- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-13
- Bylos Nr.
- e2A-741-910/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13751-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Ramunė Mikonienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Autorail“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vagonai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autorail“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autorail“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus vagonai“ dėl nepagrįsto praturtėjimo, trečiasis asmuo byloje – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Autorail logistics“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė 2019 m. gegužės 6 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo įgytus 30 000 JAV dolerių, 2 729 JAV dolerių palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu pervedė 30 000 JAV dolerių į atsakovės banko sąskaitą. Iš tikrųjų ši suma turėjo būti sumokėta UAB „Inotransa“. Klaidą dėl pavedimo atsakovė pastebėjo po kelių dienų, kai klientas pradėjo domėtis, kodėl neatliktas mokėjimas. Ieškovės atstovė telefonu ir susitikimų metu prašė atsakovės atstovų grąžinti šiuos pinigus, bet atsakovė pinigų grąžinimą vilkino. Ieškovė 2019 m. balandžio 11 d. pateikė atsakovei rašytinę pretenziją, tačiau negavo jokio atsakymo.
3. Per klaidą atlikto mokėjimo metu ieškovės vadovė J. P.-K. buvo ir atsakovės vadybininkė, atsakinga už buhalterinių dokumentų pateikimą, o jos sutuoktinis T. K. –atsakovės vadovas. Klaida įvyko dėl įmonių supainiojimo. Ieškovės vadovė buvo ir trečiojo asmens UAB „Autorail Logistics“ akcininkė. Tačiau susitarimo dėl skolos mokėjimo atsakovei už UAB „Autorail logistics“ nebuvo. Ieškovės vadovė nežinojo apie jos sutuoktinio susitikimus ir derybas dėl trečiojo asmens skolų su atsakove. Nuo 2017 m. liepos 12 d. iki bylos iškėlimo teisme dienos atsakovė už negrąžintą per klaidą pervestą sumą turi mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas, kurių suma – 2 729 JAV dolerių.
Šalies argumentai
4. Atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti ir išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, grąžinant atsakovei iš jos ieškovei nepagrįstai išieškotas 658 Eur bylinėjimosi išlaidas, 29 237,98 Eur skolą ir 615,20 Eur palūkanas. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 1 d. atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Autorail logistics“ sudarė vežimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti transporto organizavimo paslaugas, o trečiasis asmuo – už šias paslaugas sumokėti. Sutartį pasirašė abu juridinius asmenis atstovavę jų vadovai – sutuoktiniai J. P.-K. ir T. K.. Atsakovė trečiajam asmeniui suteikė paslaugų už 132 315,55 JAV dolerių, tačiau trečiasis asmuo sumokėjo tik 90 594,82 JAV dolerių, todėl liko skolingas 41 720,73 JAV dolerių. Kadangi įmonėms vadovavo susiję asmenys, jokios rašytinės pretenzijos nebuvo reiškiamos. Skolą už trečiąjį asmenį įsipareigojo sumokėti ieškovė.
5. Tam tikru metu J. P.-K. buvo atsakovės ir ieškovės vadovė, o jos sutuoktinis – trečiojo asmens vadovas, todėl tarp šių trijų juridinių asmenų buvo pasitikėjimas. Trečiajam asmeniui 2016 m. gegužės 2 d. buvo iškelta bankroto byla, todėl ieškovė 2017 m. liepos 11 d. pavedimu sumokėjo trečiojo asmens skolos atsakovei dalį – 30 000 JAV dolerių. Tą dieną ieškovės vadovė buvo J. P.-K. , o atsakovės vadovu – jos sutuoktinis. Atsakovės akcininkė N. K., atsakovės steigėjas A. E. 2017 m. susitiko su T. K. ir susitarė, kad ieškovė sumokės trečiojo asmens skolą. Dėl to bankroto byloje atsakovė nereiškė trečiajam asmeniui kreditorinių reikalavimų. Atsakovė manė, kad ieškovė su trečiuoju asmeniu sudarė skolos perkėlimo sutartį, tačiau sužinojo, jog yra priimtas teismo sprendimas už akių ir vykdomas sumokėtos skolos išieškojimas iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „Autorail“ atsakovei UAB „Vilniaus vagonai“ 3 898,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat taikė sprendimo įvykdymo atgręžimą ir iš ieškovės UAB „Autorail“ priteisė atsakovei UAB „Vilniaus vagonai“ 30 511,18 Eur sumą.
