- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-25
- Bylos Nr.
- A-556-317-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00004-2009-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės tarybos
- Pareiškėjas
- T. S., M. K.
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Benrida“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Advokatai
- Aušra Mudėnaitė
- Kategorijos
- 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. S. ir M. K. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Benrida“, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai T. S. ir M. K. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1, b. l. 2-7) ir patikslintu skundu (T 1, 126-130) teismo prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovas) 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. T-87, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas.
Pareiškėjai nurodė, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas todėl, jog pastačius detaliajame plane numatytą 11 metrų aukščio pastatą, nebus išlaikyti insoliaciniai rodikliai, kaip to reikalauja STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 185 punktas, bei tokiu būdu nebus užtikrinta trečiųjų asmenų pagrįstų interesų apsauga, šiuo konkrečiu atveju - abiejų pareiškėjų interesų apsauga; planuojant teritoriją, nesilaikyta Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ VI skyriaus 11 lentelėje nurodyto minimalaus atstumo nuo pareiškėjo M. K. sklype (duomenys neskelbtini) esančio antžeminio garažo iki statomo gyvenamojo namo, t. y. 10 metrų atstumo; detaliajame plane suplanuotas daugiabutis namas yra per didelis UAB „Benrida“ valdomam žemės sklypui, nes jame, laikantis visų teisės aktų reikalavimų, neįmanoma įrengti privalomos vaikų žaidimo aikštelės (tai patvirtino apklaustas byloje ekspertas S. M., kuris nurodė, kad aikštelė nebus insoliuojama, nebus matoma iš butų patalpų ir nebus toliau kaip 10 metrų nuo gyvenamojo pastato), o ta aikštelė, kurią neva numatoma įrengti, neatitiktų STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ nustatytų reikalavimų; detaliojo plano sprendiniai neatitinka Šiaulių miesto bendrojo plano sprendinių dėl užstatymo intensyvumo. Pareiškėjų manymu, atsakovo motyvas, jog sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas todėl, kad yra teigiama patikrinimo akto išvada, yra nepagrįstas. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje yra aiškiai atskiriami du detaliojo plano rengimo etapai. Šiame straipsnyje aiškiai nurodyta, kad išvada ir sprendimas nėra tapatūs. Todėl Taryba, nors ir gavusi teigiamą išvadą, privalėjo patikrinti visas atliktas procedūras, o ne aklai tvirtinti pateiktą išvadą. Pateikta išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio, ji nėra privaloma. Taip pat, pareiškėjų manymu, nepagrįstai atsiliepime buvusi Šiaulių apskrities viršininko administracija nurodė, jog Šiaulių apygardos teisme nagrinėjant pareiškėjų skundą dėl patikrinimo akto panaikinimo visi šie klausimai jau buvo nagrinėti ir nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjant šią bylą. Šios bylos dalykas skiriasi nuo bylos dalyko jau išnagrinėtoje administracinėje byloje ir, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, aišku, kad detaliojo plano sprendiniai nagrinėtini šioje administracinėje byloje, o ne nagrinėjant patikrinimo akto pagrįstumą. Be to, LVAT 2008-11-07 nutartyje yra konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti detaliojo plano sprendinių teisėtumo, o turėjo ir galėjo nustatyti, ar priimant patikrinimo aktą, buvo laikomasi teisės aktų nustatytų procedūrų ir kompetencijos ribų. Pareiškėjai nurodė, kad pastačius pagal detalųjį planą planuojamą namą, T. S. sklypo dalis, kurioje yra įrengta vaikų žaidimų aikštelė, rudenį ir pavasarį didesnę dienos dalį bus krentančiame šešėlyje. Šiuo atveju yra pažeidžiami STR „Gyvenamieji pastatai“ keliami reikalavimai, kad būtina užtikrinti gretimų žemės sklypų savininkų teisėtus interesus – jų sklypuose esančių pastatų bei sklypų insoliaciją. Šį reikalavimą projekto rengėjui yra nurodžiusi ir Šiaulių miesto savivaldybė, įpareigodama pateikti gretimų sklypų pastatų insoliacinius skaičiavimus ir juos pagrįsti. Atsakovo teiginys, kad atstumai yra didesni negu planuojamas pastatas, neatitinka teisės normos turinio, nes atstumas turi būti matuojamas ne iki gretimuose sklypuose esančių pastatų, o iki objektų, kuriems nustatyti privalomieji reikalavimai, šiuo konkrečiu atveju - iki T. S. žemės sklype esančios vaikų žaidimo aikštelės. Atstumas pagal plano sprendinius yra 10,4 m, o pastato aukštis - 11 m. Kad insoliacija nebus išlaikyta, patvirtino ekspertas S. M. ir išsamūs sprendiniai, nurodyti ekspertizės akte. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad, atliekant detaliojo plano sprendinius, nesivadovauta STR 2.06.01:1999 VI skyriuje 11 lentelėje nurodytų atstumų. Rengiant detaliuosius planus, privalu vadovautis nurodytu reglamentu ir turi būti išlaikyti tokie atstumai, kaip nurodyta teisės akte. Šiuo konkrečiu atveju suprojektuotas atstumas iki M. K. žemės sklype stovinčio garažo yra tik 8,3 m, kai pagal teisės aktus jis turi būti ne mažesnis nei 10 m. Oponentai nepagrįstai teigia, kad tai nėra garažas. Dėl autoriaus, kuris darė gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų bei garažo projektą, kaltės, prieš pradedant statybas, garažas buvo nurodytas kaip ūkinis pastatas, taip ir buvo atlikta teisinė registracija. Tačiau dar 2007 m. atsakovui nurodžius, kad pareiškėjas garažo neturi, jis neregistruotas, ta klaida valstybės įmonėje Registrų centre buvo ištaisyta ir įregistruota. Taigi atsakovas bei tretieji suinteresuoti asmenys apie tuos pakeitimus žinojo prieš surašant pirmąjį patikrinimo aktą, tačiau į tai visai nekreipė dėmesio. Į tai atsakovas nekreipė dėmesio ir po to, kai iš naujo buvo surašytas patikrinimo aktas bei atsakovui priimant sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo. Be to, detaliojo plano sprendiniai taip pat prieštarauja patvirtintam Šiaulių miesto bendrajam planui. Pareiškėjų manymu, tai yra esminis pažeidimas. Šiaulių miesto bendrasis planas patvirtintas anksčiau nei detalusis planas, todėl Taryba į tai turėjo atsižvelgti. Neatitikimas pasireiškia tuo, kad bendrajame plane numatytas teritorijos užstatymo intensyvumas yra 1, tuo tarpu detaliajame plane 1,2. LVAT laikosi pozicijos, kad teritorijų planai negali būti tvirtinami, jeigu jie prieštarauja teisės aktams, taip pat aukštesniems teritorijų planams.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 116-118) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad Taryba negali netvirtinti detaliojo plano, jei gauna teigiamą išvadą. Įstatymas tiesiogiai to nenumato, tačiau praktiškai taip yra. Nesutinka su pareiškėjų teiginiu, kad detalusis planas turi atitikti Šiaulių miesto bendrojo plano sprendiniams. Detalusis planas pradėtas rengti 2006 metais, kai galiojo kitas Šiaulių miesto bendrasis planas, ir pagal tuo metu galiojusį bendrąjį planą prieštaravimų nėra. Tai, kad mėnesį prieš tai buvo patvirtintas naujas Šiaulių miesto bendrasis planas, nereiškia, kad detaliojo plano sprendiniai turi būti priderinti prie naujojo bendrojo plano sprendinių. Be to, ruošiant techninį projektą, tie neatitikimai bus suderinti. Nagrinėdamas pareiškėjų skundą dėl patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu, administracinis teismas konstatavo, kad jokie teisės aktai nėra pažeisti. Tą patį patvirtino LVAT, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pareiškėjai remiasi eksperto J. M. atlikta ekspertize. Tačiau eksperto išvados buvo pateiktos jau po patikrinimo akto surašymo, jos nebuvo pateiktos ir sprendimo priėmimo metu. Todėl jomis vadovautis nėra pagrindo. Be to, ankstesnio teismo sprendimo nustatytos aplinkybės iš naujo nebegali būti analizuojamos ir nagrinėjamos.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) nurodė, kad su skundu nesutinka. Nurodė, kad visi keliami pareiškėjų klausimai jau yra išnagrinėti ankstesnėje administracinėje byloje 2008 metais, todėl teismas iš naujo revizuoti įsiteisėjusio teismo sprendimo nebegali. Nepagrįstas pareiškėjų teiginys, kad Taryba, tvirtindama detalųjį planą, turėjo vadovautis naujai patvirtintu miesto bendruoju planu. Nėra teisės normos, kuri leistų taikyti teisės aktus atgal. Išduodant sąlygų sąvadą detaliajam planui 2006 metais, buvo nurodytas senasis bendrasis planas ir todėl detaliojo plano sprendiniai turi jį atitikti. Pareiškėjo M. K. garažas išduodant sąlygų sąvadą nebuvo įregistruotas. Buvo registruotas ūkinis pastatas, todėl visi atstumai yra išlaikyti.
Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Benrida“ atstovas nurodė, kad su skundu nesutinka ir palaiko atsakovo bei Inspekcijos argumentus. Nurodė, kad detalusis planas, paruoštas laikantis visų teisės aktų reikalavimų. Bendrovė įdėjo daug lėšų, projektavimas vyko tris metus, buvo atsižvelgta į pareiškėjų pastabas ir pakeistas projektuojamo namo aukštų kiekis, planuojamas jau nebe 4, o 3 aukštų pastatas. Vaikų žaidimo aikštelei vietos tikrai yra, be to, sprendžiant šiuos klausimus, pareiškėjai taip pat turi elgtis žmoniškai ir derinti iškilusius klausimus.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. sprendimu (T 2, b. l. 106-111) pareiškėjų skundą patenkino. Teismas panaikino Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. T-87 „ Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo “. Teismas nepatenkino Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus prašymo dėl kelionės išlaidų priteisimo.
