18 vekselyje pirmiau parašytas rankraštinis įrašas „Direktorė D. D.“ bei parašas, o tik po to išspausdintas pats vekselio tekstas; kad šį rankraštinį įrašą „Direktorė D. D.“ parašė D. D.; ir, kad šis įrašas parašytas ta pačia rašymo priemone.

14. Nuteistasis A. D. nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad 2013-02-18 paprastajame neprotestuotiname vekselyje pirmiau parašytas rankraštinis įrašas „Direktorė D. D.“ bei parašas, o tik po to išspausdintas pats vekselio tekstas, patvirtina D. B. (buvusi pavardė D.) išsakytus teiginius, kad jis galėjo pasinaudoti tuščiais lapais su jos vardu, pavarde bei parašu, po ko, turėdamas tokį lapą, ant jo atspausdinti vekselio tekstą. A. D. teigia, kad tokį vekselį jam perdavė jau pasirašytą būtent pati D. B. (buvusi pavardė D.). Mano, kad vien tas faktas, kad D. B. (buvusi pavardė D.) ar kitas asmuo galimai vekselio tekstą spausdintuvo pagalba atspausdino ant jau pasirašyto ir antspauduoto lapo, savaime nesudarė pagrindo spręsti dėl vekselio suklastojimo. Tokie apelianto svarstymai yra nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pasikėsinimas užvaldyti svetimus pinigus pasireiškė tuo, kad buvo panaudotas ne vien tik rankraštinio įrašo buvimas tuščiame lape, kaip tai bando įteigti nuteistasis ir jo gynėjas, o ir tuo, kad UAB „D.“ blanke, kuriame buvo parašytas rankraštinis įrašas „Direktorė D. D.“, buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys, kad neva tai UAB „D.“ įsipareigojo iki 2016-12-22 sumokėti A. D. 200 000 litų ir toks fiktyvus vertybinis popierius buvo pateiktas notarui ir antstoliui. Apygardos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje esančias specialistų išvadas, kurios patvirtina liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) parodymus, kad galimai ji ant tuščio lapo buvo užrašiusi savo vardą ir pavardę, kuo ir buvo pasinaudota vėliau atspausdinant virš rankraštinio įrašo melagingus duomenis apie UAB „D.“ skolą A. D..

15. Kaltinamojo veiksmų vertinimui ir teisinei kvalifikacijai svarbu nustatyti, ar yra objektyvių duomenų, šalinančių jo baudžiamąją atsakomybę, t. y. patvirtinančių, kad vekselis buvo pasirašytas laisva valia (kasacinė nutartis Nr. 2K-84/2014). Kaip jau minėta, liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) kategoriškai neigė pati ar kaip UAB „D.“ direktorė skolinusi pinigus iš A. D. ir išdavusi jam vekselį. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad be šių D. B. (buvusi pavardė D.) parodymų ir specialistų išvadų, teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ir kitais įrodymais pripažintais duomenimis: UAB „D.“ finansinės atskaitomybės dokumentais, liudytojų N. B., L. J. parodymais, antstolio R. V. pateikta vykdomosios bylos kopija, Kūno kultūros ir sporto departamento bei Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pateikti dokumentais dėl A. D. priskaičiuotų piniginių lėšų, bankų sąskaitų išrašais, teismo sprendimu civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kt., kurie tuo pačiu paneigė A. D. parodymus, kad D. B. prašymu paskolino jai 200 000 litų grynaisiais, dėl to, kad UAB „D.“ finansinė būklė buvo sunki; kad D. B. (buvusi pavardė D.) norėjo atlikti klinikoje kosmetinį remontą; kad ji dalį iš jo skolintų pinigų išleido klinikai, o dalį savo sodybai, vėliau patikslino, kad pinigus, skirtus klinikos remontui išleido sodybai; kad poreikį skolintis turėjo pati D. B. (buvusi pavardė D.), nes inkriminuojamu laikotarpiu ji skolinosi pinigų iš kitų asmenų, tame tarpe ir grynaisiais. Šie duomenis išsamiai aptarti ir išanalizuoti ginčijamame nuosprendyje, todėl neatkartojami. Tačiau iš jų matyti, kad jie patvirtina bei papildo vieni kitus bei patvirtina D. B. (buvusi pavardė D.) parodymus. Be nuteistojo parodymų, byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių matytųsi kad UAB D.“ ar D. B. finansiniuose dokumentuose atsispindėtų 200 000 litų ar panašaus dydžio paskola, kad D. B. prašė A. D. tokio dydžio paskolos ir, kad realiai tokie pinigai būtų perduoti D. B.. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad UAB „D.“ ar pati D. B. būtų grąžinusi bent dalį paskolos A. D..

