- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-29
- Bylos Nr.
- 1A-358-449/2020
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas
- Nuteistasis
- M. V., S. J.
- Nukentėjusysis
- R. L.
- Kategorijos
- 1.1.4.5.1Bendrininkų grupė (BK 25 str. 2 d.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo M. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5 ir 10 punktais, 6 dalimi, M. V. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas iš dalies, nustatant, kad M. V. privalo nedelsiant atlikti 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo bausmės dalį pataisos namuose, likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidėti 2 (dviejų) metų laikotarpiui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant M. V. dirbti arba būti registruotam užimtumo tarnyboje ir nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
M. V. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 144 straipsnį ir BK 165 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Iš nuteistųjų M. V. ir S. J. solidariai priteista 3 205 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. L..
Iš nuteistųjų M. V. ir S. J. taip pat solidariai priteista 683,09 Eur žalos atlyginimo X teritorinei ligonių kasai.
Tuo pačiu nuosprendžiu S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 145 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, BK 144 straipsnį ir BK 165 straipsnio 1 dalį išteisintas, dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. M. V. nuteistasis už tai, kad jis ir S. J., veikdami bendrininkų grupe kartu su Ž. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir bendrininkų naudai vertė R. L. perduoti turtą – pinigus, panaudodami prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą, grasindami panaudoti bei panaudodami fizinį smurtą, o taip pat atimdami nukentėjusiajam laisvę:
1.2. 2019 m. rugsėjo 8 d. apie 21 val., S. J. kartu su Ž. K. atvyko prie nukentėjusiojo R. L. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur Ž. K. pagrasino turėtu savadarbiu šaunamuoju ginklu bei juo sudavė du kartus nukentėjusiajam R. L. į veidą, S. J. reikalavo perduoti pinigus – 300 Eur, o Ž. K. reikalavo 1 000 Eur, po to Ž. K. vėl grasino ginklu, sudavė juo nukentėjusiajam į veidą, iššovė į viršų, liepė lipti į automobilio „X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), bagažinę, taip dėl panaudotų grasinimų ir fizinio smurto palaužė R. L. valią priešintis, vežiojo po (duomenys neskelbtini), o S. J. vairuojant transporto priemonę neteisėtai atėmė nukentėjusiojo R. L. laisvę.
1.3. Tęsiant nusikalstamą veiką, 2019 m. rugsėjo 8 d., apie 23 val., prie nusikalstamos veikos prisijungus M. V., tiksliai nenustatytoje vietoje, (duomenys neskelbtini), išlaipinus nukentėjusįjį iš automobilio, Ž. K. grasindamas nužudyti R. L. vertė skambinti telefonu ir pasiskolinti pinigų iš motinos, draugo, S. J. sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius į veidą, galvos sritį, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo. Po to M. V. įspyrė ne mažiau kaip 5 kartus gulinčiam nukentėjusiajam į galvą ir į kitas kūno vietas. R. L. pasakius, kad galėtų paskambinti dar vienam draugui, tačiau jo telefono numerio neatsiminus, M. V. įspyrė dar ne mažiau kaip 10 kartų į galvą, į kitas kūno vietas bei reikalavo iš nukentėjusiojo geriau prisiminti, o Ž. K. du kartus kirviu smogė bei įkirto R. L. į viršugalvį bei dešinės rankos nykštį. Po to R. L. buvo įsodintas į automobilį ir atvežtas į savo namus, kur Ž. K. liepė eiti į savo gyvenamąjį namą ir reikalavo pinigų sakydamas „kada bus pinigai“ bei sudavė R. L. kumščiu ne mažiau kaip 8 smūgius į galvos sritį, plaktuku ne mažiau kaip 10 smūgių į kelius, rankas, kitas kūno vietas ir grasino gyvatvorės žirklėmis nukirpti pirštus, o S. J. šiomis žirklėmis iškirpo plaukų sruogą bei kartu su M. V. paėmė ir išnešė nukentėjusiajam priklausančius daiktus: žirkles „X“ 15 Eur vertės, benzininį pjūklą „X“ 200 Eur vertės, klaviatūrą „X“ su pele 10 Eur vertės, garso kolonėlių sistemą, sudarytą iš trijų kolonėlių „X“ 50 Eur vertės, šalkrepšį „X“ 40 Eur vertės, pilkos spalvos garso kolonėlę „X“ 50 Eur vertės, raudonos spalvos 10 l talpos bakelį su benzinu 10 Eur vertės, monitorių „X“ 20 Eur vertės, kastuvą „X“ 20 Eur vertės, kirvį „X“ 20 Eur vertės, įrankių dėžę „X“ su įrankiais (viduje buvo dvi poros darbinių pirštinių, trys pjūklo grandinės, varžtai, peilis, raktai ir atsuktuvai, kiti smulkūs daiktai) 10 Eur vertės, mobilaus ryšio telefoną „X“ 150 Eur vertės, mobilaus ryšio telefoną „X“ 15 Eur vertės, taip panaudodami fizinį smurtą ir grasinimus, o dėl panaudoto ankstesnio fizinio smurto ir grasinimų atimdami nukentėjusiajam galimybę priešintis bei atėmus laisvę užvaldė svetimą, nukentėjusiajam R. L. priklausantį turtą, bendros 610 Eur vertės, o turto prievartavimo metu bendrais veiksmais naudojant nukentėjusiojo R. L. atžvilgiu fizinį smurtą padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, muštines žaizdas galvoje ir dešinėje plaštakoje, taip nežymiai sutrikdydami nukentėjusiojo R. L. sveikatą ir sukeldami fizinį skausmą.
1.4. Tęsdami nusikalstamą veiką Ž. K. įsodinus nukentėjusįjį R. L. į automobilį „X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir nuvežus į mišką, esantį (duomenys neskelbtini), grasinant nukentėjusįjį nužudyti, įduodant kastuvą ir liepiant išsikasti sau duobę, o nuvežus prie užtvankos, esančios (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytos vietos, sudavus nukentėjusiajam du kartus į galvos sritį, o po to, 2019 m. rugsėjo 9 d., apie 1 val., nukentėjusįjį R. L. automobiliu nuvežus prie (duomenys neskelbtini), S. J. sudavė kastuvu R. L. į nugarą ir nukentėjusiajam nugriuvus, jis kastuvo medine dalimi sudavė du kartus į kojas bei įrėmęs kastuvo geležtę į gerklę R. L. esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, grasino nužudyti – perrėžti gerklę, jei kam nors praneš apie jo atžvilgiu padarytus nusikaltimus.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
2.1. Nuteistojo nuomone, nuosprendžio dalis dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalių reikalavimus, nes išvados grindžiamos abejonėmis ir prielaidomis. Teismas visas nepašalintas abejones įvertino ne jo, M. V., naudai.
2.2. Skunde nuteistasis M. V. nesutinka su teismo išvada apie tai, kad S. J. parodymai prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, nepagrįsti jokiais kitais duomenimis, todėl jie vertinami tik kaip jo pasirinkta savo veiksmų pateisinimo versija. Nuteistasis nurodo, kad iš nukentėjusiojo R. L. parodymų matosi, jog jis kartu su S. J. susitarė bendromis lėšomis nusipirkti automobilį, susitarė kartu tą automobilį eksploatuoti, remontuoti, juo važinėti į darbą, nors nei vienas neturėjo teisės vairuoti transporto priemonės. R. L. žinojo, jog S. J. neturi teisės vairuoti, tačiau kartu su juo važinėjo jų įsigytu automobiliu S. J. vairuojant. S. J. nuosekliai viso proceso metu teigė, jog jis sutiko transporto priemonę vairuoti, tačiau su sąlyga – jeigu jį nubaus policija, baudas mokės per pusę su R. L.. Jis apie tai pasakė R. L.. Todėl, nuteistojo M. V. nuomone, R. L. teiginys, kad dėl baudų mokėjimo nesitarė (kaip jis nurodė, raštiško susitarimo nebuvo), o buvo skolingas tik 40 Eur už starterio remontą, vertintinas kritiškai, nes jis, žinodamas, jog S. J. neturi vairuotojo pažymėjimo, vis tiek su juo kartu važinėjo automobiliu, todėl tokiam susitarimui pritarė konkliudentiniais veiksmais. Aplinkybę, kad vairuojantis automobilį S. J. buvo sustabdytas policijos pareigūnų, patvirtino ir liudytojas E. L., kuris buvo automobilyje tuo pat metu, kai S. J. buvo sustabdytas policijos pareigūnų X gatvėje. Taip pat patvirtina ir byloje esantis administracinių nusižengimų registro išrašas, iš kurio matosi, kad 2017 m. spalio 19 d. S. J. už automobilio „X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavimą neturint specialios teisės buvo nubaustas 350 Eur bauda.