Teismas nustatė, jog T. S. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), o M. K. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Abiejų pareiškėjų žemės sklypai ribojasi su žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kuriam yra parengtas ir patvirtintas ginčijamas detalusis planas. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2009-02-26 sprendimu Nr. T-87 patvirtino žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalųjį planą. Detalusis planas, patvirtintas teritorijų planavimo dokumento - 2008-12-23 patikrinimo akto Nr. SA – 378 pagrindu, t. y. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui pripažinus, kad planavimo organizatorius UAB „Benrida“ tinkamai parengė žemės sklypo (duomenys neskelbtini), tvarkymo ir naudojimo režimų nustatymo detalųjį planą. Taip pat nustatyta, kad detalusis planas pradėtas rengti 2006-07-13 gavus planavimo sąlygas. Pirmą kartą patikrinimo aktas Nr. SA-140 dėl detaliojo plano sprendinių teisėtumo surašytas 2007-05-10. Ginčas dėl 2007-05-10 patikrinimo akto Nr. SA-140 išspręstas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008-01-21 sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Teismas konstatavo, kad ginčas kyla dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-87 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo, derinimo ir tvirtinimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir TPĮ ), Detaliųjų planų rengimo taisyklės ir kiti teisės aktai. Teismas, pasisakydamas dėl detaliojo plano sprendinių atitikimo bendrajam Šiaulių miesto planui, vadovavosi TPĮ 2 straipsnio 3 dalimi, 24 straipsnio 4 dalimi, 23 straipsnio 1 dalies 3-5 punktais, LVAT administracine byla Nr. A-502-1489/2010. Teismas nurodė, kad tarp privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo, nustatomo rengiant detaliuosius planus, reikalavimų yra leistinas žemės sklypo užstatymo tankumas, intensyvumas bei statinių statybos zona, riba ir linija. Todėl Taryba, tvirtindama detalųjį planą, privalėjo atsižvelgti į miesto bendrojo plano sprendinius, kurie dėl planuojamos teritorijos užstatymo intensyvumo nesutampa su detaliajame plane nurodytu užstatymo intensyvumu. Šiaulių miesto bendrasis planas patvirtintas Tarybos 2009-01-29 sprendimu, o ginčijamas detalusis planas Tarybos sprendimu patvirtintas 2009-02-26. Tačiau sugretinus bendrąjį ir detalųjį planus, matyti, kad detaliajame plane numatytas užstatymo intensyvumas viršija leidžiamą pagal bendrąjį planą. Įstatymas numato, kad bendrasis planas pradeda galioti sekančią dieną po jo paskelbimo. Todėl priimant sprendimą tvirtinti detalųjį planą, jau galiojo miesto bendrasis planas ir detaliojo plano sprendiniai turėjo atitikti bendrąjį planą. Atsakovo atstovo teiginys, kad detaliojo plano sprendiniai turėjo neprieštarauti ankstesniojo miesto bendrojo plano sprendiniams, nepagrįstas. Teismas, pasisakydamas dėl atstumo iki garažo, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nurodė, kad projektavimo sąlygose projekto rengėjui UAB „Benrida“ yra nurodyta, kad rengdama detalųjį planą ji privalo vadovautis LR aplinkos ministro 1999-03-02 įsakymu Nr. 61 patvirtintu STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (STR 2.06.01:1999) bei LR aplinkos ministro 2003-12-24 įsakymu Nr. 705 patvirtintu STR „Gyvenamieji pastatai“ (STR 2.02.01:2004) reikalavimais. Šis reikalavimas pakartotas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2007-04-20 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) STR 2.06.1:1999 VI skyriaus 11 lentelėje „Minimalūs atstumai iki garažų ir atvirų aikštelių“ pirma eilute nurodyta, kad minimalus atstumas nuo gyvenamųjų namų iki antžeminių garažų ir atvirų automobilių stovėjimo aikštelių, kai mašinų skaičius yra 10 ir mažiau, yra 10 metrų. Byloje yra duomenys, kad pastačius projektuojamą pastatą, atstumas pagal detaliojo plano sprendinius bus 8,3 m, t. y. neatitiks aukščiau minėto STR reikalavimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad sprendimas tvirtinti detalųjį planą yra priimtas 2008-12-23 patikrinimo akto Nr. SA-378 pagrindu. Byloje yra duomenys iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko, kad pareiškėjas M. K. 2007-08-29 yra ištaisęs registro duomenis ir pastatas Nr. (duomenys neskelbtini) yra įregistruotas kaip garažas. Šie duomenys yra vieši, todėl tiek projekto rengėjas, tiek institucija, tikrinusi detaliojo plano duomenis, tiek atsakovas, priimdamas sprendimą, jais privalėjo vadovautis. Tai, kad detaliojo plano rengėjui buvo žinoma, jog (duomenys neskelbtini) žemės sklype yra garažas, patvirtina detaliojo plano aiškinamajame rašte pats rengėjas, nurodęs, kad „numatomų parkuoti automobilių skaičius prieš (duomenys neskelbtini) namą yra 5 vnt., o atstumai nuo garažo, esančio (duomenys neskelbtini)....