16. Apylinkės teismas, išanalizavęs šiuos įrodymus padarė pagrįstas išvadas, kad visų pirma nei UAB „D.“, nei pati D. B. (buvusi pavardė D.) inkriminuojamu laikotarpiu neturėjo jokio poreikio skolintis piniginių lėšų ir, kad A. D. tuometės finansinės galimybės neleido jam suteikti tokio dydžio paskolą UAB „D.“ ar D. B. (buvusi pavardė D.). Apygardos teismas visiškai sutinka su tokiu apylinkės teismo duomenų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, dėl to plačiau dėl jų nepasisako. Taigi, apylinkės teismas liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) parodymus pagrįstai laikė teisingais ir patikimais, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, todėl visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. B. (buvusi pavardė D.) neišdavė tokio vekselio ir nepasirašė, patvirtindama, kad UAB „D.“ skolinga A. D.. Tai yra byloje nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių D. B. valią skolintis 200 000 litų UAB „D.“ vardu iš A. D..

17. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar UAB „D.“ ar D. B. (buvusi pavardė D.) turėjo poreikį skolintis tokios dydžio pinigų sumą, vertino aktualaus laikotarpio UAB „D.“ finansinės atskaitomybės dokumentus ir ginčijamame nuosprendyje nurodė, kad tariamas skolinimasis nėra užfiksuotas jokiuose UAB „D.“ dokumentuose. Skunde teigiama, kad įmonės finansinė padėtis savaime negali nei patvirtinti, nei paneigti skolinimosi poreikio, nes poreikį skolintis lemia ne įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai ir jų turinys, o valdymo organų priimami sprendimai, todėl UAB „D.“ finansinės atskaitomybės duomenys negali būti laikomi netiesioginiais įrodymais, kurie patvirtintų vekselio suklastojimo faktą. Apygardos teismas nesutinka su tokiu skundo argumentu. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, išvadą, kad nei UAB „D.“, nei pati D. B. (buvusi pavardė D.) inkriminuojamu laikotarpiu neturėjo jokio poreikio skolintis piniginių lėšų, padarė, įvertinęs ne vien tik UAB „D.“ finansinės atskaitomybės dokumentus, bet ir kitus duomenis, būtent pačios D. B. (buvusi pavardė D.), liudytojų L. B., L. J. parodymus. Liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) kategoriškai neigė buvus pagrindą skolintis pinigines lėšas. Liudytoja N. B., UAB „D.“ buhalterė, patvirtino, kad nieko nežinojusi apie tai, kad bendrovės direktorė D. B. (buvusi pavardė D.) buvo išdavusi A. D. minėtą vekselį ar, kad bendrovė turėtų kokių nors finansinių įsipareigojimų A. D.. Ši liudytoja taip pat paliudijo, kad apie vekselį pirmą kartą sužinojusi, kai direktorė D. B. (buvusi pavardė D.) jos paklausiusi, kas tai yra per dokumentas; kad pati direktorė niekada pati neruošdavo dokumentų, o tardavusi su ja; jos įsitikinimu direktorė nebūtų ruošusi vekselio be jos žinios, pasak šios liudytojos, įmonėje niekada nebūdavo didelių grynųjų pinigų sumų (t. 6, b. l. 22-31). Liudytoja L. J., buvusi UAB „D.“ administratorė, patvirtino, kad nors A. D. nedirbo įmonėje, bet jis laisvai vaikščiojo po patalpas; kad ji nemačiusi, kad pati įmonės direktorė D. D. būtų ruošusi kokius nors dokumentus. Šių liudytojų parodymų teisingumu apygardos teismas neturi pagrindo abejoti. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas nurodė, kad tai, kad apie vekselį ir ginčo pinigus nežinojo įmonės buhalterė N. B., negali būti vertinama kaip A. D. kaltės įrodymas, nes, šiuos skolintus pinigus D. B. (buvusi pavardė D.) UAB „D.“ buhalterijoje neapiformino, juos naudojo asmeninėms reikmėms, todėl buhalterė apie tai nežinojo, nes jai apie tai tiesiog nebuvo pranešta. Tokie argumentai vertinami kaip gynybinė pozicija, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti, nes byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų.

