Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vytauto Kursevičiaus, teisėjų Danutės Burbulienės, Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G., trečiojo asmens A. G. ir trečiojo asmens Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-13-322/2015 pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, su trečiaisiais asmenimis A. G. ir Kelmės rajono savivaldybės administracija dėl servituto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. G. patikslinusi ieškinio reikalavimus Kelmės rajono apylinkės teismo prašė:

1) įpareigoti atsakovus papildyti 2000 m. rugsėjo 12 d. valstybinės žemės nuomos sutartį sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) punktą tekstu: „Servitutai: 103 servitutas (2000 m. buvo žymimas „20“), neatlygintinas – teisė kitiems asmenims eiti, važiuoti per (duomenys neskelbtini), Kelmėje, žemės savininko naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, važiuoti transporto priemonėmis (viešpataujančio daikto sklypo adresas: (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 275 kv. m). Apribojimų plotas – 196 kv. m, kelias 4 m pločio“;

2) įpareigoti atsakovus papildyti atsakovo Vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ kadastrinių matavimų bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis punktu: „Servitutai: Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose: 103 servitutas (2000 m. buvo žymimas „20“), neatlygintinas – teisė viešpataujančio daikto savininkams eiti, važiuoti per (duomenys neskelbtini), Kelmėje, žemės savininko naudojamo žemės sklypo dalį – 196 kv. m, 4 m pločio keliu prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų pastatų ir įrenginių, važiuoti transporto priemonėmis (viešpataujančio daikto sklypo adresas: (duomenys neskelbtini), sklypo plotas 275 kv. m). Apribojimų plotas – 196 kv. m, kelias 4 m pločio“;

3) nustatyti 4 metrų pločio kelio servitutą, pažymėtą UAB „Baltijos matavimų organizacijos“ parengtoje žemės sklypo servituto nustatymo schemoje indeksu S, kurio bendras plotas 196 m², Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kelmėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei šiame sklype esančiame inžineriniame statinyje – kiemo aikštelėje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nuosavybės teise priklausančiame Vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, suteikianti teisę transporto priemonėmis važiuoti į ieškovei priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei privažiuoti prie šiame sklype esančio ieškovei priklausančio statinio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, taip pat ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl kelio servituto nustatymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymą, nenukrypo nuo CPK nuostatų dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, tinkamai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje esančius įrodymus juos tinkamai įvertino. Apeliacine tvarka skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti remiantis apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo.

Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygų

CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S. , bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; kt.). Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė (CK 4.111straipsnis), todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J. , bylos Nr. 3K-3-210/2012). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. S. Š. , bylos Nr. 3K-3-469/2008).

Dėl ieškovės A. G. ir trečiojo asmens A. G. apeliacinio skundo

Šios bylos atveju ieškovė reikalauja, kad būtų nustatytas kelio servitutas žemės sklypui ir statiniui- aikštelei, kurie priklauso dviem savininkams: į atsakovo nuomojamą žemės sklypo dalį, ir į inžinerinį statinį-kiemo aikštelę, nuosavybės teise priklausančią vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) suprojektuotas detaliuoju planu, patvirtintu Kelmės rajono savivaldybės tarybos 2000-05-02 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Kelmės m. teritorijos, esančios tarp Vytauto Didžiojo, Dariaus ir Girėno, Kooperacijos ir A. M. gatvių detalaus patvirtinimo“. Su ieškovės sklypu besiribojančiam valstybiniam žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Kelmėje, kuris 99 metų laikotarpiui išnuomotas atsakovui – vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, ir kuris įsirengė ir teisiškai nuosavybėn įregistravo statinį-aikštelę turgavietėje, nebuvo numatytas servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis į (duomenys neskelbtini) sklypą iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 metais ieškovė atliko jai nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalųjį planavimą, pakeitė žemės sklypo paskirtį iš visuomeninės į komercinę, kuris toje dalyje pakeitė 2000 metų detalųjį planą, tačiau ir šiame plane ir jo sprendiniuose kelio servitutas – įvažiavimas į ieškovės sklypą iš (duomenys neskelbtini) g. nebuvo numatytas. Teismui akivaizdu, kad detaliuoju planu buvo nustatytos tik specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jokie servitutai nustatyti nebuvo. Nagrinėjamu atveju, žemės sklypų savininkams net nebuvo žinoma apie ketinimus suvaržyti turimą sklypą ir statinį-aikštelę. Todėl neteisūs apeliantai teigdami, kad atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“, turėjo galimybę susipažinti su detaliuoju planu, jo sprendiniais, įsivertinti galimų servitutų nustatymus, viešpataujančių daiktų savininkams išreiškus valią tai padaryti.

