Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2008-07-04 · Civilinė byla Nr. 2-487/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-07-04
Bylos Nr.
2-487/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas
individualios įmonės J
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno keliai“, V. M., D. L., A. Š., V. V., D. K., Z. D., G. A., G. J., J. R., K. R., J. G., J. Š., Haroldo D
Advokatai
Neringa Grubliauskienė
Kategorijos
  • 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-487/2008Procesinio sprendimo kategorija 126.2.
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. liepos 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo individualios įmonės J. D. turgus „Marmantas“ ir ieškovų uždarosios akcinės bendrovės ,,Kauno keliai“, V. M. , D. L. , A. Š., V. V. , D. K., Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J. , J. R. , K. R. , J. G. , J. Š. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą civilinėje byloje Nr. B2-11-555/2008 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Kauno keliai“, Haroldo D. B. , R. G. , W. M. , D. L. , A. Š., V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J. , J. R. , K. R. , J. G. , V. Š. , A. A. , B. Č. , L. R. , V. Z. , J. Š. , J. J. ieškinį atsakovui individualiai įmonei J. D. turgus „Marmantas“ dėl bankroto bylos iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai UAB „Kauno keliai“, Haroldas D. B. , R. G. , V. M. , D. L. , B. Š. , V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J. , J. R. , K. R., J. G. , A. A. , V. Š. , B. Č. , L. R. , V. Z. , J. Š. , J. J. kreipėsi į teismą su ieškiniais, kuriais prašo iškelti IĮ J. D. turgus ‚Marmantas“ bankroto bylą. Nurodė, jog teismo sprendimais iš atsakovo ieškovams priteisti įsiskolinimai, jų pagrindu išduoti vykdomieji raštai, tačiau atsakovas nevykdo prievolės atsiskaityti su ieškovais, į raginimus nereaguoja, todėl tikėtina, kad įmonė yra nemoki.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas IĮ J. D. turgus ,,Marmantas“ su ieškiniais nesutiko, nurodė, jog ieškovai nėra įmonės kreditoriai, todėl neturi teisės pateikti ieškinį, taip pat nurodė, kad nėra pagrindo kelti bankroto bylą.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 23 d. nutartimi paskyrė ekspertizę atsakovo IĮ J. D. turgaus „Marmantas“ ir įmonininko J. D. turto vertei nustatyti, 2005 m. kovo 5 d. nutartimi ekspertizę pavedė atlikti P. C. turto ir verslo tyrimo centrui. Tačiau kilus abejonių dėl eksperto išvados dėl įmonės turto vertės, šalių prašymu, 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas paskyrė pakartotinę ekspertizę atsakovo turto vertei nustatyti. 2007 m. lapkričio 13 d. Turto vertės nustatymo ataskaitoje nustatyta, kad IĮ J. D. turgus „Marmantas“ priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 658 000 Lt (naudojimo pajamų vertė).