18. Svarbu pažymėti, kad pagal UAB „D.“ finansinius dokumentus, 2012-2013 m. įmonės finansinė padėtis buvo stabili, o skolinta suma – 200 000 litų – sudarytų daugiau nei pusės metų bendrovės apyvartos, ir, kad aktualiu laikotarpiu įmonėje nebuvo atliekamas joks remontas, ką patvirtino liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.), L. B. ir L. J., o galiausiai pripažino ir pats A. D.. Teisme A. D. paaiškino, kad dalį pinigų, paskolintų UAB „D.“ D. B. ketino panaudoti sodybai. Kolegijos manymu toks A. D. teigimas yra nelogiškas ir nepatvirtintas jokiais objektyviais duomenimis. Be to visiškai neįtikinama, kad A. D. skolintų dar pinigų sodybai, kai, pasak jo, jau iki tol buvo įdėjęs į sodybą beveik per pusę pinigų su buvusia žmona. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad D. B. turėjo poreikį skolintis iš A. D., nes panašiu laikotarpiu skolinosi iš trečiųjų asmenų. D. B. (buvusi pavardė D.) neneigė šių aplinkybių, bet, kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, tai, kad D. B. (buvusi pavardė D.) skolinosi iš trečiųjų asmenų, savaime nepatvirtina tai, kad ji, kaip UAB „D.“ direktorė skolinosi iš A. D.. Be to paskolinti pinigai buvo pervedami per banką, viena paskola buvo patvirtinta pas notarą, dar viena paskola buvo paimta grynaisiais, bet, palyginus su ginčijama skola, ši paskola – 32 000 litų – buvo nedidelė. Visos skolos buvo savalaikiai gražintos. Visa tai rodo, kad D. B. (buvusi pavardė D.) minėtus pinigus skolinosi įformindama sandorius, visada gražindavo visas pasiskolintas lėšas ir, esant poreikiui skolintis, pinigus skolindavosi iš kitų asmenų, ne iš A. D..