Nors ieškovės ir trečiojo asmens apeliaciniame skunde pabrėžtinai išskiriama detaliojo plano projekto paskirtis, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad 2000 metų detaliuoju planu servitutas jau buvo nustatytas. Byloje nustatyta, kad 2011m. spalio 5 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirkimo pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė nuosavybėn įsigijo 0,0275 ha ploto visuomeninės paskirties teritorijos žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir administracinės paskirties pastatą (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančius neskelbtini), Kelmės mieste, todėl teisiškai nėra reikšmingi apeliacinio skundo teiginiai dėl detaliuosiuose planuose galimai numatyto privažiavimo prie ieškovės žemės sklypo ir pastato per turgaus aikštę, nes apeliantė tuo metu nebuvo šių nekilnojamųjų daiktų savininke. 2011 m. ieškovės prašymu parengus ir patvirtinus jai priklausančio žemės sklypo detalųjį planą, 2000 metų detalusis planas yra pakeistas ir negaliojantis, todėl apeliantai nepagrįstai šiuo planu remiasi.

Teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį į tai, kad žemės servituto nustatymo detaliuoju planu galimybė nėra reglamentuota. Pažymėtina, kad detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kuriame yra nustatytos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas (LR Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 3 d.). Taigi detalusis planas yra teritorijų planavimo dokumentas, kurio brėžinyje yra pažymėtas tik servitutų projektinis pasiūlymas. Detaliuoju planu žemės servitutai nėra nustatomi. Būtent tokia pozicija išdėstyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartyje civilinėje byloje Administracinė byla Nr. A525-603/2014.

Taigi, servitutas įstatymo numatyta tvarka nėra nustatytas iki šiol, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus papildyti nuomos sutartį ir kadastrinių matavimų bylą. Ieškovės reikalavimas pildyti sutartį, į ją įrašant iki šiol nenustatytą servitutą, reiškia ne ką kitą, kaip esamos sutarties esminių sąlygų pakeitimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad valstybinės žemės nuomos sutartis buvo sudaryta tarp atsakovų tuomet, kai ieškovė dar nebuvo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininke, todėl ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovus pildyti valstybinės žemės nuomos sutartį yra sutarties esminių sąlygų pakeitimas, kurio tenkinimas, atsakovams nesutinkant, reikštų sutarties laisvės principo pažeidimą. Šiuo konkrečiu atveju, ieškovės nuosavybės teise valdomas žemės sklypas buvo suformuotas ir viešajame registre kaip nekilnojamasis daiktas įregistruotas tik 2011-06-22, t. y., praėjus dešimt metų nuo 2000 m. detalaus plano patvirtinimo ir 2000-09-12 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakovu vartotojų kooperatyvu „Kelmės prekyba“ sudarymo. Ieškovė nėra 2000-09-12 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) šalis, todėl pirmos instancijos teismas visiškai teisėtai ir pagrįstai nustatė, jog ieškovės reikalavimai dėl 2000-09-12 valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygų keitimo yra nepagrįsti ir neteisėti.

Nors apeliantai įsitikinę, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, teismas neįsigilino į bylos esmę, neteisingai pritaikė bei išaiškino materialinės teises normas, nesilaikė procesinių teisės normų, sprendimo motyvuose išdėstyti teiginiai nėra pagrįsti įstatymo normomis, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantai, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialines teises normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad teismas nagrinėdamas šią bylą, buvo šališkas ir pažeidė LR Konstitucijos 109 str. reikalavimą. Apeliacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo laikytini nepagrįstais, kadangi apeliantai viso proceso metu nė karto nepasinaudojo ir net nesiekė pasinaudoti nušalinimo institutu. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumą, apeliantai iš esmės motyvuoja procesiniais veiksmais, atliktais nagrinėjant bylą, t. y. įrodymu rinkimu ir subjektyviu jų vertinimu. Pasisakant dėl šio apeliacinio skundo argumento, susijusio su įrodymų vertinimu, pažymėtina, kad apelianto nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis pats savaime netraktuotinas kaip pagrindas jas laikyti klaidingomis ar padarytomis pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-459/2011).