7. Teismas nustatė, kad 2015 m. gegužės 1 d. atsakovė ir trečiasis asmuo sudarė sutartį (toliau – Sutartis), kuria atsakovė įsipareigojo už užmokestį suteikti transporto (ekspedijavimo) paslaugas, o trečiasis asmuo įsipareigojo už šias paslaugas sumokėti. Ieškovės vadovė nuo 2016 m. balandžio 12 d. buvo J. P.-K. , trečiojo asmens vadovas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. buvo T. K.. Trečiasis asmuo 2016 m. gegužės 13 d. įgijo bankrutuojančios įmonės statusą. Atsakovės vadovas nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. buvo T. K.. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad J. P.-K. ir T. K. yra sutuoktiniai. Ieškovė 2017 m. liepos 11 d. pervedė į atsakovės banko sąskaitą 30 000 JAV dolerių, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Avansinis mokėjimas“, o atsakovė gavo šias pinigines lėšas.
8. Teismas pripažino įrodyta aplinkybę, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovė būtų turėjusi pareigą mokėti atsakovei 30 000 JAV dolerių. Byloje pateikta Sutartis pagrindžia, kad tarp atsakovės ir trečiojo asmens susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, kuriuose atsakovė įsipareigojo teikti paslaugas, o trečiasis asmuo – už jas atsiskaityti, taigi iš šios Sutarties trečiajam asmeniui galėjo kilti piniginės prievolės atsakovei.
9. Pateikti 2015 m. birželio 30 d., 2015 m. liepos 31 d., 2016 m. sausio 31 d. aktai su priedais ir 2015 m. spalio 22 d. tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktas patvirtina, kad BUAB „Autorail logistics“ turėjo skolų atsakovei, bet teismas negali nustatyti trečiojo asmens skolos dydžio 2017 m. liepos 11 d. atlikto pavedimo metu. Iki bankroto bylos iškėlimo 2016 m. kovo 29 d. trečiasis asmuo atsakovei buvo skolingas 21 095,00 Eur. Tačiau ši suma pagrįsta vienašališkai trečiojo asmens vadovo T. K. pateiktais duomenimis. Dėl to teismas pripažino, kad ginčijamo pavedimo atlikimo metu trečiasis asmuo buvo skolingas atsakovei, tačiau tikslus skolos dydis nežinomas. Pagal aptartus įrodymus ji galėjo būti artima 30 000 JAV dolerių sumai.
10. Teismas pripažino, kad byloje apklaustų kaip liudytojų T. K. ir A. E. parodymais įrodytos aplinkybės, jog viešbutyje „Kempinski“ vyko šių asmenų susitikimas, kurio metu buvo aptariamos trečiojo asmens skolos, o šiuos liudytojus siejo draugiški pasitikėjimo santykiai. Elektroniniame laiške, išsiųstame 2015 m. gruodžio 18 d. iš adreso (duomenys neskelbtini), nurodyta, kad mokėjimo UAB „Autorail logistics“ negali padaryti, o T. susitarė su vadovybe, jog ši skola bus apmokėta iš kitos įmonės. Liudytojas V. P. nurodė, kad šis el. pašto adresas buvo jo, bet jis tokio laiško nerašė, nes jo išsiuntimo metu jau nedirbo įmonėje, darbo vietoje paliko kompiuterį su galima prieiga prie jo elektroninio pašto. Teismas pripažino, kad nurodyto elektroninio laiško siuntėjas yra nežinomas, bet tai nepaneigia, jog atsakovės atstovas buvo gavęs tokio turinio laišką.
11. Teismas pažymėjo, kad byloje nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė turėjo prievolę sumokėti 30 000 JAV dolerių UAB „Inotransa“, ir tai, kad, paaiškėjus šiai klaidai, buvo atliktas 30 000 JAV dolerių pavedimas. Pavedimo atlikimo metu ieškovės vadovė buvo J. P.-K. , o atsakovės vadovas – jos sutuoktinis T. K., kuris iki bankroto bylos iškėlimo ir bankroto administratoriaus paskyrimo buvo ir trečiojo asmens vadovas. Teismas pripažino, kad ieškovė su atsakove ir trečiuoju asmeniu buvo susijusios įmonės, nes jų vadovai buvo tie patys asmenys, juos siejo santuokiniai ryšiai. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad 2017 m. liepos 11 d. ieškovės atliktas 30 000 JAV dolerių pavedimas į atsakovės sąskaitą nebuvo atliktas per klaidą, nesant jokio teisinio pagrindo, juo siekta įvykdyti trečiojo asmens prievolę atsakovei.