“. Teismas pažymėjo, jog teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu Nr. SA-378 nebuvo nustatyti jokie pažeidimai, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo metu detaliojo plano sprendiniai neatitiko nei planavimo sąlygų sąvade nurodytų teisės aktų reikalavimų, neanalizuoti esantys pateikti dokumentai. Tokiu būdu atsakovas, tvirtindamas detalųjį planą, privalėjo patikrinti, ar tinkamai valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančios institucijos atliko savo pareigas. LVAT yra pažymėjęs, kad savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu, priimdami sprendimą dėl detalaus plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados, sprendžia – tvirtinti detalųjį planą ar ne (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-285/2007 ). LVAT yra pažymėjęs, kad detaliojo plano tvirtinimas nėra tik formalus veiksmas. Privalu išsamiai ir objektyviai patikrinti bei įvertinti visą detaliojo plano planavimo procesą, t. y. ar detaliojo planavimo organizatorius įvykdė visus teisės aktų nustatytus reikalavimus ir pan. Būtent kompetentinga institucija, tvirtindama teritorijų planavimo dokumentus, privalo patikrinti, ar nėra kliūčių tai daryti (2007-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A18-756/2007 ir 2007-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007). Byloje surinktais įrodymais patvirtinama, kad šio reikalavimo Taryba, tvirtindama detalųjį planą, nevykdė, nors byloje yra susirašinėjimo medžiaga, iš kurios matyti, kad pareiškėjai visą laiką ginčijo detaliojo plano organizatoriaus rengiamus sprendinius dėl atstumo iki garažo. Atsakovui tai buvo žinoma nuo 2007-04-12, gavus pirmą pareiškėjų skundą. Todėl kritiškai vertintinas atsakovo teiginys, jog gavus teigiamą patikrinimo akto išvadą, savivaldybės taryba kitokio sprendimo negalėjo priimti, tik patvirtinti detalųjį planą. Teismas, pasisakydamas dėl insoliacinių reikalavimų vadovavosi STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 185 punktu, kuris numato, kad vaikų žaidimų aikštelių insoliacijos laikas lygiadieniais (03.22 ir 09.22) turi būti ne trumpesnis kaip 3 valandos, miestų centrinėse dalyse – ne trumpesnis kaip 2,5 valandos. T. S. žemės sklypo dalyje besiribojančioje su projektuojamo statinio sklypu yra poilsio ir vaikų žaidimų aikštelė. Nei atsakovas, nei tretieji suinteresuoti asmenys šių aplinkybių neneigė ir neįrodė priešingai, nors skundai iš pareiškėjo buvo gaunami nuo pat detaliojo plano rengimo pradžios. Bylos duomenimis patvirtinama, kad detaliajame plane numatomo pastatyti pastato maksimalus aukštis bus 11 m. Byloje esančiu S. M. surašytu ekspertizės aktu nustatyta, kad įgyvendinus detaliojo plano sprendinius, vaikų žaidimų aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), insoliacija sumažės ir neatitiks norminių reikalavimų; UAB „ Šviesos studija“ atliktu insoliacijos projektu taip pat konstatuota, kad detaliojo plano sprendiniai dėl vaikų žaidimo aikštelės pareiškėjo sklype neatitinka teisės aktų reikalavimams. Byloje apklaustas S. M. patvirtino ekspertizės akte nurodytus teiginius. Šalys teismo posėdyje dalyvavo, todėl turėjo visas galimybes užduoti ekspertui klausimus ir išsiaiškinti rūpimą informaciją. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys, teigdami, kad teismas negalėtų vadovautis ekspertizės akto duomenimis, nes ji yra atlikta ne teismo iniciatyva, nepateikė jokių kitų rašytinių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų pateiktų rašytinių įrodymų pagrįstumą. Atsakovas taip pat nepateikė jokių pagrįstų skaičiavimų, kurie įrodytų, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka STR „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimus dėl insoliacijos pareiškėjo T. S. poilsio ir vaikų žaidimų aikštelės atžvilgiu. Atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys, tvirtindami, kad insoliacija atitinka STR reikalavimams, savo poziciją grindžia tik esančių kaimyniniame sklype pastatų apšviestumu, tačiau visiškai nekalba apie insoliacijos trūkumus esančio gretimo sklypo vaikų žaidimo aikštelės atžvilgiu. Tuo tarpu iš Inspekcijos atsakymų 2007-10-09 Nr. 8.4-559-S, 2007-12-19 Nr. 8.4-684-S, 2008-02-26 Nr. 8.4-638 matyti, kad sprendžiant klausimus dėl insoliacijos vaikų žaidimų aikštelės atžvilgiu, būtina vadovaujantis jau minėtu STR „Gyvenamieji pastatai“ 185 punkto nuostatomis, kurios yra privalomos. Šių rašytinių įrodymų atsakovas ir tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nepaneigė. Teismas, įvertinęs nurodytų rašytinių įrodymų visumą, konstatavo, kad detaliojo plano sprendiniai neatitinka STR „Gyvenamieji pastatai“ reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. nagrinėjo pareiškėjų skundą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „Benrida “, K. J. architektūros ir dizaino studijai, VĮ Registrų centras Šiaulių filialui dėl 2007-05-10 Šiaulių apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo patikrinimo akto Nr. SA-140 panaikinimo. Ginčas buvo sprendžiamas ne dėl to paties dalyko ir ne tarp tų pačių asmenų. Todėl, teismo nuomone, anksčiau išnagrinėtos bylos sprendimas neturi tiesioginės prejudicinės galios šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Pareiškėjai teigia, kad detaliojo plano sprendinys dėl numatomo statyti gyvenamojo namo neatitinka teisės aktų reikalavimų ir tuo požiūriu, kad numatomas daugiabutis namas yra per didelis UAB „Benrida“ valdomam žemės sklypui, kad sklype neįmanoma įrengti vaikų žaidimų aikštelės. Teismo vertinimu, pareiškėjai ginčyti detaliojo plano sprendinius šiuo aspektu neturi reikalavimo teisės, nes šie sprendiniai niekaip nepažeidžia jų teisių bei interesų. Įgalinimų ginti viešąjį interesą pareiškėjai neturi. Teismas nepatenkino Inspekcijos prašymo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies pagrindu.
