- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- B2-1112-267/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00399-2014-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- UAB „Conlex“
- Atsakovas
- UAB „Pakruojo prekyba“
- Kategorijos
- 126.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Conlex“ pareiškimą atsakovei UAB „Pakruojo prekyba“ dėl bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė UAB „Conlex“ pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Pakruojo prekyba“. Nurodo, kad 2013-02-27 tarp UAB „Energijos tiekimas“ ir UAB „Pakruojo prekyba“ buvo sudaryta Elektros energijos pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Energijos tiekimas“ įsipareigojo perduoti elektros energiją atsakovei, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka atsiskaityti už naudotą elektros energiją. UAB „Energijos tiekimas“ išrašė atsakovei UAB „Pakruojo prekyba“ sąskaitas faktūras už suteiktą elektros energiją, tačiau atsakovė tinkamai pareigos neįvykdė, liko skolinga energijos tiekėjui 9557,44 Lt. Taip pat nurodo, kad 2013-01-07 reikalavimo perleidimo sutartimi, įskaitant visus jos priedus, UAB „Energijos tiekimas“ visas reikalavimo teises į atsakovę perleido UAB „Conlex“, nuo 2014-06-18 UAB „Conlex“ tapo naujuoju atsakovės kreditoriumi. Ieškovė nurodo, kad 2014-07-02 atsakovei įteikė pranešimą dėl reikalavimo įvykdymo ir bankroto bylos iškėlimo, tačiau atsakovė įsiskolinimo nepadengė. Ieškovė mano, kad atsakovė nesugeba atsiskaityti su ieškove dėl to, kad yra nemoki. Bankroto administratoriumi prašo skirti UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Pakruojo prekyba“ pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, su kuriuo nesutinka. Atsiliepime nurodo, kad įmonė yra moki, įsiskolinimas darbuotojams nėra didelis. Taip pat nurodo, kad skolos ieškovei nemoka dėl to, kad dėl jos yra kilęs ginčas, nes neaišku kokiu būdu ieškovė įskaitė į skolą baudas. Be to, atsakovė nurodo, kad ji turi finansinių sunkumų, o ieškovė, gąsdindama bankroto bylos iškėlimu, siekia tuo pasinaudoti ir atgauti neteisėtai priskaičiuotas sumas.
Atsisakytina kelti bankroto bylą.
Pagal ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktą bankroto byla keliama, kai įmonė yra nemoki. ĮBĮ 2 str. 8 dalyje nustatyta, kad įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi ieškinys gali būti tenkinamas ir bankroto byla įmonei gali būti iškeliama tik nustačius abi įmonės nemokumą apsprendžiančias sąlygas – negalėjimą laiku atsiskaityti su kreditoriais ir pradelstos skolos turi viršyti pusę į balansą įrašyto turto vertės.
Sisteminė bankroto procesą reglamentuojančių teisės normų analizė leidžia spręsti, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus. Minėtos teisės normos iš esmės yra viešosios teisės normos ir jų tikslas pašalinti iš apyvartos nemokius rinkos dalyvius. Vadovaujantis teismų praktika bankroto bylose, pradedant bankroto procesą, t. y. iškeliant bankroto bylą, yra svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar įmonė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant įmonę, kaip veikiantį rinkos dalyvį. Bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-599/2014).