12. Bylos nagrinėjimo metu susiklostė tokia situacija, kad 2019 m. liepos 8 d. buvo priimtas teismo sprendimas už akių, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas ir iš atsakovės ieškovei buvo priteista 30 000 JAV dolerių skola, 2 729 JAV dolerių palūkanos, 6 proc. dydžio procesinės palūkanos bei 658 Eur bylinėjimosi išlaidos. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo ir pagal jį buvo išduotas vykdomasis raštas. Antstolis 2019 m. gruodžio 30 d. patvarkymu užbaigė vykdomąją bylą ir grąžino vykdomąjį dokumentą. Šis patvarkymas pagrindžia, kad iš atsakovės išieškota 29 237,98 Eur skola, 615,20 Eur palūkanos ir 658 Eur bylinėjimosi išlaidos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 3 d. nutartimi panaikino 2019 m. liepos 8 d. sprendimą už akių, 2019 m. gruodžio 12 d. papildomą sprendimą už akių bei atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Kadangi teismas nusprendė ieškovės ieškinį atmesti, taikytinas sprendimo įvykdymo atgręžimas (CPK 760 straipsnis) – atsakovei grąžintina visa tai, kas pagal panaikintą sprendimą iš jos išieškota ieškovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Ieškovė UAB „Autorail“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovės 2017 m. liepos 11 d. atlikto bankinio pavedimo faktas ir teisinio pagrindo pavedimui nebuvimas yra įrodyti ir nenuginčyti. Ginčo lėšas ieškovė turėjo pervesti UAB „Inotransa“. Ieškovės akcininkas T. K. ir direktorė J. P.-K. palaikė draugiškus santykius su atsakovės akcininkais N. K. ir A. E., todėl pervestų lėšų grąžinimo klausimo nesprendė oficialiomis pretenzijomis, o siekė išspręsti telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. Atsakovės akcininkė N. K. nuolat žadėjo, kad lėšos bus grąžintos, tačiau tai nebuvo padaryta. Šias aplinkybes paliudijo teismo posėdžių metu T. K. ir J. P.-K., jos niekaip nenuginčytos. Tačiau teismas šiomis aplinkybėmis nepagrįstai nesirėmė.
13.2. Trečiojo asmens skola atsakovei nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad ieškovė ginčo lėšas atsakovei pervedė, vykdydama trečiojo asmens prievolę. Tarp šalių ir trečiojo asmens nebuvo tokio susitarimo. Priešingai nei nurodė teismas, T. K. nežadėjo, kad ieškovė įvykdys šią prievolę, to iš esmės nenurodė net liudytojas A. E., kuris tvirtino, kad T. K. žadėjo išspręsti skolos klausimą. Trečiojo asmens skolos atsakovei dydis ir pervestų lėšų suma – nesutampa. Trečiojo asmens skola atsakovei buvo 21 095 Eur (25 613 JAV dolerių), o pervesta 30 000 JAV dolerių. Toks sumų skirtumas negali būti laikomas nereikšmingu. Lėšų pavedimas atliktas praėjus pusantrų metų po atsakovės nurodyto šalių susitarimo dėl skolos už trečiąjį asmenį sumokėjimo. Pavedimo paskirtyje nurodyta „Avansinis mokėjimas“. Jeigu ieškovė būtų vykdžiusi prievolę už trečiąjį asmenį, paskirties langelyje būtų šią aplinkybę nurodžiusi.
13.3. Teismas nepagrįstai rėmėsi 2015 m. gruodžio 8 d. elektroniniu laišku, nes jis nepatvirtina jokių su byla susijusių aplinkybių. Laiške nenurodytas nei skolos dydis, nei skolininkas ir kreditorius, nei skolos pagrindas. Laiško gavėjas nėra ir nebuvo atsakovės darbuotojas. Laiškas išsiųstas dar 2015 m. gruodžio 8 d., tuo tarpu lėšos per klaidą pervestos 2017 m. liepos 11 d., t. y. daugiau nei po pusantrų metų. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovės atstovo A. E. parodymais, o T. K. ir J. P.-K. liudijimus nemotyvuotai atmetė. Teismas privalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jis atmetė visą eilę ieškovės liudytojų parodymų, o atsakovės liudytojų parodymus vertino kaip teisingus ir tinkamus.