III.
Atsakovas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 166-169) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Vadovaujantis Detaliųjų planų rengimo taisyklių 37 punktu, detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu išdavus planavimo sąlygas ir pasirašius planavimo teisių organizavimo perdavimo sutartį. Turint omenyje, kad šioje byloje planavimo sąlygos detaliajam planui rengti buvo išduotos 2006-07-13, laikytina, jog individualiam visuomeniniam santykiui turi būti taikytini teisės aktai, reglamentavę teritorijų planavimą iki 2006-07-13. Šiuo atveju teismas nurodo ginčijamo detaliojo plano prieštaravimą Šiaulių miesto bendrajam planui, įsigaliojusiam po šios dienos, tai yra 2009-01-29, todėl jis negali būti taikomas. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjant administracinę bylą negali būti pažeistas svarbus teisės principas lex retro non agit, į ką teismas visiškai nekreipė dėmesio ir netaikė minėto konstitucinio principo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d., 2007 m. kovo 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).
2. Detaliojo teritorijų planavimo procesą sudaro parengiamasis etapas, teritorijų planavimo dokumento rengimo etapas, sprendinių pasekmių vertinimo etapas, baigiamasis etapas (TPĮ 25 str. 1 d.). Pagal TPĮ 25 straipsnio 5 dalyje, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.4 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą teritorijų planavimo dokumento tikrinimas valstybinę planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje yra detaliojo teritorijų planavimo proceso baigiamojo etapo privalomoji stadija. Nors priežiūros institucijos teigiama patikrinimo išvada dėl teritorijos planavimo dokumento detalųjį planą tvirtinančiai institucijai yra patariamojo (rekomendacinio) pobūdžio, tačiau priežiūros institucijos išvados statusas teritorijų planavimo procese yra itin reikšmingas, kadangi TPĮ 26 straipsnio 5 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog detalusis planas tvirtinti neteikiamas, jeigu valstybinės teritorijų planavimo priežiūros institucijos išvada dėl detaliojo plano tvirtinimo yra neigiama. Taigi, nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija - detaliojo plano tvirtinimas.
3. Tiek 2007 m. gegužės 10 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. SA-140 (kuris LVAT 2008-11-07 nutartimi buvo pripažintas teisėtu), tiek 2008 m. gruodžio 23 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. SA-378 (kuris pareiškėjų net nebuvo skųstas) yra teisėti, pagrįsti ir galiojantys, dėl ko darytina išvada, kad pareiškėjų skundas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, tikrindama teritorijos (duomenys neskelbtini), detaliojo plano projektą, netinkamai atliko savo funkcijas, ar padarė esminius procedūrinius pažeidimus, pateikė nepagrįstą bei neteisėtą išvadą ir tai pažeidžia pareiškėjų teises (įstatymų saugomus interesus). Deja, tokias aplinkybės patvirtinančių įrodymų byloje pareiškėjai nesugebėjo pateikti.
4. Kritiškai vertintinas ir teismo argumentas dėl insoliacinių reikalavimų, nes atstumas nuo užstojančio statinio yra ne mažesnis negu jo aukštis (STR 2.02.01:2004 193 p., 193.1. p.). Ekspertizės aktas buvo surašytas vadovaujantis pareiškėjų pateiktais dokumentais ir paaiškinimais, iš ko darytina išvada, kad atliktas ekspertizės aktas gali būti surašytas tendencingai siekiant asmeninės naudos, t. y. sutarto atlygio už suteiktas paslaugas. Pažymėtina ir tai, kad ekspertas net nebuvo atvykęs į vietą, nekonstatavo bei nefiksavo faktinių aplinkybių, kurios nuo 2006 m. galėjo būti net labai pasikeitusios.
5. Detaliojo plano rengėjas nepažeidė STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ nuostatų reikalavimų dėl atstumo nuo esančio statinio iki būsimo gyvenamojo namo pastato, kadangi detaliojo plano rengimo metu (duomenys neskelbtini), esančio statinio paskirtis buvo įvardyta kaip ūkinis pastatas, o ne kaip ūkinis pastatas (garažas), tai yra ši aplinkybė detaliojo plano rengimo metu rengėjui negalėjo būti žinoma, todėl ir minėto reglamento nuostatos negalėjo būti taikytinos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad teismas nesivadovavo tuo metu galiojančiais teisės aktais, nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos.
