Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Veslavos Ruskan,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atkreipė dėmesį, jog Anykščių rajono apylinkės teismas 2009-05-18 nuosprendžiu visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje. Todėl atsakovas nepagrįstai rėmėsi trečiojo suinteresuoto asmens A. K. aiškinimu, kad jis su kitais nuteistaisiais nebuvo susitaręs bendrai įvykdyti nusikaltimą ir šiems nuteistojo siekiams sušvelninti savo atsakomybę nepagrįstai suteikė pirmenybę prieš įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Pareiškėjo nuomone, atsakovas neturėjo teisės savo sprendimuose pripažinti, kad buvo pažeista A. K. garbė ir orumas, nes tokią teisę turi tik teismas. Atkreipė dėmesį, kad egzistuoja Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto nuostatų ir Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnio nuostatų kolizija. Šiuo atveju taikytinas CK, nes pagal CK 1.3 straipsnio 2 dalį, jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų normoms. Tačiau šiuo atveju CK nesuteikia pirmenybės Visuomenės informavimo įstatymo ar kitų įstatymų normoms.

Laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Žurnalistų etikos inspektorius neturėjo teisės nagrinėti A. K. skundo dėl garbės ir orumo pažeminimo. Nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalies, 50 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų nuostatose įtvirtinamas ikiteisminis asmenų skundų ir pareiškimų dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėjimas, kurį atlieka Žurnalistų etikos inspektorius. Tuo tarpu CK 2.24 straipsnis nustato civilinę atsakomybę ir jos taikymo sąlygas dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo. CK taikomas teismuose teismine tvarka nagrinėjant civilines bylas dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo. Šiuo atveju nėra kolizijos tarp 50 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 50 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir CK 2.24 straipsnio. Be to, CK 1.3 straipsnio 2 dalies taikymas konkrečiu atveju negalimas, nes šios nuostatos pagrindu pirmenybė CK gali būti suteikiama tik teisme nagrinėjant civilinę bylą ir nustačius koliziją tarp Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio ir CK 2.24 straipsnio.

Pažymėjo, kad konkretų ginčo objektu esančio teiginio informacijos šaltinį –kaltinamąjį aktą baudžiamojoje byloje Nr. 53-1-00615-06 nurodė pareiškėjo direktorė – vyriausioji redaktorė G. Š. Žurnalistų etikos inspektoriui pateiktame 2009-07-09 rašte Nr. 41. Tokio pobūdžio informaciją galėjo suteikti tik pareiškėjas, todėl Žurnalistų etikos inspektorius, neturėdamas galimybės savarankiškai nustatyti minėtos aplinkybės, atsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus ir priėmė ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo darbuotojo A. L. 2009-09-18 rašte Nr. 60 pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodyta aplinkybė apie kitą informacijos šaltinį negalėjo būti ištirta ir įvertinta, nes Žurnalistų eikos inspektoriui paaiškėjo tik po ginčijamo sprendimo paskelbimo ir nebuvo teisinio pagrindo atnaujinti skundo nagrinėjimą dėl paaiškėjusių naujų aplinkybių. Atsakovo teigimu, šiuo atveju Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas neįmanomas, nes ginčo objektu esantis teiginys nėra autentiškas. Ginčo objektu esantis teiginys neatitinka tikrovės, nes viešo teismo posėdžio metu pasakytas M. K. teiginys „aš nurodžiau J., kad lipnią juostą atneštų, K. mintis buvo užklijuoti burną ir surišti rankas“ neapima išankstinio visų baudžiamojon atsakomybėn patrauktų asmenų sutarimo nukentėjusiajam surišti rankas. Be to, išankstinio susitarimo dėl nusikalstamos veikos darymo būdo nebuvimo faktą patvirtina viešo teismo posėdžio metu pasakytas M. K. teiginys „ką veiksim nuėję į butą nebuvo susitarimo, automatiškai gavosi nuėjus į butą“, A. K. teiginys „kad organizuotoje grupėje veikėm nepripažįstu, mes visi nesitarėm“ ir kaltinamajame akte užfiksuoti A. K. parodymai: „ką kuris darys įsibrovę į G. B. butą jie nesitarė, taip pat nekalbėjo, kad jį sumuš ar naudos jo atžvilgiu kokią kitą fizinę prievartą“.

Taip pat nurodė, kad aptariama pareiškėjo publikacija buvo paskelbta anksčiau nei Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-05-18 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-8-786/2009, todėl ginčo objektu esantis teiginys negali būti vertinamas pagal nuosprendyje nustatytas aplinkybes.

