- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- I-441-279/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00170-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- J. F.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. F. (J.F.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas J. F. (J.F.) (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovei Lietuvos valstybės atstovaujančio Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos AVPK) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką proceso šalims pranešta tinkamai (b. l. 80-91).
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Utenos AVPK), priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje, atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. kovo 9 d. jis buvo laikomas įvairiose Utenos AVPK areštinės kamerose, pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 8 ir 14 straipsnių nuostatas. Pareiškėjo paaiškinimais, jis buvo laikomas 15 – 16 kv. m ploto kamerose, kuriose buvo 3 – 5 kalinamieji. Kiekvienoje kameroje buvo stalas ir kėdės, užėmę po 1 kv. m ploto, po tris gultus, užimančius 6 kv. m ploto, tualetai atviri, užimantys po 2 kv. m ploto, todėl vienam asmeniui tekęs plotas svyravo nuo 1,5 kv. m iki 3 kv. m. Taip pat nurodė, kad kiekvienoje kameroje tualetas buvo atviras, įrengtas kamerų viduje; kamerose trūko ventiliacijos, stipriai dvokė, kadangi kalinamieji rūkė kamerose esančiuose tualetuose. Teigė, jog naudojantis tualetu visada buvo matomas kitų kameroje laikomų asmenų ir pareigūnų, dėl to nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Kameroje apšvietimas buvo netinkamas, pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemeliuose trukdavo tik vieną valandą, į pasivaikščiojimų kiemelį, kurių plotas svyravo nuo 10 kv. m iki 20 kv. m. būdavo vedami visi kameroje laikomi asmenys. Čiužiniai, patalynė buvo blogos būklės, nešvarūs. Rūbus turėjo skalbti rankomis šaltu vandeniu kamerose esančiose kriauklėse. Kamerose nebuvo karšto vandens. Naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę 10 min, dušų purkštukų buvo du, todėl pareiškėjas dažnai nesuspėdavo nusiprausti. Pareiškėjas nurodė, jog maistas buvo gaminamas ir teikiamas blogomis sąlygomis, jis buvo nekokybiškas, jo trūko. Artimųjų maisto perdavimai ir siuntiniai buvo uždrausti, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gauti papildomo maisto, jog galėtų kompensuoti nepasitenkinimą teikiamu maistu; taip pat nebuvo parduotuvės, jog galėtų nusipirkti papildomo ar trūkstamo maisto. Ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine buvo draudžiami, nebuvo ilgalaikių pasimatymų kambarių, todėl dėl artimų santykių su sugyventine nebuvimo jis nuolat kentėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kalinimo metu nebuvo įdarbintas, todėl negavo pajamų. Sveikatos priežiūra buvo organizuojama blogai, todėl pablogėjo sveikatos būklė. Paaiškino, jog ne visi medikamentai buvo išduodami nemokamai, todėl juos turėjo pirkti už asmenines lėšas, tačiau jų neturėjo. Taip pat nebuvo išduodami nemokami rūbai, avalynė, todėl jis buvo laikomas be reikalingos avalynės ir rūbų. Tualetinio popieriaus būdavo išduodama tik po vieną ritinėlį, kurio užtekdavo 4 dienoms, papildomai įsigyti jo negalėjo, artimiesiems perduoti tualetinį popierių buvo draudžiama, todėl jo nuolat trūko. Būtiniausi higienos reikmenys (dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi pasta) nebuvo išduodami, artimiesiems šiuos reikmenis taip pat buvo draudžiama perduoti, dėl to pareiškėjas negalėjo laikytis būtiniausios kasdienės higienos. Skambučiai telefonu bei pašto paslaugos nebuvo apmokamos. Šilti pledai buvo uždrausti, todėl naktimis būdavo šalta. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį, jog areštinėje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. ilgiau nei 5 paras. Pareiškėjas nurodė, kad prašomą priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis kildina ne iš nacionalinių teisės aktų, bet iš Konvencijos 3, 8, 14 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjo paaiškinimais neturtinė žala pasireiškė pablogėjusia sveikata, pareiškėjas pasidarė dirglus, jautė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, baimę, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės.