13.4. Teismas visiškai neatsižvelgė į potencialiai nesąžiningą atsakovės elgesį, pateikiant atsakovės ir trečiojo asmens 2016 m. sausio 31 d. skolų suderinimo aktą. T. K. nurodžius, kad šio dokumento jis niekada nėra matęs ir jo nepasirašęs, bei paprašius teismo skirti rašysenos ekspertizę, atsakovė šį dokumentą atsiėmė. Teismas turėjo įvertinti tokį atsakovės elgesį, kartu ir jos akcininko A. E. parodymų patikimumą. Tačiau teismas vis tiek vadovaujasi šiuo dokumentu, vertindamas trečiojo asmens skolos atsakovei dydį.
13.5. Teismas byloje neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo lėšas turėjo pervesti UAB „Inotransa“, kad, paaiškėjus klaidai, šią prievolę UAB „Inotransa“ įvykdė. Teismas pats pripažino, jog byloje įrodyta, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, iš kurių ieškovei būtų kilusi pareiga mokėti atsakovei 30 000 JAV dolerių. Dėl to atsakovė turėjo įrodyti, kad ieškovė prašomas grąžinti lėšas pervedė, vykdydama prievolę už trečiąjį asmenį. Vien trečiojo asmens skolos atsakovei egzistavimo faktas nesudaro jokio pagrindo teigti, kad ieškovė sutiko įvykdyti ir įvykdė trečiojo asmens prievolę atsakovei.
13.6. Aplinkybė, kam konkrečiai ieškovė turėjo pervesti ginčo lėšas, yra tik išvestinė. Ieškovei įrodžius, kad jos nesiejo jokie santykiai su atsakove, ji neturi pareigos papildomai įrodinėti kitų aplinkybių, taip pat teismas neturėjo tokių įrodymų nepateikimo vertinti ieškovės nenaudai. Be to, aplinkybę, kad pinigai turėjo būti pervesti UAB „Inotransa“, patvirtino teismo posėdžio metu priesaiką davusi liudytoja J. P.-K., o atsakovė jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis šios aplinkybės nenuginčijo. Teismas jokių papildomų įrodymų iš ieškovės nereikalavo.
Šalies argumentai
13.7. Teismas be jokio pagrindo ir paaiškinimų neatsižvelgė į ieškovės liudytojų parodymus, tuo tarpu atsakovės liudytojo A. E. parodymų nevertino kritiškai ir iš esmės jų pagrindu priėmė sprendimą. Nors A. E. paliudijo, kad T. K. pažadėjo išspręsti trečiojo asmens skolos atsakovei klausimą, tačiau T. K. paliudijo, jog tokio pažado nedavė, tik nurodė atsakovės akcininkams, kad jie gali teikti kreditorinį reikalavimą trečiojo asmens bankroto byloje. Dėl to teismas nepagrįstai šiuos liudytojų parodymus vertino kaip patvirtinančius aplinkybę, kad ieškovė buvo susitarusi su atsakove dėl trečiojo asmens skolos atsakovei padengimo.
13.8. J. P.-K. ir T. K. paliudijo, kad juos ir atsakovės akcininkus N. K. ir A. E. siejo itin draugiški santykiai, todėl be pagrindo pervestų lėšų grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas be rašytinių pretenzijų, apie tai primenant telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. Šios aplinkybės nebuvo paneigtos, tačiau teismas rėmėsi argumentu, kad atsakovė pervestų lėšų negrąžino, o ieškovė ir nereikalavo jų grąžinti. Teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojos J. P.-K. nurodytą aplinkybę, kad pati ieškovė yra kreditorė trečiojo asmens bankroto byloje. Trečiojo asmens pradelstos sumos ieškovei jau 2016 m. kovo mėnesį sudarė 183 086 Eur. Taigi joks įprastus protingumo standartus atitinkantis asmuo tokiomis aplinkybėmis niekuomet neprisiimtų įsipareigojimų įvykdyti prievolę už trečiąjį asmenį, taip tiesiog išleisdamas savo lėšas ir dar padidindamas ir taip nemokaus juridinio asmens įsipareigojimų dydį ieškovei.