Atsiliepimas
Pareiškėjai atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 177-175) prašo atmesti apeliacinį skundą ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo, kad apeliacinio skundo motyvai yra visiškai nepagrįsti, išdėstyti remiantis netinkamu teisės normų aiškinimu bei neatitinkantys LVAT suformuotos praktikos. Pažymi, jog apelianto teiginys, jog detaliojo plano sprendiniams taikytinas Generalinis planas, reglamentavęs teritorijų planavimą iki 2006-07-13, nes jis galiojo teritorijų planavimo proceso pradžioje, nepagrįstas - toks teritorijų planavimo reglamentavimas prieštarautų teisės aktams bei susiformavusiai LVAT praktikai. TPĮ 26 straipsnio 3 dalyje aiškiai įtvirtinta, jog detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymams, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Ginčijamas detalusis planas Tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2009-02-26, t. y. jau po bendrojo miesto plano įsigaliojimo (Šiaulių miesto bendrasis planas patvirtintas 2009-01-29, įsigaliojo sekančią dieną po jo paskelbimo). Todėl ir apeliaciniame skunde minimas konstitucinis principas lex retro non agit čia neaktualus, nes ginčo santykiui turi būti taikomas teisės aktas, kuris galioja atliekant ginčijamus veiksmus. Atkreipia dėmesį, kad apelianto minimos teisės aktų nuostatos (TPĮ 34 str. 1 d., Priežiūros nuostatų 20.1 p.) reglamentuoja teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo akto, o ne kompetentingos institucijos sprendimo, kuriuo patvirtintas detalusis planas, apskundimo tvarką. Taryba, priimdama sprendimą patvirtinti detalųjį planą, turi prisiimti atsakomybę už šį priimamą sprendimą, t. y. Taryba privalo įsitikinti tvirtinamo detaliojo plano sprendinių teisėtumu, tokiu būdu kartu įvykdydama pareigą patikrinti, ar valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančios institucijos tinkamai atliko savo pareigas. Pareiškėjai palaiko pirmosios instancijos teismo motyvus, jog jie teismui pateiktais rašytiniais įrodymais įrodė, jog įgyvendinus detaliojo plano sprendinius, vaikų žaidimo aikštelės, esančios adresu (duomenys neskelbtini), insoliacija sumažės ir neatitiks norminių reikalavimų. Apelianto motyvai, kad pastatas lokalizuotas tinkamai neva tik dėl to, kad atstumai iki gretimuose sklypuose esančių pastatų yra didesni negu planuojamas pastatas, yra netinkamas reglamento normos turinio iškraipymas. Apeliantai savo argumentus dėl insoliacinių reikalavimų pažeidimo pagrindė leistinais rašytiniais įrodymais, tuo tarpu atsakovas bei tretieji asmenys jokių šiuos įrodymus paneigiančių įrodymų nepateikė. Apeliaciniame skunde minimas argumentas, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra garažas, neturi jokio faktinio bei teisinio pagrindo, nes minėtasis pastatas nuo pat jo, kaip nekilnojamojo daikto, sukūrimo yra garažas ir visą laiką buvo naudojamas kaip garažas.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Benrida“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 174-175) prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti; priteisti iš pareiškėjų trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB ,,Benrida“ visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad atsakovas teisus teigdamas, jog susiklosčiusiam teisiniam santykiui turėjo būti taikomi teisės norminiai aktai, galioję 2006-07-13, tuo tarpu teismas ginčijamu sprendimu nustatė detaliojo plano prieštaravimą Šiaulių miesto bendrajam planui, įsigaliojusiam tik 2009-01-29. Atsakovas teisingai akcentuoja teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados reikšmingumą. Atsakovas taip pat teisingai nurodo, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog yra pažeidžiami insoliacijos reikalavimai. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad detaliojo plano rengėjas nepažeidė ir STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimo susisiekimo sistemos“ nuostatų reikalavimų dėl atstumo nuo esančio statinio iki būsimo gyvenamojo namo pastato, kadangi iš tikrųjų detaliojo plano rengimo metu (duomenys neskelbtini), esančio statinio paskirtis buvo įvardyta kaip ūkinis pastatas, o ne kaip ūkinis pastatas (garažas).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 2, b. l. 206-209) prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai ištyrė bei vertino byloje esančius rašytinius įrodymus, neišsamiai nagrinėjo bei nustatė faktines bylos aplinkybes, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas bei nesivadovavo visuotinai pripažintais teisės principais. Teismas nepagrįstai nesiaiškino ir nenustatė, kad ginčo detalusis planas buvo parengtas ir suderintas bei patikrintas dar 2007 metais (2007 m. balandžio 3 d. Nuolatinės statybos komisijos derinimo protokolas Nr. 07-13-34 ir 2007 m. gegužės 5 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. SA-140), kai galiojo Šiaulių miesto generalinis planas, teritorijų planavimo dokumentų registro Nr. 006291000100. Byloje nėra duomenų, jog planavimo sąlygas išdavusi institucija būtų jas pakeitusi ar papildžiusi ir nurodžiusi planavimo organizatoriui vadovautis 2009 m. sausio 29 d. patvirtinto Šiaulių miesto bendrojo plano sprendiniais, kaip tai numato Planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir išdavimo tvarkos aprašo 11 punktas (byloje aktuali LR aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. D1-262 redakcija). LVAT nurodė, kad detalusis planas turi būti rengiamas pagal kompetentingų institucijų išduotas planavimo sąlygas, kuriose nurodyti visi reikalavimai, kurių turi laikytis planavimo organizatorius rengdamas detalųjį