Apeliantai įsitikinę, kad teismas suteikė pirmumą privataus intereso gynybai prieš viešąjį interesą ir nematė pareigos ex officio taikyti CK 6.225 str. l d., 6.227 str. 2d. Nurodo, kad pagrindinė priežastis ginčui kilti buvo Valstybės pareigūnų neveikimas vykdant įstatymų reikalavimus, dėl ko iš esmės buvo pažeisti ne tik apeliantų, bet ir viešas interesas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje sprendžiamas privatinės teisės normomis reglamentuojamas servituto nustatymo klausimas. Toks servituto nustatymas nepripažintinas viešojo intereso gynimu, nes ieškovė – privatus verslo subjektas, įgyvendinantis verslo projektą ir siekiantis pelno, todėl privačių verslo interesų tenkinimas nesietinas su viešuoju interesu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, kad ieškinys nėra pagrįstas viešuoju interesu, todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad teismas turėjo ginti viešąjį interesą savo iniciatyva. Šiuo atveju teisėjų kolegija sutinka su vieno iš atsakovų pozicija, kad iš apeliacinio skundo nėra aišku, kokios sutarties atžvilgiu teismas turėjo veikti ex officio, nes ieškovė prašė ne pripažinti negaliojančia 2000-09-12 Valstybinės žemės nuomos sutartį, bet ją modifikuoti. Apeliantai nepagrįstai įsitikinę, kad sutartis, įvertinus viešo intereso aspektą, teismo privalėjo būti modifikuota. Šiuo atveju savivaldybės lygmens norminiai teisės aktai, kurie nėra ginčijami, bei R. P. atlikti veiksmai, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl apeliantai nepagrįstai remiasi viešo visuomenės intereso gynimu. Nepagrįstai apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas supriešino dvi vertybes, nors Konstitucijoje įtvirtintos vertybės - asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei gynimas ir viešasis interesas negali būti priešinami, o turi būti užtikrinama jų pusiausvyra.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepaisė to, kad sprendžiant servituto atlygintinumo klausimą privalo būti aktyvus, formaliai pasisakė dėl servituto atlygintinumo ir bylos aplinkybių šiuo klausimu net netyrė.

Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 4.129 straipsnyje įtvirtinta tarnaujančiojo daikto savininko teisė reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą. Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pavyzdžiui, sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pavyzdžiui, turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės poreikiams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje servituto nustatymo bylose taip pat nurodoma, kad civilinių teisinių santykių teisingumo ir interesų derinimo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012).

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog servituto nustatymas yra būtinas, proporcingas ir vienintelis būdas ieškovės interesų įgyvendinimui, todėl ieškinį atmetė. Kadangi šioje byloje konstatuota, kad neįrodytas objektyvus ir konkretus poreikis teismo sprendimu nustatyti prašomą servitutą, tiesioginę teisinę aktualiją praranda ir servituto atlygintinumą reglamentuojančių teisės normų taikymas. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, jog servitutas nėra būtinas, spręsti klausimą dėl kompensacijos nebuvo pagrindo.

Šiuo atveju neteisūs apeliantai teigdami, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pasisakyta tik dėl vieno ieškovės reikalavimo, tai yra dėl servituto nustatymo, dėl kitų reikalavimų nieko nenuspręsta, kas prieštarauja CPK 270 str. 5 d. nuostatai ir sudaro absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą. Visų pirma, iš teismo skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies turinio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė ir vertino kiekvieną ieškovės reikalavimą, o atmetus juos visus ir rezoliucinėje dalyje nurodžius, kad ieškovės ieškinys atmestas, įstatymo reikalavimų nepažeidė, todėl apeliantai nepagrįstai apeliuoja į absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindą.

Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2014 yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į įstatymo ir teismų praktikos nuostatas, pagrindas nustatyti servitutą yra objektyvus jo būtinumas, todėl tokį būtinumą pagrindžiančių aplinkybių nustatymas ir atribojimas nuo kitų – tokios reikšmės neturinčių – aplinkybių yra pagrindas tinkamam bylos išsprendimui. Teismui konstatavus, kad kuri nors šalies įrodinėjama aplinkybė nesusijusi su servituto objektyviu būtinumu, tolesnis su šia aplinkybe susijusių faktų nustatinėjimas ir vertinimas nėra tikslingas. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad nei skundžiamo teismo sprendimo išvados, nei apeliacinis skundas nėra grindžiamas argumentu, akcentuojant prašomo nustatyti servituto objektyvų būtinumo aspektą.

Dėl Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

Apeliantas teismo sprendimą skundžia dalyje dėl kelio servituto nustatymo, todėl teisėjų kolegija vertina apeliacinio skundo argumentus tik šioje dalyje.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su apeliaciniame skunde dėstoma pozicija, kad detaliuoju planu žemės servitutai nėra nustatomi. Kadangi šiuos argumentus teisėjų kolegija jau aptarė, papildomai dėl jų nepasisakoma.