Atsiliepimas
14. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
14.1. Aplinkybė, kad ieškovė, užuot pervedusi pinigus UAB „Inotransa“, juos per klaidą pervedė atsakovei, yra reikšminga teisingam bylos išnagrinėjimui. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių prievolės UAB „Inotransa“ egzistavimą ir vėlesnio atsiskaitymo su UAB „Inotransa“ faktą. Sandorio faktui ir pinigų pervedimo UAB „Inotransa“ pagrindui patvirtinti ieškovė privalėjo turėti rašytinius įrodymus, nes tai – įprasta verslo subjektų sandorių vykdymo praktika. Sandoriai patvirtinami rašytinėmis sutartimis, piniginės operacijos turi būti atliekamos Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka, išduodant tai patvirtinančius buhalterinės apskaitos dokumentus. Ieškovė tokių dokumentų nepateikė. Dėl to teismas visiškai pagrįstai, nepažeisdamas įrodymų vertinimo ar įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, sprendė, kad nėra pagrindo šią aplinkybę laikyti įrodyta.
14.2. Teismo pripažinta aplinkybė, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo jokie teisiniai santykiai, iš kurių ieškovei galėjo kilti pareiga sumokėti atsakovei ginčo lėšas, nepatvirtina fakto, jog pinigus ieškovė atsakovei pervedė nepagrįstai. Teismas padarė teisingą išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog 30 000 JAV dolerių mokėjimas atsakovei buvo atliktas pagrįstai. Teismas padarė teisingą išvadą, kad šią aplinkybę patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, tiek rašytiniai įrodymai apie gautus užsakymus ir atsiskaitymus, tiek liudytojų parodymai apie šalių derybas įvykdyti prievolę už UAB „Autorail logistics“.
14.3. T. K. ir J. P.-K. parodymus apie ieškovės pareigą ginčijamas lėšas pervesti UAB „Inotransa“ paneigia kiti byloje esantys įrodymai. A. E. parodymus apie T. K. patvirtinimą, kad trečiojo asmens skola atsakovei bus sumokėta, patvirtina į bylą pateiktas el. laiškas, kuriame nurodyta, jog už UAB „Autorail logistics“ skolą sumokės kita T. K. bendrovė, t. y. ieškovė. Tai, kad 30 000 JAV dolerių atsakovei buvo pervesta pagrįstai, o ne per klaidą, patvirtina ir jokių rašytinių įrodymų apie ieškovės prievolę UAB „Inotransa“ nebuvimas. Ieškovė nepaneigė elektroninio laiško autentiškumo, neįrodinėjo, dėl kokių priežasčių padarė klaidą, neįrodinėjo, jog klaidą bandė ištaisyti, reikalaudama grąžinti lėšas.
14.4. J. P.-K. patvirtino, kad žinojo apie padarytą pavedimą, tačiau nesiėmė jokių priemonių situacijai ištaisyti. T. K. nurodė, kad, būdamas atsakovės vadovas, turėjo galimybę disponuoti atsakovės mokėjimo priemonėmis (pasiėmė mokėjimų generatorių iš banko), tačiau piniginių lėšų ieškovei nepervedė (negrąžino). J. P.-K. patvirtino, kad apie padarytą pavedimą buvo informavusi savo sutuoktinį J. K., su juo pasikalbėjo apie tai, tačiau, kad prašytų grąžinti per klaidą pervestus pinigus, neįrodinėjo. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog teismo sprendimas – pagrįstas ir teisėtas.
Šalies argumentai
14.5. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad dėl draugiškų T. K. ir J. P.-K. santykių su atsakovės akcininkais N. K. ir A. E. be pagrindo pervestų lėšų grąžinimo klausimas buvo sprendžiamas be rašytinių pretenzijų, apie tai vis primenant telefoninių pokalbių ir susitikimų metu. Ieškovė ir atsakovė yra verslo subjektai, kuriems taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartai. Atsižvelgiant į vidutiniškai protingo ir atidaus verslo subjekto matą, ieškovė, pervedusi pinigus ne tam subjektui, privalėjo pateikti rašytinį prašymą grąžinti pinigus. Kadangi tokio įrodymo ieškovė į bylą nepateikė, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad labiau tikėtina, jog pinigus ieškovė atsakovei pervedė pagrįstai, dėl to ieškovė į atsakovę dėl pinigų grąžinimo nesikreipė.