2.3. Skunde dėstoma apie nusikalstamų veikų – turto prievartavimo ir savavaldžiavimo – subjektyviųjų požymių atribojimą. Pasak nuteistojo, nors teismas teisingai nurodo, jog administracinė atsakomybė yra asmeninė, administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris yra padaręs administracinį nusižengimą, tačiau S. J., būdamas susitaręs dalintis visomis išlaidomis, susijusiomis su naudojimusi automobiliu, ir įvertinęs aplinkybę, jog R. L. žinojo, kad jis neturi teisės vairuoti transporto priemones, bet vis tiek su juo važinėjo, buvo įsitikinęs, jog pagrįstai reikalauja skolos už automobilio remontą ir paskirtą baudą, kadangi nuobaudą laikė su automobilio eksploatavimu susijusiomis išlaidomis. Vadinasi, jis vykdė savo tariamą teisę, kurią iš byloje esančių duomenų matosi nukentėjusysis R. L. pripažino. R. L. taip pat nurodė, kad prieš keletą dienų buvo sutikęs S. J. ir, kai pastarasis paklausė, kada grąžins skolą už gautą baudą, nurodė, kad šiuo metu neturi pinigų, bet grąžinti neatsisakė. Todėl, nuteistojo M. V. nuomone, teismas turėjo spręsti klausimą ne dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, padarymo, o dėl veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Be to, Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad turto prievartavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, jog verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas) ar smurtą ir nori taip veikti. Byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, jog jis, M. V., žinojo, kad S. J. iš nukentėjusiojo reikalavo grąžinti 300 Eur skolą, tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matosi, jog už ką skolingas R. L. S. J. įvykio metu jis nežinojo. Nuteistojo nuomone, teismas nenustatęs to, kad jo tyčia buvo nukreipta į R. L. priklausančio turto prievartavimą ar jo užvaldymą, panaudojant fizinį smurtą, jo veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
2.4. Skunde nurodoma, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad jis, M. V., iš pradžių nedalyvavo S. J. ir Ž. K. išsakant neteisėtus reikalavimus nukentėjusiajam perduoti pinigus ir panaudojant fizinį smurtą bei neteisėtai apribojant jo laisvę. Jis nežinojo nei apie S. J. ir R. L. turėtą automobilį, nei apie susitarimus dėl išlaidų, susijusių su automobilio naudojimu, pasidalinimą, nei apie S. J. paskirtą baudą, tačiau teismas nepagrįstai nurodė, kad šias aplinkybes jis pradėjo aiškintis nuvykus prie X akmens, nes nusikaltimo padarymo naktį jo nebuvo kartu su S. J., Ž. K. ir R. L.. Nuteistasis nurodo, kad teismas teisingai nurodė ir apie tai, kad jis bandė aiškintis, už ką buvo sumuštas nukentėjusysis. Iš S. J. sužinojo, jog dėl 300 Eur skolos, o 1 000 Eur dėl Ž. K. sugaišto laiko, tačiau šias aplinkybes jis sužinojo daug vėliau nei nurodo teismas skundžiamame nuosprendyje. Kad Ž. K. reikalavo 1 000 Eur už laiko sugaišimą, jis, M. V., sužinojo jau važiuojant nuo tvenkinio link Y kaimo, t. y. visų įvykių pabaigoje.
2.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jis, M. V., prie S. J. ir S. K. prisijungė apie 23 val., nes iš jo parodymų bei naudojamo mobiliojo telefono skambučių išklotinės analizės matosi, jog 2019 m. rugsėjo 8 d. S. J. jam skambino ir kvietė susitikti keturis kartus nuo 22.57 val. iki 23:26 val. Nors jis, M. V., praktiškai nejudėjo, buvo toje pačioje vietoje, jo telefonas jungėsi prie skirtingose vietose esančių bazinių stočių, tame tarpe ir esančių arti nukentėjusiojo gyvenamosios vietos. Jis, M. V., prisijungė prie nukentėjusiojo ir kito nuteistojo, tačiau teismas neteisingai nurodė, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam, taip pat neteisingai nurodė, kad iki smūgių sudavimo jam jau buvo žinoma, jog smurtaujama dėl skolos. Šias išvadas teismas padarė vadovaudamasis tik nukentėjusiojo R. L. parodymais. Nuteistojo nuomone, šie R. L. parodymai liko nepatikrinti. Teismas nurodė, jog netikėti nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti įrodymai, nėra jokio pagrindo. Teismo nuomone, nors pirminiai nukentėjusiojo parodymai nėra išsamūs ir konkretūs, tačiau šie parodymai sutampa su vėlesniais jo parodymais, todėl netikėti pirminiais parodymais visa apimtimi nėra pagrindo, be to, nukentėjusiojo parodymai apie esmines nusikalstamos veikos aplinkybes sutampa su nuteistojo S. J. parodymais. Nuteistasis M. V. su tokiu nukentėjusiojo R. L. parodymų vertinimu nesutinka, nes toks vertinimas neparemtas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
2.6. Vertindamas nukentėjusiojo R. L. parodymus, nuteistasis nurodo, kad tik ikiteisminio tyrimo metu (2019 m. rugsėjo 23 d. apklausos metu) R. L. parodymai dėl aplinkybių ir vietovių, kuriomis jis buvo vežiojamas, bei dėl veiksmų, atliktų jo atžvilgiu, visiškai sutampa su S. J. parodymais. Tuo tarpu pirmą kartą apklaustas nukentėjusysis nieko konkrečiai nenurodė. Iš bylos duomenų matosi, jog įtariamuoju S. J. buvo apklaustas 2019 m. rugsėjo 11 d., t. y. iki 2019 m. rugsėjo 23 d. nukentėjusiojo apklausos. Skunde pažymima, kad apklausiamas teisme R. L. nurodė visai kitą įvykių eigą, taip pat parodė, jog jis, M. V., jį mušė (spardė) ne prie X akmens, o prie užtvankos, kur važiavo nusiprausti. Aiškinantis tokius parodymų nesutapimus, nukentėjusysis pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu, apklausiant jį 2019 m. rugsėjo 23 d., tyrėja padėjo tinkamai suformuluoti atsakymus, įvykių eigą, skaitė parodymus ir padėjo jam prisiminti. Teisme apklausta tyrėja S. R. patvirtino tokias aplinkybes, teigė, jog prieš apklausą perskaitė R. L. pirminius parodymus. Nuteistasis nurodo, kad iš 2019 m. rugsėjo 10 d. apklausos protokolo matosi, jog šiuose nukentėjusiojo parodymuose nėra užfiksuota nei įvykių eiga, nei kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, nenurodyta, jog jie buvo nukentėjusiojo namuose, paėmė jo daiktus. Todėl nuteistojo M. V. nuomone, akivaizdu, kad nukentėjusiojo ir nuteistojo S. J. parodymai sutampa tik dėl to, jog tyrėja, apklausdama R. L., jam skaitė S. J. parodymus ir sąmoningai nukentėjusiojo parodymus priderino prie jau turimų šio nuteistojo parodymų. Todėl nėra pagrindo nukentėjusiojo R. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo 2019 m. rugsėjo 23 d. apklausos metu, laikyti objektyviais ir patikimais bei jais vadovautis, nes pats nukentėjusysis pripažino, jog įvykių eigą ir kitas aplinkybes jam nurodė tyrėja.
2.7. Nors nuosprendyje nurodyta, kad ne tik nukentėjusysis, bet ir nuteistasis S. J. parodė, jog jis, M. V., sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau S. J. parodymai yra nenuoseklūs, prieštarauja kitiems bylos duomenims. Ikiteisminio tyrimo metu ir S. J., ir R. L. teigė, kad jis, M. V., nukentėjusįjį mušė prie X akmens tuo metu, kai Ž. K. liepė nukentėjusiajam skambinti draugui bei motinai ir prašyti paskolinti pinigų, kai nukentėjusysis skambino F. M. ir R. L., tačiau jie atsisakė skolinti pinigus. Šios aplinkybės nurodytos kaltinime ir jas iš dalies patvirtino liudytojas F. M.. Šis liudytojas parodė, kad jam R. L. skambino ir prašė paskolinti pinigų, buvo susijaudinęs, liudytojas girdėjo riksmus, grasinimus, t. y. patvirtino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, tačiau F. M. nurodė, jog jam R. L. skambino apie 21.50 val. Nors R. L. bylą nagrinėjant teisme nebuvo apklausta, tačiau iš ikiteisminio tyrimo metu jos duotų parodymų matosi, jog ji taip pat patvirtino aplinkybes, kad sūnus jai skambino ir prašė paskolinti 50 Eur, ji nurodė, kad R. L. jai skambino apie 22 val.
2.8. Tuo tarpu jis, M. V., nuosekliai viso proceso metu parodė, kad nukentėjusiojo R. L. nemušė, prie X akmens nebuvo, o, kai nukentėjusįjį pamatė automobilio salone, jis jau buvo sumuštas, iš karto važiavo į mišką netoli jo namų, kur Ž. K. nukentėjusiajam liepė kasti duobę, po to prie užtvankos, kur liepė nukentėjusiajam nusiprausti, o tada link Y kaimo, kur netoli to kaimo nukentėjusįjį išleido. Be to, jis, M. V., parodė, kad ne tik nemušė nukentėjusiojo, bet mėgino jam padėti, pas nukentėjusįjį namuose nebuvo. Kai atvažiavo į mišką ir Ž. K. atidarė bagažinę išimti kastuvą, jis pamatė, kad bagažinė jau buvo sudėtų daiktų. Be to, kaip minėta, įrodymais nustatyta, kad jis prie S. J., Ž. K. ir R. L. prisijungė ne anksčiau kaip 23.26 val. Pasak nuteistojo, gretinant nukentėjusiojo R. L., Ž. K., F. M., R. L. parodymus, prie X akmens R. L. buvo mušamas ir Ž. K. reikalavo skambinti F. M. ir R. L. apie 21.50-22 val., o tuo metu jis dar buvo namuose, todėl negalėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį ir iš jo reikalauti „geriau prisiminti“, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje.
