Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo P. M. ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo Arvydo Penelio ir nuteistojo K. J. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. liepos 15 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė bausmių apėmimo būdu subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2020 m. liepos 15 d.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, D. P. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. spalio 3 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2020 m. liepos 15 d., taip pat bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 17 d. baudžiamąjį įsakymą.

D. P. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus nurodyta ją panaikinti.

K. J. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta bausmes iš dalies sudedant su Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir K. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams šešiems mėnesiams.

Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2020 m. liepos 15 d.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas laikas, K. J. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2019 m. spalio 3 d. iki 2020 m. sausio 3 d., taip pat bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. sausio 30 d. nuosprendį.

Patenkintas civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys ir iš D. P. bei K. J. solidariai priteista 156,76 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus naudai turtinei žalai atlyginti.

Iš dalies patenkintas nukentėjusiosios D. K. civilinis ieškinys ir iš D. P. bei K. J. D. K. naudai solidariai priteista 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. P. ir K. J. nuteisti už tai, kad jie 2019 m. rugsėjo 30 d., laikotarpyje nuo 12.00 val. iki 14.15 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu, tai yra nukentėjusiajai nesutikus lytiškai su jais santykiauti, suduodami ne mažiau 13 smūgių nukentėjusiajai į veido sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarydami odos nubrozdinimą nosyje, kraujosruvą apatinės lūpos dešinėje su muštine žaizda lūpos gleivinėje, poodines kraujosruvas dešiniame petyje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose šlaunyse, gleivinės nubrozdinimą makšties prieangyje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, nosies kaulų lūžį, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu, taip palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir lytiškai santykiavo su D. K. prieš jos valią, t. y. išžagino D. K..

II. Apeliacinių skundų argumentai

2.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu jį nuteisė neteisingai, neatsižvelgė į faktus, nenuosekliai išnagrinėjo byloje surinktus duomenis, jo kaltę pagrindė tik manymu, kad jis yra kaltas, prielaidomis, nesant jokių įrodymų.

3.1. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį priėmė, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3-5 dalių nuostatas, įrodymais pripažino duomenis, kurių negalima patvirtinti jokiais procesiniais veiksmais ir tuo pagrindu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsdamas motyvais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, neištyręs visų bylos įrodymų, neišanalizavęs jų tarpusavio ryšio, sąsajumo ir nepateikęs vertinimo dėl jų įrodomosios reikšmės, įrodymus vertino selektyviai, pirmenybę suteikdamas D. P. kaltinantiems įrodymams ir nemotyvuotai atmesdamas byloje esančius jo kaltę paneigiančius įrodymus. Teismas, pripažindamas D. P. kaltu pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, atliko selektyvų, atsietą nuo bendro konteksto įrodymų vertinimą, todėl toks nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas

3.12. Nepagrįstos teismo išvados dėl liudytojų S. Š. ir R. K. parodymų vertinimo, jos padarytos selektyviai parenkant bylos duomenys, kurie iš esmės nėra reikšmingi nustatyti aplinkybei, ar buvo prievartinis D. K. išžaginimas. Dėl to pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai. Teismas nepagrįstai sureikšmina aplinkybes, kurios buvo iki tariamo įvykio. Tačiau svarbiausios bylos aplinkybės yra apie patį tariamą įvykį ir po jo sekusios aplinkybės, kurių teismas be jokio teisinio pagrindo nevertina ir nenurodo, kodėl jas atmeta. Teismas nuosprendyje nenurodo, kodėl nevertina liudytojos G. J. parodymų ir nepasisako, kodėl juos atmeta. Teismas turėjo remtis liudytojos G. J. parodymais.

3.13. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, itin didelę reikšmę teikė nukentėjusiosios parodymams, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė D. P. apkaltinamąjį nuosprendį, yra nepakankami ir keliantys abejonių, grindžiami tik prielaidomis ir spėjimais, t. y. duomenimis, kuriais remiantis galima buvo tik manyti, kad D. P. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Įvertinus nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir remiantis įrodymų visumos vertinimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis) darytina išvada, jog teismo nuosprendis nėra pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais D. P. kaltę padarius BK 149 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl yra naikintinas ir D. P. atžvilgiu priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, pripažinus, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

4. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė ir nukentėjusios atstovė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Apeliaciniai skundai atmestini.

