Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje

D. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gim. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pilietis, faktinė gyv. vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyv. vieta (duomenys neskelbtini), nevedęs, mokosi, dirba (duomenys neskelbtini), teistas (pripažintas kaltu):

- Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 2 dalį, paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais (baudžiamasis įsakymas neįsiteisėjęs).

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą asmeniui, o būtent:

jis, 2023 m. rugsėjo 11 d., apie 11.55 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato, pažymėto Nr. (duomenys neskelbtini), prispaudęs E. B. prie pastato sienos, rankomis suėmęs už kaklo, jį smaugė, tokiais savo veiksmais sukeldamas E. B. fizinį skausmą.

Šiais savo veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis D. K. savo kaltę pripažino visiškai, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailėjosi ir paaiškino, kad tiksliai paties įvykio nepamena, bet kas tą dieną įvyko, jam pasakojo bendraklasiai. Įvykio dieną buvo prie mokyklos, pirmiau užsipuolė savo klasioką D., po to ir E. Įvykio neatsimena, kodėl užpuolė nukentėjusįjį ir sukėlė jam skausmą – nežino, gal dėl to, jog tuo metu nevartojo jam išrašytų vaistų. Ar buvo pavartojęs alkoholio prieš užpuldamas nukentėjusįjį – taip pat dabar nepamena. Po įvykio skambino nukentėjusiajam, norėjo jo atsiprašyti, tačiau nukentėjusysis su juo nebendravo. Su jam pareikštu civiliniu ieškiniu sutinka tik iš dalies, nes nemano, jog taip smarkiai sužalojo nukentėjusįjį, kad būtų pagrindas 5000 Eur neturtinei žalai, sutinka atlyginti 350 Eur kaip neturtinę žalą. Kaltinamasis prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti jį močiutės I. K. atsakomybėn. Paaiškino, kad močiutė – jam artimiausias žmogus, nei su tėvu, nei su motina tokio artimo ryšio nejaučia, todėl būtent ji gali jam daryti didžiausią teigiamą įtaką. Su močiute apie įvykį kalbėjosi, močiutė ant jo pyko, jis daugiau močiutės nenori nuvilti. Praeityje yra nuvylęs močiutę, dėl to buvo skaudu, todėl tokio elgesio nebekartos.

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai

Teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir juos įvertinęs, konstatuoja, jog D. K. kaltė dėl jam pareikšto kaltinimo pasitvirtino pilnai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog šioje baudžiamojoje byloje visiškai įrodyta, jog kaltinamasis D. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 straipsnis)

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laiduotojais gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys (BK 40 straipsnio 3 dalis).

Šio straipsnio 2 dalyje nustatytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimo sąlygos, susijusios su nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pažymėtina, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą tik esant visų BK 40 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų sąlygų visumai. Taigi, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalyse, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-67-511/2017 ir vėlesnės).

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti kaltinamajam D. K. laidavimo instituto, tiek dėl to, jog teismas neturi pagrindo manyti, kad pats kaltinamasis ateityje laikysis įstatymų ir daugiau nedarys nusikalstamų veikų, tiek ir dėl to, jog teismas nėra įsitikinęs, kad prašoma paskirti laiduotoja kaltinamojo močiutė I. K. gebės jam daryti teigiamą įtaką.

Teismas tokios pozicijos laikosi, kadangi iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, jog D. K. atžvilgiu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 26 d. priėmė baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jis pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje (nusikalstama veika padaryta 2024 m. rugsėjo 24 d.). Nors minėtas teismo baudžiamasis įsakymas nėra įsiteisėjęs, tačiau iš jo turtinio matyti, kad kaltinamasis kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos pripažino pilnai. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad kaltinamasis D. K. po šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo ir toloiau nebuvo linkęs laikytis teisės aktais įtvirtintų elgesio taisyklių, jis neteisėtai savo poreikiams laikė psichotropines medžiagas, iš byloje esančio Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto nustatyta, kad jau nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2023 m. rugsėjo 11 d., D. K. buvo diagnozuota priklausomybė nuo alkoholio, tačiau vėlesnis jo elgesys, t. y. psichotropinių medžiagų savo vartojimui laikymas, rodo, jog jis net nesistengė koreguoti savo priklausomybės, kuri turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo spręsti, jog kaltinamojo priešingas teisei elgesys nepasikartos ateityje, kadangi kaltinamasis iki šiol iš esmės nedėjo pastangų savo elgesiui pakeisti.