19. Anot apeliantų tai, kad D. B. (buvusi pavardė D.) turėjo poreikį skolintis pinigų, taip pat įrodo ir 2018-01-30 posėdžio metu pateikti rašytiniai įrodymai – išrašas iš D. B. (buvusi pavardė D.) atsiskaitomosios sąskaitos, jog laikotarpiu nuo 2009-06-05 iki 2010-12-31 į jos asmeninę sąskaitą banke 46 atskirais mokėjimo nurodymais viso buvo pervesta 53 045 litų (15 362,89 eurų), kuriuos A. D. gavo iš sportinės veiklos (t. 6, b. l. 55-68). Pasak gynybos, tai įrodo, jog 2009 – 2011 metais A. D. leido disponuoti D. B. savo lėšomis. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nevertino šių duomenų, kadangi jie nėra aktualūs kaltinime nurodytam laikotarpiui. Sutiktina, kad šie duomenys neaktualūs inkriminuojamam laikotarpiui, be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje yra duomenų, kad A. D. disponavo šios sąskaitos banko kortele, kuria naudojosi kaip savo bei kuria naudodamasis išgrynindavo dalį lėšų (dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl D. B. parašų, esančių bankui teiktuose jos sutikimuose nurašyti lėšas, suklastojimo, tačiau nesant šių prašymų originalų ir nesant galimybei atlikti rašysenos ekspertizę, tyrimas buvo nutrauktas), taip pat dalį šių lėšų bankas nurašydavo kaip A. D. kredito įmokas.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, tuo atveju, jei D. B., norėdama ateity užginčyti vekselį ir išvengti prievolės mokėti skolą, kaip tai teigia nuteistasis A. D., ji būtų atspausdinusi vekselio tekstą ant lapo su anksčiau buvusiais ant jo jos parašais, vargu ar būtų tai padariusi taip, kad vekselio tekstas nesusikirstų su jos parašu. Apylinkės teismas atkreipė dėmesį, kad toks dokumentas buvo sukonstruotas taip, kad įrašai niekaip nesusikirstų. Tokiu būdu teismas tinkamai įvertino šias specialistų išvadas ir padarė pagrįstas išvadas, kad šios išvados patvirtino liudytojos D. B. (buvusi pavardė D.) išsakytus teiginius apie galimai jos ranka ant tuščio lapo užrašytus jos vardą ir pavardę, kuo ir pasinaudojo A. D. pateikdamas antstoliui tokiu būdu suklastotą vekselį.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu A. D. niekas neklausė apie piniginių lėšų kilmę, t. y. iš kur jis gavo pinigus, kurie buvo perduoti D. B. (buvusi pavardė D.). Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantų argumentu. Priešingai nei teigiama skunde, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju, A. D. paaiškino, kad tie pinigai (200 000 litų), kuriuos paskolino D. B. (buvusi pavardė D.), buvo gauti iš įvairių šaltinių: 2007 m. buvo pardavęs savo butą už 460 000 litų, nuo 2000 m. iki 2012 m. gaudavo atlyginimą iš Olimpinio sporto komiteto apie 4 000 litų ir t.t. (t. 5, b. l. 45), o jau teisme nurodė, kad apie 130 000 litų buvo pasiskolinęs iš D. S.; jokio dokumento dėl šios skolos nebuvo surašę; pats turėjo susitaupęs 70 000 litų.

22. Skunde nurodyta, kad teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo D. S. parodymus, nes jų nepaneigia jokia kita bylos medžiaga. Priešingai šiam argumentui apygardos teismo įsitikinimu, apylinkės teismas tinkamai įvertino liudytojo D. S. parodymus. Nors šio liudytojo parodymai sutapo su A. D. parodymais, tačiau pagrįstai teismas juos vertino kritiškai ir jais nesivadovavo, kadangi be nuteistojo A. D. ir liudytojo D. S. parodymų byloje nėra jų parodymus patvirtinančių kitų objektyvių duomenų. Visų pirma analizuojant A. D. parodymus, duotus viso proceso metu, matyti, kad jis D. S. pavardę pirmą kartą paminėjo tik pirmos instancijos teisme, nors aplinkybės dėl jo lėšų gavimo šaltinių buvo tiriamos jau ikiteisminio tyrimo metu. Mažai tikėtina, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu dėl gaunamų pajamų A. D. būtų pamiršęs tokį reikšmingą faktą. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, tokia gynybos versija atsirado po teismų sprendimų dėl santuokos nutraukimo, kuriais buvo atmestas A. D. reikalavimas dėl piniginės kompensacijos už investuotas asmenines lėšas ir po to, kai ikiteisminiame tyrime buvo tiriamos aplinkybės dėl jo finansinės galimybės skolinti 200 000 litų. Tai, kad A. D. buvo pasiskolinęs 130 000 litų iš D. S. paneigia tokios teismo nustatytos aplinkybės, o būtent, kad dėl tokios paskolos nebuvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis (CK 6.871 straipsnis), apie tokį sandorį kaltinamasis nebuvo pranešęs valstybinei mokesčių inspekcijai (Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnis), toks kreditorius nebuvo nurodytas santuokos nutraukimo byloje, nors tai A. D. padaryti privalėjo. Įvertinus A. D. finansinę padėtį aktualiu laikotarpiu, apygardos teismo manymu A. D. per pusę metų nuo tokios paskolos gavimo iš savų pinigų negalėjo grąžinti visos ar didžiosios dalies D. S. skolos – 130 000 litų, nes, kaip teigė pats apeliantas, nei UAB „D.“, nei D. B. jam negrąžino nė dalies jo nurodytos skolos.