Kauno apygardos teismas 2008 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė kelti bankroto bylą IĮ J. D. turgus ,,Marmantas“. Nurodė, kad kreditoriai, remdamiesi Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 4 straipsnio 3 punktu, 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsniu, turėjo pagrindą kreiptis į teismą. Teismas nustatė, kad atsakovas neatsiskaitė su kreditoriais per ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą terminą, todėl teismas nustatinėjo įmonės skolų bei įmonės ir įmonininko turto santykį. Teismas rėmėsi 2007 m. lapkričio 13 d. Turto vertės nustatymo ataskaita, kurioje nustatyta, jog IĮ J. D. turgus „Marmantas“ priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 658 000 Lt (naudojimo pajamų vertė). Teismas rėmėsi šia nekilnojamojo turto verte, atsižvelgdamas į tai, jog turgavietė yra specialios paskirties turtas (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo Nr. VIII-1202 2 str. 16 d.), o vienas iš patikimiausių specialios paskirties verslo subjektų vertinimo metodų yra turto vertės nustatymas pagal pajamas, t. y. pajamų kapitalizavimo (naudojimo pajamų vertės) metodas, kuris grindžiamas ateities perspektyvos numatymo principais, kai nustatoma dabartinė vertė atsižvelgiant į pajamas, kurios bus gaunamos ateityje. Teismas pažymėjo, kad šis turto vertinimo metodas taikomas, kai turtas vertinamas ne kaip įvairaus turto suma, bet kaip verslo objektas, duodantis pelną (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 str. 3 p.). Teismas sutiko su turto vertintojo nuomone, kad turgavietės vertė priklauso nuo gaunamų pajamų ir ji gali būti parduota kaip verslo visuma. Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, jog nėra pagrindo vadovautis atliktu turto vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad vyksta ginčai dėl objekto kadastrinio numerio, nes ši aplinkybė neįtakoja įvertinto turto vertės. Teismas, įvertindamas atsakovo pateiktą debitorių sąrašą, nurodė, kad nors nurodoma debitorinių įsiskolinimų suma 2008 m. vasario 20 d. sudarė 247 538,5 Lt, tačiau tik dėl nedidelės debitorinių įsiskolinimų sumos (5 995,42 Lt) yra išduoti vykdomieji raštai ir realiai vykdomas išieškojimas, tuo tarpu dėl kitų debitorių tik ateityje ketinama inicijuoti teisminius ginčus ir sąraše nurodyti debitorinių įsiskolinimų dydžiai jokiais byloje surinktais duomenimis nėra patvirtinti. Teismas, vertindamas 2008 m. balandžio 14 d. atsakovo pateiktą įmonės kreditorių sąrašą, laiko jį neišsamiu bei nepagrįstu ir nustatydamas įmonės skolas juo nesiremia. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais, nustatė, kad atsakovo veikla sutriko nuo 2002 metų, todėl, atsižvelgdamas į ieškovų pateiktą pagrįstą įrodymais atsakovo kreditorių sąrašą, padarė išvadą, jog atsakovo pradelsti įsipareigojimai sudaro 394 589,22 Lt. Teismas, nustatydamas šią sumą įvertino ir atsakovės poziciją, kad nors sumos ir yra nepagrįstos, tačiau ginčus dėl šių sumą ketinama inicijuoti tik ateityje. Kadangi įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko asmeninio turto, todėl teismas įvertintino tiek įmonės, tiek įmonininko turtą, nurodė, kad iš turto ekspertizės akto matyti, jog atsakovo įmonininkei J. D. asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto rinkos vertė 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 190 000 Lt (žemės sklypo (unikalus Nr. 5240-0001-006) – 89 000 Lt, žemės sklypo (unikalus Nr. 5240-0001-0029) – 70 000 Lt, žemės sklypo (kadastrinis Nr. 1901/0049:14) 172/600 dalis – 31 000 Lt). Įvertinęs išdėstytus argumentus teismas pripažino, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai sudaro 394 589,22 Lt, o įmonės ir įmonininko turimo turto vertė – 853 995 Lt, todėl padarė išvadą, kad IĮ J. D. turgus „Marmantas“ pradelsti įsiskolinimai neviršija pusės įmonės ir įmonininko turimo turto vertės, t. y. įmonė nėra nemoki. Darydamas šias išvadas teismas atsižvelgė ir į byloje nustatytą aplinkybę, jog įmonės savininkė disponuoja dar didesne turto, esančio Vasarvietės g. 23, Kleboniškyje, Kauno mieste, kurio vertė 535 000 Lt, mase, į kurį, pasibaigus teisminiams ginčams, galimas įmonės skolų išieškojimo nukreipimas.

Atskiruoju skundu ieškovų UAB ,,Kauno keliai“, V. M. , D. L. , B. Š. , V. V. , D. K. , Z. D. , G. A. , A. Š. , G. J. , J. R. , K. R. , J. G. , J. Š. atstovė advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti šią teismo nutartį ir priimti naują – ieškinius patenkinti ir iškelti atsakovui bankroto bylą bei priteisti ieškovams bylinėjimosi išlaidas. Atskirajam skundui pagrįsti pateikia šiuos argumentus:

Teismas neteisingai nustatė pradelstų įsipareigojimų sumą. Perskaičiavus ieškovų pateiktą kreditorinių reikalavimų sąraše esančius kreditorinius reikalavimus, buvo gauta kita, didesnė kreditorinių reikalavimų suma - 397 140,72 Lt. Be to, minėtame sąraše Kauno apskrities VMI kreditorinio reikalavimo suma pateikta pagal 2005 m. gruodžio 31 d. Kauno apskrities VMI nurodytus duomenis, todėl teismas išsireikalavo naujesnius duomenis, iš kurių matyti, jog Kauno apskrities VMI įsiskolinimo suma 2008 m. vasario 7 d. sudarė 69 201,29 Lt mokesčių ir 8 453,90 Lt delspinigių, viso – 77 655,19 Lt. Tačiau teismas, skaičiuodamas bendrą pradelstų įsipareigojimų sumą, į tai neatsižvelgė, todėl nepagrįstai nurodė per mažą visų kreditorinių reikalavimų sumą. Atsakovas pagrindė debitorinius įsiskolinimus tik 5 995,42 Lt sumai, todėl tik ši suma gali būti laikytina debitoriniu įsiskolinimu. Tačiau ir šiuo atveju teismas privalėjo pareikalauti pateikti duomenis apie vykdomųjų raštų realizavimą, iš kurio būtų matyti, kad šie kreditoriniai įsiskolinimai nėra išieškoti. Teismas nutarties motyvuose nurodė, kad J. D. turi ir kito asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, kurio bendra vertė 190 000 Lt remdamasis eksperto P. C. 2006 metų ekspertizės aktu. Tačiau šia verte teismas negalėjo remtis, kadangi ekspertas turtą vertino darydamas prielaidą, kad nėra nuosavybės teisių į vertinamą objektą suvaržymų, vertinamo turto hipotekos, arešto ar kitokiu apsunkinimu, tačiau pats vėliau aprašydamas aukščiau išvardintą turtą nurodo ir arešto buvimą ir esamus teisminius ginčus. Šie suvaržymai turi įtakos rinkos vertei. Be to, CPK 718 straipsnyje numatyta priverstinė turto pardavimo kaina, kuri sudaro 80 procentų rinkos vertės, todėl aukščiau įvardintas turtas bendroje sumoje gali būti vertintinas 152 000 Lt. Todėl teismas turėjo nurodyti atsakovo turto kainą nedidesnę kaip 815 995,42 Lt, kurią sudaro turto vertinimo metu nustatyta atsakovei priklausančio turgaus paviljono dalies vertė (658 000 Lt), žemės sklypų vertė (152 000) ir debitoriai įsiskolinimai (5 995,42 Lt).Teismas vadovavosi 2005 m. gruodžio 31 d. dienos duomenimis apie J. D. vardu esantį turtą, nesiimdamas priemonių patikrinti ar nutarties priėmimo dienai šis turtas dar yra registruotas jos vardu, nes dėl dalies turto vyko teisminiai ginčai ir jų baigtis teismui nutarties priėmimo dienai nebuvo žinoma. Teismas neatsižvelgė į kitus kreditorius, kurie nėra įstoję į bylą, tačiau pagal 2007 m. spalio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo paskelbtą nuosprendį J. D. , turi teisę į civilinio ieškinio patenkinimą (bendrą šių kreditorių suma – 127 950 Lt). Atsižvelgiant į apeliantų nurodytas sumas, kreditoriniai reikalavimai atsakovui sudaro 531 732,21 Lt, o tai viršija pusę į atsakovo balansą įrašyto turto ir įmonės savininko turto vertės. Atsakovas apie penkerius metus visiškai neatsiskaito su kreditoriais, jo įsiskolinimai kreditoriams didėja, t. y. nuo bylos iškėlimo momento padidėjo beveik tris kartus, tuo tarpu jo valdomas turtas sumažėjo ir toliau dėl teisminių ginčų mažėja, nei atsakovas, nei įmonės savininkė nuo 2003 metų pradžios neturi jokių pajamų, nevykdo jokios veiklos (tai patvirtina teismo sprendimai, kuriuose ši aplinkybė yra įrodyta), todėl tikėtis, kad su ieškovais ir kitais kreditoriais atsakovas turi galimybę atsiskaityti, nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad byla dėl bankroto yra iškelta 2003 metais.