Atsiliepimas
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad Utenos AVPK areštinės kamerose pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. kovo 9 d., iš viso 108 dienas, vienas arba su vienu, dviem asmenimis. Atsakovės atstovas paaiškino, kad kamerose yra 2-3 lovos, stalas, kėdutės, spintelės, įrengtas sanitarinis mazgas, atskirai įrengtas praustuvas. Pažymėjo, kad Utenos AVPK areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 125 cm aukščio pertvara, vietoje unitazo – tupykla. Sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, sanitarinio mazgo zonoje įrengta šalinimo sistema. Karštas vanduo yra dušinėse, kuriomis areštinėje laikomi asmenys naudojasi pagal nustatytą tvarką ir laiką. Atsakovės atstovas atkreipė dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu neteikė skundų dėl to, kad policijos pareigūnai ar kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys stebėjo jį naudojantis sanitariniu mazgu. Paaiškino, jog vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma įvairiais būdais, įskaitant ir periodinį (kas 10-15 min.) asmenų, esančių areštinės kameroje, stebėjimą. Taip pat pažymėjo, kad vertinant pareiškėjo teisių pažeidimus, turi būti atsižvelgiama į tai, jog dėl ribojimų, kurie neišvengiamai susiję su laisvės apribojimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir kamerose laikomų asmenų saugumu. Utenos AVPK paaiškinimais, Utenos AVPK kameros vėdinamos dvejopai: natūraliu būdu per languose įrengtas orlaides ir mechaniniu būdu – ištraukiamojo tipo, ventiliacija įjungiama tris kartus kasdien pagal informaciniame stende nurodytą ventiliacinės sistemos įjungimo grafiką. Vėdinimo sistemos Utenos AVPK areštinėje įrengtos nuo 1997 m. rugsėjo 4 d. areštinės pastatymo. 2011 m. gegužės mėnesį areštinės kamerose buvo įrengti plastikiniai langai, kuriuose yra vertikali orlaidė. Atsakovės atstovo teigimu, tokia langų konstrukcija leido pareiškėjui pagal poreikį atidaryti orlaidę ir vėdinti patalpas. Atsakovės atstovo paaiškinimais, vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kiekvieną diena 1-2 kamerose laikomi asmenys išvedami pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius 1 valandai. Taip pat nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje asmenys laikomi laikantis izoliavimo reikalavimų: rūkantys atskirai nuo nerūkančiųjų. Atkreipė dėmesį, kad žodiniu asmens prašymu jis yra laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų. Atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo nebuvo gautas rašytinės formos prašymas laikyti jį kartu su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato reikalavimų areštinėse įrengti taksofonus, kambarius dėl asmeninių pasimatymų, socialiniams ryšiams su sugyventine palaikyti, taip pat ir parduotuvės. Utenos AVPK areštinėje dirba medicinos slaugytoja, kuri suteikia medicininę pagalbą, išrašo reikalingus vaistus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi tik dėl galvos skausmo, jam buvo išduoti vaistai. Atsakovės atstovė taip pat pažymėjo, kad Utenos AVPK areštinėje maistas yra tiekiamas 3 kartus per dieną, jis atitinka teisės normas, susijusias su maisto kokybe ir kiekiu. Atsakovės atstovės paaiškinimais, areštinėje laikomiems asmenims paprašius, jiems visuomet yra išduodamas tualetinis popierius, tačiau kitas higienos priemones asmenys privalo turėti patys. Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, atsakovės atstovas paaiškino, kad Utenos AVPK areštinė yra laikino sulaikymo statusą turinti įstaiga, todėl joje laikomiems asmenims neprivaloma sudaryti sąlygas užsiimti darbine, atlyginti veikla. Areštinės kamerose laikomiems asmenims paprašius, jiems išduodamas pledas, avalynė ar drabužiai, taip pat suteikiamos nemokamos pašto paslaugos, tačiau pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje laikotarpiu jis tokio prašymo nebuvo pateikęs (b. l. 64-65).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Utenos AVPK pareigūnų veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2017 m. kovo 9 d., atlyginimo. Lietuvos valstybei atstovaujantis Utenos AVPK atsiliepime nurodė bei pateikė rašytinius duomenis apie tai, kad pareiškėjas į Utenos AVPK areštinę buvo pristatytas 2015 m. balandžio 15 d. ir periodiškai joje laikomas iki 2017 m. kovo 10 d., iš viso – 124 dienas. Vadovaujantis byloje surinktais duomenimis, nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų jo laikymo sąlygų Utenos AVPK areštinėje skirtingais laikotarpiais nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. kovo 10 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnis). Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos įtvirtina viešosios civilinės atsakomybės specifiką, kuri pasižymi tuo, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, kurios civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinį kodeksą 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, jog tam, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai arba neteisėtas neveikimas, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų arba neteisėto neveikimo ir pareiškėjo patirtos žalos. Vadinasi, sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo ginčo ir formuluojamo reikalavimo pagrįstumo, pirmiausia, teismui kyla pareiga nustatyti, ar Utenos AVPK ir jo pareigūnų veiksmai (arba neteisėtas neveikimas) deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo prasme laikytini neteisėtais.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, visų pirma, savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat tai, jog ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose buvo laikomas ilgiau nei 5 dienas.
Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnio (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d.) 2 dalis įtvirtino nuostatą, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusi nauja Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies redakcija įtvirtino iš esmės analogiško turinio nuostatą, išskyrus tai, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje ne ilgiau kaip penkiolika parų, kol bus atliekami procesiniai veiksmai, kurių negalima atlikti šiems asmenims esant tardymo izoliatoriuje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, kad būtų galima atlikti procesinius veiksmus, jeigu procesinių veiksmų atlikimo negalima užtikrinti suimtiesiems esant tardymo izoliatoriuje arba dėl suimtųjų dalyvavimo bylų nagrinėjime teisme.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr.V-820patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009), kuri galiojo iki 2015 m. spalio 31 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 7 punktas (2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-21 redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. sausio 24 d.) nustatė, kad Areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės) (ginčui aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 13 d.) bei nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – ir policijos areštinės) uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Pagal aptariamo punkto nuostatą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Reikalavimus ilgalaikio sulaikymo patalpoms nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. spalio 11 d. įsakymu Nr.V-492 patvirtinti Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai (toliau – ir Reikalavimai), (pakeisti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263) kurių 32.1. punkte numatyta, kad laikino sulaikymo patalpos bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kvadratiniai metrai. Atkreiptinas dėmesys, jog šis reikalavimas yra taikomas sulaikymo patalpos plotui, o ne ploto normai tokioje patalpoje laikomam asmeniui. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą bylojeTrepashkinpriešRusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą bylojeLogothetis ir kt. priešGraikiją).
Vadovaujantis Utenos AVPK byloje pateiktų Asmens paskirstymo į kameras išrašų duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2015 metais Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. kameroje Nr. 12 (16,29 kv. m) (iki 2015 m. balandžio 17 d. 17 val. 37 min. – vienas, vėliau, t. y. nuo 2015 m. balandžio 17 d. 17 val. 37 min. iki 2015 m. balandžio 21 d. 17 val. 59 min. – dviese, o nuo 2015 m. balandžio 21 d. 17 val. 59 min. iki 2015 m. balandžio 22 d. 13 val. 7 min. – trise); nuo 2015 m. liepos 1 d. 15 val. 51 min. iki 2015 m. liepos 8 d. 10 val. 41 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8 (iki 2015 m. liepos 1 d. 17 val. 17 min. pareiškėjas buvo laikomas su vienu asmeniu, o vėliau iki 2015 m. liepos 3 d. 13 val. 00 min. – su dviem asmenimis ir iki tos pačios dienos 17 val. 44 min. su vienu asmeniu, ir po to iki 2015 m. liepos 8 d. 10 val. 41 min. – su dviem asmenimis);nuo 2015 m. liepos 13 d. 10 val. 15 min. iki 2015 m. liepos 13 d. 11 val. 34 min. pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje Nr. 2 (16,81 kv. m) su trimis asmenimis; nuo 2015 m. liepos 13 d. 11 val. 34 min iki 2015 m. liepos 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5 (17,16 kv. m) (nuo 2015 m. liepos 13 d. 11 val. 34 min. iki tos pačios dienos 18 val. 7 min. – su vienu asmeniu; po to iki 2015 m. liepos 15 d. 20 val. 39 min. buvo laikomas vienas, o vėliau iki 2015 m. liepos 20 d. 10 val. 28 min. – dviese ir nuo tos pačios dienos 10 val. 31 min. – trise) (b. l. 14-15; 21).