2.9. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas liudytojų F. M. ir R. L. parodymų neanalizavo, jų nelygino su R. L. ir S. J. parodymais, nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir šių liudytojų parodymų, todėl nepagrįstai laikė R. L. parodymus patikimais ir jais vadovavosi. Pažymima ir tai, kad teisme nuteistasis S. J. iš pradžių patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie nukentėjusiojo skambinimą motinai bei draugui ir tai, jog jis, M. V., po to, kai Ž. K. prakirto R. L. galvą, sudavė nukentėjusiajam kelis smūgius, tačiau po to nuteistasis nurodė, kad tuo metu, kai nukentėjusysis skambino draugui ir motinai, jo, M. V., kartu nebuvo.
2.10. Nuteistasis M. V. nurodo, kad jis nuosekliai viso proceso metu parodė, kad nukentėjusiojo namuose nebuvo ir daiktų iš jo namų į automobilį nenešė, taip pat parodė, jog, kai jį Ž. K. ir S. J. paėmė iš namų, automobilio bagažinėje jau buvo sudėti nukentėjusiojo daiktai. Šių jo nurodytų aplinkybių nepaneigia jokie objektyvūs bylos duomenys. Tuo tarpu teismas šiuos jo parodymus atmetė nurodęs tik formalius motyvus. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog abu nuteistieji ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, vienu metu buvo nukentėjusiojo namuose pagal jų telefono jungimąsi prie telekomunikacijos bokštų, patvirtino liudytoja S. R., kuri analizavo jų telefonų išklotines ir telefonų jungimosi duomenys. Todėl jo parodymus, kad daiktus bagažinėje pamatė, kai pas jį atvyko S. J. ir Ž. K., laikė nepagrįstais. Teismas jo, M. V., versiją, kad jis nesudavė nukentėjusiajam smūgių ir nedalyvavo užvaldant jo daiktus pas jį namuose, atmetė, nes, pasak teismo, yra paneigta aptartais bylos įrodymais, nors dalį byloje esančių įrodymų teismas visiškai ignoravo ir jų nevertino.
2.11. Pasak nuteistojo, teismo išvada, kad jo, M. V., teiginys, jog jis pamatė daiktus bagažinėje, kai pas jį atvyko S. J. ir Ž. K., yra niekuo nepagrįstas, parodo teismo šališkumą, nes pažeidžia nekaltumo prezumpciją. Kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, būtent teismas, pripažindamas jį kaltu, turėjo neginčijamai konstatuoti jo kaltę. Nuteistojo nuomone, jokie bylos duomenys nepaneigia, jog jis nukentėjusiojo namuose nebuvo. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog jis parodė, kad daiktus bagažinėje pamatė, kai miške Ž. K. iš bagažinės ėmė kastuvą, o ne, kai jo atvyko paimti iš namų.
2.12. Pasak nuteistojo, teismas, padarydamas išvadą, kad jis, M. V., S. J. ir Ž. K. vienu metu buvo nukentėjusiojo namuose pagal telefonų jungimąsi prie telekomunikacijos bazinių stočių, vadovavosi ikiteisminį tyrimą atlikusios pareigūnės S. R. parodymais, kuri nėra telekomunikacijų srities specialistė. Šios liudytojos S. R. parodymus teismas įvertino atsietai nuo kitų įrodymų, jos parodymų teismas nelygino su kitais bylos duomenimis, nors jos parodymai prieštarauja kitoms nustatytoms aplinkybės, taip pat prieštarauja netgi pačios darytai analizei. Teismas neanalizavo byloje esančių duomenų apie nuteistųjų ir nukentėjusiojo telefono skambučius įvykio metu. Be to, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, į tai, kad teismas nenustatė kokiu tiksliai laiku jis ir kitas nuteistasis buvo nukentėjusiojo namuose ir paėmė jo daiktus, kad po to jie važiavo į mišką, kur liepė nukentėjusiajam kasti duobę, po to važiavo prie užtvankos, o tada netoli Y nukentėjusįjį paleido, S. R. parodymai prieštarauja nustatytoms aplinkybės, kad tik 1 val. jis ir kitas nuteistasis išvažiavo iš nukentėjusiojo namų.
2.13. Skunde pažymima, kad vadovaujantis UAB „T“ pateiktu žemėlapiu, kuriame nurodyta celių veikimo teritorija ir kryptis, tyrėjos nurodytų aplinkybių nėra galimybės patikrinti, nes iš S. R. 2019 m. lapkričio 6 d. tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės, jos parodymų teisme bei jam, M. V., priklausančio mobiliojo telefono skambučių išklotinės matosi, jog liudytojos nurodytu laiku (apie 1 val. nakties), jo telefonas jungėsi ne prie B. bazinės stoties, o prie D. k. N. sen. P. raj. esančios bazinės stoties, tačiau D. bazinės stotis ir jos veikimo teritorija bei kryptis žemėlapyje nepažymėta. Be to, pati liudytoja teigė, jog telefonui jungiantis per D. esančią bazinę stotį asmuo gali būti tiek B., tik ir kitoje vietoje. Be to, pasak nuteistojo, analizuojant šį žemėlapį, matosi, kad tiek B., tiek N. bokštai veikia keliomis kryptimis ir pakankamai dideliu atstumu, jų veiklos teritorija „persidengia“, o iš UAB „T“ 2020 m. birželio 11 d. rašto matosi, jog mobilaus ryšio telefonas, esantis toje pačioje vietoje, keičiantis bazinių stočių veikimo stiprumui, kokybiškumui, taip pat gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan., gali jungtis prie skirtingų tą teritoriją aptarnaujančių celių. Tai priklauso nuo to, kuri bazinė stotis tuo metu veikia stipriausiai/kokybiškiausiai.
2.14. Be to, liudytoja S. R. parodė, kad prie X akmens (šioje vietoje buvo smurtaujama prieš nukentėjusįjį, jis buvo verčiamas skambinti mamai ir draugui) veikia N. celė, bet X. gali apimti ir B. celė. Tačiau iš jam, M. V., priklausančio mobiliojo telefono jungimosi prie bazinių stočių duomenų analizės matosi, kad po to, kai jį S. J. ir Z. K. paėmė iš namų, jo mobiliojo ryšio telefonas laikotarpyje nuo 23:26:16 iki 00:26:16 nesijungė nei prie vienos iš šių stočių, o jungėsi prie U. k. S. sen. esančios stoties, todėl S. R. parodymai, jog analizuodama telefonų jungimosi prie bazinių stočių duomenis ji nustatė, jog po to, kai S. J. ir Ž. K. paėmė iš namų jį, M. V., jie važiavo prie X asmens, prieštarauja rašytinei bylos medžiagai.
2.15. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. V. nuomone, vadovautis vien mobiliojo ryšio telefonų jungimosi prie bazinių stočių duomenimis, nustatant asmens buvimo vietą, negalima, todėl teismo išvados apie jo dalyvavimą nusikaltimo padaryme pagrįstos nepatikimais, prieštaringais bylos duomenimis. Be to, tai, kad vadovautis mobiliojo ryšio telefono prisijungimo prie bazinių stočių duomenimis negalima, patvirtina ir aplinkybė, jog įvykio metu nukentėjusysis buvo vežiojamas po įvairias vietas, tačiau iš jo mobiliojo ryšio telefono jungimosi duomenų matosi, kad telefonas visą laiką jungėsi prie B. esančios bazinės stoties.
2.16. Nuteistojo nuomone, S. J. ir R. L. parodymai, kad jis, M. V., buvo nukentėjusiojo namuose ir padėjo išnešti daiktus, yra nepatikimi, todėl jais grįsti jo kaltės negalima. Tuo tarpu jokių patikimų įrodymų, kurie paneigtų jo parodymus, byloje nėra. Jokių objektyvių duomenų, kad įvykio metu jis lankėsi nukentėjusiojo namuose nėra, nors iš karto po įvykio buvo apžiūrėti nukentėjusiojo namai.
2.17. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nuteistojo M. V. nuomone, jo veiksmai nebuvo nukreipti bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimui – turtinės naudos gavimui, nes iš aptartų parodymų bei iš bylos medžiagos matosi, jog jis su kitu nuteistuoju nesitarė ir kartu su juo neplanavo reikalauti pinigų, jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, pinigų iš jo nereikalavo. Įvertinus įrodymus, pasak nuteistojo, nėra pagrindo teigti, jog jis su kitu nuteistuoju buvo nukentėjusiojo namuose ir iš namų nešė nukentėjusiajam priklausančius daiktus. Be to, nenustatyta, kad būdamas kartu su S. J. ir Ž. K. savo buvimu ar veiksmais jis pritarė jų neteisėtiems veiksmams. M. V. nuomone, nėra įrodyti jo ir S. J. bendrininkavimo požymiai, nes tyčia bendrininkavimo atveju yra, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Byloje esantys įrodymai nėra pakankami pripažinti, jog jo, M. V., veiksmai atitinka turto prievartavimo požymius veikiant bendrininkų grupe su S. J.. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo nuomone, jis turi būti išteisintas, nes neįrodyta, kad dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Teismo posėdyje nuteistasis M. V. ir jo gynėja prašo patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokuroras prašo nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje yra paduotas tik nuteistojo M. V. apeliacinis skundas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šio nuteistojo paduoto apeliacinio skundo.
5. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimtas dėl M. V. skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, taip pat išnagrinėjo bei įvertino ir didžiąją dalį aplinkybių, dėstomų apeliaciniame skunde, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Skundžiamą nuosprendį teismas pagrindė tik teisiamajame posėdyje išnagrinėtais ir patikrintais bylos duomenimis, kuriuos pagrįstai pripažino įrodymais. Savo išvadas teismas pagrindė ne prielaidomis, o visuma išnagrinėtų įrodymų, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jokių nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo M. V. naudai, byloje nėra. Nuteistojo M. V. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti pagrindu skundžiamą nuosprendį naikinti arba keisti.
6. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs įrodymų visumą, padarė išvadą, kad M. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. J. ir Ž. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, įvykdė nukentėjusiojo R. L. turto prievartavimą.
7. Byloje nustatyta, kad pirmiausia S. J. ir Ž. K. neturėdami teisėto pagrindo savo naudai atvirai vertė R. L. perduoti pinigus (S. J. reikalavo 300 Eur, o Ž. K. – 1 000 Eur), jie prieš nukentėjusįjį panaudojo psichinę prievartą, grasino panaudoti ir panaudojo fizinį smurtą bei atėmė jo laisvę įsodindami į automobilio bagažinę. Vėliau prie jų prisijungė ir M. V.. Iš esmės šios aplinkybės nėra ginčijamos nuteistojo apeliaciniame skunde.
7.1. Byloje nustatyta ir tai, kad prisijungęs prie nusikalstamos veikos M. V. girdėjo S. J. ir Ž. K. reikalavimus perduoti pinigus, matė, jog šių reikalavimų metu jie smurtavo prieš nukentėjusįjį R. L., vertė jį skambinti telefonu motinai ir draugui tam, kad iš jų pasiskolintų pinigų siekiant patenkinti neteisėtus reikalavimus. Pats M. V. ne tik girdėjo reikalavimus dėl pinigų, ne tik matė S. J. ir Ž. K. smurtinius veiksmus, bet ir pats smurtavo prieš nukentėjusįjį R. L. bei reikalavo geriau prisiminti telefono numerį asmens, iš kurio R. L. galėtų pasiskolinti pinigų. Nustatyta dar ir tai, kad M. V. kartu su S. J. ir Ž. K. bei nukentėjusiuoju nuvyko į pastarojo namus, ten toliau reikalaujant iš nukentėjusiojo pinigų, prieš jį smurtaujant, M. V. su S. J. paėmė nukentėjusiajam priklausančius daiktus ir juos išnešė bei sudėjo į automobilio bagažinę. Būtent su šiomis aplinkybėmis nuteistasis M. V. apeliaciniame skunde nesutinka.
8. Kaip jau buvo nurodyta, šioje byloje apeliacinį skundą padavė tik nuteistasis M. V., todėl teisėjų kolegija patikrino šią bylą tik dėl šio nuteistojo ir tiek, kiek to prašoma jo apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
9. Kad nuteistasis M. V., veikdamas bendrininkų grupe su S. J. ir Ž. K., kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam mirus, nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis įvykdė nukentėjusiojo R. L. turto prievartavimą, patvirtina nuteistojo S. J. ir nukentėjusiojo R. L. parodymai, Ž. K. parodymai, liudytojų F. M. (F. M.), R. L., E. L., A. P., S. R. parodymai, tarnybinis pranešimas dėl išklotinių analizės, specialisto išvada Nr. G 1179/2019(05), kratos ir apžiūros protokolai, specialisto išvada Nr. 50-(764)-IS1-702 bei kiti rašytiniai duomenys, iš dalies ir paties M. V. parodymai. Visi šie įrodymai skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstyti.
10. Nuteistasis M. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, nors neneigė, kad įvykio naktį prisijungė prie nuteistojo S. J. ir Ž. K., matė sumuštą nukentėjusįjį R. L., girdėjo reikalavimus dėl pinigų, bet prieš jį pats smurto nenaudojo, nebuvo nukentėjusiojo namuose ir iš ten nukentėjusiajam priklausančių daiktų neišnešė.
10.1. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis M. V. parodė, kad kada prisijungė prie nuteistojo S. J. ir Ž. K. pasakyti negali. Tai buvo gerokai po 22 val. Įsėdęs į automobilį pamatė sumuštą nukentėjusįjį R. L.. Jis paklausė „už ką“, S. J. atsakė, kad nukentėjusysis jam yra skolingas. Jie nuvažiavo į mišką, Ž. K. išsitraukė kastuvą ir liepė nukentėjusiajam kasti duobę. Tuo metu jis kalbėjo su S. J., klausė, dėl ko sumušė nukentėjusįjį, klausė už ką jis yra skolingas. S. J. sakė, kad R. L. skolingas 300 Eur, o vėliau Ž. K. pasakė, kad jam nukentėjusysis skolingas 1 000 Eur už sugaištą laiką. Tada jis (M. V.) paėmęs kastuvą įdėjo jį į automobilio bagažinę, joje pamatė sudėtus daiktus. Jie važiavo prie užtvankos, kad nukentėjusysis nusipraustų veidą. S. J. iš nukentėjusiojo reikalavo atiduoti skolą. S. J. sakė, kad nukentėjusysis skolingas jam 300 Eur, nes jis gavo baudą. Tada važiavo į Y kaimą. S. J. paėmė kastuvą, jis (M. V.) nukentėjusiajam sakė bėgti, S. J. sudavė smūgį nukentėjusiajam ir šis nugriuvo. Jis pakėlė nukentėjusįjį ir paklausė, ar jis paeis, pasakė paeis. Tada jie važiavo į Ž. K. namus, iškrovė daiktus, išvalė kraują, buvusį automobilyje. Nuteistasis M. V. parodė, kad įvykio metu jis nebuvo nė karto prie X akmens, nukentėjusiajam R. L. nesudavė nė vieno smūgio, taip pat jis nebuvo ir nukentėjusiojo namuose.
10.2. Ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu M. V. parodė, kad įvykio dieną apie 22 val. paskambino S. J. ir su juo susitarė susitikti. Po 15 min. atvažiavo S. J. su Ž. K.. Galvojo, kad su jais išgers alaus, bet S. J. pradarė automobilio dureles ir pasakė „lipk į priekį, važiuosim į mišką“. Automobilyje pamatė Ž. K. ir kruviną, stipriai sumuštą nukentėjusįjį. Jis paklausė, ką jie jam padarė. S. J. pasakė, kad nukentėjusysis yra jam skolingas 300 Eur, todėl jis su Ž. K. jį sumušė. Jie nuvažiavo į mišką (pušyną). Išlipus Ž. K. iš automobilio pasiėmė kastuvą ir jį padavė nukentėjusiajam sakydamas „išsikask sau duobę“. Tą nukentėjusysis ir darė. Jis (M. V.) paėmė iš nukentėjusiojo kastuvą ir padėjo jį į automobilį, pasakė važiuoti iš ten. Miške nukentėjusiojo niekas nemušė. Tada nuvažiavo prie užtvankos. Ž. K. liepė nukentėjusiajam išlipti iš automobilio ir eiti apsiprausti. Vėliau jie važiavo į Y kaimą. Prie to kaimo S. J. liepė nukentėjusiajam išlipti, kai šis išlipo paprašė cigaretės, tada Ž. K. liepė vėl sėsti į automobilį. Jie nuvažiavo link Ž. K. namų. Netoli jo namų Ž. K. liepė nukentėjusiajam išlipti. Jis ir S. J. taip pat išlipo. Jis su nukentėjusiuoju ėjo link fermų, norėjo jam pasakyti, jog bėgtų, bet tada išgirdo smūgio garsą, pamatė S. J. rankoje laikantį kastuvą. Nukentėjusysis nugriuvo ant žemės. Jis suprato, kad tuo kastuvu S. J. trenkė nukentėjusiajam. Tada jis (M. V.) pakėlė nuo žemės nukentėjusįjį. Jie paliko nukentėjusįjį ir išvažiavo į Ž. K. namus, ten gėrė alkoholį. Kitą rytą Ž. K. pasakė iškrauti iš automobilio daiktus, jam liepė išvalyti kraują automobilyje. Jis klausė, kieno tai daiktai. Kažkuris pasakė, kad tie daiktai yra nukentėjusiojo. Jis paklausė, kodėl reikėjo jį taip sumušti, o S. J. pasakė, kad tie daiktai paimti avansu, nes nukentėjusysis jam skolingas 300 Eur. Ž. K. pasakė, kad jam nukentėjusysis skolingas 1 000 Eur už sugaištą laiką. M. V. parodė, kad jis nukentėjusiojo nemušė, nespardė, jo namuose nebuvo, iš jo namų jokių daiktų neėmė, jokios skolos nereikalavo (4 t., 60-62 b.l.).
10.3. Kitos apklausos metu M. V. parodė, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, todėl negali nurodyti, ar sudavė smūgius nukentėjusiajam. Jis neprisimena (4 t., 67 b.l.). Paskutinės apklausos metu M. V. patvirtino anksčiau duotus parodymus, prašo jais vadovautis (4 t., 75 b.l.).