Atsakovė, siekdama įrodyti savo mokumą, pateikė teismui duomenis apie UAB „Pakruojo prekyba“ finansinę padėtį. Iš atsakovės į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pagal 2013-12-31 balansą įmonės viso turto vertė 2013 metų pabaigoje sudarė 840053 Lt, iš jo 822277 Lt ilgalaikis turtas ir 17776 Lt trumpalaikis turtas. Pagal minėtą balansą, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 936293 Lt, tačiau iš jų per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 134138 Lt, pagal 2013 metų pelno (nuostolių) atskaitą įmonė 2013 metais turėjo 63305 Lt nuostolių. Iš atsakovės pateikto 2014-09-30 balanso duomenų matyti, kad įmonės turto vertė yra 871125 Lt, kurią sudaro 778325 Lt ilgalaikis turtas (pagal ilgalaikio turto sąrašą galutinė vertė, po įsigijimo 2012 m. – 702425,12 Lt) ir 2800 Lt trumpalaikis turtas, per vienerius metus mokėtino sumos ir įsipareigojimai – 170749 Lt. Atsakovė taip pat pateikė duomenis apie pradelstus mokėjimus – tiekėjams pardelstos skolos sudaro 106057 Lt, Sodrai pagal viešai teikiamus duomenis 2014-12-12 įsiskolinimas sudaro 15670,41 Lt, įsiskolinimas darbuotojams, pagal atsakovės duomenis – 1308,50 Lt, skola VMI (pagal atsakovės pateiktą VMI raštą) – 18117,99 Lt. Pagal 2014-09-31 pelno (nuostolių) ataskaitą, įmonė iki 2014-09-31 2014 metais patyrė 56313 Lt nuostolių. Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo pagal IBĮ 2 straipsnio 8 dalį, turi būti įvertinamas įmonės pradelstų įsipareigojimų (pradelstų skolų, neįvykdytų darbų) santykis su jos turto, įrašyto į įmonės balansą, realia verte pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 1 d.). Tik teisingai nustačius atsakovo turto ir jo pradelstų įsipareigojimų santykį, galima padaryti pagrįstą išvadą dėl atsakovo mokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d.,9 str. 7 d. 1 p.; CPK 185 str.; Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2665/2011; 2011 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1554/2011, 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2158/2013 ir kt.). Kaip matyti iš įmonės pateiktų dokumentų, akivaizdu, kad UAB „Pakruojo prekyba“ pradelsti įsipareigojimai neviršija 50 procentų įmonės turto. Atsakovė pateikdama teismui rašytinius paaiškinimus nurodė, kad atsakovės turimas ilgalaikis turtas – pastatas – prekyvietė, ir žemės sklypas yra įkeisti Pakruojo ūkininkų kredito unijai, iš teismui pateikto 2014 m. balanso matyti, kad 2014 metais mokėtina ilgalaikės skolos suma pagal balansą – 32374 Lt, likusi mokėtina paskolos suma – 198073,57 Eur, paskolos terminas baigiasi 2028-05-20 ir nors ieškovė nurodo, kad pagal pačios atsakovės pateiktus duomenis vėluojama sumokėti kredito įstaigai suma yra 13593,84 Eur, net ir įtraukus šią sumą, kaip pradelstą, prie visų pagal byloje esančius duomenis pradelstų sumų, t. y. skolų tiekėjams, darbuotojams, Sodrai, VMI, ilgalaikių finansinių skolų dalies, kitų mokėjimų, atsakovės pradelsti įsipareigojimai neviršytų pusės jos turimo turto vertės. Taip pat atsakovė pateikė teismui duomenis ir nurodė, kad įmonėje dirba 2 apdraustieji asmenys, tačiau nėra jokių duomenų apie atsakovės darbuotojų pretenzijas atsakovės įmonei dėl neatsiskaitymų.
Iš šių nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad atsakovė yra moki įmonė, tačiau šiuo metu susidūrusi su finansiniais sunkumais, kurie yra galimai nulemti atsakovės ūkinės veiklos nekilnojamojo turto (komercinės paskirties pastato) nuomos srityje.
Pažymėtina, kad bankroto procesas skirtas ne pavienių kreditorių interesų patenkinimui, nes bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius rinkos dalyvius bei užtikrinti lygiavertę visų įmonės kreditorių interesų apsaugą. Šia procesine teise kreditorius turėtų naudotis atsakingai, kuomet įvertinus visą faktinę situaciją, kreditorius nustatytų, jog skolininkas nesiruošia tęsti ūkinės-komercinės veiklos bei nėra įmanoma iš skolininko turto jokiais protingais ir racionaliais būdais išsiieškoti skolos, išskyrus bankroto bylos iškėlimą. Tai, kad atsakovė šiuo metu neatsiskaitė su ieškove, savaime nesudaro teisinio pagrindo iškelti bankroto bylą atsakovei. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių bei duomenų, ar įsiskolinimą buvo siekta išieškoti teismine tvarka (ginčo teisenos tvarka arba supaprastinta bylų nagrinėjimo tvarka) ir tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Bankroto byla keliama kai egzistuoja bent vienas ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytas pagrindas, kurių nenustačius, aplinkybė, jog atsakovė nesumoka skolos, negali būti pagrindu bankroto bylai iškelti. Ieškovė savo pažeistas teises gali apginti pasinaudodamas kitais civilinių teisių gynimo būdais.
Apibendrindamas tai, kas pasakyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „Pakruojo prekyba“ pateikė teismui pakankamai įrodymų, paneigiančių ieškinio argumentus, susijusius su įmonės nemokumu, todėl, nenustačius pagrindų, numatytų IBĮ 9 straipsnio 7 dalyje, bankroto bylai iškelti, ir atsižvelgus į tai, kad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, atsisakytina kelti bankroto bylą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalimi, 10 straipsnio 13 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, 290–291 str.,
nutaria:
Atsisakyti kelti bankroto bylą atsakovei UAB „Pakruojo prekyba“.
Nutartis per 10 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.