Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-03-01 · Civilinė byla Nr. 2S-110-340/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-01-31Alytaus apylinkės teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2011-03-01Vilniaus apygardos teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2012-12-28Alytaus apylinkės teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-01
Bylos Nr.
2S-110-340/2011
Teisminio proceso Nr.
2-09-3-00425-2010-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Atsakovas
UAB „Apari“
Ieškovas
Lietuvos gretutinių teisių asociacijos, Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros
Kategorijos
  • 110.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-110-340/11Teisminio proceso Nr.: 2-09-3-00425-2010-8Procesinio sprendimo kategorija: 110.5; 122.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. kovo 1 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,kolegijos teisėjų A. Auruškevičiaus, A. Maciejevskio,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Apari“ atskirąjį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) ir Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros (LATGA-A) ieškinį atsakovui UAB „Apari“ dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo ir atlyginimo sumokėjimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimo ir atlyginimo sumokėjimo; prašė priteisti iš atsakovo kompensacijas už neteisėtą autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą patalpose; įpareigoti atsakovą paskelbti informaciją apie teismo priimtą sprendimą spaudoje; uždrausti atsakovui vykdant veiklą naudoti autorių bei gretutinių teisių objektus nemokant teisės aktų nustatyto atlyginimo; priteisti procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Druskininkų m. apylinkės teismas 2010-04-23 nutartimi prašymą tenkino iš dalies, ieškovų turtinių reikalavimų užtikrinimui taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo atsakovo UAB „Apari“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą reikalavimo 13 000 Lt apimtyje; kitoje dalyje prašymą atmetė.

Šalies argumentai

Ieškovai pateikė prašymą pakeisti 2010-04-23 Druskininkų miesto apylinkės teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones kitomis ir ieškinio sumai areštuoti atsakovo pinigines lėšas, jų nesant kilnojamąjį turtą ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančius pas jį ar trečiuosius asmenis.

Parengiamojo posėdžio metu atsakovo atstovas su pareikštu prašymu nesutiko, teismo prašė jį atmesti, nurodė, kad piniginių lėšų areštas sutrikdytų bendrovės veiklą.

