Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. nuteistas pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str 4 d., 9 d., paskirta bausmė subendrinta su 2010-08-24 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė A. I. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-01-29 iki 2010-01-30 (viena para) ir bausmės laikas, atliktas pagal 2010-08-24 nuosprendį.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. I. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2010-01-28 19 val. iki 2010-01-29 1 val., tiksliau nenustatytu laiku, Kelmės r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., įsibrovė į UAB „Š.“ priklausantį grūdų sandėlį ir pagrobė svetimą turtą – vieną elektros variklį 500 Lt vertės ir grūdų juostos įtempimo volą 800 Lt vertės, tuo padarydamas UAB „Š.“ 1300 Lt turtinę žalą.

Apelianto įsitikinimu, skiriant bausmę būtina vadovautis ne tik sankcijoje numatytos bausmės dydžiu, tačiau ir teisingumo principu, atsižvelgiant į visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei kaltinamojo asmenybę. Teigia šiuo metu suvokiantis kaip neatsakingai jis pasielgė, taip pat suprantantis, kad įkalinimas nepadarys jo geresniu žmogumi, kad tik būdamas laisvėje jis galės visiems įrodyti, jog pasitaisė ir daugiau gyvenime tokių klaidų nebedarys. Atkreipia dėmesį, kad bausmės paskirtis yra ne tik nubausti kaltininką, bet ir jį pataisyti bei suteikti viltį įgyvendinant teisingumo principą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kadangi nuteistasis A. I. savo apeliaciniu skundu kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių bei jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl nuteistajam A. I. paskirtos bausmės

Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis A. I. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad jis nuo pirmos apklausos pripažino savo kaltę ir savo prisipažinimu padėjo ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams išsiaiškinti įvykio aplinkybes.

Pažymima, kad įstatymų leidėjas, konstruodamas BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatas, nurodė dvi galimų pozityvių kaltininko veiksmų alternatyvas – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. I. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nurodė esmines įvykio aplinkybes. Esant tokioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Teismas atsižvelgė ir į apelianto skunde nurodytą aplinkybę, kad pagrobti daiktai grąžinti savininkui (t. 2, b. l. 109).

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. I. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. I. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai, jis yra teistas 6 kartus (t. 1, b. l. 191-195), nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui. Kolegija atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, jei asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teismas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Kadangi bylos duomenys liudija, jog nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. I. padarė būdamas anksčiau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, neišnykus teistumui, todėl jis yra laikomas recidyvistu BK 27 str. 1 d. prasme, o recidyvistui pagal BK 56 str. nuostatas paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. I. už padarytą nusikaltimą laisvės atėmimo bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. I. bausmę, teisingai vadovavosi BK 61 str. 1-4 dalių nuostatomis, atsižvelgė ir į apelianto skunde nurodytas aplinkybes, kad jis savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti nusikaltimą bei nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių (BK 61 str. 4 d.), ir bausmę A. I. paskyrė mažesnę, nei BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – laisvės atėmimą 2 metams, kai šios bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 d. Kadangi nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, A. I. padarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 28 d. iki 2010 m. sausio 29 d., t. y. iki Šiaulių apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio priėmimo, teismas abiem minėtais nuosprendžiais A. I. paskirtas bausmes pagrįstai subendrino vadovaudamasis BK 63 str. 9 dalimi. Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors ankstesniais teismų nuosprendžiais pripažinus A. I. kaltu už nusikalstamų veikų padarymą, pastarojo atžvilgiu buvo taikomi jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, 1995 m. gruodžio 21 d. įstatymas „Dėl amnestijos“, 2000 m. balandžio 11 d. „Įstatymas dėl amnestijos akto“, tačiau tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo baudžiamuosius įstatymus, kas rodo susiformavusias pastarojo antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam A. I. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Nors medicininis pažymėjimas liudija, kad A. I. motina O. I. turi sveikatos problemų (t. 2, b. l. 92), tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad O. I. reikalinga nuolatinė kito asmens priežiūra ir kad ją prižiūri būtent A. I..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

n utaria:

atmesti nuteistojo A. I. apeliacinį skundą.