Minėtųjų pareiškėjo paskirstymo į kameras išrašų duomenys patvirtina, kad 2016 metais pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas: nuo 2016 m. sausio 13 d. 11 val. 45 min. iki 2016 m. sausio 13 d. 11 val. 56 min. – laikino sulaikymo patalpoje Nr. 2 su vienu asmeniu ir vėliau tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 8, kurioje iki 2016 m. sausio 18 d. 10 val. 27 min. buvo laikomas su dviem asmenimis; nuo 2016 m. sausio 27 d. 14 val. 43 min. iki 2016 m. vasario 1 d. 12 val. 17 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3 (17,08 kv. m) (iki 2016 m. sausio 27 d. 15 val. 2 min. šioje kameroje pareiškėjas buvo laikomas vienas, o vėliau iki tos pačios dienos 15 val. 8 min. – dviese, o po to iki 2016 m. sausio 28 d. 18 val. 58 min. – trise, vėliau iki 2016 m. vasario 1 d. 10 val. 12 min. pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su trimis asmenimis ir nuo 2016 m. vasario 1 d. 10 val. 12 min. iki 2016 m. vasario 1 d. 12 val. 17 min. – trise) ir toliau nuo 2016 m. vasario 1 d. 12 val. 18 min. iki 2016 m. vasario 3 d. 11 val. 31 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 4 (17,16 kv. m) su dviem asmenimis; nuo 2016 m. kovo 9 d. 11 val. 54 min. iki 2016 m. kovo 14 d. 13 val. 12 min. pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 5 (17,16 kv. m); nuo 2016 m. kovo 14 d. 13 val. 13 min. iki 2016 m. kovo 21 d. 14 val.47 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3 (iki 2016 m. kovo 14 d. 13 val. 17 min. (t. y. 4 min.) – su dviem asmenimis, po to iki 2016 m. kovo 15 d. 15 val. 49 min. – su vienu asmeniu, ir vėliau iki 2016 m. kovo 16 d. 11 val. 42 min. – su dviem asmenimis, po to iki tos pačios dienos 11 val. 57 min. – vienas, o vėliau, t. y. iki 13 val. 39 min. – dviese, ir nuo tos pačios dienos 14 val. 8 min. iki kovo 21 d. 10 val. 8 min. – trise, o po to dviese, taip pat ir vienas) nuo 2016 m. kovo 21 d. 14 val. 48 min. iki 2016 m. kovo 23 d. 12 val. 47 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10 (18,49 kv. m) (iki 2016 m. kovo 23 d. 11 val. 25 min. – trise, po to iki tos pačios dienos 12 val. 46 min. – vienas ir vėliau iki 2016 m. kovo 23 d. 12 val. 47 min. – dviese); nuo 2016 m. kovo 23 d. 12 val. 48 min. iki 2016 m. balandžio 4 d. 12 val. 50 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5 (nuo 2016 m. kovo 23 d. 12 val. 48 min. iki 2016 m. kovo 30 d. 11 val. 38 min. – trise; vėliau – dviese); nuo 2016 m. gegužės 9 d. 11 val. 44 min. iki 2016 m. gegužės 9 d. 14 val. 9 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2 su dviem asmenimis; nuo 2016 m. gegužės 9 d. 14 val. 10 min. iki 2016 m. gegužės 13 val. 17 val. 24 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 5 (iki 2016 m. gegužės 9 d. 17 val. 55 min. – trise, o vėliau iki 2016 m. gegužės 13 d. 9 val. 15 min. – dviese, po to iki tos pačios dienos 11 val. 13 min. – trise, o vėliau – dviese, taip pat ir vienas); nuo 2016 m. gegužės 13 d. 17 val. 24 min. iki 2016 m. gegužės 20 d. 11 val. 31 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 7 (17,29 kv. m.) (iki 2016 m. gegužės 16 d. 11 val. 30 min. – trise, po to – dviese); nuo 2016 m. gegužės 23 d. 11 val. 22 min. iki tos pačios dienos 14 val. 21 min. pareiškėjas su vienu asmeniu buvo laikomas kameroje Nr. 1; nuo 2016 m. gegužės 23 d. 14 val. 22 min. iki 2016 m. birželio 3 d. 10 val. 32 min. kameroje Nr. 6 (17,29 kv. m) (iki 2016 m. gegužės 24 d. 17 val. 23 pareiškėjas buvo laikomas dviese, po to iki 2016 m. gegužės 27 d. 10 val. 49 min. – trise, o nuo 2016 m. gegužės 27 d. 10 val. 50 min. iki 2016 m. gegužės 30 d. 8 val. 41 min. – vienas ir tą pačią dieną nuo 8 val. 41 min iki 11 val. 32 – dviese, o po to iki 2016 m. birželio 3 d. 10 val. 30 min. – trise); nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. 10 val. 46 min. iki 12 val. 2 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu; nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. 12 val. 3 min. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. 10 val. 3 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10 (iki 2016 m. rugsėjo 5 d. 10 val. 25 min. su vienu asmeniu, o vėliau – su dviem asmenimis); nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. 11 val. 43 min. iki tos pačios dienos 17 val. 20 min. pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo patalpoje Nr. 2 su vienu asmeniu; nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. 17 val. 21 min. iki tos pačios dienos 17 val. 50 min. pareiškėjas taip pat buvo laikomas su vienu asmeniu kameroje Nr. 3; nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. 17 val. 51 min. iki 2016 m. rugsėjo 16 d. 11 val. 36 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 8 (iki 2016 m. rugsėjo 13 d. 16 val. 29 min. – su vienu asmeniu, o po to – su dviem asmenimis) (b. l. 15-23).