2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais vadovaudamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų D. P. ir K. J. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl to apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teisėjus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).

4. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

6. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. P. ir K. J. pripažindamas kaltais pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, rėmėsi visų bylos duomenų išsamia bei nešališka analize, laikėsi jau minėtų teismų praktikoje akcentuojamų taisyklių ir esminių įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

7. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad šioje byloje nukentėjusiosios D. K. parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje, nesutampantys su kitais bylos duomenimis – nuteistųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jais rėmėsi ir grindė nuteistųjų kaltę dėl jiems pareikštų kaltinimų. Tokie argumentai nepagrįsti.

8. Šioje byloje nukentėjusioji D. K. buvo apklausta keturis kartus: 2020-03-12 teisiamajame posėdyje, tris kartus ikiteisminio tyrimo metu – 2020-10-02 ir 2020-10-08 apklausta tyrėjų, 2020-10-18 ikiteisminio tyrimo teisėjo. Išanalizavus visus nukentėjusiosios parodymus, sutiktina su apeliacinių skundų argumentais, kad viso proceso metu nukentėjusiosios nurodytos tam tikros įvykio aplinkybės nebuvo visiškai nuoseklios, keliose apklausose nukentėjusioji negalėjo detaliai papasakoti visų įvykio aplinkybių, nurodydama, kad jų „šiuo metu neatsimena“, atsimena „kaip per miglą“ ir pan., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, esantys skirtumai nelaikytini esminiais bei nesudaro pagrindo abejoti visų nukentėjusiosios parodymų patikimumu.

9. Kaip matyti, visose apklausose nukentėjusioji D. K. nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, kad 2019 m. rugsėjo 30 d., laikotarpyje nuo 12.00 val. iki 14.15 val., (duomenys neskelbtini) namo bute ji buvo sumušta ir išžaginta dviejų vyrų (D. P. ir K. J.), o būtent:

13.1. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė tokias esmines įvykio aplinkybes: ji (D. K.), R. K., S. Š., D. P., K. J. pas S. Š. bute vartojo alkoholį. Po kiek laiko ji pasijuto blogai, buvo apsvaigusi, prašė leisti jai pamiegoti. D. P. pasiūlė pamiegoti savo bute, į kurį ji ir buvo nuvesta. Įėjusi į butą, su visais drabužiais atsigulė į lovą. Po kurio laiko į butą atėjo D. P. ir pradėjo ją per jėgą nurenginėti. Jam pasakė, kad nenori mylėtis, nes turi draugą. D. P. prieš ją smurtavo, daužė kumščiu. Stūmė D. P. nuo savęs, bet tam daug jėgų neturėjo. Ji gulėjo ant nugaros, o D. P. užgriuvo ant viršaus ir su ja atliko lytinį aktą. Lytinio akto D. P. nebaigė, jį pats nutraukė, atsistojo ir išėjo iš buto, užrakino duris. Kai D. P. išėjo, ji bandė rengtis, bet nespėjo, nes į butą atėjo K. J., pradėjo kalbėtis apie mylėjimąsi. K. J. pasakė, kad turi draugą ir nenori mylėtis, priešinosi, stūmė jį nuo savęs. K. J. pradėjo ją mušti, trenkė kelis kartus. Po to užgulė ją iš viršaus ir prieš jos valią atliko lytinį aktą. Lytinio akto K. J. nebaigė (4 t., b. l. 164-168).