Be to, kaip ir minėta, teismas neturi pagrindo manyti, jog kaltinamojo močiutė I. K. galėtų padaryti teigiamą įtaką kaltinamajam.

Tiek savo prašyme, tiek teisiamojo posėdžio metu I. K. patvirtino, kad jų su D. K. santykiai yra šeimyniški ir artimi, savo anūkui yra autoritetas ir pavyzdys, jos nuomonė jam yra svarbi, visada duoda patarimus. Apie įvykį daug kalbėjosi, D. K. labai gailėjosi dėl savo veiksmų. I. K. nurodė, kad, kai D. K. gyvena pas ją, jokių problemų nebūna. Jį nervuoja jo motina. Kaltinamajam pas ją namuose gera, ramu, jam yra svarbiausia nesusinervuoti. D. K. yra geras vaikinas, kada ir su juo elgiamasi gerai. Dėl nagrinėjamo įvykio nežino, kas nutiko. Jai anūkas pasakojo, kad su juo mokykloje niekas nenorėjo bendrauti, pravardžiuodavo. Anūkas sakė, kad iš mokyklos skambino, pasakė, kad reikia išeiti, nes jis pavojingas, ji norėjo nueiti į mokyklą pasikalbėti, bet pasakė, kad nereikia. Taip pat I. K. nurodė, jog ji negali su kaltinamuoju gyventi kartu, nes ji gyvena vieno kambario bute, bet ji įsitikinusi, kad jeigu kas nors nutiktų – anūkas į ją kreiptųsi. Taip pat, atsakydama į klausimus, I. K. nurodė, kad jai nėra žinoma, kad jos anūkas D. K. turėtų priklausomybę alkoholiui. Šiuo metu anūkas D. K. geria jam išrašytus vaistus, lankosi pas psichiatrą.

Teismo posėdžio metu išklausius laiduotoja prašomą skirti I. K., kyla pagrįstų abejonių dėl jos galimybių daryti teigiamą poveikį kaltinamajam. Nors ji nurodė, kad savo anūkui gali daryti teigiamą įtaką, tačiau kaip tą įtaką darys, negalėjo nurodyti. Be to, iš pačios I. K. parodymų nėra aišku, ar ji apskritai žinojo ką nors apie nagrinėjamą įvykį, kadangi ji tik nurodė, kad D. K. jai apie įvykį pasakojo tik tiek, kad jam reikia išeiti iš mokyklos, nes jis yra pavojingas. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog I. K., atsakydama į klausimus, nurodė, kad jai nėra žinoma, jog jos anūkas D. K. turi priklausomybę alkoholiui, nors kaip matyti iš byloje esančio teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, ši priklausomybė jam konstatuota jau daugiau nei prieš vienerius metus. Be to, iš jau aptarto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 26 d. baudžiamojo įsakymo nustatyta, kad kaltinamasis ne tik vartoja alkoholį, bet taip pat ir psichotropines medžiagas. Taigi, nors I. K. teigė, kad jų santykis su anūkų yra labai artimas, tačiau lieka neaišku, kaip ji, nors ir būdama, kaip teigė, su anūku labai artima, galėjo nežinoti apie tai, kad anūkas yra priklausomas nuo alkoholio, o, kita vertus, nėra aišku ir tai, kaip ji galės ateityje daryti anūkui teigiamą įtaką anūkui, jeigu jai net nėra žinomos tokios svarbios aplinkybės, akivaizdžiai turinčios įtaką jos anūko nusikalstamam elgesiui.

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas daro išvadą, jog I. K. galimybė daryti nuolatinę teigiamą įtaką D. K. yra deklaratyvi, galimai nulemta formalaus siekio įgyvendinti BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimus. Taigi šios aplinkybės patvirtina faktą, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą šiuo atveju negali būti taikomas.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam D. K., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį (padarytas smurtinis nusikaltimas), jo pavojingumo laipsnį ir kaltės formą (įvykdytas baigtas, nesunkus, tyčinis nusikaltimas, kurio pasekmė – fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam), į tai, kad nustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – D. K. kaltę dėl to, kad naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pripažino pilnai, nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, taip pat į kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – šiuo metu dirbantis, nusikalstamą veiką įvykdė būdamas neteistas, administracine tvarka baustas tik už mažareikšmio nusižengimo padarymą, baudą sumokėjęs (T. 1, b. l. 130-136).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam D. K. paskyrus tokią bausmės rūšį, kuri sudarytų galimybes prižiūrėti bei koreguoti kaltinamojo elgesį ir jo požiūrį į įstatymus bei visuomenėje egzistuojančias elgesio taisykles. Taigi D. K. už padarytą nusikaltimą paskirtina laisvės apribojimo bausmė, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijos vidurkis, t. y. kaltinamajam paskirtina 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį: 1) pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose; 2) visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