Atkreipė dėmesį, kad jis yra mažo Anykščių miestelio gyventojas, kuriame daugelis gyventojų vieni kitus pažįsta. Teigė, kad straipsnyje nurodytas teiginys jį pažemino, suformavo visuomenės nuomonę, jog jis yra ypatingai žiaurus ir ciniškas nusikaltėlis, diskreditavo jį kaip žmogų. Laikraštyje sukurtas jo kaip plėšiko įvaizdis pakenkė ir jo šeimos interesams, nes jis vedęs ir turi tris nepilnamečius vaikus, žmona ir du vaikai neįgalūs.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Tretysis suinteresuotas asmuo A. K. 2009-06-15 Žurnalistų etikos inspektoriui pateikė skundą (b. l. 54-55), kuriuo prašė išnagrinėti 2009-03-24 laikraštyje „Anykšta“ A. L. išspausdintame straipsnyje „Verslininkui – plėšikų smūgiai“ padarytus profesinės etikos pažeidimus bei įpareigoti paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją. Skunde tretysis suinteresuotas asmuo nurodė, kad neatitinka tikrovės bei jo garbę ir orumą žemina teiginiai, kad „2006 metų lapkričio 26 dienos vakarą A. K., M. K. ir A. J. sutarė įsiveržti į G. B. butą Liūdiškių gatvėje, parversti verslininką ant grindų ir lipnia juosta užklijuoti burną, kad negalėtų šauktis pagalbos, bei surišti rankas...“, „G. B. puolė skambinti telefonu, todėl A. K. iš jo rankų išplėšė mobilųjį telefoną ir įsidėjo į kišenę“, „...A. K. kaip užstatą už skolą nutarė iš G. B. buto neštis daiktus...“, „Išgirdę, kad gali būti iškviesta policija, trys plėšikai spruko iš J. B. kiemo...“. Be to, teigė, kad jam nesant viešu asmeniu, be teisinio pagrindo buvo paskelbtos sekančios jo asmeninio gyvenimo detalės: „A. K. žinojo, kur namie laikau pinigus, nes jo žmona yra tvarkiusi jo (V. B.) butą“, „Teisiamojo A. K. ir nukentėjusiojo G. B. komerciniai santykiai paaštrėjo po to, kai pastarasis negrąžino Kalindravičiams visų pinigų už G. B. išperkamosios nuomos būdu nupirktus naujus baldus“, „Gerai dar, kad aš savo buto G. B. paliepimu nepardaviau ir nenuėjau pas jį dirbti. Kadangi G. B. darbuotojai išgeriantys, jis man siūlė parduoti butą, nusipirkti autobusiuką ir vežioti jo parduodamus baldus“, „Toje šeimoje A. K. paspaustas po padu, viskam diriguoja žmona...“. Taip pat be jo sutikimo buvo paskelbta A. K. nuotrauka, daryta teismo posėdžio salėje. Pažeidžiant nekaltumo prezumpciją A. K. buvo pavadintas plėšiku, nors apkaltinamuoju nuosprendžiu nebuvo nuteistas už tokią veiką.

Žurnalistų etikos inspektorius 2009-07-08 raštu Nr. S-443 (b. l. 66-67) paprašė laikraščio „Anykšta“ vyr. redaktorės pateikti paaiškinimus dėl teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimo tikrovei bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos. Paaiškinimuose (b. l. 68-69) UAB „Anykštos redakcija“ direktorė-vyr. redaktorė paaiškino, kad medžiaga apie A. K. įvykdytą nusikaltimą buvo surinkta iš baudžiamosios bylos nagrinėjimo viešame teismo posėdyje bei kaltinamojo akto.

Žurnalistų etikos inspektorius 2009-09-15 sprendimu Nr. SPR-59 trečiojo suinteresuoto asmens skundą pripažino iš dalies pagrįstu. Nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo, padaryto publikacijoje „Verslininkui – plėšikų smūgiai“ („Anykšta“, 2009-04-24, Nr. 34/8024) paskelbiant tikrovės neatitinkančią, trečiojo suinteresuoto asmens A. K. garbę ir orumą žeminančią informaciją teiginyje ,,2006 metų lapkričio 26 dienos vakarą A. K., M. K. ir A. J. sutarė <...> surišti rankas“ bei įpareigoti viešosios informacinės rengėją paneigti tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją. Tokia išvada buvo padaryta remiantis tuo, kad kaltinamajame akte nėra užfiksuota, jog kaltinamajam buvo surištos rankos, liudytojo A. J. paaiškinimuose nurodyta, kad nukentėjusysis nebuvo surištas. Dėl paminėto pripažinta, jog paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina A. K. garbę ir orumą.