14.6. Nors elektroniniame laiške nėra jokios informacijos apie skolą, tačiau jame rašoma apie šioje byloje ginčo objektu esančią skolą. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nenurodė, apie kokią kitą skolą galėjo būti rašoma pateiktame laiške. Laiške įvardytas asmuo yra atsakovės atstovas Maskvoje. Šią aplinkybę patvirtino tiek liudytojas A. E., tiek T. K., kuris taip pat patvirtino, kad su šiuo asmeniu ne kartą bendravo dėl užsakymų, susijusių su atsakove. Ieškovė neginčijo aplinkybės, kad toks laiškas buvo išsiųstas iš jai priklausančio el. pašto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
15. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl be teisinio pagrindo atsakovei pervestų 30 000 JAV dolerių ir 2 729 JAV dolerių palūkanų priteisimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
16. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė 2017 m. liepos 11 d. mokėjimo nurodymu pervedė atsakovei 30 000,00 JAV dolerių, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Avansinis mokėjimas“. Ieškovė 2019 m. balandžio 11 d. raštu pareikalavimo atsakovės grąžinti per klaidą pervestus 30 000 JAV dolerių. Atsakovė su trečiuoju asmeniu 2015 m. gegužės 1 d. buvo sudariusi sutartį, pagal kurią teikė trečiajam asmeniui transporto (ekspedijavimo) paslaugas, o trečiasis asmuo visos sumos už atliktas paslaugas nesumokėjo.
17. Juridinių asmenų registro išrašai patvirtina, kad ieškovės vadovė nuo 2016 m. balandžio 12 d. buvo J. P.-K., atsakovės vadovė nuo 2015 m. rugsėjo 10 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. buvo N. K., nuo 2017 m. balandžio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d. – T. K., o nuo 2018 m. gruodžio 21 d. – vėl N. K.. Trečiojo asmens vadovas nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2016 m. gegužės 18 d. buvo T. K., kuris yra J. P.-K. sutuoktinis. Nuo 2016 m. gegužės 13 d. trečiasis asmuo įgijo bankrutuojančios įmonės statusą, o nuo 2019 m. vasario 5 d. – bankrutavusios ir dėl bankroto likviduojamos įmonės statusą (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama bankroto byla Nr. B2-278-794/2021).
18. Ieškovė nagrinėjamoje byloje teigia, kad 2017 m. liepos 11 d. 30 000 JAV dolerių atsakovei sumokėjo per klaidą, nes iš tikrųjų ši suma turėjo būti sumokėta UAB „Inotransa“. Atsakovė tvirtina, kad 30 000 JAV dolerių ieškovė sumokėjo jai pagrįstai, taip įvykdydama savo pažadą padengti trečiojo asmens skolą pagal 2015 m. gegužės 1 d. Sutartį. Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškovės ieškinį, apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir netinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus.
Dėl įrodinėjimo pareigos
19. Ieškovė savo reikalavimą grindžia CK 6.237-6.242 straipsniuose įtvirtintu nepagrįsto praturėjimo institutu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti būtinos tokios sąlygos: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais; 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-60/2010, kt.).
20. Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad tam tikrais atvejais pripažįstamas pateisinamu turto gavimas be teisinio pagrindo arba taip gauto turto išreikalavimas laikomas iš esmės prieštaraujančiu sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principams. CK 6.241 straipsnyje nustatyti atvejai, kai gauto turto negalima išreikalauti kaip įgyto be pagrindo. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, negali būti išreikalaujamas kaip be pagrindo įgytas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2010).
21. Dėl įrodinėjimo pareigos kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę aplinkybę, jog atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Atsakovas turi teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Atsakovui pateikus atsikirtimus į ieškinį, taip įgyvendinami esminiai civilinio proceso principai – rungimosi ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 12, 17 straipsniai). Teisme nagrinėjamo ginčo ribas nustato ne vien ieškovo ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas ir dalykas, bet ir atsakovo pateikiami argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą. Įgyvendinant nuostatą, kad, sprendžiant ginčą turi būti išklausyta ir kita proceso šalis (lot. audiatur et altera pars), atsakovo reiškiami atsikirtimo į ieškinį argumentai gali būti tiek materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai, t. y. atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą, tiek procesinio teisinio pobūdžio (formalūs) atsikirtimai, kai atsakovo argumentais siekiama įrodyti, kad ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinio (pvz., ginčas jau yra išspręstas, arba ginčas spręstinas ne teisme, bet arbitraže ir pan.). Atsakovas privalo atsikirtimus į ieškinį įrodyti (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2011).