13.2. Šie nukentėjusiosios parodymai esminėse įvykio aplinkybėse sutampa su jos pirmojoje apklausoje – 2019-10-02 duotais parodymais, kuriuose ji dėstė analogiškas aplinkybes apie alkoholio vartojimą S. Š. bute, tas, kad jai pasijutus blogai, buvo palydėta į D. P. butą pailsėti bei sekančias: jai gulint lovoje į butą atėjo D. P.; pastarajam sakė, kad nenori su juo mylėtis, stūmė nuo savęs; D. P. pradėjo ją nurenginėti, sudavė smūgius, numovė drabužius, visu kūnu ją užgulęs įkišo savo lytinį organą į jos makštį ir atliko lytinį aktą; suprato, kad D. P. kažkas nesigauna, jis negalėjo „pabaigti“; D. P. užsimovė kelnaites ir išėjo; girdėjo, kaip užrakino buto duris. Po kelių minučių į butą atėjo tamsių plaukų vyriškis (K. J.), nusimovė kelnes; jam sakė, kad mylėtis nenori, stūmė rankomis nuo savęs; pastarasis jėga ją užgulė visu kūnu, įkišo savo lytinį organą į jos makštį ir atliko lytinį aktą; po to apsimovė kelnaites ir išėjo iš buto (1 t., b. l. 110-112). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiais nukentėjusiosios parodymais remtis negalima, nes apklausos metu nukentėjusioji buvo neblaivi (šios nutarties 3.4 punktas), tačiau pažymėtina tai, kad viena vertus, asmens neblaivumo faktas pats savaime nesudaro pagrindo apskritai nesiremti tokio asmens duotais parodymais, o kita vertus, šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, kad nukentėjusiosios sveikatos būklė šios apklausos metu buvo tokia, kuri trukdė jai duoti parodymus apie prieš ją padaryto nusikaltimo aplinkybes. Šie nukentėjusiosios parodymai vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tuo pačiu ir vėliau duotais nukentėjusios parodymais, kurie, kaip minėta, esminėse aplinkybėse sutampa.

13.3. Nors apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad vėlesnėse apklausose – 2019-10-08 pas tyrėją bei 2019-10-18 pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji parodymai negalėjo detaliai papasakoti viso įvykio aplinkybių, nurodydama, kad „šiuo metu neatsimena“, atsimena „kaip per miglą“ ir pan., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tai savaime nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymų laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti. Juolab, kad svarbios aplinkybės ir šiose apklausose buvo nurodytos: 2019-10-08 apklausoje nukentėjusioji dėstė tas pačias, kaip ir ankstesnėje apklausoje, aplinkybes apie alkoholio vartojimą S. Š. bute, tai, kad jai pasijutus blogai, D. P. pasiūlė pailsėti jo bute, į kurį ir buvo palydėta; tvirtino, jog tikrai pamena, kad: jai jau gulint lovoje į butą atėjo D. P., pradėjo nurenginėti; jam pasakė, kad mylėtis nenori, kad turi draugą; ją užgulęs vyras su ja lytiškai santykiavo; matė D. P. nuo apačios visiškai nuogą, jo lytinis organas buvo erekcijos būsenoje; po to bute matė D. P. draugo (K. J.) veidą (1 t., b. l. 115-116); 2019-10-18 apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusioji taip pat nurodė tas pačias aplinkybes apie alkoholio vartojimą S. Š. bute, kad D. P. jai pasiūlė pas jį bute pailsėti; pabudusi pajuto didelį skausmą galvoje, lūpoje, nosyje, kakle; ji buvo be kelnaičių; pamena du iki pusės nuogus vyrus; kad gulėjo ant nugaros ir ant jos gulėjo vyras; abiem vyrams sakė, jog nenori mylėtis, stūmė juos rankomis (1 t. b. l. 132-134). Šiuos abiejuose apklausose nukentėjusioji patvirtino, kad tvirtina parodymus, duotus 2019-10-02 apklausos metu, nes tada įvykio aplinkybes prisiminė geriausiai.

10. Gynėjo apeliaciniame skunde kritikuojamas nukentėjusiosios parodymų neišsamumas ir kaita dėl įvykio eigos, nuteistųjų atliktų veiksmų (akcentuojama, kad vienuose parodymuose nukentėjusioji nurodo, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio ji nieko neprisimena (kas ją lydėjo į D. P. butą? ar D. P. sudavė kokius nors smūgius? kiek laiko truko lytinis aktas?), kituose parodymuose ji nurodo, kad prisiminė su ja prieš jos valią lytiškai santykiavusio nuteistojo veiksmus, savo pasipriešinimą ir pan.), teigiama, kad nepagrįsti nukentėjusiosios pasiteisinimai, kad ji kažko neprisimena, painiojasi, nes iš 2019-10-02 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamosios dalies matyti, kad ją apžiūrėjęs psichiatras padarė išvadą, jog D. K. atmintis pakankama, suvokimo sutrikimų nėra. Tačiau šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad būtų sunku tikėtis, jog dviejų, vienas po kito, asmenų smurtą, prievartą patyręs asmuo visose apklausose labai tiksliai atkartotų viso įvykio eigą, nesipainiotų detalėse, vertinant ir tą aplinkybę, kad, kaip nustatyta bylos duomenimis, prieš įvykį nukentėjusioji vartojo alkoholį, ir šios aplinkybės turėjo įtakos jos parodymų nuoseklumui. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šių aplinkybių, o taip pat ir dėl po įvykio nukentėjusiosios patirto streso, išgyvenimų, ji negalėjo smulkiai kiekvienoje apklausoje atpasakoti visų įvykio detalių.