planą. Teismas visiškai nesiaiškino, kodėl 2008 m. gruodžio 23 d. pakartotinai buvo išduotas teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. SA-378 su teigiama patikrinimo išvada, nors turėjo išsamiai ištirti visą bylos medžiagą, kurioje buvo aiškiai matyti, kad pasibaigus ginčui dėl 2007 m. gegužės 5 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto Nr. SA-140 teisėtumo ir pagrįstumo, šis dokumentas nebegaliojo, nes dėl užsitęsusių teisminių ginčų buvo praėję vieneri metai. Tuo tarpu planavimo organizatorius sulaukęs, kol dėl pareiškėjų apeliacinio skundo pasisakys LVAT (2008 m. lapkričio 7 d. nutartis), operatyviai pateikė patikrinimui detaliojo plano projektą ir gavęs aukščiau minėtą patikrinimo išvadą pateikė jį tvirtinimui. Taigi akivaizdu, kad Taryba negalėjo ir neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti patvirtinti pagal išduotas planavimo sąlygas dar 2007 metais parengto detaliojo plano. Nagrinėdamas pareiškėjų skundą, teismas nepagrįstai dar kartą analizavo pareiškėjų argumentus dėl insoliacinių atstumų nuo jų sklype esančios vaikų žaidimo aikštelės ir ginčo detaliajame plane būsimo pastato bei neteisėtai konstatavo, kad, pastačius detaliajame plane numatytą 11 metrų aukščio pastatą, bus pažeisti insoliaciniai rodikliai, kaip to reikalauja Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 185 punkto nuostatos. Pažymi, kad tarp minėto reglamento taikymo sričių, nurodytų jo 1 punkte, nėra įvardytas detaliųjų planų rengimas, todėl rengiant detalųjį planą šio reglamento nuostatos nėra taikomos. Reglamente nurodyti normatyviniai atstumai privalomi projektuojant gyvenamąjį namą (2008 m. vasario 26 d. Inspekcijos raštas Nr. 8.4-638). Nurodo, kad gretimų sklypų ir pastatų insoliaciniai skaičiavimai yra atliekami tik tuo atveju, kai atstumas iki gretimo sklypo ribos yra mažesnis, todėl šiuo atveju jie yra nebūtini, nes atstumas yra 2,4 karto didesnis nei leistinas. Teismas visiškai neatsižvelgė į Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 8.7 papunkčio nuostatą, kurioje nurodyta, kad garažų paskirties pastatai - tai pastatai, skirti transporto priemonėms laikyti ir remontuoti, o garažas, esantis namų valdoje, yra pagalbinio ūkio paskirties pastatas, todėl ta aplinkybė, ar jis pavadintas garažu, ar ūkiniu pastatu, neturi reikšmės minėtu atveju ir atstumas nuo ūkinio pastato (garažo), esančio namų valdoje Šilutės g. 14, yra nustatomas vadovaujantis STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 63 punkto 4 lentele. Iš byloje pateikto 2005 m. rugpjūčio 31 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto matyti, kad komisija, paskirta Šiaulių apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2003 m. sausio 13 d. potvarkiu Nr. 9, pripažino tinkamu naudoti rekonstruotą gyvenamąjį namą su priestatais ir pagalbiniais statiniais adresu (duomenys neskelbtini). Minėto akto 3 punkte nurodytas ir pagalbinis statinys ūkio pastatas (duomenys neskelbtini). Taigi dokumentas, kurio pagrindu buvo įregistruotas statinys ūkinis pastatas (garažas), liko nepakitęs.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Pirmosios instancijos teismas naikindamas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. T-87 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detaliojo plano patvirtinimo“ iš esmės tai padarė remdamasis tuo, kad detaliojo plano sprendiniai neatitiko bendrajam Šiaulių miesto planui, patvirtintam 2009 m. sausio 29 d., buvo pažeistas atstumas iki garažo, esančio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), nesilaikyta insoliacinių reikalavimų. Priimtas Šiaulių m. savivaldybės tarybos apeliacinis skundas ir jame išdėstyti argumentai nukreipti į ką tik išvardytus sprendimo dėl detaliojo plano patvirtinimo naikinimo pagrindus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų tikslinga kiekvieno jų atžvilgiu pasisakyti atskirai.
Dėl bendrojo plano.
Šiaulių miesto bendrasis planas buvo patvirtintas Tarybos 2009-01-29 sprendimu, o ginčijamas detalusis planas Tarybos sprendimu patvirtintas 2009-02-26. Panevėžio apygardos administracinis teismas nurodė, jog sugretinus bendrąjį ir detalųjį planus, matyti, kad detaliajame plane numatytas užstatymo intensyvumas viršija leidžiamą pagal bendrąjį planą, kas ir lemia detalaus plano neatitikimą bendrajam bei tarnauja vienu iš pagrindų naikinant savivaldybės tarybos sprendimą. Tačiau ši argumentacija nėra pagrįsta.
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009-01-29 sprendimo Nr. T-1 5.2 punkte buvo nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai pradėti rengti iki Šiaulių miesto bendrojo plano patvirtinimo, baigiami rengti pagal išduotas planavimo sąlygas ir tvirtinami nustatyta tvarka. Tokia teisėkūros subjekto nuostata tvirtinant bendrąjį planą suponuoja teiginį apie pradėto detaliojo planavimo baigimą pagal pirmiau išduotas detaliojo planavimo sąlygas netaikant naujai tvirtinamo bendrojo plano nuostatų, todėl, šiuo konkrečiu atveju, negalėjo būti konstatuotas neatitikimas tarp Tarybos 2009-01-29 sprendimu patvirtinto bendrojo plano ir detalaus plano Tarybos sprendimu patvirtinto 2009-02-26.
Dėl atstumo iki garažo.
Teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovui dar nuo 2007-04-12 buvo žinoma apie pažeidimus dėl atstumo iki garažo. Šis statinys oficialiai Nekilnojamojo turto registre kaip garažas fiksuotas 2007-08-29 ištaisius registro duomenis.
Prieš darant išvadą dėl aptariamo pagrindo, tapusio sudėtine sprendimo dėl detalaus plano patvirtinimo panaikinimo dalimi, pagrįstumo būtina atkreipti dėmesį į keletą aplinkybių.