BK 64¹ straipsnyje įtvirtinta, kad kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas bei baudžiamąją bylą išnagrinėjus atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Teismas atsižvelgęs į šią įstatymo normą, taip pat į nustatytas aplinkybes nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, daro išvadą, kad D. K. skiriama bausmė sumažintina vienu trečdaliu.

Kaltinamajam ikiteisminio tyrimo metu kardomoji priemonė skirta nebuvo, iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. K. skirti kardomosios priemonės teisinio pagrindo nėra. Bylos duomenimis, kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo.

Dėl civilinio ieškinio ir kitų klausimų

Byloje nukentėjusysis E. B. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, motyvuojant tuo, jog dėl nusikalstamos veikos jis pajuto fizinį skausmą, deguonies stygių ir didžiulį išgąstį. Be to, nurodoma, jog dėl jo atžvilgiu vartoto smurto kakle buvo matomos smaugimo žymės. Iki šiol nukentėjusysis nesijaučia saugus, jaučia baimę, kad vėl gali būti užpultas.

Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis nurodė, jog dėl įvykio patyrė psichologinę traumą ir mėnesį jautė fizinį skausmą, tačiau į psichologus nesikreipė, gyvenimo būdo nereikėjo pakeisti. Teismui yra suprantamas nukentėjusiojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, kadangi nusikalstama veika, natūralu, buvo nukentėjusiajam sukelti neigiami išgyvenimai, jis patyrė skausmą ir išgąstį, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusiojo atžvilgiu buvo įvykdytas nesunkus nusikalimas, jam traumų, kurios būtų pagrįstos objektyviais duomenimis, nebuvo padaryta, dėl atsiradusių sveikatos fizinių ir psichologinių problemų į gydymo įstaigą nebuvo kreiptasi, gyvenimo būdo pakeisti nereikėjo, nenustatyta, jog dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiajam būtų išlikę kokie nors liekamieji reiškiniai, todėl, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad nukentėjusiojo E. B. prašoma priteisti neturtinė žala mažintina, jam iš kaltinamojo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2024 m. lapkričio 4 d. pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad iš kaltinamojo D. K. priteistinos 431,25 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos už advokato R. Ž. darbą.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Darytina išvada, kad teismas iš nuteistojo gali išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas ir tuo atveju, kai gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu (išskyrus nurodytas išimtis), tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta nuteistojo turtinė padėtis (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020-09-30 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-445-929/2020; Panevėžio apygardos teismo 2020-10-08 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-162-581/2020).

Kaltinamajam privalomas gynėjas paskirtas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (T. 1, b. l. 168-169). Kadangi kaltinamajam gynėjas privalomai paskirtas neatsižvelgiant į kaltinamojo valią, šiuo nuosprendžiu iš kaltinamojo yra priteistina pinigų suma civiliam ieškiniui, todėl įvertinus visas aplinkybes, teismas sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų reikalavimų, todėl šios išlaidos iš kaltinamojo D. K. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298, 301-305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

D. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir skirti D. K. 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, 6 punktu, kartu su laisvės apribojimo bausme D. K. paskirti įpareigojimus:

- Pirmus tris bausmės vykdymo mėnesius būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi asmens sveikatos priežiūros įstaigose;

- visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio teismo nuosprendžio gavimo dienos bausmę vykdančioje institucijoje.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. K. kardomosios priemonės neskirti.

Nukentėjusiojo E. B. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš kaltinamojo D. K. nukentėjusiojo E. B. naudai priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) nusikalstama veika padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo – netenkinti.

Išaiškinti D. K., kad laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19-22 straipsniai.

1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.

Vengiantiems atlikti laisvės apribojimo bausmę nuteistiesiems apylinkės teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti šią bausmę areštu.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.