- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-06-03
- Bylos Nr.
- 2A-778-109/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Evaldas Burzdikas, Algirdas Remeika
- Pareiškėjas
- F. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos, K. K., L. A., K. E., N. A.
- Advokatai
- Raimondas Lignugaris
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 128.19pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko, Algirdo Remeikos,
dalyvaujant pareiškėjui F. K. , jo atstovui advokatui Raimondui Lignugariui, suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei N. Č. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo F. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-293-358/2009 pagal pareiškėjo F. K. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, K. K. , L. A. , K. E. , N. A. (K.) dėl juridinio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
2008 m. vasario 12 d. pareiškėjas F. K. kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas F. K. nuosavybės teise valdė 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jo tėvas F. K. (F. K. S.) iš (duomenys neskelbtini) 1941-02-25 su šeima: žmona K. E. E. ir vaikais K. M. , K. L. , K. F. , K. F. , K. P. , K. I. buvo perkeltas į Lietuvą. Įkeldintiems iš Lenkijos asmenims, Lietuvoje buvo suteikiamas žemės sklypas atitinkamai turėtam Lenkijoje. F. K. (duomenys neskelbtini) buvo suteiktas žemės sklypas. Jo tėvas F. K. turėjo 12,5 ha žemės ir dar buvo 8 ha žemės bendrasavininkis, kurią valdė kartu su J. G. . Kokiomis dalimis valdė, pasakyti negali, nėra išlikusių jokių dokumentų. Jam yra žinoma, kad tėvas J. G. žemę buvo išpirkęs, bet nespėjo sutvarkyti tam sandoriui reikiamų dokumentų, nes prasidėjo karas. Tie asmenys, iš kurių tėvas pirko žemę vaikų neturėjo, o J. G. mirė jau Lietuvoje. Mokesčiai už tą žemę buvo mokami Lenkijoje, dokumentų nėra išlikusių. 12,5 ha ir 8 ha buvo vienoje vietoje. Žemės prikimo-pardavimo metu jam buvo 10 metų (b. l. 1-4).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu pareiškimą atmetė, priteisė iš pareiškėjo 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai (b. l. 95-98). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų bei liudytojo parodymus, laikė labiau tikėtina, kad tarp F. K. ir bendraturčio J. G. pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Valstybinio archyvo Suvalkuose pateikti rašytiniai įrodymai neginčijamai įrodo aplinkybę, kad F. K. ir J. G. buvo 8 ha žemės bendraturčiai. Netiesioginiai įrodymai dėl buvusios sudarytos žemės dalies pirkimo-pardavimo sutarties yra nepakankami – neįrodoma nei kokia dalis buvo išpirkta, kuriais metais buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis ar kitos reikšmingesnės tokio sandorio aplinkybės. Pažymėtini ir prieštaravimai tarp pareiškėjo paaiškinimo ir liudytojo parodymų – pareiškėjas teigia, kad 12,5 ha ir 8 ha žemė buvo vienoje vietoje; liudytojas teigia, kad šie žemės sklypai buvo kitose vietovėse.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas F. K. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, pareiškimą patenkinti (b. l. 100-102). Nurodo, kad bylos medžiagoje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo tėvas F. K. su J. G. buvo 8 ha žemės sklypo savininkai. Liudytojas patvirtino, kad iš pasakojimų jam žinoma, jog pareiškėjo tėvas žemę iš J. G. buvo išpirkęs. Taigi nuosavybės faktas neginčijamas. Šią aplinkybę nustatė ir teismas. Priešingų aplinkybių byloje nustatyta nėra. Todėl, pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. 2 p. teismo išvados nėra pagrįstos įrodymais. Pagal archyvinę pažymą tiek tėvo nuosavybės teise turėtas 12,50 ha žemės sklypas, tiek 8,00 ha žemės sklypas valdytas nuosavybės teise su J. G. yra tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime. Suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovės paaiškinimas, kad pareiškėjas ir liudytojas buvome mažamečiai yra visiškai nepagrįstas, nes tėvas mirė, kai pareiškėjui buvo 40 metų, o kokį sklypą tėvas arė, sodino bulves ar kviečius jis tikrai negalėtų pasakyti, tačiau žino, kad žemę iš J. G. buvo išpirkęs. Teismas pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. 