Dėl žurnalistų etikos inspektoriaus teisių apimties

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. Sutinkamai su Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalimi atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti įvairius sprendimus, tame tarpe įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (1 punktas); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (2 punktas). Taigi, formaliai žiūrint atsakovo priimtas sprendimas atitinka Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimams. Analogiškos nuostatos galiojo ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio redakcijoje, galiojusioje straipsnio išspausdinimo metu (Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalies 1-2 punktai (redakcija, galiojusi nuo 2009-01-01 iki 2009-07-28).

Pareiškėjas teigia, kad priimdamas tokį sprendimą atsakovas atliko teismo funkciją vykdyti teisingumą, kuo pažeidė Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, sakančią, kad teisingumą vykdo tik teismai. Bylą nagrinėjantis teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Teisingumo vykdymas yra teismų funkcija, kuri atliekama nagrinėjant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kiekviena teismo nagrinėjama byla kyla iš visuomeninių santykių. Teisės aktais nėra draudžiama įstatymu numatyti visuomeninio gyvenimo sričių administravimo, kuriose Seimas laiko reikalingu valstybės įsikišimą. Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnyje pažymėta, kad šio įstatymo tikslas yra nustatyti viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę. Šių tikslų įgyvendinimui įstatymo pagrindu įsteigta Žurnalistų etikos inspektoriaus pareigybė (Visuomenės informavimo įstatymo 49 straipsnio 1 dalis). Žurnalistų etikos inspektorius yra įgaliotas vykdyti viešojo administravimo veiklą Visuomenės informavimo įstatymo 1 straipsnyje nurodytoje srityje. Viešojo administravimo vykdymo paskirtis yra viešojo intereso užtikrinimas. Visuomenės informavimo srityje, kiek tai liečia asmens teisių apsaugą, šis interesas pasireiškia tuo, kad informacija apie bet kurį asmenį bus renkama ir skelbiama nepažeidžiant jo teisių ir laikantis įstatymu nustatytų reikalavimų. Kiekvienu konkrečiu atveju Žurnalistų etikos inspektoriaus vykdomas viešasis administravimas paliečia konkretaus asmens teises ir pareigas, kurios ginamos pagal civilinės privatinės teisės normas, o būtent yra numatytos Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje. Visuomenės informavimo įstatyme tiesiogiai numatyta galimybė, jog tie patys klausimai gali būti nagrinėjami tiek teisme, tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus. Šio įstatymo 50 straipsnio 9 dalies 2 punktas sako, kad inspektorius atsisako nagrinėti skundą (pareiškimą) ir jį grąžina skundą (pareiškimą) pateikusiam asmeniui (pareiškėjui), jeigu pradėjus nagrinėti skundą (pareiškimą) paaiškėja, kad skundą (pareiškimą) tuo pačiu klausimu nagrinėja ir teismas.

Valstybės teisė numatyti viešąjį administravimą tam tikroje srityje atsiranda ir tada, kai iš tos srities gali kilti individualus teisminis ginčas. Bylos dalyviai nekėlė Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio nuostatų atitikimo Konstitucijai klausimo. Šią dilemą teismas sprendžia vadovaudamasis kitų teismų šios kategorijos bylose suformuotais precedentais. Remtis precedentais įpareigoja Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis. Bylos dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtų sprendimų teismuose nagrinėjamos eilę metų, tačiau teismai nelaikė šio pareigūno veiklos dubliuojančia teismų funkcijas ir tuo prieštaraujančia Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-703/2009, 2009-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A—486/2009, 2008-09-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1594/2008).

Kadangi Visuomenės informavimo įstatymo normos suteikia teisę atsakovui tirti asmenų skundus dėl garbės ir orumo pažeidimų bei įpareigoti viešosios informacijos rengėją pašalinti pažeidimus bei paneigti paskleistas žinias, tai atsakovo priimtas sprendimas nelaikomas priimtu viršijant jo kompetencijos ribas.