Šalies argumentai

Atsakovas IĮ J. D. turgus ,,Marmantas“ atskiruoju skundu prašo pakeisti 2008 m. balandžio 28 d. Kauno apygardos teismo nutartį jos motyvuojamoje dalyje nurodant, kad atsakovo pradelsti įsipareigojimai yra 85 608,74 Lt, o taip pat, kad ieškovais skundžiamoje nutartyje įvardinti asmenys nėra atsakovo kreditoriai, pakeisti teismo nutartyje nurodytas įmonės ir įmonininko turimo turto vertės sumas, nurodant, kad atsakovo turto vertė yra 2 122 512 Lt, nurodyti, kad pradelstų debitorinių įsiskolinimų suma yra 247 538 Lt bei nurodyti, kad atsakovo turimo turto vertinimą atlikusių asmenų ataskaitose nebuvo paskaičiuota nuosavybės teise įmonei priklausančio žemės sklypo (kv.895c , sklypo Nr.l9-20, kadastro Nr. 1901/0020:19 ir 1901/0020:20) esančio (duomenys neskelbtini) , vertė. Prašymus apeliantas grindžia šiais argumentais:

Kreditoriais save įvardijantys asmenys nepagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo. Nėra pagrįstos D. B. , V. B. ir G. A. K. R., J. R. kreditoriniai reikalavimai, nes jiems teismų sprendimais priteisto turto natūra rinko vertė yra didesnė negu atsakovas ar J. D. jiems skolinga pagal paskolos sutartis. Kreditoriai kreipėsi į teismą remdamiesi ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. tuo pagrindu, kad atsakovas jiems daugiau kaip tris mėnesius neišmoka darbo užmokesčio. Taip visi ieškovai (fiziniai asmenys) šioje byloj save įvardina atsakovo darbuotojais, tačiau nurodyti asmenys niekada pagal kokias tai darbo sutartis įmonėje nedirbo. Teismas neteisingai įvertino įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Teismas neteisėtai rėmėsi kreditorių atstovės advokatės N. Grubliauskienės pateiktu kreditorių sąrašu, nes jame nurodyti kreditorinių reikalavimų dydžiai nepagrįsti: dėl AB ,,Kauno keliai“ 66 442,44 Lt įsiskolinimo vyksta ginčas Kauno m. apylinkės teisme; dėl VSDFV Kauno skyriui 19 287 Lt mokesčių ir dėl Kauno apskrities VMI 71 012,70 Lt vyksta derybos; Kauno m. savivaldybei 12 954,95 Lt žemės nuomos mokesčio atsakovas iš viso neprivalo mokėti, nes faktiškai buvo sudarytos žemės pirkimo-pardavimo sutartys; dėl skolų grąžinimo fiziniams asmenims Kauno m. apylinkės teisme yra pradėta civilinė byla dėl proceso atnaujinimo su šiais fiziniais asmenimis. Todėl išvardintos atsakovo tariamos skolos nurodytiems asmenims taip pat nėra pagrįstos. Pagal atsakovo pateiktą žiniaraštį 2008 m. kovo 31 d. įmonė turėjo 247 538,50 Lt debitorinių skolų. Tačiau teismas šio dokumento nevertino. Teismui yra pateiktos sudarytos sutartys su debitoriais, pateikti duomenys apie teismuose nagrinėjamas civilines bylas, kuriuose atsakovas yra ieškovu ir apie tai, kad išieškojimus kreditoriams įsiskolinimų vykdo antstoliai. Išdėstytos aplinkybės įrodo, kad teismo nustatyta skolų ieškovams suma yra nepagrįsta ir neteisinga.Teismas, siekdamas nustatyti atsakovo turto vertę, paskyrė keletą ekspertizių. UAB ,,Bizantika“ 2001 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo pažymoje nustatyta vertinamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), bendra vertė - 2 888 000 Lt, o turto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė - 1 500 000 Lt, turto vertinimo ataskaitoje aprašomojoje dalyje vertinamo turto - juridinė terminė ir vietos charakteristika statinio - turgavietės komplekso, pateikti teisingi duomenys. Teismas dėl šios ekspertizės nepasisakė. PĮ P. C. turto ir verslo tyrimo centro, kurį pasirinko ieškovas AB ,,Kauno keliai“ ir kuriam neprieštaravo kiti ieškovai, surašytame Turto ekspertizės akte nurodyta, kad atsakovo įmonės turto vertė yra 2 122 512 Lt. Dėl šios ekspertizės netinkamumo teismas taip pat nepasisakė.Teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. tenkino ieškovų prašymą skirti pakartotinę turto vertinimo ekspertizę, paskiriant ją atlikti UAB ,,Erec“. Ekspertizė atlikta ieškovų užsakymu, už ją jie sumokėjo savo asmeninėmis lėšomis 3 000 Lt, todėl ši ataskaita buvo surašyta neobjektyviai, jos atlikimo eigoje UAB „Erec“ su atsakovu nebendradarbiavo, neprašė pateikti jokių dokumentų. Taigi, vertindamas atsakovo įmonės turtą turto, vertintojas vadovavosi prielaidomis. Teismas 