Druskininkų m. apylinkės teismas 2010-08-04 nutartimi prašymą tenkino iš dalies; pakeitė 2010-04-23 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones (turto arešto akto Nr. 0710002097); ieškovų Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) ir Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūros (LATGA-A) turtinių reikalavimų užtikrinimui papildomai taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Apari“ piniginių lėšų areštą reikalavimo – 13 000 Lt apimtyje; nurodė, kad leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovais Lietuvos gretutinių teisių asociacija (AGATA) ir Lietuvos Autorių Teisių Gynimo Asociacijos Agentūra (LATGA-A); nesant atsakovo sąskaitose piniginių lėšų arba jų esant nepakankamai, reikalavimo – 13 000 Lt apimtyje, areštuoti atsakovo turtines teises, esančias pas jį ar kitus trečiuosius asmenis. Teismas nustatė, jog 2010-04-23 nutartimi iš dalies patenkinus ieškovų prašymą, pareikštų reikalavimų užtikrinimui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir areštuotas atsakovo kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas reikalavimo – 13 000 Lt apimtyje. Antstolei nustačius, kad skolininkas UAB „Apari“ jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neturi, priimtas aktas dėl išieškojimo negalimumo ir vykdomoji byla užbaigta. Kadangi Druskininkų m. apylinkės teismo 2010-04-23 nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis nebus pasiekti tikslai, numatyti CPK 144 str. 1 d., todėl teismas sprendė, jog būtina jas pakeisti. Ieškovai reiškia turtinio pobūdžio reikalavimą dėl kompensacijos už neteisėtą autorių teisių ir gretutinių teisių objektų naudojimą, bendra reikalavimo suma yra pakankamai didelė – 13 000 Lt. Ieškovo prašymas dalyje dėl sąskaitose esančių piniginių lėšų arešto reikalavimo apimtyje tenkintas, nurodant, kad leidžiama iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su kreditoriumi. Siekiant nepažeisti įstatyme įtvirtinto ekonomiškumo principo, atsakovo turtinės teisės, priklausančios atsakovui ar esančios pas jį ar trečiuosius asmenis reikalavimo sumoje areštuotinos tik tada, kai areštuotose atsakovo sąskaitose nėra piniginių lėšų arba jų nepakanka ieškovo reikalavimui užtikrinti.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Druskininkų m. apylinkės teismo 2010-08-04 nutartį. Apelianto nuomone, teismas neatsižvelgdamas į atsakovo pareikštus prieštaravimus, pateiktus argumentus bei motyvus, kuriais atsakovas grindė nesutikimą keisti 2010-04-23 nutartį, netinkamai taikė CPK 146 str. 1 d., 151 str. Nurodo, kad ieškovui nemotyvavus savo prašymo bei nepateikus jokių faktinių duomenų ir įrodymų, pagrindžiančių realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo mokumu, o tuo pačiu nenustatė realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Nurodo, jog teismas, leisdamas piniginių lėšų areštą, neproporcingai suvaržė atsakovo teises. Apelianto veikla – turizmo paslaugų ir su jomis susijusių paslaugų teikimas klientams; šioms paslaugoms teikti apeliantas yra sudaręs sutartis, kurioms nutrūkus, apelianto veikla pasidarytų neįmanoma. Nurodo, jog veikla neduoda tiek pajamų, kiek jų prašo priteisti ieškovai, žala nereali – neadekvati gaunamoms pajamoms. Laikinosios apsaugos priemonės faktiškai sustabdys apelianto vykdomą ūkinę veiklą, nes gaunamomis pajamomis negalės atsiskaityti su tiekėjais, bus priverstas nutraukti darbo sutartis. Nurodo, kad neatidėjus parengiamojo posėdžio buvo pažeistos apelianto teisės, kadangi posėdis įvyko nedalyvaujant apelianto atstovui, nors buvo pateiktas prašymas atidėti parengiamąjį posėdį, o pats apelianto vadovas, neturėdamas teisinių žinių, negalėjo tinkamai atstovauti. Taip pat nurodo, jog iki perengiamojo posėdžio nebuvo pranešta apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, todėl pažeista CPK 146 str. 1 d. Apeliantas nurodo, kad parengiamojo teismo posėdžio metu buvo įteikti ieškovo pateikti papildomi dokumentai; apelianto vertinimu, registruotos siuntos įteikimo pranešime galimai suklastotas asmens, kuriam įteiktas pranešimas prašymas; pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo parašo suklastojimo; jeigu bus nustatyta, kad pateiktas dokumentas suklastotas ar suklastotas dokumentas panaudotas – tai galės būti pagrindu ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašo Druskininkų m. apylinkės teismo 2010-08-04 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neteisingai aiškina laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai atsakovo nemokumo naštos įrodinėjimą perkeldamas ieškovui. Nurodo, kad tai, jog apeliantas pakankamai ilgą laiką nevykdo įstatyminės pareigos parodo jo požiūrį į savo pareigų privalomumą bendrą teisinių santykių suvokimą arba tai, kad turi rimtų finansinių sunkumų, kas sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nurodo, jog ieškinio suma atsižvelgiant į šalies ekonominę situaciją bei atsakovo vykdomos veiklos pobūdį, tai, kad jis neturi jokio kilnojamojo, nekilnojamojo turto, laikytina didelės apimties ir šios aplinkybės pakankamas pagrindas išvadai, kad reikalinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos tik ieškinio sumai, ją viršijančiomis lėšomis apeliantas gali laisvai disponuoti, be to leidžiama mokėti atlyginimus darbuotojams. Nurodo, kad CPK 146 str. nenustato termino, per kurį turi būti pranešama apie prašymą pakeisti laikinąją apsaugos priemonę.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Vadovaudamasis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kolegija pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 str. 1 d.).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas kaip ieškovų reikalavimų užtikrinimo priemonę 2010-04-23 nutartimi areštavo atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, paaiškėjus, kad atsakovas tokio turto neturi, ieškovai pateikė prašymą imtis kitų laikinųjų apsaugos priemonių – piniginių lėšų arešto. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 146 str. 1 d. teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo institutas atlieka tiek ieškovo, tiek atsakovo teisių apsaugos funkciją: jei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nėra efektyvios ar pakankamos būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, ieškovas gali prašyti jas pakeisti kitomis, ir priešingai, jei pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ar mastas yra pernelyg varžantys atsakovo interesus, atsakovas gali pateikti prašymą taikyti kitas jo siūlomas laikinąsias apsaugos priemones arba sumažinti jų mastą.

Laikinosios apsaugos priemonės pakeitimas iš esmės reiškia dviejų procesinių sprendimų priėmimą: vienos laikinosios apsaugos priemonės panaikinimą bei kitos taikymą. Parenkant naują laikinąją apsaugos priemonę, taikomos tos pačios taisyklės kaip ir laikinosios apsaugos priemonės taikymo atveju, išskyrus vykdymo ypatumus, todėl procedūra (kitos šalies informavimas, įrodymų rinkimas) ir nutarties turinys yra analogiški kaip ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju.