Dėl sprendimo pagrįstumo

Priimdamas sprendimą atsakovas nustatė, kad pareiškėjo publikacija laikraštyje „Anykšta“ pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, 19 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktus bei 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus. Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę, o to paties straipsnio 3 dalis įpareigoja viešąją informaciją visuomenės informavimo priemonėse pateikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis draudžia platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą; 22 straipsnio 8 dalies 1-2 punktai nustato, kad viešosios informacijos rengėjai skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams bei privalo būti objektyvūs ir nešališki, pateikti kuo daugiau nuomonių ginčytinais politikos, ekonomikos ir kitais visuomenės gyvenimo klausimais. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktus žurnalistai turi pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jei nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje; vadovautis savo veikloje pagrindiniais visuomenės informavimo principais, laikytis žurnalistų profesinės etikos normų.

Visi šie pažeidimai buvo nustatyti nustačius faktą, kad straipsnį rašęs žurnalistas nesurinko pakankamai duomenų apie tai, kad V. B. užpuolimo metu užpuolikai buvo susitarę šiam surišti rankas bei nepatikrino surinktos informacijos.

Atsakovo sprendimas turi būti analizuojamas dviem pagrindais – ar buvo pagrindo konstatuoti minėtų Visuomenės informavimo įstatymo normų pažeidimus; ir ar buvo pagrindo pripažinti, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, žemina jo garbę bei orumą ir įpareigoti paskleistas žinias paneigti. Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimas nebūtinai turi būti taip pat ir asmens garbės ir orumo pažeminimas, sudarantis pagrindą Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymui.

Kaip jau minėta, Žurnalistų etikos inspektorius priimtame sprendime konstatuodamas pažeidimą nevertino atskirų pareiškėjo veiksmų atlikimo teisėtumo, pažeidimas konstatuotas atsižvelgus tik į veiksmų atlikimo pasekmę, kad paskleista tikrovės neatitinkanti ir garbę bei orumą žeminanti informacija. Tuo tarpu atsakovo atsiliepime jau nurodyta, pareiškėjas neįvykdė pareigos atsižvelgti į teismo posėdyje pasakytus M. K. parodymus paneigiančius paaiškinimus, susipažinti su teismo posėdžio protokolu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad informacija apie tai, kad trys užpuolikai ketino surišti rankas nukentėjusiajam G. B., buvo pasakyta Anykščių rajono apylinkės teismo 2008-12-02 viešo teismo posėdžio metu. Nurodytos datos teismo posėdžio protokole (Anykščių rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos 3 t., 11 l.) yra užfiksuota, kad M. K. nurodė, jog jis nurodė J. atnešti lipnią juostą, o A. K. mintis buvo užklijuoti burną ir surišti rankas. UAB „Anykštos redakcija“ direktorės 2009-07-09 rašte atsakovui Nr. 41 nurodyta, kad ši informacija gauta iš kaltinamojo akto, nors kaltinamajame akte (b. l. ) tokių duomenų nepateikta. Šis netikslumas nelaikytinas esmine aplinkybe, kadangi redaktorės paaiškinime yra nurodyta ir tai, kad straipsnis buvo rengiamas pagal teismo posėdyje surinktą informaciją. Todėl daroma išvada, kad tyrimo metu šios aplinkybės galėjo būti tikslinamos, tame tarpe ir analizuojant teismo posėdžio protokolą.

Tai, kad teismo posėdžio protokole užfiksuotuose M. K. parodymuose kalbama apie tai, kad A. K. siūlė surišti rankas G. B., rodo, jog laikraštyje paskleista informacija apie šį faktą atitinka tikrovę, nebuvo žurnalisto išsigalvota ir nepatikrinta. Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) viešosios informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo viešai pasakyta atviruose posėdžiuose, pasitarimuose, spaudos konferencijose, mitinguose ir kituose renginiuose, o viešosios informacijos rengėjas neiškraipė pasakytų teiginių. Šiuo atveju visa atsakomybė tenka renginių organizatoriams ir informaciją paskelbusiems asmenims.