11. Iš esmės apie tokias įvykio aplinkybės ir eigą nuteistasis M. V. nurodo ir apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. nurodo, kad prieš nukentėjusįjį R. L. jis nesmurtavo, iš nukentėjusiojo pinigų nereikalavo bei nukentėjusiojo namuose nebuvo, iš jo namų jokių daiktų neišnešė. Skunde nurodoma, kad nors jis (M. V.) žinojo, jog S. J. iš nukentėjusiojo reikalavo grąžinti 300 Eur skolą, tačiau už ką šis skolingas įvykio metu jis nežinojo, tai sužinojo įvykių pabaigoje. Tokius apeliacinio skundo argumentus ir nuteistojo M. V. parodymus paneigia kiti bylos įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmiausia byloje nustatyta, kad nuvykę į nukentėjusiojo R. L. namus S. J. ir Ž. K. neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį perduoti pinigus, prieš jį panaudojo psichinę prievartą, panaudojo ir fizinį smurtą bei atėmė jam laisvę. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. ir Ž. K. neturėjo jokio teisėto pagrindo reikalauti iš R. L. pinigų. Teismas, įvertinęs nuteistojo S. J. ir nukentėjusiojo R. L. parodymus apie tariamą susitarimą dėl administracinės baudos, kuri buvo paskirta S. J. už tai, kad jis vairavo automobilį neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, sumokėjimo, įvertinęs liudytojo E. L. parodymus bei administracinių nusižengimų registro išrašą (3 t., 163 b.l.), atsižvelgęs į tai, jog administracinė atsakomybė yra asmeninė, o administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tas asmuo, kuris padarė administracinį nusižengimą, padarė išvadą, kad nuteistasis S. J. neturėjo jokio teisėto pagrindo iš R. L. reikalauti 300 Eur ir gautą administracinę baudą laikyti nukentėjusiojo solidaria skola nepriklausomai nuo to, kad jie bendrai su R. L. pirko automobilį, dėl kurio vairavimo be teisės vairuoti transporto priemones jis buvo nubaustas, ir nutarė dalintis automobilio eksploatavimo išlaidomis. Teisėjų kolegija pritaria šiai teismo išvadai ir atkreipia dėmesį į keletą aplinkybių, kurios taip pat patvirtina nuteistojo S. J. reikalavimo perduoti pinigus neteisėtumą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. J. buvo paskirta 350 Eur bauda, nors jis teigė, jog su nukentėjusiuoju R. L. tariamai susitarė šią baudą sumokėti per pusę, bet iš jo reikalavo beveik visos sumos, t. y. 300 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu S. J. parodė, kad apie tokį susitarimą girdėjo ir nukentėjusiojo brolis, tačiau liudytojas E. L. paneigė šią aplinkybę ir parodė, jog apie baudos mokėjimą, apie skolą jokių kalbų tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo nebuvo. Be to, iš paties administracinių nusižengimų registro išrašo matosi, kad ši bauda dar net nėra sumokėta. Tuo tarpu Ž. K. reikalavimas iš nukentėjusiojo R. L. 1 000 Eur už jo „sugaištą laiką“ iš esmės yra akivaizdžiai neteisėtas. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. nurodo, kad prisijungęs prie nusikalstamos veikos nežinojo už ką skolingas nukentėjusysis, tokias aplinkybes sužinojo vėliau, tačiau teismas padarė pagrįstą išvadą, kad M. V., suduodamas smūgius nukentėjusiajam R. L., jau žinojo, jog smurtas naudojamas siekiant atgauti skolas ir suvokė, jog toks skolos išieškojimo būdas yra neteisėtas, nepriklausomai nuo to, ar jam buvo žinoma apie S. J. ir R. L. tikruosius ar tariamus susitarimus dėl automobilio. O tai, kad Ž. K. už jo laiko sugaišimą reikalavo 1 000 Eur, taip pat M. V. žinojo jau smurtaudamas prieš nukentėjusįjį ir turėjo suvokti bei suvokė, kad tai tikrai yra neteisėta.
13. Iš paties nuteistojo M. V. parodymų matosi, kad automobilyje pamatęs sumuštą nukentėjusįjį R. L. nuteistasis aiškinosi, dėl ko šis buvo sumuštas. Pats nuteistasis parodė, kad S. J. aiškino, jog nukentėjusysis jam yra skolingas 300 Eur, o Ž. K. nurodė, jog jam nukentėjusysis skolingas už sugaištą laiką 1 000 Eur. Nukentėjusysis R. L. parodė, kad pamatęs jį sumuštą M. V. išsigando. Teisėjų kolegijos nuomone, logiška, kad nuteistajam M. V. turėjo kilti klausimas, dėl kokių priežasčių S. J. ir Ž. K. sumušė R. L., dėl ko jie jį sumuštą toliau vežioja automobilyje ir prieš jį tęsia smurtinius veiksmus bei iš jo reikalauja pinigų. Todėl nėra abejonių, apie tai parodė ir pats nuteistasis M. V., kad jis aiškinosi visas šias priežastis, o jam buvo paaiškina, jog neteisėtų veiksmų priežastis yra skola ir E. K. laiko sugaišimas. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dar iki suduotų smūgių nukentėjusiajam R. L. M. V. žinojo, jog smurtas prieš nukentėjusįjį naudojamas siekiant atgauti skolas, taip pat suvokė, jog toks skolų išieškojimo būdas yra neteisėtas. Tai žinodamas ir suvokdamas M. V. prisijungė prie daromos nusikalstamos veikos.
14. Tai, kad ir nuteistasis M. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. L., kai šis skambino motinai ir draugui siekiant iš jų pasiskolinti pinigų, jog suduodamas smūgius M. V. dar ir reikalavo prisiminti telefono numerį draugo, kuriam galėtų paskambinti ir paprašyti paskolinti pinigų siekiant patenkinti S. J. ir Ž. K. reikalavimus, patvirtina pirmiausia paties nukentėjusiojo ir nuteistojo S. J. parodymai.
14.1. Nukentėjusysis R. L. teisme parodė, kad ne tik S. J. ir Ž. K., bet vėliau prisijungęs M. V. taip pat prieš jį smurtavo. M. V. jį spardė, liepė prisiminti draugo numerį, jog paskambinęs paprašytų pinigų. M. V. matė ir kaip S. J. ir Ž. K. prieš jį smurtavo, smūgius sudavė rankomis, kirviu, kastuvu. Tam, kad prieš jį nebebūtų naudojamas smurtas, jis sutiko atiduoti jam priklausančius daiktus. Nuvykus į jo namus M. V. su S. J. ieškojo vertingų daiktų ir juos nešė į automobilį. Tada jį vėl įsodino į automobilį ir kažkur paleido. Jį paleidę S. J. dar ir kastuvu sudavė smūgius, po kurių jis nugriuvo.
14.2. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nukentėjusiojo R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Pirmos apklausos metu, kai dėl nusikaltimo metu patirtų sužalojimų nukentėjusysis gulėjo ligoninėje, jis parodė, kad visi trys jį mušė rankomis, spardė į įvairias kūno vietas, taip pat Ž. K. jam įkirto ir kirviu (1 t., 92-93 b.l.). Kitos apklausos metu nukentėjusysis R. L. išsamiau parodė apie prieš jį atliktus neteisėtus veiksmus. Jis parodė, kad prisijungus M. V. jis ir toliau buvo vežiojamas automobiliu. Sustojus Ž. K. liepė skambinti draugams ir iš jų skolintis pinigus. Jis paskambino motinai ir draugui. Bekalbant su draugu iš jo telefoną perėmė Ž. K., kuris šaukė, kad jį užmuš. Tuo metu S. J. jam sudavė ne mažiau 5 smūgius į galvos sritį, nuo kurių jis nugriuvo. M. V. jam spyrė ne mažiau 5 kartus į įvairias kūno vietas, į galvą. M. V. jam sakė paskambinti dar vienam draugui, bet jis (R. L.) neprisiminė jo telefono numerio. Tada M. V. ne mažiau 10 kartų spyrė į galvą ir sakė „geriau prisiminti“. Po to Ž. K. pasiėmęs kirvį jam įkirto į galvą ir į rankos pirštą. Tai stebėjo M. V. su S. J.. Tada jie važiavo į jo namus. Namuose šaukdamas Ž. K. klausė „kada bus pinigai“, prieš jį smurtavo, sudavė smūgius rankomis, plaktuku, norėjo M. V. rastomis gyvatvorės žirklėmis nukirpti jam pirštus, bet to nepadarė, tik S. J. iškirpo plaukų sruogą. Tuo metu M. V. su S. J. ieškojo vertingų daiktų, o juos radę nešė į automobilio bagažinę. Tada jį vėl įsodino į automobilį ir vežė į mišką, ten Ž. K. liepė sau išsikasti duobę, jį vežė ir prie užtvankos, Ž. K. sudavė du kartus į galvos sritį. Vėl jį kažkur vežė, galiausiai liepė išlipti. Kai jis išlipo, S. J. trenkė kastuvu į nugaros sritį, jis nugriuvo ant žemės, sudavė kastuvu dar du kartus į kojas ir įrėmęs kastuvą į gerklę liepė niekam nesiskųsti (1 t., 96-99 b.l.). Po šių parodymų perskaitymo teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis R. L. patvirtino savo duotus parodymus ir paaiškino, kad tada geriau prisiminė įvykio aplinkybes.
15. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokius nukentėjusiojo parodymus ir smurtinių veiksmų eigą prisijungus nuteistajam M. V. ir šio nuteistojo atliktus smurtinius veiksmus patvirtina kito nuteistojo S. J. parodymai. Nuteistasis S. J. parodė ne tik apie jo ir Ž. K. pinigų reikalavimą iš nukentėjusiojo ir atliktus smurtinius veiksmus prieš prisijungiant M. V., bet ir šiam prisijungus jo atliktus veiksmus. Teisiamojo posėdžio metu S. J. parodė, kad paėmę M. V. jie važiavo prie X akmens. Ten nukentėjusysis skambino motinai, bet ji neturėjo pinigų, tada skambino draugui. Tuo metu jis smurtavo prieš R. L., Ž. K. taip pat smurtavo su kirviu, o apie 4-5 smūgius sudavė ir M. V. bei liepė „pagalvoti, iš kur gauti pinigų“. Nukentėjusysis R. L. pasakė, jog atiduos daiktus. Visi jie nuvažiavo į nukentėjusiojo namus. Ten Ž. K. plaktuku sudavė nukentėjusiajam į rankas, kojas, norėjo žirklėmis nukirpti pirštus, bet jis paėmęs žirkles nukirpo plaukų sruogą. Jis ėmė nukentėjusiajam priklausančius daiktus, o M. V. juos nešė į automobilį ir sudėjo į bagažinę. Po to R. L. įsisodino į automobilį ir vežė į mišką. Ž. K. liepė R. L. kasti duobę, po to važiavo prie užtvankos. Ž. K. vis klausinėjo „kada bus pinigai“. Kai išleido R. L., jis sudavė kastuvu jam per nugarą ir į kojas, įrėmęs kastuvą pasakė „nesiskųsti“. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo S. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
15.1. Ikiteisminio tyrimo pirmos apklausos metu S. J. parodė, kad susitikęs su Ž. K. važiavo pas nukentėjusįjį R. L., nes norėjo pas jį išgerti. Važiuojant Ž. K. pasakė, jog nukentėjusysis jam yra skolingas. Po to, kai su Ž. K. nuvyko pas nukentėjusįjį į namus, jam sudavė smūgius šautuvu, rankomis ir kojomis, liepė nukentėjusiajam sėsti į automobilį. Nuvykus į Y kaimą Ž. K. pasidėjo šautuvą ir pasiėmė peilį ir kirvį, tada paskambino M. V. ir nuvyko pas jį. Paėmę M. V. vyko prie X akmens. Ten Ž. K. liepė R. L. skambinti draugams ir pasiskolinti pinigų. Tą nukentėjusysis ir darė. Galimai nukentėjusiojo draugas girdėjo, kaip Ž. K. rėkė, kad jį užkas. Vienu metu Ž. K. kalbėjo su nukentėjusiojo draugu. Tuo metu jis (S. J.) sudavė kelis smūgius nukentėjusiam į veidą, galvos sritį, R. L. nugriuvo ant žemės. Tada gulinčiam nukentėjusiajam 4-5 smūgius koja sudavė M. V. į įvairias kūno vietas. Kelis kartus Ž. K. smeigė kirvį į žemę šalia R. L. ir įkirto nukentėjusiajam į galvą ir pirštą. Jis su M. V. stovėjo prie automobilio. Po to Ž. K. įsodino nukentėjusįjį R. L. į automobilį ir nuvažiavo į nukentėjusiojo namus. R. L. pažadėjo atiduoti savo asmeninius daiktus, kad nebebūtų mušamas. Visi nuėjo į nukentėjusiojo namus. Ž. K. jėga pasodino R. L. ant lovos, šaukdamas klausė, kada bus pinigai ir su kiekvienu tokiu klausimu sudavė smūgius į galvą. Tuo metu jis su M. V. ieškojo vertingų daiktų. Ž. K. prie lovos pastebėjo plaktuką ir juo sudavė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas. Jis su M. V. nešė daiktus į automobilį, Ž. K. vedėsi R. L. į automobilį. Ž. K. sakė „kišam į bagažinę ir vežam užkasti“, taip jis norėjo pagąsdinti nukentėjusįjį. Visi važiavo į Y kaimą. Sustojo prie miškelio, toliau vežė nukentėjusįjį prie Y kaimo fermų. Ten paleido nukentėjusįjį R. L.. Jie nuvažiavo į Ž. K. namus ir iš automobilio į garažą sunešė daiktus (3 t., 51-53 b.l.).
15.2. Papildomos apklausos metu S. J. parodė, kad kažkuriuo metu jie važiavo į mišką. Ten Ž. K. padavė nukentėjusiajam R. L. kastuvą ir liepė išsikasti sau duobę. Tą nukentėjusysis ir darė. Iš to miško nuvažiavo prie užtvankos, nukentėjusysis apsiprausė kraują. Be to, prieš paleidžiant R. L., jis (S. J.) kastuvu trenkė nukentėjusiajam į nugarą, nukentėjusysis nugriuvo ant žemės, tada jis dar 2 kartus kastuvo medine dalimi trenkė nukentėjusiajam į kojas. S. J. parodė ir apie tai, kad būnant nukentėjusiojo namuose Ž. K. norėjo žirklėmis nukarpyti R. L. pirštus. To nedarė, jis (S. J.) iškirpo jomis nukentėjusiajam plaukų sruogą (3 t., 58-59 b.l.).
16. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad iš esmės ikiteisminio tyrimo antros apklausos metu nukentėjusiojo R. L. parodymai sutampa su S. J. parodymais. Kaip teisingai skunde nurodoma, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis parodė, kad M. V. prieš jį smurtavo prie užtvankos, nors ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog prie X akmens. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, jog nukentėjusysis tiksliai nurodyti, kurioje vietoje M. V. prieš jį smurtavo, negalėjo, nurodė, kad turbūt prie užtvankos. Pats nukentėjusysis paaiškino, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo antros apklausos metu geriau prisiminė įvykių aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą R. L. buvo apklaustas dar jam būnant ligoninėje, todėl natūralu, jog kitą dieną po smurtinių veiksmų sužalotas nukentėjusysis sunkiai prisiminė visas smurtinių veiksmų aplinkybes ir vietas, įvertinant ir tai, kad jis buvo vežiojamas po įvairias vietas, o iš pradžių net automobilio bagažinėje. Iš liudytojos A. P. parodymų matosi, kad po nuteistųjų ir Ž. K. neteisėtų veiksmų prieš R. L. ji pirma sutiko sužalotą nukentėjusįjį, kuris apskritai nieko negalėjo nurodyti. Specialisto išvada Nr. G 1179/2019(05) (1 t., 174-175 b.l.) patvirtina nukentėjusiajam R. L. padarytus sužalojimus. Nepaisant to, net ir pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nukentėjusysis R. L. nurodė, kad prieš jį smurtavo visi trys. Tuo tarpu praėjus kelioms dienoms po įvykio kitos apklausos metu R. L. jau detaliau nurodė ir įvykio vietas, ir kiekvieno nuteistojo bei Ž. K. prieš jį atliktus neteisėtus veiksmus. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės apie tai, kad apklausdama nukentėjusįjį tyrėja skaitė nuteistojo S. J. apklausos protokolą ir būtent tik dėl to nukentėjusiojo ir šio nuteistojo parodymai sutampa. Teisiamojo posėdžio metu pats nukentėjusysis R. L. paaiškino, kad iš tikrųjų tyrėja skaitė parodymus ir padėjo prisiminti tam tikrą įvykių eigą. Tyrėja liudytoja S. R. teisme paaiškino, kad ji perskaitė ne S. J., o ankstesnius paties nukentėjusiojo R. L. parodymus bei protokole ji užfiksavo tai ką pats nukentėjusysis parodė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. L. parodymai nėra išsamūs ir konkretūs, tačiau vėlesnių apklausų metu jis prisiminė įvykio aplinkybes ir jas paaiškino, todėl netikėti jo parodymais nėra jokio pagrindo. Teismas pažymėjo ir tai, kad neesminiai parodymų nesutapimai tik patvirtina, jog nukentėjusysis atpasakojo įvykius taip, kaip juos prisimena, todėl natūralu, jog dėl tam tikrų neesminių įvykio aplinkybių jis gali sąžiningai klysti. Be to, iš bylos matosi, kad nukentėjusiojo R. L. parodymus patvirtina ne tik nuteistojo S. J. parodymai, bet ir liudytojų parodymai. Todėl netikėti ar vertinti kaip nepatikimus nukentėjusiojo parodymus nėra pagrindo.
