Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sauliaus Jakaičio ir Faustos Vitkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Kauno lopšeliui-darželiui „Pasaka“ dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja taip pat atkreipia dėmesį, kad siūlymas taikyti minėtas Įstatymo nuostatas ir nesutikimas su jos argumentais, dėl ko tai daryti yra neteisėta, taip pat yra visiškai nepagrįsti. Pažymi, kad Rašte Departamentas niekaip nepasisakė dėl prašyme nurodyto Įstatymo 15 straipsnio 8 punkte įtvirtintos nuostatos, kad Įstatymo 5¹ straipsnio 1 punktas taikomas tik tais atvejais, kai apkaltinamasis teismo nuosprendis buvo priimtas įsigaliojus šiam įstatymui, t. y. nuo 2018 m. sausio 1 d., o minėtas teismo nuosprendis, kuriuo kaip nurodo pareiškėja buvo pripažinta kalta, Lenkijos Respublikos teisme buvo priimtas 2016 m. lapkričio 18 d.

Nurodo, kad Departamentas nedisponuoja užsienio šalyse priimtų nuosprendžių kopijomis ir nėra kompetentingas atlikti išsamų nusikalstamų veikų perkvalifikavimą ir prilyginimą atitinkamai LR BK apibrėžtai nusikalstamai veikai – tai Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. Galutinį sprendimą dėl asmens teisių ir laisvių suvaržymo, atsižvelgiant į pateiktus duomenis, pagal kompetenciją priima duomenų gavėjas. Departamentas pagal turimus duomenis dažnu atveju gali atlikti tik pirminį nusikalstamos veikos vertinimą, siekiant nustatyti asmens padarytos nusikalstamos veikos užsienyje galimą atitiktį Lietuvos Respublikos teisės akte apibrėžtam apribojimui ir (arba) tam tikrai LR BK apibrėžtai nusikalstamai veikai.

Pabrėžia, jog pareiškėjos teiginiai apie tai, kad ji, sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais yra padariusi ne nusikalstamą veiką, o administracinį nusižengimą, nes parduotuvėje, suklaidinusi kasininkę, sumokėjo mažiau nei priklausė, nebuvo pagrįsti jokiais tai patvirtinančiais dokumentais – Departamentui nebuvo pateikta nuosprendžio kopija ar kiti dokumentai, todėl Departamentas dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės atlikti išsamų nusikalstamos veikos vertinimą.

Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nepasinaudojo duomenų tikslinimo (papildomų duomenų pateikimo) procedūra ir Departamentui nepateikė turimos nuosprendžio kopijos, nors apie tai, kad Departamentas nedisponuoja užsienio šalyse priimtų nuosprendžių kopijomis, pareiškėjos atstovas buvo informuotas Raštu.

Teigia, jog net ir tuomet, kai užsienyje asmens įvykdyta veika pagal Lietuvos nacionalinę teisę būtų traktuojama kaip administracinis nusižengimas, asmuo laikytinas nuteistu už nusikalstamą veiką, kuri tokia laikoma pagal nuteisusios šalies nacionalinę teisę. Įstatymo 5¹ straipsnio nuostatos, kuriose nustatyti nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, nenustato pareigos prilyginti (perkvalifikuoti) užsienyje padarytą nusikalstamą veiką atitinkami LR BK apibrėžtai veikai – minėto straipsnio 1 punkte nenurodyta, ar asmuo turi būti teistas Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje, o teistumo galiojimas skaičiuotinas, vadovaujantis LR BK nuostatomis ar asmenį nuteisusios valstybės nacionaline teise.

Nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad Rašte nebuvo pasisakyta dėl Įstatymo 15 straipsnio 8 punkto nuostatų taikymo. Rašto paskutinėje pastraipoje pateikta išsami informacija, kodėl Įstatymo 15 straipsnio 8 punktas nėra susijęs su pareiškėjos atveju ir negali būti taikomas jos atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, matyti, kad 2021 gegužės 14 d. raštu Nr. 9R-T-73 Departamentas pareiškėjos darbovietei Kauno lopšelio – darželio „Pasaka“ administracijai pateikė informaciją, kurioje buvo nurodyta, kad pareiškėja 2016 m. lapkričio 18 d. buvo nuteista Lenkijos Respublikoje už nusikalstamą veiką, susijusią su sukčiavimu ir apgaule, už kurios padarymą gali būti skiriama maksimali 8 metų laisvės atėmimo bausmė. Departamentas padarytą veiką prilygino LR BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytai veikai, kuri priskirtina prie sunkių nusikaltimų ir iš esmės padarė išvada, kad vadovaujantis Įstatymo 5¹ straipsnio 1 punktu ir 48 straipsnio 8 dalies 2 punktu, pareiškėja negali būti laikytina nepriekaištingos reputacijos, todėl negali dirbti mokytoja.

Įstatymo 48 straipsnio 8 dalyje nurodyta kokie asmenys neturi teisės dirbti mokytoju. Mokytoju negali dirbti asmuo: 1) neatitinkantis Įstatymo 48 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 6 dalyse nustatytų reikalavimų; 2) kuris pagal Įstatymo 5¹ straipsnį negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos; 3) teismo sprendimu pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, – iki jo pripažinimo veiksniu ar veiksnumo apribojimo panaikinimo; 4) kuriam teismo sprendimu apribota tėvų valdžia, – apribojimo laikotarpiu; 5) sergantis Sveikatos apsaugos ministerijos atitinkamame sąraše nurodytomis ligomis; 6) buvęs SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) kadrinis darbuotojas, kuriam taikomi Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ numatyti apribojimai; 7) kitais teisės aktų nustatytais atvejais.

Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad asmuo, kuris negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos pagal Įstatymo 5¹ straipsnį, negali dirbti mokytoju (Įstatymo 48 straipsnio 8 dalies 2 punktas). Įstatymo 5¹ straipsnis numato, kokie asmenys negali būti laikomi nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto straipsnio 1 punktą, asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, ar teistas už kitą tyčinį nusikaltimą, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas.

Nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 18 d. Suvalkų apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėją pripažinta kalta dėl to, kad 2016 m. liepos 5 d., apie 10.15 val., ji veikdama ir susitarusi kartu su A. M., parduotuvėje „Kaufland“, padarė 31,29 PLN turtinės žalos, t. y., suklaidinusi kasininkę, pateikė netikrą sveriamų prekių svorį ir tokiu būdu įvykdė Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Pareiškėja už nurodytą veiką nuteista 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos atlikimą atidedant 1 metams.

Minėta, kad pagal Įstatymo 5¹ straipsnio 1 punktą, asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis yra teistas už sunkų ir (ar) labai sunkų nusikaltimą, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs, ar panaikintas, ar teistas už kitą tyčinį nusikaltimą, – jeigu teistumas neišnykęs ar nepanaikintas. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas, ar pareiškėjos padaryta veika gali būti prilyginama nusikaltimui, kuris numatytas LR BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Nustatyta, jog Departamentas pareiškėjos padarytą nusikalstamą veiką Lenkijos Respublikoje prilygino LR BK 182 straipsnio 2 daliai – tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų. Pažymėtina, jog pagal LR BK 11 straipsnio 5 dalį, LR BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika yra laikytina sunkiu nusikaltimu, todėl Departamentas iš esmės padarė išvadą, jog pareiškėja pagal Įstatymo 5¹ straipsnio 1 punktą negali būti laikoma nepriekaištingos reputacijos.

Teismas, įvertinęs 2016 m. lapkričio 18 d. Suvalkų apylinkės teismo sprendime padarytos veikos faktines aplinkybes, t. y., kad pareiškėja, suklaidinusi kasininkę, už prekes sumokėjo 31,29 PLN mažesnę sumą, nei turėjo, daro išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudama organizuotoje grupėje. Taigi, pareiškėjos padaryta veika negali būti prilyginama BK 182 straipsnio 2 daliai, kadangi veika neatitinka kvalifikuotos sukčiavimo sudėties požymių. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, Departamentas nepagrįstai pareiškėjos Lenkijos Respublikoje padarytą veiką prilygino sunkiam nusikaltinimui.

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai vertinant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenį Nr. 20, 2010; 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014). Įstatymo viršenybės ir objektyvumo principai lemia viešojo administravimo subjekto pareigą priimant sprendimus veikti pagal teisės aktuose jiems nustatytas teises ir pareigas, bei savo sprendimą pagrįsti tokiu būdu, jog nekiltų abejonių dėl šio sprendimo rezultato (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2494-438/2015).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Teisėtumo principas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamas plačiai, kaip, be kita ko, reiškiantis, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi užtikrinti ir šio teisės akto atitiktį bendriesiems teisės principams (sąžiningumo, teisingumo, protingumo), taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems principams (pvz., objektyvumo). Individualaus administracinio akto teisėtumo reikalavimo ryšys su bendraisiais teisės ir viešojo administravimo principais suponuoja būtinybę taikyti teisės normas ne mechaniškai, bet užtikrinti, kad jų taikymas atitiktų šiuos principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-819/2014). Laikantis teisėtumo principo, neteisėti administraciniai aktai pagal bendrąją taisyklę turėtų būti panaikinami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1218/2014).

Teismo įsitikinimu, Departamentas turėtų iš naujo įvertinti pareiškėjos duomenis ne tik remiantis ECRIS kategorija, nusikalstamos veikos pavadinimu originalia kalba, Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos aprašymu, bet ir aiškiai bei išsamiai įvertinti nusikalstamos veikos, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteista pareiškėja, faktines aplinkybes ir sudėtį pagal Lenkijos Respublikos baudžiamąjį kodeksą ir atitinkamai ją palyginti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamo straipsnio ar Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso atitinkamo straipsnio sudėtimi.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad veika, už kurios padarymą Lenkijos Respublikos teismo sprendimu yra nuteista pareiškėja, Lietuvos Respublikoje galėtų būti laikoma sunkiu ar labai sunkiu nusikaltimu. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, jog pareiškėjos teistumas pagal Lenkijos Respublikoje galiojančius įstatymus yra išnykęs, todėl remiantis šių aplinkybių visuma, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja negali būti laikytina nepriekaištingos reputacijos Įstatymo 5¹ straipsnio 1 punkto prasme, todėl Raštas negali būti laikytinas teisėtu ir yra naikintinas.

Panaikinus Raštą, pareiškėja teismo prašo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą ir pateikti pareiškėjos darbdaviui teisingą informaciją, konstatuojant, jog pareiškėja nėra padariusi nusikaltimo, o nustatyti veiksmai yra vertinami kaip administracinis nusižengimas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad teismai neatlieka viešojo administravimo veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-75/2009), todėl teismas negali įpareigoti viešojo administravimo subjekto atlikti prašomų viešojo administravimo veiksmų. Šis pareiškėjos skundo reikalavimas tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo įsitikinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų nepasisakytina. Pabrėžiama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Atsižvelgus į tai kas nurodyta, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos S. M. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti atsakovo Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. rugpjūčio 3 d. raštą Nr. 9R-T-128 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2021 m. liepos 19 d. prašymą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.