Atsakovas teigia, kad nėra įrodymų, jog užpuolikai buvo susitarę surišti rankas nukentėjusiajam, tačiau įvertinus susitarimo buvimą visų užpuolikų veiksmų kontekste, akivaizdu, kad visi trys asmenys veikė sutartinai, turėdami bendrą susitarimą. Tai rodo užpuolimo aplinkybės – trise įsiveržė į nukentėjusiojo namus, mušė nukentėjusįjį, reikalavo atiduoti pinigus, surinko ir išsivežė didelės vertės nukentėjusiojo turtą. M. K. parodymai leidžia daryti išvadą, kad susitarimas dėl konkrečių veiksmų atlikimo vyko užpuolimo metu - M. K. liepė kitam bendrininkui A. J. atnešti lipnią juostą, trečiasis bendrininkas A. K. pasiūlė panaudoti lipnią juostą užklijuojant nukentėjusiajam burną, surišti rankas. Rankų surišimas tiesiogiai susijęs su burnos klijavimu, nes tada asmuo praranda galimybę nusiplėšti užklijuotą burną. Nusikaltimo darymo metu kylančiam susitarimui įrodyti neturi būti keliamas reikalavimas, jog bendrai veikiantys asmenys iki pradėdami nusikaltimą būtų susitarę dėl visų nusikaltimo detalių. Pakankamas yra susitarimas dėl bendrai siektino tikslo. Baudžiamosios bylos teismo posėdžių protokolai (kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiojo parodymai) rodo, jog bet kuriam teismo posėdį stebinčiam asmeniui neturėjo kilti abejonių dėl to, kad M. K., A. J. ir A. K. turėjo bendrą tikslą – vartodami smurtą pasisavinti G. B. turtą. Tokio susitarimo buvimas konstatuotas ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2009-05-18 nuosprendyje. Vertinant teiginio dėl susitarimo surišti rankas buvimą turi būti atsižvelgti ir į tai, kad šio veiksmo atlikimo iniciatyva, kaip nurodė M. K. priklauso A. K., kuris skundžiasi dėl savo teisių pažeidimo, o ne kitiems bendrininkams. Baudžiamojoje byloje nebuvo tirta aplinkybė dėl rankų surišimo G. B. ar tokio susitarimo buvimo, kadangi šis veiksmas nebuvo inkriminuotas kaltinimuose.

Baudžiamojo proceso kodeksas neleidžia susipažinti su neišnagrinėtos bylos medžiaga, tame tarpe ir protokolais, asmenims, kurie neturi procesinio statuso baudžiamojoje byloje, tarp jų ir žiniasklaidos atstovams. Todėl atsakovo teiginys, jog straipsnį rašęs žurnalistas parodymus galėjo pasitikslinti teismo posėdžio protokole, yra nepagrįstas. Nors straipsnio paskelbimo metu teismo nuosprendis, kuriuo asmenys, tame tarpe A. K., pripažinti kaltais, nebuvo įsiteisėjęs, tačiau teismo posėdžio protokolai rodo, jog esminės aplinkybės posėdžiuose buvo pasakojamos neprieštaringai, todėl buvo galima susidaryti teisingą nuomonę apie nusikaltėlių atliktus veiksmus. Straipsnyje nėra konstatuojamas nusikaltimo padarymas, nurodoma, kad tokia byla nagrinėjama teisme bei išdėstoma žurnalisto surinkta informacija.

Dėl paminėtų aplinkybių teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad paskelbdamas straipsnyje teiginį dėl susitarimo surišti nukentėjusiojo rankas, žurnalistas atliko veiksmus, kuriais pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimus.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 2 punkte numatyto tipo sprendimą, kuriuo viešosios informacijos rengėjas yra įpareigojamas paneigti žinias, atsakovas gali tada, kai nustato, jog šios žinios žemina skundą padavusio asmens garbę ir orumą. Garbė yra apibrėžiama kaip visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus, asmens geras vardas. Asmens orumas – tai subjektyvus savęs vertinimas savo vertės pajautimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-703/2009 išaiškinta, kad garbė turi būti vertinama kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybė. Nustatydamas garbės ar orumo pažeidimą teismas neturi remtis bendrais teiginiais, kad tokia informacija galėtų pažeisti bet kurio vidutinio žmogaus garbę ir orumą, tačiau turi vertinti aplinkybes ar paskleista žinia galėtų pažeisti konkretaus asmens garbę. Priimdamas sprendimą atsakovas visiškai neįvertino A. K. asmenybės. Jeigu informacija apie pasiūlymą surišti rankas kitam žmogui vidutiniam gyventojui būtų išimtinai įžeidžianti ir žeminanti, tai A. K. padaryto nusikaltimo fone ši aplinkybė vertintina kaip smulki ir niekaip negalinti įtakoti asmens vertinimo visuomenėje. Anykščių rajono apylinkės teismo 2008-12-02 teisiamajame posėdyje pats A. K. paaiškino, kad jis be kvietimo įsiveržė į G. B. butą, jam šėrė per veidą, vėliau surinko nukentėjusiojo daiktus, kurių vertė daugiau nei 15 kartų (32 049,30 Lt) didesnė už nukentėjusiojo skolą, kurią A. K. manė esant (2000 Lt), arba 40 kartų nei nustatyta teismo nuosprendyje (800 Lt), nuo nukentėjusiojo kaklo nuplėšė grandinėlę, visus daiktus pasisavino. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotuose nukentėjusiojo parodymuose nurodyta, kad prieš įsiveržimą į butą A. K. buvo šį užpuolęs su peiliu, 2006-11-26 užpuolimo metu sužalodamas pirštą nutraukė žiedą. Tokie smurtiniai veiksmai visuomenėje vertinami kaip labai žiaurūs ir nesuderinami su visuomeninio gyvenimo taisyklėmis. Tokiu būdu besielgiantis asmuo negali turėti pagarbos visuomenėje bei gero vardo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas (44 straipsnio 2 dalis).