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paskirdamas pakartotinę ekspertizę rezoliucinėje dalyje nurodė, kad atsakovo turto vertė turėtų būti nustatyta rinkos, atkuriamosios vertės metodais, t. y. būtent tais pačiais metodais, kuriais remdamasis atsakovo turto vertę nustatė ekspertas P. C. . Bet atsakovo turto vertinimo ataskaitoje yra nurodyta, jog ją surašęs asmuo naudojo turto vertės nustatymo pagal pajamas metodą, t. y. pajamų kapitalizavimo (naudojimo pajamų vertės) metodą, kuris grindžiamas ateities perspektyvos numatymo principais, kai nustatoma dabartinė turto vertė, atsižvelgiant į pajamas, kurios bus gaunamos ateityje. Taigi, egzistuoja esminiai prieštaravimai teismo nutarties ir paskutinės turto vertinimo ataskaitos. Neaišku, kuo remdamasis turto vertintojas nurodė, kad atsakovo valdoma turgavietė yra neveikianti. Priešingai, turgavietė yra veikianti, tik dirba mažiausiu pajėgumu, tam įrodyti su atskiruoju skundu pateikiama Kauno m. savivaldybės administracijos turto valdymo departamento licencijų ir paslaugų skyriaus 2008 m. kovo 20 d. išduotą turgavietės „Marmantas“ pažymėjimo kopija ir kitus atitinkamus dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras bei pinigų priėmimo kvitus). Nurodytoje ataskaitoje turto vertintojas nurodo, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso tik dalis patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovui nuosavybės teise priklauso ne tik dalis pastatuose esančių patalpų, bet ir statinio - turgavietės „Marmantas“ pastatai: lE'ž(p); 2E'ž(p); 3Etž(p); 4H'ž(p); 5Etž(p); 6E'ž(p); 7Et(p); 8E(p); 9J'(p); 10J(p) su žeme ir su komunaliniais - inžinieriniais tinklais, įvadais, šuliniais, asfalto danga, trinkelės, pilnai įrengta parkavimo aikštelė (duomenys neskelbtini) su tvoromis, ir t. t. Iš ataskaitos matyti, kad įvertintas buvo ne visas įmonei priklausantis turtas, bet jo dalis, kas aiškiai prieštarauja 1999 m. gegužės 25 d. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 244 „Dėl turto vertinimo metodikos“ patvirtintai turto vertinimo metodikai. Todėl teismas remtis tokia turto vertės nustatymo ataskaita negalėjo. Be to, paminėtoje turto vertės nustatymo ataskaitoje yra netikslumų ir klaidų, pvz., vertintojas savo ataskaitoje 12 psl. nurodė visiškai ne tą turgavietės „Marmantas“ dislokacijos vietą, nurodė, kad turgavietė priklauso dideliam skaičiui savininkų, apie tariamai nuomojamus žemės sklypus su bendranuomininkais ir kt.Turto vertinimo ataskaitos teisingumu ir pagrįstumu verčia abejoti ir joje išdėstytos įvairios išlygos: ,,Statinių ekspertizė atliekama nebuvo“, ,,Vertintojai pažymi, kad neatsako už užsakovo pateiktų duomenų tikslumą ir nustatytą vertę, jei pateikti duomenys turėjo įtakos vertės nustatymui“, ,,Vertintojai detaliai netyrė vertinamo turto nuosavybės teisių“, ,,Nebuvo atliekama nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų ekspertizė“. Atsakovas 2008 m. balandžio 14 d. teismo posėdžio metu pateikė 2008 m. vasario 20 d. kreditorių sąrašą, iš kurio matyti, kad pradelsti jo įsipareigojimai yra 85 608,74 Lt. Tačiau teismas paminėtą kreditorių sąrašą įvardijo neišsamiu bei nepagrįstu, tokių teiginių nemotyvuodamas. Teismas savo nutartyje visiškai nepasisakė apie atsakovo atsiskaitomojoje sąskaitoje gaunamų pajamų operacijų judėjimą ir esamas pinigines lėšas sąskaitoje nuo 2003 m. spalio 4 d. iki 2007 m. kovo 1 d. Be to, antstolio V. Zubino depozitinėje sąskaitoje šiuo metu yra 22 955,55 Lt atsakovui priklausančių lėšų, tačiau minėtas antstolis šių pinigų įmonės kreditoriams iki šiol nepaskirstė.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonių bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti įstatymai. Įmonių bankroto procesą (bankroto bylos iškėlimą, kreditorių reikalavimų pateikimą ir tvirtinimą, įmonės likvidavimą dėl bankroto, taip pat kitas su bankrotu susijusias procedūras) reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymas. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų taikymo prioritetas kitų įstatymų atžvilgiu vykdant įmonės bankroto procedūras ir nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms.

Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (ĮBĮ 9 str. 5 d.). Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas, ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę jos į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Ieškinio pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui grindžiamas galimu atsakovo nemokumu (b. l. 2-3). Tokiu atveju ieškinys gali būti tenkinamas ir bankroto byla įmonei gali būti iškeliama tik nustačius abi įmonės nemokumą apsprendžiančias sąlygas – negalėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais ir kai pradelstos skolos viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės.

Konstatuotina, kad bankroto procesą reglamentuojančios teisės normos iš esmės – viešosios teisės normos ir jų tikslas – pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra iškeliant bankroto bylą, yra labai svarbu, kaip jau minėta, nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Teismas nustato įmonės nemokumą, išanalizavęs ieškovo, atsakovo pateiktus įrodymus ir kitus į bylą išreikalautus bei pateiktus dokumentus ir duomenis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai yra patikimi ir kt. Byloje nesant duomenų apie realią atsakovo finansinę būklę, teismas turi išnaudoti visas galimybes, nurodytas ĮBĮ bei CPK, nustatyti atsakovo finansinę būklę bankroto bylos iškėlimo dienai. Tik nustačius turto vertę galima daryti išvadas apie faktinę ir juridinę įmonės mokumo arba nemokumo būseną. Tik tinkamas įstatyme nustatytų reikalavimų laikymasis ir atlikimas užtikrina galimybę tiksliai nustatyti realią įmonės finansinę būseną ir priimti pagrįstą bei teisėtą sprendimą iškelti arba atsisakyti iškelti įmonei bylą. Bankroto bylose teismas turi būti daug aktyvesnis nei kitų kategorijų bylose, nes jam suteiktos didesnės galimybės veikti nustatant bylos aplinkybes. Kadangi teismą būti aktyvesniu bankroto bylose įpareigoja viešasis interesas, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje teismui suteikti labai platūs įgaliojimai pasirengiant bankroto bylos teisminiam nagrinėjimui.

Bylos duomenys atspindi, jog atsakovo turto vertė nagrinėjamu atveju galėjo būti nustatyta tik paskyrus turto vertės nustatymo ekspertizę, kitų pagrįstų duomenų apie atsakovo turto vertę byloje nėra (CPK 185 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, jog siekiant nustatyti atsakovo turto vertę, buvo atlikta keletas ekspertizių: 2001 m. gegužės 21 d. UAB ,,Bizantika“ atsakovo užsakymu nustatė, jog atsakovo turto vertė 2 888 000 Lt; Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 5 d. nutartimi paskirta 2006 m. P. C. turto ir verslo tyrimo centro atlikta ekspertize nustatyta, jog atsakovo turto vertė 2005 m. gruodžio 31 d. buvo 2 122 512 Lt; Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paskirta 2007 m. lapkričio 13 d. UAB ,,Erec“ turto vertės nustatymo pažymoje nurodyta, jog atsakovo naudojimo pajamų vertė 658 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas, pažymėjęs, jog šalių prašymu paskyrė UAB ,,Erec“ atlikti pakartotinę turto vertės nustatymo ekspertizę esant abejonių dėl eksperto P. C. išvados dėl įmonės turto vertės, skundžiamoje nutartyje iš esmės rėmėsi UAB ,,Erec“ turto vertės nustatymo pažyma, dėl kitų turto vertinimo ataskaitų detaliau nepasisakė. Teisėjų kolegija pažymi, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.).