23. Nuteistasis A. D. teigė, kad iš jo paskolinęs 200 000 litų sumos 70 000 litų buvo jo santaupos, kurias jis turėjo pardavęs savo butą. Tačiau šią aplinkybę paneigia jo paties banko išrašai, kuriuose nėra užfiksuota tokio ar panašaus dydžio pinigų įmokėjimas, taip pat ir teismų sprendimai civilinėse bylose dėl santuokos nutraukimo, kuriuose teismai konstatavo, kad iki santuokos su D. B. sudarymo (2007-09-20), A. D. jokių santaupų neturėjo.

24. Apeliantai skunde nurodė, kad apylinkės teismas, remdamasis teismo sprendimu santuokos nutraukimo byloje, padarė nepagrįstą išvadą, kad A. D. neturėjo laisvų piniginių lėšų santuokos nutraukimo byloje, todėl negalėjo sutaupyti 70 000 litų, atitinkamai negalėjo jų perduoti D. B., kadangi išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Tačiau atkreiptinas apeliantų dėmesys į tai, kad apylinkės teismas padarydamas išvadą, kad A. D. neturėjo tokios galimybės perduoti D. B. 200 000 litų, rėmėsi ne tik minėtu teismo sprendimu civilinėje byloje, bet ir byloje esančiais Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Lietuvos olimpinio sporto centro pažyma, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto raštu apie A. D. priskaičiuotas pinigines lėšas, taip pat ir kaltinamojo atsiskaitomųjų sąskaitų išrašais iki 2012 metų (t. 4), iš kurių matyti, kad aktualiu laikotarpiu A. D. savo vardu buvo sudaręs įvairias kredito sutartis, daug kartų ėmė greituosius kreditus su didelėmis palūkanomis ir gautomis lėšomis dengdavo ankstesnius kreditus, jis ilgą laiką ir intensyviai žaidė azartinius žaidimus, kam išleisdavo nemažai pinigų. (t.4, t.5, b. l. 2-4, 6). Kolegijos nuomone, apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas, kad nors A. D. gaudavo pinigines lėšas iš sportinės veiklos, tačiau tai dar neleidžia daryti išvados, jog kaltinamasis šias lėšas laikė kaip savo santaupas, juolab, kad nemažai pervedamų pinigų buvo tikslinės - jos turėjo būti skiriamos pasirengimui varžyboms, kelionėms, maistpinigiams. Skunde nurodyta, kad A. D. skolinosi pinigus iš greituosius kreditus teikiančių kompanijų, nenorėdamas leisti savo santaupų ir, kad tokia aplinkybė nėra reikšminga šiai bylai, kadangi tuo metu buvo sprendžiamos kitos problemos, nesusijusios su šia byla ar azartiniais lošimais, ir jis juos yra grąžinęs. Kolegija nesutinka su tokiais skundo argumentais. Teisėjų kolegijos manymu, nelogiška, kad norint sutaupyti ar neišleisti santaupų imti greituosius kreditus su didelėmis palūkanomis.

25. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad kiti netiesioginiai įrodymai, kuriais vadovavosi teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, yra būtent pačios D. B. advokatų iškeltos prielaidos ir versijos ir, kad apylinkės teismas šioje vietoje taikė dvigubus standartus, nes visi kiti netiesioginiai įrodymai, kurie buvo pateikti A. D., ir kuriais buvo papildomai įrodinėjamas pinigų perdavimas, poreikis skolintis ir kt., be išsamesnės analizės teismo buvo atmesti kaip nesusiję su byla.

26. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami, atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67-699/2018).

27. Kaip jau minėta, apylinkės teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį išsamiai išsiaiškinus visas reikšmingas bylai aplinkybes ir jas išanalizavęs nuosprendžio aprašomojoje dalyje, nenustatyta, kad teismo proceso metu tiriant įrodymus ar formuluojant teismo daromas išvadas buvo pažeistas nešališkumo principas ir, kad išvados dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais darytos pažeidžiant BPK nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

28. Nuteistasis A. D. ir jo gynėjas, nesutikdamas su teismo išvada, kad jis padarė BK nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, akcentuoja, jog teismas išėjo už kaltinimo ribų, nepagrįstai tirdamas apie A. D. piniginių lėšų, kurios buvo perduotos D. B., neturėjimą, nes jis nebuvo kaltinamas nepagrįstu praturtėjimu, taip pat nebuvo keliamas klausimas dėl jo piniginių lėšų šaltinių, jų teisėtumo ar neteisėtumo.

29. Įstatymų leidėjas, apibrėždamas baudžiamojo proceso paskirtis, pažymi, kad ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus įmanoma tik greitai ir išsamiai atskleidžiant nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą (BPK 1 straipsnis). Bylos ištyrimo išsamumas leidžia nustatyti visas faktines bylos aplinkybes, jas tinkamai įvertinti. Teisingą nuosprendį galima įgyvendinti tik teisingai nustačius faktines tiriamo įvykio aplinkybes. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos, nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų; klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Bylų nagrinėjimas teisme vyksta laikantis rungtyniškumo principo.

30. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. D. jau ikiteisminio tyrimo metu iškėlė versiją, jog tie 200 000 litų, kuriuos paskolino UAB „D.“ direktorei D. D., yra jo santaupos, gautos iš įvairių šaltinių (nekilnojamojo turto pardavimas, darbo užmokestis premijos už nuopelnus sporto srityje, D. S. paskola). Tuo tarpu liudytoja D. B. (buvusi pavardė D.) ir UAB „D.“ atstovai įrodinėjo, kad UAB „D.“ iš A. D. nėra gavusi jokių piniginių lėšų, kurios galėtų pateisinti ginčo vekselio išdavimą ir, kad A. D. niekada ir nedisponavo tokiomis lėšomis, kurios būtų leidusios jam suteikti atitinkamas lėšas UAB „D.“. Tokiu būdu tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, buvo tiriamos tiek gynybos, tiek liudytojos D. B. bei UAB „D.“ atstovų keliamos versijos dėl piniginių lėšų suteikimo/nesuteikimo D. B. aplinkybių. Šios aplinkybės yra susijusios su kaltinimu ir tai, kad apylinkės teismas jas tyrė ir vertino, rodo, jog teismas laikėsi bylos ištyrimo išsamumo principo reikalavimų, ir tai nelaikytina nepagrįstu išėjimu už kaltinimo ribų.

31. Taigi, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nei tarp UAB „D.“, bei tarp D. B. ir nuteistojo nebuvo susiklostę jokie skolinio pobūdžio santykiai, kuriems užtikrinti galėjo būti išduotas vekselis, todėl D. B., nei kaip UAB „D.“ direktorė, nei sau asmeniškai neturėjo jokios motyvacijos išduoti A. D. vekselį, o A. D. neturėjo finansinės galimybės suteikti tokio dydžio paskolą UAB „D.“ ar D. B. (buvusi pavardė D.).