Kolegija nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 146 str. 1 d. numatytą pareigą informuoti apie prašymą pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita. Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo buvo sprendžiamas parengiamojo posėdžio metu, vienas iš apelianto atstovų – direktorius P. R., dalyvavo posėdyje, išreiškė savo nuomonę dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo – jog piniginių lėšų areštas sutrikdys bendrovės veiklą, atsiskaitymus su valstybės biudžetu (b.l. 33). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į tai jog CPK 146 str. 1 d. numatyto informavimo tikslas suteikti galimybę byloje dalyvaujantiems asmenims teikti prieštaravimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tokia galimybė nagrinėjamu atveju suteikta buvo ir apeliantas ja pasinaudojo, be to, atskirasis skundas taip pat grindžiamas argumentu, jog piniginių lėšų areštas sutrikdys bendrovės veiklą, kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti apelianto nurodomą CPK 146 str. 1 d. pažeidimą. Kolegija taip pat pažymi, kad parengiamasis posėdis buvo atidėtas, kaip to prašė atsakovo atstovas, todėl nesutiktina su apelianto argumentais dėl CPK 12, 15, 17, 58, 161 str. pažeidimų.

Pateikus išieškojimo negalimumo aktą (b.l. 10) bei patvarkymą dėl vykdomosios bylos užbaigimo (b.l. 9), konstatuotina, kad įrodyta laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo būtinybė. Ieškovai prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę argumentavo ir tuo, jog atsakovui nemokant atlyginimo autorių ir gretutinių teisių subjektams daroma nepataisoma žala, ir netgi teismui priėmus sprendimą, kuriuo ieškinys būtų tenkintas, pilnai ištaisyti padarytos žalos nebus įmanoma, todėl manytina, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu; atsakovas nereaguoja į raginimus, nevykdo teisės aktuose nurodytų pareigų, todėl tikėtina, kad sieks išvengti išieškojimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atmestini apelianto argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo. Kolegija sutinka, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, galimai palankaus ieškovams, įvykdymui, todėl yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui bei pakeitimui.

Kolegija pažymi, kad CPK 145 str. 2 d. nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo šių principų taikymo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės taikytos ieškinio ribose – 13 000 Lt apimtyje. Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į minėtus principus, įvertino, kokia apimtimi leisti atsakovui disponuoti turimu turtu ir (ar) lėšomis, kam ir kokio dydžio mokėjimai gali būti atliekami, bei kaip laikinosios apsaugos priemonės paveiks trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, atsižvelgė į apelianto atstovo posėdžio metu išdėstytus argumentus dėl įmonės ūkinės veiklos suvaržymo ir leido iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei (valstybinei mokesčių inspekcijai, valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai), atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovais.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikia paslaugų sutartis su trečiaisiais asmenimis, argumentuoja, kad joms nutrūkus, jo veikla pasidarys neįmanoma. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad piniginių lėšų areštas taikytas tik ieškinio sumai, todėl piniginėmis lėšomis, viršijančiomis 13 000 Lt, apeliantas gali disponuoti laisvai ir atsiskaitinėti su trečiaisiais asmenimis; savo turtinei padėčiai pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų, todėl kolegija negali įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių santykio su jo turtine padėtimi. Taip pat kolegija pažymi, kad atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiti skolininko kreditoriai (žemės ūkio produkcijos, elektros, skalbimo, vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo, baseinų priežiūros, gydomųjų procedūrų ir sutartimis neįvardintų prekių tiekėjai) nėra silpnesnioji sutartinių teisinių santykių su skolininku šalis ir negali turėti jokių išskirtinių teisių ieškovų atžvilgiu: suteikus šioje situacijoje teisę atsakovui atsiskaityti su visais šiais asmenimis (net ir atliekant einamuosius mokėjimus, tiesiogiai susijusius su įmonės ūkine–komercine veikla), būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nepagrįstai nukentėtų ieškovų teisės bei teisėti interesai.

Kolegija nepasisako dėl apelianto argumentų, susijusių su parengiamojo posėdžio metu pateiktais dokumentais bei dėl galimo dokumento klastojimo, kadangi tai nesusiję su skundžiamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo teisėtumu ir pagrįstumu, šie klausimai spręstini bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Todėl atskirasis skundas atmetamas, paliekant 2010-08-04 Druskininkų m. apylinkės teismo nutartį nepakeistą (CPK 337 str. 1 p.).

Iš apelianto (atsakovo) UAB „Apari“ valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 9,85 Lt (b.l. 41) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

nutarė:

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Apari“ 9,85 Lt (devynis litus, 85 centus) pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui, sumokamų banke į Surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Kolegijos pirmininkė T. ŽukauskienėTeisėjai A. AuruškevičiusA. Maciejevski