Iš byloje pateiktų duomenų taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2017 metais buvo laikomas: nuo 2017 m. sausio 9 d. 10 val. 28 min. iki 11 val. 23 min. laikino sulaikymo patalpoje Nr. 2 su dviem asmenimis; nuo 2017 m. sausio 9 d. 11 val. 24 min. iki tos pačios dienos 12 val. 2 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 10 su dviem asmenimis; nuo 2017 m. kovo 6 d. 11 val. 25 min. iki 14 val. 14 min. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 3 su dviem asmenimis, taip pat ir vėliau, t. y. nuo 2017 m. kovo 6 d. 14 val. 15 min. iki 2017 m. kovo 10 d. 11 val. 4 min. pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis kameroje Nr. 10 (b. l. 24-25).
Įvertinus byloje nustatytus duomenis, susijusius su pareiškėjo laikymu Utenos AVPK areštinės kamerose ginčo laikotarpiu, taip pat atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktus duomenis dėl Utenos AVPK areštinės kamerose esančio sanitarinio mazgo užimamo ploto, teismas sprendžia, kad keturias paras pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, t. y. pareiškėjui teko 4,01 kv. m., jį laikant kameroje Nr. 3 su trimis asmenimis nuo 2016 m. sausio 28 d. 18 val. 58 min. iki 2016 m. vasario 1 d. 10 val. 12 min.
Sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo, laikino sulaikymo patalpoje, atsižvelgiama į Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553, 39.5 punkto nuostatą, pagal kurią asmuo, laikinai (procesiniams veiksmams atlikti) pristatytas iš policijos areštinės ar kitų laisvės atėmimo vietų, kol neatliekami procesiniai veiksmai arba atlikus procesinius veiksmus, iki tol, kol asmuo bus išvežtas į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau kaip 5 valandas (neįskaičiuojamas laikas, kai buvo atliekami procesiniai veiksmai) uždaromas į laikino sulaikymo patalpas. Atsižvelgiant tai, jog teisės aktai nenustato ploto normos reikalavimo vienam asmeniui, laikomam policijos areštinės laikino sulaikymo patalpoje, tačiau pagal minėtųjų Reikalavimų 32.1. punktą, laikino sulaikymo patalpos bendras plotas turi būti ne mažesnis nei 5 kvadratiniai metrai bei įvertinus byloje nustatytus duomenis, kad Utenos AVPK areštinėje esančių laikino sulaikymo patalpų Nr. 1 ir Nr. 2 plotas yra atitinkamai 16,88 kv. m ir 16,81 kv. m (b. l. 10), teismas sprendžia, kad pareiškėjas Utenos AVPK areštinės laikino sulaikymo patalpoje buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų tokio tipo patalpoms taikytino ploto reikalavimų.
Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, kad Utenos AVPK areštinės kameroje jis buvo laikomas ilgiau nei 5 dienas, teismas atkreipia dėmesį, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies redakcija, įtvirtinanti reikalavimą asmenį ikiteisminio tyrimo metu prokuroro motyvuotu nutarimu, o bylos nagrinėjimo teisme metu teisėjo ar teismo motyvuota nutartimi iš tardymo izoliatoriaus perkelti (uždaryti) į teritorinės policijos įstaigos areštinę ne ilgiau kaip penkioms paroms, buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo Nr. I-1175 2, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 22, 23, 24, 27, 28, 30, 32, 34, 37, 38, 41, 42, 44 ir 48 straipsnių pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2016 m. balandžio 1 d. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu nuo minėtosios Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijos įsigaliojimo dienos, pareiškėjas Utenos AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birželio 3 d., nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d., nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2016 m. rugsėjo 16 d., taip pat ir nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d., nuo 2017 m. kovo 6 d. iki 2017 m. kovo 10 d. (b. l. 18-25). Nustatytieji duomenys patvirtina, kad Utenos AVPK areštinėje pareiškėjas ilgiau nei penkias paras buvo laikomas 4 kartus, t. y. nuo 2016 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. gegužės 20 d., nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birželio 3 d., nuo 2016 m. rugsėjo 2 d. iki 2016 m. rugsėjo 9 d. ir nuo 2017 m. sausio 9 d. iki 2017 m. sausio 23 d. Atsakovės atstovas byloje pateikė rašytinius įrodymus, t. y. Visagino miesto apylinkės teismo raštą ir nutartis, kurių pagrindu minėtuoju ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo etapuotas į Utenos AVPK areštinę. Iš Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio15 d. nutarties (baudžiamoji byla Nr. 1-3-844/2016) matoma, kad teismas nutarė pareiškėją pristatyti į Visagino miesto apylinkės teisme 2016 m. gegužės 24 d. 9 val. 30 min., 2016 m. gegužės 25 d. 9 val. 30 min., 2016 m. gegužės 27 d. 9 val. 30 min., 2016 m. gegužės 31 d. 9 val. 30 min. vyksiančius teismo posėdžius (b. l. 73). Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi (baudžiamoji byla Nr. 1-3-844/2016) nutarta pareiškėją pristatyti į Visagino miesto apylinkės teisme 2016 m. rugsėjo 5 d. 9 val. 30 min., 2016 m. rugsėjo 6 d. 9 val. 30 min., 2016 m. rugsėjo 7 d. 9 val. 30 min., 2016 m. rugsėjo 8 d. 9 val. 30 min., 2016 m. rugsėjo 12 d. 13 val., 2016 m. rugsėjo 14 d. 13 val. vyksiančius teismo posėdžius (b. l. 74), o 2016 m. spalio 14 d. nutartimi – į Visagino miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 10 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 11 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 12 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 13 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 17 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 18 d. 9 val. 30, 2017 m. sausio 19 d. 9 val. 30 min., 2017 m. sausio 20 d. 9 val. vyksiančius teismo posėdžius (b. l. 75-76). Įvertinęs šiuos duomenis, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas nepateikė rašytinių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo laikymą Utenos AVPK areštinėje kitais, nei pareiškėjo perkėlimas į Utenos AVPK areštinę dėl Visagino miesto apylinkės teisme vykstančių teismo posėdžių, laikotarpiais, t. y. kokiu pagrindu pareiškėjas buvo laikomas Utenos AVPK areštinėje iki 2016 m. birželio 3 d. po 2016 m. gegužės 31 d. 9 val. 30 min. vykusio teismo posėdžio, taip pat ir dėl pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje iki 2017 m. sausio 23 d., atsižvelgiant į tai, jog teismo posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas, įvyko 2017 m. sausio 20 d. Remdamasis šiais duomenis, teismas sprendžia, kad pareiškėjo laikymas Utenos AVPK areštinėje ilgiau nei penkias paras, nesant įrodymų pagrindžiančių tokį pareiškėjo laikymą, laikytinas pažeidžiančiu Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat teigė patyręs ir dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kuris, pasak pareiškėjo, buvo atviras, įrengtas kamerų viduje. Be to, pareiškėjo tvirtinimu, naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas nuo kartu su pareiškėju kameroje laikomų asmenų ir pareigūnų.