Sutinkamai su Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalies nuostata, pareiškėjui priteistinas jo sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės 2007-12-17 nutarimu Nr. 1368 buvo nustatyta 800 Lt MMA, užmokesčio už atstovavimo paslaugas dydžiai, remiantis Rekomendacijų 7 punktu, skaičiuotini laikant pagrindu 800 Lt MMA.

UAB „Anykštos redakcija“ patirtas atstovavimo išlaidas (2117,50 Lt) patvirtina 2010-01-04 advokato orderis serija LAT Nr. 453881, kuriuo advokatui Vygantui Barkauskui pavedama atstovauti pareiškėją Vilniaus apygardos administraciniame teisme (b. l. 110), 2009-10-28 PVM sąskaita faktūra serija AVB Nr. 2009-063 (b. l. 113), 2009-11-03 mokėjimo nurodymas Nr. 3823 (b. l. 114). 2009-10-28 PVM sąskaitoje faktūroje serija AVB Nr. 2009-063 detalizuota, kad atstovavimo išlaidas sudaro skundo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-09-15 sprendimo Nr. SPR-59 dalies panaikinimo surašymo ir atstovavimo teisme išlaidos.

Atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.2 punktą, už ieškinio surašymą rekomenduojama priteisti maksimali suma yra 3 MMA. Kadangi byla vidutinio sudėtingumo, nereikalaujanti specialių žinių, nėra keliami nauji teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, už skundo surašymą priteistinos 1,5 MMA dydžio išlaidos, t. y. 1200 Lt.

Pagal Rekomendacijų 9 punktą, atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas. Jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Pareiškėjo UAB „Anykštos redakcija“ advokatas Vygantas Barkauskas teismo posėdyje, vykusiame 2010-01-05, dalyvavo, posėdis truko 30 min., kas remiantis Rekomendacijomis prilyginama 1 valandai. Rekomendacijų 8.18 punkte nurodytas maksimalus advokato užmokesčio dydis už vieną atstovavimo valandą teisme yra 0,15 MMA, todėl atlygintina atstovavimo teismo posėdžiuose išlaidų suma šiuo atveju sudaro 120 Lt (1 x 0,15 x 800 Lt = 120 Lt).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2009-09-15 sprendimą Nr. SPR-59 „Dėl publikacijoje „Verslininkui – plėšikų smūgiai“ („Anykšta, 2009-04-24, Nr. 34/8024) paskelbtos informacijos“ toje dalyje, kurioje nuspręsta: pripažinti trečiojo suinteresuoto asmens A. K. skundą iš dalies pagrįstu; įspėti viešosios informacijos rengėją – UAB „Anykštos redakcija“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 ir 2 punktų, 41 straipsnio 2 dalies 1 ir 4 punktų pažeidimo, padaryto publikacijoje „Verslininkui – plėšikų smūgiai“ („Anykšta“, 2009-04-24, Nr. 34/8024) paskelbiant tikrovės neatitinkančią, trečiojo suinteresuoto asmens A. K. garbę ir orumą žeminančią informaciją teiginyje ,,2006 metų lapkričio 26 dienos vakarą A. K., M. K. ir A. J. sutarė <...> surišti rankas“; įpareigoti viešosios informacinės rengėją paneigti tikrovės neatitinkančią ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją.

Priteisti UAB „Anykštos redakcija“ naudai iš atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus 1420 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.