Atkreiptinas dėmesys, jog teismas, spręsdamas, kad UAB ,,Erec“ pajamų kapitalizavimo (naudojimo pajamų vertės) metodu paskaičiuota atsakovo turto vertė objektyviausiai parodo turto vertę rinkoje, nes turtas yra vertinamas kaip verslo objektas, duodantis pelną. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovo turtas gali būti parduodamas parduodant verslą, tačiau kartu pažymi, jog gali būti parduodamas ir kaip turto visuma (turgaus dalis, priklausanti atsakovui) ar to turto dalis. Neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog būtent naudojimo pajamų vertės metodu nustatyta atsakovo turto vertė laikytina objektyviausia, juo labiau, kad teismas, 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartimi paskirdamas pakartotinę ekspertizę, pavedė UAB ,,Erec“ nustatyti atsakovo vertę ir atsakovo nekilnojamojo turto vertę remiantis rinkos ir atkuriamosios vertės metodais (t. 5, b. l. 200).

Pažymėtina, kad teismas įvertina ekspertų išvadą atsižvelgdamas į jos teiginių ryšį su kitais įrodymais; teismas privalo patikrinti, ar ekspertų atsakymai į teismo pateiktus klausimus yra pagrįsti ekspertizės akte aprašytais tyrimais, t. y. neturi apsiriboti vien ekspertizės akte esančiomis išvadomis, bet privalo vertinti ir tiriamojoje akto dalyje nurodytas aplinkybes ir patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegijos nuomone, abejoti 2006 m. lapkričio 13 d. turto vertės nustatymo pažymos tikslumu ir pagrįstumu leidžia, kaip pagrįstai nurodė atsakovas, joje išsakytos prielaidos bei kai kurie teiginiai (pvz., tai, kad vertintojai netyrė vertinamo turto nuosavybės teisių, kad naudojimo pajamų vertė yra gauta darant prielaidą, kad viso turgaus bendrasavininkiai taip pat išnuomos savo turimas patalpas tai pačiai veiklai, ir pan.). Teismas šių aplinkybių nevertino.

Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog remiantis Individualių įmonių įstatymu bei CK 2.50 straipsnio 4 dalimi, įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko asmeninio turto, todėl keliant bankroto bylą įmonei, įvertintinas tiek įmonės, tiek įmonininko turtas. Tačiau nėra aišku kodėl teismas, vertindamas įmonės turtą rėmėsi 2007 m. lapkričio 13 d. UAB ,,Erec“ turto vertės nustatymo ataskaita, o įmonininko J. D. turto vertės nustatymui vadovavosi P. C. turto ir verslo tyrimo centro Turto ekspertizės aktu, kur nurodyta, jog įmonininko turto rinkos vertė 2005 m. gruodžio 31 d. sudarė 190 000 Lt (t. 5, b. l. 71), nors, kaip minėta, pastarąja eksperto išvada teismas abejojo (t. 8, b. l. 68). Be to, teismas nesiaiškino, ar atsakovo įmonininkui šis turtas vis dar priklauso nuosavybės teise.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas kelti bankroto bylą, neanalizavo atsakovo įmonės finansinės būklės pokyčių bylos nagrinėjimo metu, netikrino, ar įmonė vykdo veiklą, gauna pajamas ir pan., kas, pagal formuojamą teismų praktiką, taip pat gali turėti įtakos sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-701/2006, 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-318/2006).

Remiantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartis naikinama ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal teismui pateiktus duomenis nebuvo galima nustatyti, ar atsakovo finansinė materialinė būsena realiai atitinka mokios įmonės būseną, ar jos neatitinka. Iš naujo nagrinėdamas bylą teismas turi nustatyti realų atsakovo įsipareigojimų dydį, įvertindamas visų kreditorių finansinius reikalavimus, turi atsižvelgti į atsakovo finansinių sunkumų pobūdį - laikino ar tęstinio pobūdžio, įvertinti turimą turtą, ir tuomet spręsti ar yra ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalyje numatyti pagrindai kelti bankroto bylą atsakovui ar atsisakytina kelti bankroto bylą.

Dėl ieškovų atstovės atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog pirmosios instancijos tesimas, vertindamas kreditorių reikalavimus, padarė aritmetinę klaidą, be to, neatsižvelgė į kreditoriaus Kauno apskrities VMI reikalavimo padidėjimą, debitorinių reikalavimų nepagrįstumą, teisėjų kolegija nepasisako, nes šie argumentai priimamai nutarčiai įtakos neturi, o nurodytos aplinkybės bus įvertintos nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą iš naujo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paminėtas aplinkybes,

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2008 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Danutė GasiūnienėGintaras PečiulisNijolė Piškinaitė