11. Be kita ko, teisėjų kolegija vertina ir kitus byloje esančius individualius nukentėjusiosios sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, kurie, teisėjų kolegijos vertinimu, taipogi turėjo įtakos tai aplinkybei, jog nukentėjusioji nevisose apklausose sugebėjo tiksliai atpasakoti įvykio aplinkybes. Antai, iš Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2019 spalio 29 d. gruodžio 18 d. akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad D. K. gydoma psichiatrų dėl (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2019-10-11 nukentėjusioji lankėsi pas psichiatrus, dgn. – (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); 2019-11-14 lankėsi pas psichiatrus, dgn. – (duomenys neskelbtini); vartoja trankviliantus (raminamuosius vaistus). Pažymėta, jog ekspertizės akte nurodyta, jog tyrimo atlikimo metu nukentėjusioji daug ko neprisimena, „mėtosi“ tarp įvykio detalių bei pateikta išvada, jog tiriamosios emocinė būsena galimai laikinai pablogėja dėl jos fiksacijos į juridiškai reikšmingą situaciją, susitapatinimo su nukentėjusiosios statusu, hiperbolizuojanti sujaudinimo reikšmę bei dramatizuojant objektyviai patiriamus išgyvenimus; toks emocinis susijaudinimas vertinamas kaip situacinis – praeinantis ir siauros apimties (1 t. b. l. 183).

12. Apibendrinus pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtas nukentėjusiosios parodymų neišsamumas atskirose apklausose savaime nepaneigia tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiosios nurodytų esminių prieš ją padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių, ir jos parodymų nedaro nepatikimais. Juolab, kad jos parodymus, o kartu ir nusikalstamos veikos padarymo faktą, pagrindžia ir kiti bylos duomenys.

13. Kaip matyti, pirminiuose dokumentuose – pranešime Bendrajam pagalbos centrui, 2019-10-02 protokole – pareiškime užfiksuota, kad nukentėjusioji nurodė, jog ją išžagino du vyrai; kai žagino, jie ją sumušė, tačiau kuris kiek smūgių sudavė, nepamena (1 t., b. l. 6, 107). Praėjus dienai po įvykio – 2019-10-01 nukentėjusioji apie įvykį pasipasakojo pas ją į svečius atėjusiai liudytojai B. U.. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad nukentėjusioji jai (liudytojai) papasakojo, jog name, esančiame (duomenys neskelbtini), ją išprievartavo ir sumušė du vyrai; liudytoja nurodė, jog matė, kad nukentėjusioji sumušta, matė sumušimus ant veido, kreivoką nosį; ji buvo sugniuždyta, visą dieną apie tai tik ir kalbėjo; paragino ją kreiptis į policiją (4 t., b. l. 168). Liudytojas E. R. taipogi parodė, kad 2019-10-01 buvo pas D. K. namuose ir matė, kad jos nubrozdinta nosis, sužalota lūpa; D. K. papasakojo, kad bendrabutyje ją sumušė ir išprievartavo du asmenys (5 t., b. l. 5).

14. Nors skunde teisingai nurodoma, kad apie įvykį nukentėjusioji į policiją kreipėsi po dviejų dienų (2019-10-02), tačiau ši aplinkybė nei nagrinėjamos situacijos, nei nukentėjusiosios parodymų vertinimui esminės įtakos nedaro. Kaip nurodė nukentėjusioji, po įvykio ji jautė baimę, gėdą, pagalbos kreipėsi tik paraginta draugės B. U., ką teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pastaroji, todėl tokie nukentėjusios veiksmai, esant nagrinėjamai situacijai, yra logiški ir niekaip nemenkina jos parodymų patikimumo.

15. Iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad įvykio metu ji abiem nuteistiesiems tiek žodžiais, tiek veiksmais išreiškė, kad lytinių santykių su jais nenori – ji viso proceso metu nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, jog abiem nuteistiesiems sakė, kad su jais mylėtis nenori, stūmė juos nuo savęs, tačiau pastarieji jos atžvilgiu panaudojo prievartą, fizinį smurtą – jėga nurengė drabužius, sudavė smūgius bei užgulę su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią; po įvykio jai skaudėjo visą kūną, nosį, lūpą. Nukentėjusiosios parodymus dėl jos atžvilgiu panaudotos prievartos ir smurto patvirtina 2019 m. spalio 2 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuota, kad: D. K. padaryta nosies kaulų lūžis, odos nubrozdinimas nosyje, kraujosruva apatinės lūpos dešinėje su muštine žaizda lūpos gleivinėje, poodinės kraujosruvos dešiniame petyje, abiejuose žastuose, kairiame dilbyje, abiejuose šlaunyse, gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje, paveikus kietais bukais daiktais (paviršiais), 13 smūgių pasėkoje (1 t. b. l. 45-46). Nukentėjusioji kategoriškai tvirtino, kad šie sužalojimai jai buvo padaryti įvykio metu, tokius jos parodymus patvirtina minėta specialisto išvada, jog pagal nustatytų sužalojimų pobūdį, sužalojimai galėjo būti padaryti prieš 3-5 dienas iki apžiūros, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (1 t. b. l. 45-46).

16. Apeliantas kartu su skundu apygardos teismui pateikė Teismo medicinos konsultacinę specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Konsultacinė išvada), kuria remdamasis argumentuoja, jog: D. K. nustatyti sužalojimai nebūdingi išžaginimui ir jie nenurodo, ar buvo padaryti kovos, ar savigynos būdu; D. K. nustatytas nosies kaulo lūžis negalėjo būti padarytas įvykio metu, nes smurtinio poveikio būdu sulaužius nosies kaulą iš nosies kraujuojama iš karto, tuo tarpu iš byloje esančių duomenų (įvykio vietos apžiūros protokolo, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir kt.) matyti, kad nei įvykio vietoje nei ant įvykyje dalyvavusių asmenų rūbų nerasta jokių D. K. kraujo pėdsakų. Taip pat pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad ant D. K. rūbų D. P. spermos nerasta; nei ant D. K., nei ant D. P. rūbų nerasta jų tarpusavio N. A. vertinimu, aptarti duomenys paneigia nukentėjusiosios parodymus apie prieš ją panaudotą smurtą, kad tokiu būdu buvo palaužta jos valia, jog apskritai tarp jų įvyko lytinė sueitis. Šie teiginiai bei juos grindžiantys argumentai teismo atmetami.

17. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra skirtingos, taigi, ir veika sukelti padariniai, jeigu tokių kyla, yra individualūs. Pateiktoje Konsultacinėje išvadoje nurodoma, jog išžaginimui yra būdingi sužalojimai – kraujosruvos ir nubrozdinimai vidiniame šlaunų paviršiuje, sužalojimai krūtinės, kaklo srityje ir kt. (5 t., b. l. 99). Tačiau tai nereiškia, jog asmeniui nekonstatavus paminėtų sužalojimų, ar konstatavus kitokius, tas savaime turėtų paneigti prievartinio lytinio santykiavimo faktą, kaip yra nurodoma skunde. Kaip jau minėta, šioje byloje, be kita ko, nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai abiejuose šlaunyse, gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje, kas tik sustiprina išvadą, kad tokie nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai nebejotinai galėjo būti padaryti nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai priešinantis prieš jos atžvilgiu atliekamus veiksmus – prievartinį lytinį santykiavimą. Šios išvados nepaneigia ir skunde akcentuojama aplinkybė, kad nei įvykio vietoje, nei ant įvykyje dalyvavusių asmenų rūbų nebuvo rasta nukentėjusiosios kraujo, nes tokių pėdsakų pagal įvykio aplinkybes nebūtinai turėjo likti. Pažymėtina, kad apelianto akcentuojamoje Konsultacinėje išvadoje pateikti tik bendro pobūdžio teiginiai, jog „sulaužius nosies kaulą dažniausiai kraujuojama; smurtinio pobūdžio nosies kaulo sulaužymo metu turėtų bėgti kraujas iš karto..>“, tačiau jie nėra pagrįsti individualiu situacijos vertinimu, nes nenustatyta, kad nagrinėjamoje situacijoje D. K. po sužalojimo gausiai bėgo kraujas iš nosies. Kitos skunde akcentuojamos aplinkybės – ant D. K. rūbų nebuvo rasta D. P. spermos, nei ant D. K., nei ant D. P. rūbų nerasta jų tarpusavio DNR ir pan., taipogi nepaneigia nei prievartinio lytinio santykiavimo fakto, nei to, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo padaryti Specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai. Šioje vietoje pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš Specialistų išvadų ant ištirtų objektų iš tiesų nebuvo rasta nei D. P., nei K. J. spermos, kaip nurodyta Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus 2019 m. spalio 2 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. tepinėliuose ir tamponėliuose su makšties turiniu spermos nerasta (1 t., b. l. 45-46), tačiau šios aplinkybės atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad nei D. P., nei K. J. lytinio akto nebaigė.

18. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aptartų ir kitų byloje esančių duomenų visetas suponuoja išvadą, jog nukentėjusiosios D. K. valia buvo palaužta abiejų nuteistųjų D. P. ir K. J. bendrais veiksmais, nukreiptais nukentėjusiosios atžvilgiu – abiem nuteistiesiems panaudojant fizinį smurtą – suduodant smūgius nukentėjusiajai į įvairias kūno vietas, turint tikslą su ja lytiškai santykiauti prieš jos valią, t. y. išžaginti. Aplinkybes, kad nukentėjusioji priešinosi nuteistųjų veiksmams – lytiniam santykiavimui prieš jos valią ir kad toks prievartinis lytinis aktas buvo atliktas palaužus jos valią panaudojus fizinį smurtą, patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, tačiau tokia išvada darytina įvertinus Specialisto išvadoje nukentėjusiajai konstatuotų sužalojimų pobūdį, mąstą, sunkumą, ypač tai, kad sužalojimai padaryti net 13 smūgių pasėkoje, konstatuoti daugybiniai sužalojimai veido srityje, tarp jų ir nosies lūžis, be kita ko, padaryti sužalojimai abiejuose šlaunyse, gleivinės nubrozdinimas makšties prieangyje.

19. Gynėjo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad įvykio metu nukentėjusioji nešaukė, nekvietė pagalbos, po įvykio D. P. prašė rūkyti, su juo rūkė, o vėliau prašė ją palydėti namo ir leidosi lydima, kas, apelianto manymu, nėra logiškai paaiškinama tikint nukentėjusiosios parodymais, kad ji prieš tai buvo išžaginta ir sumušta. Tačiau nukentėjusioji nuosekliai paaiškino, kodėl įvykio metu nebandė bėgti nuo nuteistųjų, nesikvietė, nešaukė pagalbos, kodėl prašė D. P. palydėti ją namo – to nedarė, nes labai blogai jautėsi, buvo labai silpna, išsigandusi, neturėjo jėgų, tik norėjo greičiau sugrįžti namo. Atsižvelgiant tiek į įvykio situaciją, tiek į nukentėjusiosios būseną, tiek į jos atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (įvykio metu nukentėjusioji buvo neblaivi, svetimame, vieno iš nuteistųjų (D. P.) bute, su dviem vienas po kito atėjusiais neblaiviais, smurtą jos atžvilgiu naudojančiais asmenimis, nukentėjusiajai buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, suduota ne mažiau 13 smūgių į įvairias kūno vietas, ji buvo išžaginta), minėti nukentėjusiosios paaiškinimai ir elgesys niekaip neprieštarauja bylos įrodymams dėl prieš ją pavartoto smurto. Akivaizdu, kad nukentėjusiosios galimybės adekvačiai vertinti tuo metu susiklosčiusią situaciją buvo sumažėjusios, jos elgesys priklausė ne tik nuo patiriamos baimės, išgąsčio, streso, skausmo, bet ir tikslo saugiai sugrįžti į namus, ką ir nurodė nukentėjusioji.