17. Tai, kad vykdymas neteisėtus reikalavimus perduoti pinigus, ieškodamas iš ko galėtų pasiskolinti tam pinigų, nukentėjusysis R. L. skambino savo motinai ir draugui, patvirtina liudytojų R. L. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 157-158 b.l.), ir F. M. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu. Pats nukentėjusysis R. L. teisiamojo posėdžio metu patikslino, kad skambinti jiems galėjo naudodamasis mobiliuoju internetu, tą patvirtina jo telefono išklotinės (5 t., 196-211 b.l.). Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. teisingai nurodo, kad teismas nustatė, jog prie nusikalstamos veikos jis prisijungė apie 23 val., tai patvirtina ir objektyvūs duomenys – tarnybinis pranešimas (2 t., 190-191, 193, 194 b.l.). Galima sutikti ir su tuo, kad R. L. parodė, jog sūnus su prašymu paskolinti pinigų jai skambino apie 22 val., tačiau teisme F. M. parodė, kad jam nukentėjusysis skambino apie 23 val., o atsakydamas į nuteistojo M. V. gynėjos klausimą, jis nurodė, kad skambutis galėjo būti ir apie 21 val. 50 min. Teisėjų kolegijos vertinimu, natūralu, kad liudytojams sunku prisiminti tikslią valandą kada jiems skambino R. L. su prašymu paskolinti pinigų. Vis dėlto, šių liudytojų parodymai nepaneigia to, kad tuo metu, kai nukentėjusysis skambino liudytojams, M. V. jau buvo prisijungęs prie neteisėtų S. J. ir Ž. K. veiksmų ir pats sudavė smūgius nukentėjusiajam, o vėliau suduodamas smūgius jis reikalavo ir geriau prisiminti draugo numerį, kuriam dar galėtų paskambinti tikslu pasiskolinti pinigų siekiant patenkinti jam reiškiamus reikalavimus. Liudytojo F. M. parodymai patvirtina, kad pokalbio metu, kai R. L. prašė paskolinti pinigų, nes kitu atveju jį užmuš, girdėjo, jog jį kažkas muša, girdėjo jo dejavimus. O kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusysis ir S. J. parodė, kad tuo metu prie nusikalstamos veikos jau buvo prisijungęs ir M. V., kuris taip pat smurtavo prieš nukentėjusįjį. Nors, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nuteistasis S. J. teisiamojo posėdžio metu parodė ir apie tai, kad tuo metu dar M. V. nebuvo, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina kiti įrodymai. Tuo tarpu tos pačios apklausos metu duotus S. J. parodymus, kad tuo metu M. V. jau buvo prisijungęs prie nusikalstamos veikos darymo, pirmiausia patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai ir nukentėjusiojo R. L. parodymai. Todėl teismas pagrįstai nuteistojo M. V. parodymus, kad jokių smūgių nukentėjusiajam R. L. nesudavė, įvertino kaip nuteistojo pasirinktą gynybos taktiką, jo siekį išvengti atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų.
18. Teismas nurodė, jog po nuteistojo M. V. suduotų smūgių nukentėjusiajam R. L., šis sutiko atiduoti daiktus, kad toliau nebūtų tęsiamas smurto naudojimas prieš jį, ir jie visi nuvažiavo į nukentėjusiojo namus. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. V. nurodo, kad viso proceso metu jis nuosekliai parodė, jog nukentėjusiojo namuose nebuvo, iš nukentėjusiojo R. L. namų nukentėjusiajam priklausančių daiktų į automobilį nenešė, o šiuos daiktus automobilio bagažinėje matė tada, kai iš bagažinės buvo paimtas kastuvas ir Ž. K. liepė nukentėjusiajam pačiam išsikasti sau duobę. Apeliaciniame skunde M. V. nenuosekliai nurodo apie šias aplinkybes. Nors skunde nurodoma apie tai, kad jokie bylos duomenys nepaneigia to, jog jis nukentėjusiojo namuose nebuvo ir nukentėjusiajam priklausančių daiktų į automobilį nenešė, tačiau skunde kritikuojami įrodymai, kurie būtent ir patvirtina, jog su S. J. ir Ž. K. nukentėjusiojo namuose buvo ir pats M. V..
18.1. Iš tarnybinio pranešimo dėl išklotinių analizės matosi, kad vyriausioji tyrėja S. R. analizavo jai pateiktas M. V., S. J. ir Ž. K. telefonų išklotines. Galima sutikti su tuo, kad ši liudytoja nėra telekomunikacijų srities specialistė, bet vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo abejoti tarnybiniu pranešimu. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad atlikus išklotinių analizę nustatyta, jog M. V. buvo nukentėjusiojo namuose, tuo pačiu metu M. V., S. J. ir Ž. K. buvo toje pačioje vietoje (2 t., 190-191, 193, 194 b.l.). Teisiamojo posėdžio metu liudytoja S. R. parodė apie celes ir jų veikimą. Ji parodė, kad atlikta analizė rodo, jog visų trijų telefonai jungėsi prie tos pačios celės. Nors skunde nurodoma, kad tarnybiniame pranešime nurodyta, jog M. V. mobilaus telefono ryšys nuo 23 val. 26 min. 16 s jungėsi ne prie tie tų celių, kurios apima X akmenį ir nukentėjusiojo namus, tačiau aptartame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad iki šio laiko M. V. telefono ryšys jungėsi būtent prie telekomunikacijų operatoriaus bokšto, esančio B. k. ir BB. k., apimančius nukentėjusiojo gyvenamąją vietą, o iš S. R. parodymų matosi, kad šis bokštas gali apimti ir vietą, esančią prie X akmens. Apie tai, kad mobilusis telefonas, esantis toje pačioje vietoje, keičiantis bazinių stočių veikimo stiprumui, kokybiškumui, taip pat gamtos reiškiniams, reljefo ypatumams ir pan., gali jungtis prie skirtingų tą teritoriją aptarnaujančių celių, jog tai priklauso nuo to, kuri bazinė stotis tuo metu veikia stipriausiai, kokybiškiausiai, nurodyta UAB „T“ rašte (6 t., 32, 33 b.l.).
18.2. Iš apeliacinio skundo matosi, kad ne teismas nuosprendyje, o būtent pats M. V. tiek tarnybiniame pranešime užfiksuotus duomenis, tiek liudytojos S. R. parodymus, tiek ir UAB „T“ rašte nurodytą informaciją vertina atsietai nuo kitų bylos įrodymų. Iš tikrųjų vien mobiliojo ryšio telefonų jungimosi prie bazinių stočių duomenimis negalima vadovautis nustatant asmens, šiuo atveju M. V., būvimo vietą. Tačiau šie duomenys, vertinant juos kartu su kitais jau aptartais įrodymais (nuteistojo S. J. ir nukentėjusiojo R. L. parodymais), teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, kad nuteistasis M. V. prisijungęs prie S. J. ir Ž. K. dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, jis buvo ir nukentėjusiojo namuose. Nuteistasis ne tik buvo nukentėjusiojo namuose, bet kartu su S. J., kol Ž. K. toliau smurtavo prieš R. L. ir reikalavo pinigų, išnešė nukentėjusiajam priklausančius daiktus. Nuteistasis S. J. ir nukentėjusysis R. L. parodė, kad daiktus, priklausančius nukentėjusiajam, S. J. kartu su M. V. sudėjo į automobilį. Ž. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu (4 t,. 180 b.l.), kratos ir daiktų apžiūros protokolai (4 t., 109-112, 113, 137-141, 143-163 b.l.) patvirtina, kad iš nukentėjusiojo paimtus daiktus jie nuvežė į Ž. K. gyvenamąją vietą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš automobilio apžiūros protokolo ir specialisto išvados Nr. 50-(764-)-IS1-702 (1 t., 192-200, b.l., 2 t., 8-12, 13-16, 17 b.l.) matosi, kad ant automobilio, kuriuo atėmus laisvę buvo vežiojamas R. L., rasti palikti M. V. rankų pėdsakai. Tai taip pat patvirtina, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje, o tai, jog jo rankų pėdsakai rasti ir ant automobilio bagažinės, patvirtina, kad jis buvo nukentėjusiojo namuose ir iš jo paimtus daiktus sudėjo į bagažinę. Visi šie aptarti įrodymai patvirtina, kad psichinės prievartos ir fizinio smurto panaudojimo pasekoje bei atėmus R. L. laisvę buvo užvaldytas nukentėjusiajam priklausantis turtas.
19. Apie tai, kad po šių veiksmų toliau nukentėjusysis R. L. buvo vežamas automobiliu į mišką, kuriame Ž. K. liepė pačiam nukentėjusiajam išsikasti sau duobę, prie užtvankos, kur toliau prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas smurtas, o galiausiai išlaipinus R. L. ir S. J. dar sudavus jam smūgius kastuvu, parodė ne tik nuteistasis S. J., nukentėjusysis R. L., bet apie dalį šių veiksmų parodė ir pats M. V.. Šios aplinkybės nėra ginčijamos apeliaciniame skunde, todėl plačiau apie šias aplinkybes teisėjų kolegija nepasisako.
20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. V. parodymus, kad prieš nukentėjusįjį R. L. nesmurtavo ir jo namuose nebuvo, iš jo namų nukentėjusiajam priklausančių daiktų neišnešė, atmetė, nes tokius jo parodymus paneigia kiti įrodymai. Jau aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad M. V. prisijungė prie S. J. ir Ž. K. daromos nusikalstamos veikos. Jis kartu su S. J. ir Ž. K. neturėdamas teisėto pagrindo atvirai pastarųjų naudai vertė R. L. perduoti pinigus, panaudodamas prieš nukentėjusįjį psichinę prievartą ir fizinį smurtą bei atimdamas jam laisvę, o to pasekoje buvo užvaldytas nukentėjusiajam priklausantis turtas.
21. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį atsako tas, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Tuo tarpu pagal 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pagal šio BK straipsnio 2 dalį atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.
21.1. Vienas iš esminių turto prievartavimo (BK 181 straipsnis) požymių, šį nusikaltimą skiriančių nuo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnis), – tai vertimo suteikti turtinę naudą neteisėtumas. Nuoseklioje teismų praktikoje, paneigiant turto prievartavimą ir veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis), nurodoma, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-697/2018, 2K-326-303/2019). Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, 2K-433-507/2016, 2K-215-895/2019, 2K-326-303/2019).
22. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nukentėjusysis R. L. nieko nebuvo skolingas nei vienam iš nuteistųjų, nei Ž. K.. Net ir tikint tuo, kad nukentėjusysis su S. J. buvo sutarę bendrai pirkti automobilį ir dalintis jo eksploatacijos išlaidomis, tai jokio tarpusavio susitarimo, kad nukentėjusysis privalės mokėti S. J. paskirtas baudas ar jų dalį, nebuvo. Apie tai nuosekliai parodė pats nukentėjusysis R. L. ir to iš esmės nepaneigė ir nuteistasis S. J.. Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad S. J. buvo paskirta bauda už tai, kad jis vairavo automobilį neturėdamas tam specialios teisės, dar 2017 m. spalio 19 d., t. y. prieš dvejus metus iki kaltinime nurodytų įvykių. Nėra jokių duomenų, kad per tuos kelis metus S. J. būtų bandęs išsireikalauti iš R. L. kokią nors skolą. Todėl S. J. versija apie tai, kad reikalavimas pinigų iš R. L. buvo susijęs su kokia nors jo tikra ar tariama teise, buvo pagrįstai atmesta. Byloje taip pat nustatyta, kad Ž. K. reikalavo, jog nukentėjusysis R. L. sumokėtų ir, kaip jis pats nurodė, už jo laiko sugaišimą. Toks reikalavimas irgi visiškai nesiejamas su kokia nors tikra ar tariama teise. Šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, kad reikalaujant pinigų iš nukentėjusiojo R. L. buvo ne savavaldžiaujama, o prievartaujamas nukentėjusiojo turtas. Visiškai pagrįsta teismo išvada, kad nukentėjusiojo turtą prievartavo S. J., taip pat pagrįsta išvada, kad turto prievartavime dalyvavo ir vėliau prisijungęs M. V.. Nuteistasis M. V. nurodo, kad tariamai girdėjo S. J. ir Ž. K. reikalavimus nukentėjusiajam grąžinti kažkokią skolą. Galima sutikti su tuo, kad M. V. galėjo nežinoti tikrųjų nukentėjusiojo, S. J. ir Ž. K. tarpusavio santykių, tačiau vien tik tai, kad M. V. galėjo išgirsti apie reikalavimą sumokėti kažkokią skolą, teisėjų kolegijos nuomone, nepatvirtina M. V. versijos, jog jis manė, kad iš nukentėjusiojo tikrai reikalaujama kažkokia skola. Teisėjų kolegijos nuomone, prisidėjęs prie nusikalstamos veikos darymo, matydamas savo bendrininkų S. J. ir Ž. K. prieš nukentėjusįjį atliekamus akivaizdžiai neteisėtus veiksmus, naudojamą smurtą, matydamas ir įvertindamas kitas įvykio aplinkybes, M. V. turėjo suprasti ir, teisėjų kolegijos nuomone, suprato, kad nei S. J., nei Ž. K., nei prie jų vėliau prisijungęs jis pats reikalauti iš nukentėjusiojo R. L. perduoti turtą neturi jokios nei tikros, nei tariamos teisės. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis M. V., veikdamas bendrininkų grupe, irgi dalyvavo turto prievartavime ir jo veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį.
23. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal teismų praktiką, pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas, todėl pagal teismų praktiką kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas nusikalstamas rezultatas ir gali būti išreikštas bet kokia forma – tiek žodžiu, tiek ir konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t.t.).
23.1. Galima sutikti su nuteistuoju M. V., kad iš tikrųjų išankstinio susitarimo prievartauti turtą iš nukentėjusiojo R. L. nebuvo, tačiau šis susitarimas įvyko M. V. prisijungus prie daromos nusikalstamos veikos ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – smurtiniu elgesiu, reikalavimu prisiminti telefono numerį draugo, iš kurio galėtų pasiskolinti pinigų, išnešdamas nukentėjusiajam priklausančius daiktus iš pastarojo namų. Tokiais neteisėtais veiksmais, kurie taip pat buvo reikšmingi nusikalstamai veikai, M. V. papildė S. J. ir Ž. K. atliekamus turto prievartavimo veiksmus. Pažymėtina, kad nėra būtina, jog kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, teisėjų kolegijos nuomone, prisijungęs prie daromos nusikalstamos veikos, matydamas sumuštą automobilyje vežiojamą nukentėjusįjį R. L., girdėdamas S. J. ir Ž. K. reikalavimus nukentėjusiajam perduoti pinigus, matydamas prieš jį naudojamą smurtą, pats suduodamas nukentėjusiajam smūgius, o smurto naudojimo metu ir reikalaudamas jo prisiminti telefono numerį draugo, iš kurio galėtų pasiskolinti pinigų, o nukentėjusiajam sutikus atiduoti daiktus, kad prieš jį nebebūtų smurtaujama, išnešdamas nukentėjusiajam priklausančius daiktus iš pastarojo namų, nuteistasis M. V. suvokė, kad šiais bendrais veiksmais prisidėjo prie sumanymo prievartauti iš R. L. turtą įgyvendinimo. Todėl nėra abejonių, kad nusikalstamą veiką M. V. padarė veikdamas bendrininkų grupe.
24. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. V. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis.
24.1. Teismas nenustatė nuteistojo M. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. M. V. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Įvertino jo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme – M. V. nebuvo nusikalstamos veikos iniciatorius ar aktyvus vykdytojas. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Jis anksčiau neteistas (4 t., 92 b.l.), bet baustas administracinėmis nuobaudomis (4 t., 4 t., 90-91 b.l.). BK 181 straipsnio 2 dalies sankcija numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Įvertinęs jau aptartas aplinkybes, nusikalstamos veikos pobūdį ir M. V. veiksmus bei jo vaidmenį, tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jis teisiamas pirmą kartą, teismas M. V. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri yra visiškai artima sankcijos minimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam M. V. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis apeliaciniame skunde to neprašo. Be to, teismas pritaikė M. V. dar ir naujosios įstatymo Nr. XIII-2263 redakcijos BK 75 straipsnio 3 dalį, 5 dalį ir iš dalies atidėjo jam paskirtos bausmės vykdymą. Teismas nustatė, kad M. V. po nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant turės atlikti tik 6 mėnesius laisvės atėmimo, o likusios neatliktos bausmės vykdymą atidėjo 2 (dvejiems) metams. Atsižvelgiant į tai, kad M. V. nuteistas laisvės atėmimo bausme už sunkų nusikaltimą, teismas nustatė jam pačią mažiausią įstatymo numatytą 6 mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį.
24.2. Įvertinus visas jau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir paskirdamas M. V. konkrečią bausmę ir priimdamas sprendimą dėl dalinio tos bausmės vykdymo atidėjimo, pirmosios instancijos teismas išnaudojo jau visas galimybes palengvinant šio nuteistojo teisinę padėtį. Dar labiau švelninti jam bausmę arba kitaip lengvinti jo padėtį pagrindo nėra.
25. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir civilinių ieškinių klausimą. Iš bylos matosi, kad X teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 683,09 Eur žalos atlyginimui (1 t., 68-71, 72-77 b.l.), nukentėjusysis R. L. pareiškė civilinį ieškinį 205 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (1 t., 126 b.l.).
25.1. Teismas, įvertinęs, jog nukentėjusiajam R. L. sveikatos sužalojimus, dėl kurių jam buvo suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, padarė neteisėtais veiksmais nuteistieji M. V. ir S. J., veikdami bendrininkų grupe, atsižvelgęs į pateiktus duomenis, pagrindžiančius suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, civilinį ieškinį patenkino visiškai ir iš nuteistųjų solidariai pagrįstai priteisė 683,09 Eur žalos atlyginimo X teritorinei ligonių kasai.
25.2. Tuo tarpu nukentėjusiojo R. L. civilį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo teismas tenkino visiškai, o dėl neturtinės žalos atlyginimo – iš dalies. Teismas, įvertinęs, jog nusikalstamos veikos metu R. L. neradus iš ko galėtų pasiskolinti reikalaujamų pinigų, nuteistieji su Ž. K. nuvyko į jo namus ir iš jo namų išsinešė jam priklausančius daiktus, kai kurie iš šių daiktų nerasti ir negrąžinti, įvertinęs, kad neteisėtų veiksmų metu nukentėjusiojo turėtas mobilusis telefonas buvo išmestas ir taip pat nerastas, atsižvelgęs ir į nukentėjusiojo parodymus apie jam priklausančių daiktų vertę, kurią nukentėjusysis nurodė mažesnę nei tokių daiktų rinkos kaina, iš nuteistųjų M. V. ir S. J. solidariai priteisė visą turtinės žalos atlyginimo sumą. Vertindamas neturtinę žalą, teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo R. L. patirtą psichinę prievartą, į tai, kad nuteistųjų neteisėtais veiksmais nukentėjusysis R. L. buvo sumuštas, į jam nustatytus sužalojimus, dėl kurių jis buvo gydomas ligoninėje, į jo patirtus nepatogumus, į tai, jog nukentėjusysis neteko darbo. Teismas įvertino ir nuteistojo turtinę padėtį – M. V. nedirba, neturi turto ir santaupų. Įvertinęs šias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais teismas iš M. V. ir S. J. solidariai priteisė 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. L.. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir teisingas. Pažymėtina, kad pats nuteistasis M. V. priteistų atlyginimo sumų neginčija apeliaciniame skunde.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo M. V. apeliacinį skundą atmesti.