Iki detalaus plano tvirtinimo vyksta detaliojo planavimo procedūra susidedanti iš eilės veiksmų. Iš pradžių išduodamos Planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentui rengti, kas šioje byloje padaryta 2006-07-13, vėliau procedūra tęsiasi ir pasiekia Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto surašymo stadiją, o, po to, detalaus plano tvirtinimo klausimas, jei patikrinimo akto išvada yra teigiama, svarstomas savivaldybės taryboje.
Pagal 2006-07-13 planavimo sąlygas pirmą kartą patikrinimo aktas Nr. SA-140 dėl detaliojo plano sprendinių teisėtumo surašytas 2007-05-10. Ginčas dėl 2007-05-10 patikrinimo akto Nr. SA-140 išspręstas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008-01-21 sprendimu, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-07 nutarties pagrindu įgijo teisinę galią ir yra privalomas visoms valstybės institucijoms bei kitiems asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-11-07 nutartyje buvo pasisakyta ir dėl atstumų: „Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovas, atlikdamas, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano projekto patikrinimą ir šioje stadijoje nagrinėdamas 2007 m. balandžio 16 d. gautą pareiškėjų skundą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus atmestų pretenzijų, turėjo objektyvų pagrindą nustatyti, jog teritorijos planavimo dokumento sprendiniai (tarp jų – dėl pareiškėjų nurodytų atstumų) neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimų“ (T 1, b.l. 59). Kaip jau buvo pastebėta, garažas oficialiai savo statusą įgijo 2007-08-29 ištaisius registro duomenis. Paminėta teismo nutartis priimta 2008-11-07, todėl abejonių dėl statinio teisinio statuso nebuvo, o tai reiškia, kad tiek 2008-11-07, tiek dabar ginčo statinys yra tas pats – garažas. Atstumo iki jo klausimu jau pasisakyta įsiteisėjusiame teismo sprendime (bendrine prasme).
Kitas patikrinimo aktas Nr. T-87 su taip pat teigiama išvada, pagal Planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, išduotas 2006-07-13, buvo surašytas 2008-12-23 ir surašytas iš esmės dėl to, kad vykstant ginčui dėl 2007-05-10 patikrinimo akto pasibaigė pastarojo galiojimas (T 1, b.l. 67). Neapskųstas.
2009-02-26 patvirtinus detalųjį planą ir apskundus teisės aktą, kurio pagrindu tas detalusis planas buvo patvirtintas, į procesą įsijungė ir kiti asmenys, tačiau, kaip skundo tenkinimo pagrindas, nurodytos iš esmės tos pačios aplinkybės ir teismas neturi pagrindo tiesiogiai neaiškindamas plečiamąja prasme taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalies.
Bet, šiuo atveju, yra teisiškai reikšminga: teismo sprendimo privalomumas, teisinių santykių stabilumas.
Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad įsiteisėję teismo sprendimai savo galia prilygsta įstatymams, ir jų vykdymas garantuojamas valstybės jėga, todėl jie privalomi visoms valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, visiems juridiniams ir fiziniams asmenims. Priimant ir vykdant teismo sprendimus valstybėje yra realizuojamas teisingumas, garantuojamas įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytų ir patvirtintų teisinių santykių stabilumas. Tai stiprina teisės subjektų pasitikėjimą valstybės valdžia, įstatymais. Kartu sudaromos realios galimybės realizuoti ir Lietuvos Respublikos teisės aktuose, ir tarptautiniuose dokumentuose pabrėžiamą teismo pareigą garantuoti žmogaus teisių gynybą (Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimas, 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog teisinės valstybės principas reikalauja, kad būtų užtikrinamas teisinių santykių stabilumas (LVAT 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1576/08; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).
Konstitucinio Teismo aktuose taip pat ne kartą yra pabrėžta ir tai, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Teisinio saugumo principas – vienas iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, reiškiantis valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Neužtikrinus teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Valstybė privalo vykdyti savo įsipareigojimus asmeniui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d. nutarimai).
Paminėti bylos faktiniai ir teisiniai aspektai, teismo sprendimo privalomumo, teisinių santykių stabilumo svarba lemia pirmosios instancijos teismo sprendimo aptariamo motyvo pripažinimą, kaip sprendimo dėl detaliojo plano panaikinimo, nepagrįstu.
Į administracinę bylą iš pareiškėjų pusės pateiktas ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų ir neturi jokios iš anksto nustatytos galios bei besąlygiškai lemiantis sprendimo priėmimą pareiškėjų naudai. Juk teismas vis dėl to įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.).
Dėl insoliacinių reikalavimų.
Insoliacinių reikalavimų aspektu situacija yra identiška aspektui dėl atstumo iki garažo, todėl dėl šio argumento, kaip argumento tarnavusio savivaldybės tarybos sprendimo panaikinimui, pripažinimo nepagrįstu, dar kartą tais pačiais jau pirmiau išdėstytais motyvais (dėl atstumo iki garažo) nebepasisakytina.
Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino teritorijų planavimą reguliuojančias teisės normas bei netinkamai taikė įrodymų instituto nuostatas, dėl ko skundžiamas Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti paliktas galioti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Šiaulių miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjų T. S. ir M. K. skundą dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. T-87 panaikinimo, kuriuo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas, atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.