20. Nėra pagrindo sutikti su gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė nuteistųjų D. P., K. J. parodymus, taip pat liudytojų S. Š., R. K., G. J. parodymus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu šių asmenų parodymų vertinimu. Kaip matyti, D. P. viso proceso metu neigė, kad atliko kaltinime nurodytus veiksmus tvirtindamas, jog įvykio dieną su nukentėjusiąją D. K. lytinių santykių neturėjo, prieš ją fizinio smurto nenaudojo, o nuteistasis K. J. teigė, kad įvykio metu su nukentėjusiąją lytiškai santykiavo, tik tą darė abipusiu susitarimu, fizinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo. Tačiau tokie nuteistųjų parodymai pagrįstai įvertinti tik kaip gynybinės pozicijos nuo pareikšto kaltinimo, kadangi juos paneigia byloje esančių ir visų pirmiau aptartų įrodymų visetas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl liudytojų S. Š., R. K. parodymų vertinimo, o būtent: kaip teisingai teismo nurodyta, jie buvo nenuoseklūs, prieštaringi aplinkybėse dėl D. K. palydėjimo į D. P. butą, nuteistųjų K. J., D. P. veiksmų ją lydint, dėl nukentėjusiosios elgesio dar būnant S. Š. bute, dėl nuteistųjų sugrįžimo į S. Š. butą (išsamiai aprašyta skundžiamo nuosprendžio 13-14 lapuose). Kita vertus, akcentuotina ir tai, jog nė vienas iš skunde paminėtų liudytojų to kas vyko D. P. bute nukentėjusiąją D. K. į jį nuvedus, nematė. Be to, D. P. su liudytoja R. K. yra pažįstamas, su liudytoju S. Š. – kaimynai, todėl teismas jų parodymus vertina siekimu padėti nuteistiesiems išvengti baudžiamosios atsakomybės. Skunde akcentuojami ir liudytojos G. J. parodymai, jog atėjusi į D. P. butą nematė, kad D. K. būtų sužalota. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad viena vertus, ši liudytoja gali būti suinteresuota duoti palankius parodymus savo sutuoktiniui nuteistajam K. J., o kita vertus, neatmestina ir tai, kad nukentėjusiosios sužalojimų ji galėjo ir nepastebėti.

21. Priešingai nei teigiama skunduose, teisėjų kolegija neįžvelgia aplinkybių, kurios leistų manyti, kad nukentėjusioji D. K. būtų suinteresuota melagingai apkaltinti nuteistuosius D. P. ir K. J., kurių iki nagrinėjamo įvykio ji nepažinojo. Jokių pagrįstų ir logiškų argumentų dėl to nuteistieji nepateikė, D. P. skunde nurodytas argumentas, jog nukentėjusioji nuolat girtaudama vyrų kompanijose, bijodama sugyventinio pykčio, nuteistuosius apkalbėjo, tokiu nelaikytinas.

22. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą, konstatuoja, jog šioje byloje nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios D. K. parodymų patikimumu, kurie kartu su liudytojų B. U., E. R. parodymais, Specialistų išvadomis ir kitais rašytiniais bylos duomenimis jungiasi į nuoseklią bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, jog D. P. ir K. J., veikdami bendrai, panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiosios D. K. atžvilgiu, pastarajai nesutikus lytiškai su jais santykiauti, suduodami ne mažiau 13 smūgių nukentėjusiajai į veido sritį ir kitas kūno vietas, tuo padarydami sužalojimus, konstatuotus Specialisto išvadoje, tokiu būdu palaužė nukentėjusiosios valią priešintis ir lytiškai santykiavo su D. K. prieš jos valią, t. y. išžagino D. K.. Tokie nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 149 straipsnio 2 dalį. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti.

23. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nukentėjusiajai D. K. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2020 m. rugsėjo 16 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad advokatė R. Butnevičienė teikė antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 96 Eur (5 t. b. l. 117). Šios išlaidos yra pagrįstos, todėl pripažintinos proceso išlaidomis ir išieškotinos iš nuteistųjų valstybei (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam K. J. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Iš 2020 m. rugsėjo 15 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad advokatė V. Savickienė teikė antrinę teisinę pagalbą nuteistajam K. J. ir antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma yra 88 Eur (5 t. b. l. 118). Šios išlaidos nepriteistinos.

28.1. Pagal nuo 2020-07-15 galiojančią BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

28.2. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai imperatyvi įstatymo nuostata, reiškianti, kad valstybė garantuoja nuteistajam ar išteisintajam gynėją apeliacinės instancijos teisme. Šie proceso dalyviai apeliacinės instancijos teisme neturi teisės ir galimybės atsisakyti gynėjo.

28.3. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

28.4. Kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui išlaidos už antrinę teisinę pagalbą iš K. J. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. J. ir nuteistojo D. P. gynėjo Arvydo Penelio apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš D. P. ir K. J. valstybei po 48 Eur (keturiasdešimt aštuonis eurus) proceso išlaidų už nukentėjusiajai D. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.