32. Atmetamas skundo argumentas, kad žurnalistai nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios formavo neigiamą įspūdį apie kaltinamąjį A. D., kas galėjo įtakoti teismą priimti nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad teismo vidinį įsitikinimą suformulavo ne byloje esantys įrodymai, o publikacijos žiniasklaidoje.

33. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, nuosprendyje padaryta išvada, kad vekselis buvo suklastotas ir A. D., tyčia pateikdamas jį antstoliui ir notarui, pasikėsino apgaulės būtų įgyti svetimą turtą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis.

Dėl faktinių aplinkybių, kvalifikuotų pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

34. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos veikos yra alternatyvios, todėl tam, kad atsirastų atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, pakanka padaryti bent vieną iš jų.

35. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas pašalino iš kaltinimo BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvų požymį – suklastoto dokumento panaudojimą, motyvuojant tuo, kad tokio dokumento panaudojimas nelaikytinas atskirais BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytais nusikalstamais veiksmais, o yra sudėtinė sukčiavimo (nagrinėjamu atveju – pasikėsinimo sukčiauti) dalis. Taip pat apylinkės teismas tikslino kaltinimo dalį, kurioje buvo inkriminuota, jog A. D. pasirašė D. D. vardu, kadangi tyrimo metu nebuvo surinkti objektyvūs duomenys (to nepatvirtino ir specialistų išvados) dėl to, kad vekselyje D. D. parašą atliko pats kaltinamasis. Nurodyta aplinkybė buvo pašalinta, laikant, kad D. D. parašas buvo atliktas tyrimo nenustatytu būdu.

36. A. D. be kitų kaltinime nurodytų veiksmų, buvo kaltinamas ir atiduotas teismui dėl to, kad UAB „D.“ blanke įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad neva tai UAB „D.“ įsipareigojo iki 2016-12-22 sumokėti A. D. 200 000 litų.

37. Pirmos instancijos teismas, nuteisdamas A. D. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, ir 182 straipsnio 2 dalį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad A. D. panaudojo tyrimo nenustatytu būdu įgytą lapą su UAB „D.“ antspaudu ir D. D. vardu, pavarde, po ko minėtame lape įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „D.“, įm. k. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), įsipareigojo iki 2016-12-22 sumokėti A. D. 200 000 litų, ir tyrimo nenustatytu būdu D. D. vardu atliko parašą ir taip suklastojo paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurį vėliau pateikė notarui bei antstoliui. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio motyvuojančios dalies, teismas visiškai neaptarė, o gi kokiu būdu A. D. atspausdino patį tariamo vekselio tekstą ir kuo remiantis teismas padarė tokią išvadą, kad būtent jis tai padarė.

38. Apeliacinės instancijos teismas aukščiau aptarė savo išvadas, kodėl sutinka su apylinkės teismo išvada, jog ginčijamas vekselis yra suklastotas tikras dokumentas, kurį A. D. pateikė notarui ir antstoliui. Specialisto išvadoje Nr. 11-500 (17), tiriamojoje dalyje nurodyta, kad tiriant vekselyje esantį įrašą „Direktorė D. D.“ bei parašą jos vardu, nustatyta, kad parašas parašytas rankraštiniu būdu šratinuku. Taigi, apygardos teismo manymu, specialistai nustatė, kokiu būdu buvo atliktas šis įrašas, priešingai nei teigė apylinkės teismas (kad parašas buvo atliktas tyrimo nenustatytu būdu). Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, įrodančių, kad būtent A. D. būtų įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis, kad neva tai UAB „D.“ skolinga A. D. 200 000 litų, ir pasirašęs D. D. vardu. Sutiktina su nuteistojo ir jo gynėjo skunde išdėstytais argumentais, byloje nėra tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Tokiu būdu konstatavus, kad A. D. tik panaudojo suklastotą tikrą dokumentą apgaulei ir pripažinus, kad šis požymis - suklastoto dokumento panaudojimas - yra sudėtinė sukčiavimo (nagrinėjamu atveju – pasikėsinimo sukčiauti) dalis, A. D. išteisinamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