Apelianto nuomone, sprendimas dalyje dėl atsisakymo nustatyti 4 metrų pločio servitutą Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), Kelmėje bei šiame sklype esančiame inžinieriniame statinyje - kiemo aikštelėje, nuosavybės teise priklausančiame Vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, suteikiantį teisę transporto priemonėmis važiuoti į ieškovei priklausantį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Kelmėje bei privažiuoti prie šiame sklype esančio ieškovei priklausančio statinio, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Teismai, spręsdami dėl konkrečių ieškovui prašomų suteikti teisių, faktinių bylos aplinkybių pagrindu kiekvieną jų turi įvertinti pagal prieš tai nurodytus įstatyme įtvirtintus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. L. v. S. B. , civilinė byla Nr. 3K-3-269/2014). Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad dėl ieškovės prašomo nustatyti servituto yra savininkų nesutarimas. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs ieškovės prašomo nustatyti servituto vertinimą, pagrįstai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog nenustačius servituto neįmanoma savininkui normaliomis sąlygomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Šiuo atveju, ieškovė nepateikė įrodymų patvirtinančių, kad ji yra išnaudojusi visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nebūtų ribojamos kitų savininkų teisės. Būtinumą nustatyti ieškovės prašomą servitutą paneigia faktas, kad ieškovė vykdė jai priklausančio pastato rekonstrukciją, nesant jokio servituto, o tai įrodo, kad ieškovė gali naudotis savo pastatu pagal įprastinę jo paskirtį ir nenustačius prašomo servituto. Nagrinėjamu atveju, nepaneigta galimybė iš (duomenys neskelbtini) gatvės įrengti įvažiavimą iš rytinėje pusėje, šalia ieškovės esančio pastato, kiemo. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kas objektyviai trukdytų ieškovei privažiuoti prie savo žemės sklypo ir parduotuvės per automobilių stovėjimo aikštelę.

Šiuo atveju apeliantas teigdamas, kad 2011 m. spalio 5 d. iš VĮ Turto bankas ieškovei įsigijus sklypą (duomenys neskelbtini) ir išreiškus valią dėl servituto nustatymo, sandoriu tarp jos ir Nacionalinės žemės tarnybos Kelmės skyriaus servitutas turėjo būti nustatytas, neatsižvelgia į tai, kad dėl ieškovės prašomo nustatyti servituto yra savininkų nesutarimas, todėl tik teismo sprendimu, o ne sandoriu, šiuo konkrečiu atveju turi būti nustatomas servitutas. Nesant CK 4.125 straipsnyje nurodyto pagrindo, kitaip vertinti šioje byloje nagrinėjamą situaciją, visų savininkų interesų pusiausvyros užtikrinimo aspektu, nėra galimybės. Tarnaujančiojo daikto savininko sutikimas galėtų būti pagrindas nustatyti servitutą sandoriu (CK 4.125 straipsnis), tačiau toks sandoris yra paties tarnaujančiojo daikto savininko valios išraiška, o šiuo atveju atsakovas ne tik nesiekia servituto nustatymo sandoriu, bet ir ginasi nuo savo, kaip daikto savininko, nuosavybės teisių suvaržymų servitutu, nustatomu teismo sprendimu.

Apeliantas įsitikinęs, kad teismo išvada, jog šioje civilinėje byloje duomenų apie tai, kad nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ieškovei jai priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį, nėra ir ieškovė tokių įrodymų į šią civilinę bylą nepateikė, prieštarauja faktiniams bylos duomenims.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad kitų privažiavimo ir priėjimo galimybių ieškojimas pažeistų visuomenės interesus.

Visų pirma, kaip pagrįstai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, turgavietėje eismas yra draudžiamas, tai yra pėsčiųjų zona, teritorinio planavimo dokumentuose atsakovo nuomojame sklype kelias nėra numatytas. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad servituto nustatymas ir kelio įrengimas neabejotinai keltų grėsmę ir prekybininkams, ir pirkėjams. Antra, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kad nėra galimybės įrengti privažiavimą prie pastato iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Be abejo, esamo šaligatvio vietoje privažiavimo įrengimas kainuotų ir ieškovė siekia savo teisių įgyvendinimo, nepatiriant jokių išlaidų. Ieškovė siekia pasinaudoti jau įrengtu vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ lėšomis įvažiavimu per jų statinį, tokiu būdu siekdama be jokių pastangų ir sąnaudų spręsti kilusias privažiavimo problemas kitų žemės savininkų, o ne savo sąskaita.