22. Vadovaujantis aptarta kasacinio teismo praktika, būtent ieškovė turėjo įrodyti aplinkybę, kad 30 000 JAV dolerių atsakovei sumokėjo per klaidą, nesant tam jokio pagrindo (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdu, kad ieškovė, įrodinėdama savo klaidą ir tvirtindama, jog ginčo pinigų suma iš tiesų buvo skirta ne atsakovei, o kitai įmonei, turėjo pateikti konkrečius ir pakankamus įrodymus šiai savo pozicijai pagrįsti, t. y. įrodymus, kad ją ir įvardytą kaip ginčo lėšų tikrąją gavėją UAB „Inotransa“ siejo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovė būtent 2017 m. liepos 11 d. turėjo šiai įmonei piniginę prievolę, be to, būtent 30 000 JAV dydžio prievolę sumokėti nurodytą sumą avansu, taip pat kad, nepaisant klaidos, prievolę UAB „Inotransa“ įvykdė (CPK 12, 178 straipsniai). Nesutiktina su ieškove, kad aplinkybė, kam konkrečiai ieškovė turėjo pervesti ginčo lėšas, yra tik išvestinė. Priešingai, ši aplinkybė yra esminė. Ginčo lėšų mokėtoja yra ieškovė, kuri, teigdama, kad šios lėšos atsakovei sumokėtos be pagrindo, per klaidą, turi pareigą konkrečiais įrodymais pagrįsti klaidos faktą. Ta aplinkybė, kad mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „Avansinis mokėjimas“, nesant byloje jokių kitų duomenų apie ieškovę ir UAB „Inotransa“ 2017 m. liepos 11 d. siejusius teisinius santykius, savaime nepatvirtina, jog ginčo lėšos buvo skirtos būtent UAB „Inotransa“, taip pat nepaneigia ir atsakovės atsikirtimų bei pateiktų įrodymų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad ieškovė nepateikė duomenų apie tai, jog ginčijamo pavedimo metu turėjo prievolę sumokėti 30 000 JAV dolerių UAB „Inotransa“ ir vėliau šią prievolę įvykdė (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
23. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad aplinkybė, jog 30 000 JAV dolerių turėjo būti sumokėti UAB „Inotransa“, patvirtinta teismo posėdžio metu priesaiką davusios liudytojos J. P.-K. parodymai. Pažymėtina, kad J. P.-K. nagrinėjamoje byloje buvo ne liudytoja, ji teismui paaiškinimus teikė, kaip ieškovės atstovė (CPK 55 straipsnis). Taigi jos nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos, kaip ieškovės paaiškinimai, o ne liudytojos parodymai. Pagal CPK 186 straipsnio 4 dalį šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai apie jiems žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, turi būti patikrinami ir įvertinami teismo.
24. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, jo paaiškinimai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
25. Akivaizdu, kad ieškovės vadovės J. P.-K., kuri yra suinteresuota bylos baigtimi, paaiškinimai (CPK 186 straipsnis) nėra pakankami įrodymai ieškovės pozicijai, jog ginčo lėšos atsakovei pervestos nesant tam teisinio pagrindo, tiesiog per klaidą, pagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
26. Nagrinėjamoje byloje atsakovė, nesutikdama su ieškiniu, aplinkybę, kad ieškovė turėjo pagrindą jai pervesti 30 000 JAV dolerių, įrodinėjo ne tik savo paaiškinimais (CPK 186 straipsnis), bet ir liudytojo A. E. parodymais (CPK 189 straipsnio 1 dalis) bei rašytiniais dokumentais (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Dėl to vien tik ieškovės vadovės paaiškinimai apie 30 000 JAV dolerių per klaidą sumokėjimo aplinkybes nėra pakankamai įrodymas, galintis paneigti atsakovės pateiktų įrodinėjimų priemonių visumą (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
27. Ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad bylos nagrinėjimo metu iš jos nebuvo reikalauta jokių papildomų įrodymų. Nagrinėjama byla yra dispozityvi, teismas tokio pobūdžio byloje neturi pareigos būti aktyvus. Be to, ieškovė teismo proceso metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba. Pagal aptartą teismų praktiką ieškovė turėjo pareigą ir galėjo pateikti duomenis apie jos prievoles UAB „Inotransa“ (CPK 12, 178 straipsniai). Pažymėtina ir tai, kad pagal CPK 314 straipsnį apeliaciniame procese šalis gali teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi ieškovė, teikdama apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, motyvuojant, be kita ko, ir tuo, kad nepateikti įrodymai apie ieškovės piniginę prievolę UAB „Inotransa“, galėjo tokius duomenis pateikti apeliacinės instancijos teismui. Tačiau su apeliaciniu skunde ieškovė nepateikė tokių duomenų, taip pat pačiame skunde nenurodė, kokio pobūdžio ir dydžio prievolės ją siejo su UAB „Inotransa“.
Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo
28. Pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punktą negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta turtas, kurį perdavė asmuo, žinojęs, kad jis neprivalo vykdyti prievolės, arba asmuo, kuris nors ir neprivalėjo prievolės vykdyti, tačiau ją įvykdė ir jeigu tai atitiko geros moralės nuostatas.
29. Atsakovė nagrinėjamoje byloje teigė ir įrodinėjo, jog ieškovė 30 000 JAV dolerių jai pervedė, vykdydama savo pažadą sumokėti atsakovei trečiojo asmens skolas pagal 2015 m. gegužės 1 d. Sutartį.
30. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
31. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi galimai suklastotu 2016 m. sausio 31 d. skolų suderinimo aktu, kurį atsakovė atsiėmė. Teismas šį dokumentą tik paminėjo kitų byloje esančių rašytinių įrodymų apie trečiojo asmens skolą atsakovei kontekste, tačiau išvadas darė remdamasis kitų byloje esančių duomenų visumos analize. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų nėra galimybės nustatyti trečiojo asmens skolos tikslaus dydžio 2017 m. liepos 11 d. atlikto pavedimo metu. Pirmiau įvardytą aktą teismui pateikė ir atsiėmė atsakovė, kurios vadovė bylos nagrinėjimo metu buvo N. K.. Dėl to šio dokumento pateikimas ir atsiėmimas nėra pagrindas nevertinti atsakovės liudytojo A. E. parodymų.
32. Bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde ieškovė pripažino, kad T. K. ir J. P.-K. palaikė draugiškus santykius su atsakovės akcininkais N. K. ir A. E., neginčijo aplinkybės, jog 2017 m. T. K., N. K. ir A. E. buvo susitikę „Kempinski“ viešbutyje. Taip pat ieškovė neneigė aplinkybės, kad trečiasis asmuo buvo skolingas atsakovei, o pagal byloje paties buvusio trečiojo asmens vadovo vienašališkai pateiktus duomenis yra nustatyta, jog skolos suma buvo ne mažesnė kaip 21 095 Eur.
33. Byloje esančiame 2015 m. gruodžio 18 d. elektroniniame laiške (t. 1, b. l. 128-129) aiškiai nurodyta, kad UAB „Autorail logistics“ skolos mokėti negali, o šią skolą sumokės UAB „Autorail“. Laiško siuntėjo adresas yra (duomenys neskelbtini), o Juridinių asmenų registre nurodyti ieškovės kontaktai yra (duomenys neskelbtini). Pripažintina, kad el. laiškas buvo siųstas iš ieškovei priklausančio adreso. Aptartų aplinkybių visuma teikia pagrindą daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog susitarimas dėl prievolės įvykdymo už trečiąjį asmenį tarp bylos šalių buvo (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
34. Ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartimi BUAB „Autorail logistics“ byloje patvirtintas ieškovės 218 656,59 Eur kreditorinis reikalavimas, nepaneigia jos susitarimo dėl skolos atsakovei už trečiąjį asmenį vykdymo. Be to, susitarimo buvimo tikimybę patvirtina ir tos aplinkybės, kad 2015 m. gegužės 1 d. Sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu trečiojo asmens vadovas buvo T. K., kuris nuo 2017 m. balandžio 4 d. vadovavo atsakovei, ieškovės vadovė visą laiką buvo jo sutuoktinė J. P.-K., tuo tarpu ieškovė reikalavimą grąžinti be pagrindo pervestus pinigus raštu pateikė tik 2019 m. balandžio 11 d, t. y. tada, kai ieškovės vadovės sutuoktinis jau nebevadovavo atsakovei.
35. Pripažintina, kad ieškovė, pervesdama atsakovei 30 000 JAV dolerių, nors ir žinodama, kad ji neprivalo vykdyti šios prievolės, iš esmės nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes CK 6.50 straipsnio 1 dalyje yra suteikta teisė prievolę už skolininką įvykdyti trečiajam asmeniui.
Dėl procesinės bylos baigties
36. Apibendrinus išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.