3 p., nenurodė argumentų, dėl kurių nevertino liudytojo parodymų ir šalių paaiškinimų. Apeliantas nurodo, kad savo teisių negali ginti nesant pakankamų įrodymų, o ginčas, pažeidžiant CPK 6 str. įtvirtintą teisingumo principą, liko neišspręstas ir teisingumas neįvykdytas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2009-02-04 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nustatė, kad netiesioginiai įrodymai dėl buvusios sudarytos žemės pirkimo-pardavimo sutarties yra nepakankami - neįrodo kokia dalis žemės buvo išpirkta, kuriais metais buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Akivaizdūs prieštaravimai tarp pareiškėjo ir liudytojų parodymų. Pareiškėjo nurodyti trys Suvalkų valstybinio archyvo pažymėjimai: 2003-03-18 Nr. 843-144/02, kuriame įrašytas F. K. kaip buvęs 9 ha žemės savininkas, 2006-07-28 Nr. 843-171/06, kuriame nurodomas F. K. kaip 12,5 ha savininkas ir 2007-09-11 Nr.843-171/06, kuriame nurodoma, kad F. K. buvo 12,50 ha savininkas, o 8 ha savininkai buvo F. K. ir J. G. . Remdamasis šiais duomenimis, pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas F. K. nuosavybės teise valdė 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Lenkijoje, tačiau pagal šiuos duomenis yra nurodomi skirtingi žemės plotai. Kauno apskrities viršininko administracija nesutinka su šiais pareiškėjo teiginiais ir mano, kad teismo sprendimas motyvuotas, teismas pilnai, objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, visus byloje pateiktus įrodymus, priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis).
Apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimą dėl netinkamo įrodymų įvertinimo bei materialinės teisės normų taikymo .
Pagal CPK 444 ir 445 straipsnių nuostatas teismas gali nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tik esant tokioms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas yra juridinis, t. y. nuo jo priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių prašomą nustatyti faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių reikiamų dokumentų arba negalima atkurti prarastų dokumentų. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti užklausimai Suvalkų valstybės archyvui dėl išlikusių dokumentų, tačiau buvo gauta informacija, kad archyviniai dokumentai nevisiškai išlikę. Bylos rašytiniais įrodymais (b.l. 18, 19, 23, 24, 46-48, 50-53, 56) nustatyta, kad egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo.
Apeliantas kelia įrodinėjimo problemą nurodytą CPK 176 straipsnyje, ir klausimą dėl byloje esančių įrodymų įvertinimo (CPK 185 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas -tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai - civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis Įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti visus įrodymus ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie konkrečių įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-78/2008).
Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo teismas įrodinėjimo procese turi būti aktyvus ir imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus bei spręsdamas įrodymų pakankamumo klausimą, turi atsižvelgti į tai, kad tokiose bylose įrodinėjimas turi tam tikrų ypatumų, kuriuos lemia tai, jog paprastai yra naudojami netiesioginiai įrodymai (esant tiesioginių rašytinių įrodymų, patvirtinančių konkretų faktą, asmenims, tikėtina, nereikėtų kreiptis į teismą dėl to fakto nustatymo).
Tikėtinumo taisyklės esmė - laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie lemia didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 straipsnyje suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Dėl įrodymų vertinimo taisyklės konkrečiose bylose kasacinis teismas jau yra pasisakęs (pvz., Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje G. S. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga" Raseinių filialas, bylos Nr.3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „AAA" v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje G. U. v. O. I, bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „K. L. " v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B, v. AB „Panevėžio duona", byla Nr. 3K-3-513/2004 (nutartis paskelbta biuletenyje Teismų praktika 23, p.13-18); ir kt). Taip pat kolegija pažymėjo, kad šios taisyklės taikymas yra priimtinas ir pateisinamas tik tais atvejais, kada byloje nėra surinkta pakankamai tiesioginių ar šalutinių įrodymų, kurių visuma teiktų pagrindą padaryti konkrečias ir neabejotinas išvadas dėl ginčo dalyko ar surinkti įrodymai yra prieštaringi, bet teismas turi apsispręsti dėl byloje darytinų išvadų ir priimti sprendimą dėl pareikšto reikalavimo, tačiau ši taisyklė neturėtų teikti pagrindo prielaidos forma daryti išvadas, kuriomis šalims nustatomos naujos pareigos ar sukuriamos teisės, kada tokių išvadų iš esmės nepagrindžia jokie įrodymai.