39. UAB „D.“ atstovai prašo atlyginti atstovavimo išlaidas ir apygardos teismui pateikė mokėjimo nurodymus Nr. 3810, 3787, 3726, 4185 patvirtinančius, kad atstovams UAB „D.“ sumokėjo 1 719,41 eurų už teisines paslaugas. Iš atstovų pateiktų ataskaitų, pagal kurias atlikti mokėjimai, matyti, kad prašoma priteisti: 1) 87,12 eurų už 2018-03-05 atliktą nuosprendžių motyvų ir argumentų analizę, 2) 935,33 eurų už 2018-02-05 baigiamosios kalbos rengimą ir 2018-02-06 atstovavimą teisiamajame posėdyje apylinkės teisme, 3) 261,36 eurų už 2018-05-07 pasirengimą 2018-05-08 teismo posėdžiui apeliacinės instancijos teisme ir atstovavimą jame, 4) 435,60 eurų už 2018-06-12 pasirengimą teismo posėdžiui, dalyvavimą jame ir raštu paruoštų paaiškinimu dėl apeliantų skundo bei dalyvavimo teismo posėdyje. Pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam ir civiliam ieškovui, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Advokatai R. J. – Mulevičienė ir A. Mažeika atstovavo UAB „D.“ 2018-05-08, 2018-06-12 ir 2018-09-06 teismo posėdžiuose apygardos teisme (iš viso 1 val. 23 min.). Pirmieji du posėdžiai buvo atidėti dėl apelianto A. D. ir jo gynėjo negalėjimo dalyvauti teisiamo posėdžiuose. Apeliacinį skundą padavė nuteistasis ir jo gynėjas, skundas tenkintas iš dalies.

40. Prašymas atlyginti 935,33 eurų už 2018-02-05 baigiamosios kalbos rengimą ir 2018-02-06 atstovavimą teisiamajame posėdyje apylinkės teisme netenkinamas, kadangi prašomas priteisti išlaidas sudaro atstovavimas pirmos instancijos teisme. Iš ginčijamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas priteisė iš A. D. 1 952 eurų atstovavimo išlaidoms apmokėti. Taip pat netenkinamas prašymas priteisti 87,12 eurų už 2018-03-05 atliktą nuosprendžių motyvų ir argumentų analizę, nes šios išlaidos nesusijusios su apeliaciniu procesu.

41. Iš nuteistojo A. D. priteistinos likusios UAB „D.“ atstovų prašomos išlaidos: 261,36 eurų už 2018-05-07 pasirengimą 2018-05-08 teismo posėdžiui apeliacinės instancijos teisme ir atstovavimą jame bei 435,60 eurų už 2018-06-12 pasirengimą teismo posėdžiui, dalyvavimą jame ir raštu paruoštų paaiškinimu dėl apeliantų skundo bei dalyvavimo teismo posėdyje (viso – 696,96 eurų). Ši UAB „D.“ iš nuteistojo priteistina suma – 696,96 eurų - už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme nėra per didelė. Už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatams atitinka darbo ir laiko sąnaudas, protingumo ir teisingumo kriterijus.

42. Apygardos teismas mato, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje dėl rašymo apsirikimo suklysta nurodant bausmės rūšį: vietoj laisvės atėmimo bausmės, skirtingai nei aprašomojoje dalyje, nurodytas laisvės apribojimas. Šis rašymo apsirikimas taisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 3 ir 4 dalimis, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendžio dalį, kurioje A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: A. D. išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo.

Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad A. D. skiriama ne laisvės apribojimo, o laisvės atėmimo bausmė.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-03-05 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „D.“ iš nuteistojo A. D. 696,96 eurų (šešis šimtus devyniasdešimt šešis eurus 96 ct) atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidoms atlyginti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.