Nėra pagrindo taikyti servitutą vien todėl, kad siekiantis servituto nustatymo asmuo nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011).Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas - esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. O šiuo konkrečiu atveju ieškovė turi galimybę naudoti savo nuosavybę, neribodama atsakovų nuosavybės teisių.

Šiuo atveju neteisus apeliantas teigdamas, kad asmens galimybė normaliomis sąnaudomis daiktą naudoti pagal paskirtį negali priklausyti nuo kito subjekto, šiuo atveju vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ vadovo valios. Teisėjų kolegijai akivaizdu, kad ieškovės pasirinktas servituto variantas per atsakovo išsinuomotą žemės sklypą ir jam nuosavybės teise priklausantį statinį – kiemo-aikštelę pažeistų tarnaujančiojo daikto nuomininko ir savininko teises. Pripažintina ir tai, kad nustačius ieškovės prašomą servitutą, iš dalies pasikeistų žemės sklypo naudojimosi sąlygos. Turgaus aikštės nebus įmanoma naudoti pagal paskirtį, nes dėl įrengto kelio ir juo vykstančio eismo, būtų nesaugu ir prekiautojams, ir pirkėjams. Be to, statinys kiemo-aikštelė negali būti kelio servituto objektu, nes pagal projektą esama trinkelių danga yra pritaikyta tik lengvųjų automobilių eismui ir parkavimui bei lauko prekybai iš lengvųjų automobilių. Akcentuotina ir tai, kad ieškovė vykdydama jai priklausančio pastato rekonstrukciją, važiavo per trinkelių dangą su sunkiasvorėmis transporto priemonėmis, ir dangą apgadino, ką patvirtina faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad teismo sprendimu per prekyvietę įrengus kelią ir nustačius servitutą, gali sumažėti prekybos vietų patrauklumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė, įsigijusi visuomeninės paskirties patalpas, keisdama jų paskirtį į komercinę, turėjo pareigą įvertinti galimybes, ar turės tinkamas sąlygas patekti į statinį. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas nustatinėjo esminę reikšmę sprendimui byloje turinčią aplinkybę – ar ieškovė, siekianti, kad būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias galimybes dėl nuosavybės teisių tinkamo įgyvendinimo, kad nereikėtų apriboti atsakovų teisių, ir pagrįstai sprendė, jog ieškovė tokių galimybių turi ir jų neišnaudojo, o toks siekis nėra pagrindas servitutui nustatyti.

Nors ieškovė yra nurodžiusi motyvus dėl servituto neatlygintinumo, tačiau, apelianto nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo skirtas pakankamas dėmesys išsiaiškinti tarnaujančio daikto savininko nuostolių objektyvų dydį, ir šioje byloje nepakanka duomenų jo nustatymui.

Visų pirma, kreipdamasis į teismą dėl teisės į servitutą, ieškovas turi nurodyti, kokį servitutą, atlygintiną ar ne, prašo nustatyti ir kokią kompensaciją siūlo tarnaujančiojo daikto savininkui. Ieškovė neatlygintino servituto aspektą grindė tuo, kad valstybinės valdžios ir valdymo organų pareigūnai yra kalti dėl to, kad servitutas nebuvo nustatytas ir įregistruotas. Todėl apeliacinės instancijos teismas pasikartoja, kad ieškovei prašant nustatyti neatlygintiną servitutą, ir teismui atmetus ieškinį dėl servituto nustatymo, skundžiamame sprendime teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl jo atlygintinumo dydžio.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (LRCPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atmetus apeliantų apeliacinį skundą sprendžiamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje. Atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ iš ieškovės A. G. ir trečiojo asmens A. G. prašo 300 Eurų išlaidų, susijusių su advokato pagalba teikiant atsiliepimą į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme ir pateikia pagrindžiančius dokumentus (91-92 b. l.). Nors atsakovas vartotojų kooperatyvas „Kelmės prekyba“ prašo priteisti 300 Eurų už atsiliepimo į Kelmės rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą surašymą, tačiau šias išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė, todėl jos nepriteistinos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, kad prašoma priteisti 300 Eurų suma yra pagrįsta, todėl atmetus ieškovės ir trečiojo asmens apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apeliantų atsakovo vartotojų kooperatyvo „Kelmės prekyba“ naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) Vartotojų kooperatyvui „Kelmės prekyba“, įmonės kodas 162447386, po 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.