Apelianto nurodytas apeliacinio skundo argumentas, jog teismas šioje byloje netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles, todėl nepagrįstai netenkinto pareiškimo, pripažintinas pagrįstu ir štai dėl ko:
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašė nustatyti jo tėvo F. K. S. 8 ha žemės sklypo valdymo nuosavybės teise faktą, nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu nurodydamas 1939 metų pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį pareiškėjo tėvas F. K. išpirko iš savo sesers vyro J. G. jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausiusią žemės sklypo dalį. Šiam faktui patvirtinti pareiškėjas rašytinių įrodymų nepateikė. Žemės valdymo nuosavybės teise faktas byloje buvo grindžiamas pareiškėjo F. K. , suinteresuoto asmens L. A. paaiškinimais, liudytojo S. P. parodymais, iš dalies archyvo pažymomis.
Liudytojas S. P. parodė, kad jis vaikystėje gyveno su pareiškėjo šeima tame pačiame Bialogora kaime Suvalkų krašte. Pareiškėjo tėvas F. K. buvo 12,5 ha žemės savininkas ir bendrai su J. G. valdė 8 ha žemės ir žino, kad pareiškėjo tėvas prieš karą išpirko J. G. priklausančią žemės sklypo dalį, ir vienas dirbo 8 ha žemės sklypą.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad suinteresuotas asmuo šio liudytojo parodymų nepaneigė bei nepateikė įrodymų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl šio liudytojo nurodytų aplinkybių egzistavimo.
Tai, kad liudytojas tiksliai nebeprisimena ar 1937 m., ar 1939 metais pareiškėjo tėvas išpirko iš J. G. jam priklausiusią sklypo dalį, negalima teigti, jog jo parodymais dėl ginčo dalyko negalima remtis.
Teismas neteisingai interpretavo ir įvertino liudytojo S. P. parodymus (b.l. 92,93) konstatuodamas, kad šio liudytojo parodymai prieštarauja pareiškėjo F. K. paaiškinimams dėl 8 ha žemės sklypo buvimo vietos.
Pareiškėjas F. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad J. G. buvo jo tėvo sesers vyras, šeimoje jie vaikų neturėjo, tėvo sesuo ir J. G. mirė Lenkijoje, 12,5 ha ir 8 ha sklypai buvo vienas šalia kito.
Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjas, vykdydamas Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-06-19 raštą Nr. 337, siekiant išsiaiškinti bendrasavininkiams-jo tėvui ir J. G. priklausančias nuosavybės dalis 8 ha žemės sklype, pakartotinai kreipėsi į Suvalkų valstybinį archyvą. Iš archyvo pažymos matyti, kad pagal aktus, iš kurių buvo padarytas išrašas, negalima nustatyti bendrasavininkiams priklausančių nuosavybės dalių. Be to, neturi informacijos kas paveldėjo ir kokiomis dalimis 30 ha žemės iš S. K. ( b.l. 56).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Suvalkų valstybinio archyvo pažymas, iš kurių matyti, kad F. K. buvo 8 ha žemės sklypo bendrasavininkis su J. G. , pareiškėjo F. K. paaiškinimus, liudytojo S. P. parodymus, Kauno apskrities Žemės tvarkymo departamento Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-10-15 raštą Nr. 629 į pareiškėjo advokato užklausimą, kuriame nurodyta, kad nei J. G. , nei jo įpėdiniai nėra kreipęsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilkijos apylinkių seniūnijoje Kauno rajone, sprendžia, kad virš nurodytų įrodymų pagrindu labiau tikėtina, kad pareiškėjo tėvas 1939 m. išpirko iš J. G. jam priklausančią nuosavybės teise žemės sklypo dalį 8 ha žemės sklype, kurio bendrasavininkiais buvo pareiškėjo tėvas ir J. G. , todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškimą patenkinti. (CPK 444 str. 2d. 5 p., 326 str. 1d.2p.).
Patenkinus apeliacinį skundą, atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas paduodamas pareiškimą sumokėjo 115 Lt žyminio mokesčio ( b.l. 22), o paduodamas apeliacinį skundą sumokėjo 128 Lt žyminio mokesčio (b.l. 112), todėl patenkinus apeliacinį skundą, iš suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos priteistina pareiškėjui F. K. 243 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 39,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 93 str. 1d. 1p., 88 str. 1d. 3p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti.
Panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pareiškimą patenkinti.
Nuosavybės teisės atkūrimo į žemę tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo F. K. a/k (duomenys neskelbtini) tėvas F. K. S. nuosavybės teise valdė 8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Lenkijoje.
Iš suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos priteisti pareiškėjui F. K. 243 Lt sumokėto žyminio mokesčio bei 39,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.