Areštinių veiklos taisyklių 6 punktas numato, kad į policijos areštines uždaryti asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų jiems saugią aplinką; turi būti užtikrinamos asmenų teisės ir teisėti interesai; su asmenimis, laikomais policijos areštinėse, turi būti elgiamasi taip, kad būtų išsaugota jų sveikata ir savigarba. Pagal Taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusios Higienos normos HN37:2009 20 punktas įtvirtino reikalavimą sanitarinio mazgo įrengimui, pagal kurį areštinės kameroje esantis sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų. Nagrinėjamu atveju sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti 125 cm pertvaromis (b. l. 10), tačiau sprendžiant dėl pareiškėjo privatumo užtikrinimo jam naudojantis sanitariniu įrenginiu, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta Taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.
Nagrinėjamo pareiškėjo nusiskundimo aspektu aktuali EŽTT praktika, pagal kurią privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (anglų kalba – minimumrights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr. 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją, 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas ir buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių, taip pat kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2009 m. kovo 12 d.sprendimasbyloje AleksandrMakarovprieš Rusiją, pareiškimoNr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d.sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimoNr. 41558/05). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtiesiems (nuteistiesiems) besinaudojant tualetu, jie gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-2567-662/2016). Utenos AVPK nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose buvo sudarytos sąlygos uždengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl absoliutus jo privatumo užtikrinimas, kai jo laisvė yra apribota, nėra objektyviai įmanomas. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (EŽTT 2005 m. spalio 6 d.sprendimas byloje Hirstprieš Jungtinę Karalystę, pareiškimoNr. 74025/01).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymuNr. 5-V-139, (toliau – ir Instrukcija) nustato į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką. Minėtosios Instrukcijos 38 punktas įtvirtina reikalavimą vykdyti policijos areštinėje laikomų asmenų periodišką stebėjimą. Vadovaujantis atsakovės atstovo rašytiniais paaiškinimais, Utenos AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtas „akutes“ periodiškai stebimi kas 10-15 minučių (b. l. 10-11). Tačiau teismo vertinimu, šie duomenys nepaneigia pareiškėjo teiginių, kad jam besinaudojant sanitariniame mazge įrengtu tualetu, jis buvo matomas areštinėje dirbusių pareigūnų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgdamas į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atskyrimas 125 cm sienele nuo likusio kameros ploto nelaikytinas pakankamu ir užtikrinančiu asmens privatumą. Nagrinėjamu aspektu esant konkretiems pareiškėjo nusiskundimams dėl privatumo pažeidimo ne tik nuo kitų kartu su pareiškėju kameroje laikomų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, Utenos AVPK nepateikus duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėją laikant Utenos AVPK areštinėje jo teisė naudotis tualetu privačiai buvo pažeista.
Pareiškėjas neturtinę žalą teigė patyręs ir dėl to, jog kamerose trūko ventiliacijos, stipriai dvokė, kadangi kalinamieji rūkė kamerose esančiuose tualetuose; taip pat nurodė, kad apšvietimas buvo blogas.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punktas numatė, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Policijos areštinės kamerų vėdinimo reikalavimus reglamentavo Higienos normos HN 37:2009 23 punktas, kuriame buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 17 punktas įtvirtino iš esmės analogiško turinio nuostatą – t. y., jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovės atstovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad Utenos AVPK areštinės kamerose yra dvejopo tipo ventiliacija: natūrali (per languose įrengtas orlaides) ir mechaninė ) ir mechaninė (ištraukiamojo tipo). Utenos AVPK taip pat nurodė, kad 2011 m. areštinės kamerose įrengti plastikiniai langai su vertikalia orlaide, todėl tokia langų konstrukcija sudarė sąlygas pareiškėjui pagal poreikį atidaryti orlaidę bei išvėdinti kamerą. Iš byloje pateikto Utenos visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 16 d. patikrinimo akto Nr. PT-114 ir Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos departamento (toliau – ir NVSC prie SAM Utenos departamentas) 2016 m. gruodžio 22 d. patikrinimo akto Nr. PA-9.-235 (21.14.3. 9.12) nustatyta, kad kamerose įrengta veikianti mechaninė ištraukiamoji – tiekiamoji ventiliacija (b. l. 26-31). Nustatytieji duomenys leidžia spręsti, kad ginčo laikotarpiu Utenos AVPK areštinėje vėdinimo sąlygos pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamai.
Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginio, jog Utenos AVPK areštinės kamerose laikomi asmenys rūkė kamerose esančiuose tualetuose, teismas pažymi, kad asmenų laikymą policijos areštinėje reglamentuojantys teisės aktai ginčo laikotarpiu nenustatė draudimo policijos areštinėje laikomiems asmenims rūkyti sanitarinio mazgo erdvėje. Atsižvelgiant į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas įtvirtino reikalavimą areštinės kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose įrengti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą, sprendžiama, kad areštinės kameroje laikomų asmenų rūkymas sanitariniuose mazguose, sudarė sąlygos greitesnei rūkymo metu susidariusių dūmų pašalinimo galimybei per oro šalinimo sistemą bei mažesnę jų sklaidą likusioje kameros patalpoje. Pasisakydamas dėl šio pareiškėjo nusiskundimo, teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė, jog jis buvo nerūkantis, be to, atsakovės atstovo paaiškinimais tokių duomenų pareiškėjas nei žodžiu, nei raštu nepateikė ir Utenos AVPK areštinės pareigūnams ar administracijai. Remiantis išdėstytu, daroma išvada, kad pareiškėjo teisės nagrinėjamu aspektu nebuvo pažeistos.
Reikalavimus policijos areštinės kameros natūraliam ir dirbtiniam apšvietimui ginčo laikotarpiu nustatė Higienos normos HN 37:2009 21 ir 22 punktai. Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Tuo tarpu policijos areštinės kameroje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx (22 punktas). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Byloje nėra duomenų, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Utenos AVPK areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būtų atlikti matavimai, susiję su apšvietimui keliamais reikalavimais. Kita vertus, sprendžiant dėl aptariamo pareiškėjo nusiskundimo pagrįstumo, atsižvelgiama ir į tai, jog pareiškėjas pareikšdamas nusiskundimus dėl netinkamo apšvietimo savo reikalavimo nedetalizavo bei nepaaiškino, dėl kokių priežasčių, ir kuriose kamerose, jo teigimu, apšvietimas buvo netinkamas, taip pat nenurodė, ar netinkamas buvo dirbtinis ar natūralus apšvietimas, kokias pasekmės jis sukėlė pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog nesant konkrečiai pareikšto nusiskundimo, atsakovės atstovas negali pateikti duomenų, susijusių su abstraktaus pobūdžio nusiskundimais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
Neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas kildina iš jo teisės į pasivaikščiojimą pasivaikščiojimų kiemelyje tinkamo įgyvendinimo. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimai pasivaikščiojimų kiemeliuose trukdavo tik vieną valandą, be to, pasivaikščioti į 10-20 kv. m ploto pasivaikščiojimo kiemelį, būdavo vedami visi kameroje laikomi asmenys.
Higienos normos HN 37:2009 16-17.4 punktai nustatė reikalavimus policijos areštinių pastatams, teritorijai. Higienos normos HN 37:2009 17 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinių teritorija turi būti tvarkinga, apželdinta ir aptverta, periodiškai valoma, šienaujama, jeigu dulka – drėkinama (17.1 punktas); teritorijoje turi būti įrengtas dirbtinis apšvietimas; tamsiuoju paros metu apšvietimo lygis žemės paviršiuje turi būti ne mažesnis kaip 20 lx (17.2 punktas); teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens (17.3 punktas); buitinių atliekų konteinerių aikštelės įrengiamos ne arčiau kaip 20 metrų iki policijos areštinės kamerų; aikštelės turi būti asfaltuotos arba betonuotos; konteineriai turi būti sandarūs, su dangčiais (17.4 punktas). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustatė reikalavimų kiemelių įrengimui.
Remiantis išdėstytu, matoma, kad Higienos norma HN 37:2009 neįtvirtino reikalavimų pasivaikščiojimo kiemų dydžiui, todėl pareiškėjo teiginiai dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo dydžio laikytini nepagristais.
Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte numato, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Taisyklių 54 punktą, policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pagal Areštinių veiklos taisyklių 55 punkto nuostatą, pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui kasdien buvo suteikta galimybė 1 valandą pasivaikščioti pasivaikščiojimų kiemelyje. Tai, jog ši pareiškėjo teisė Utenos AVPK areštinėje buvo įgyvendinama patvirtino ir pats pareiškėjas teismui pateiktame skunde. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė kasdien pasivaikščioti 1 valandą gryname ore buvo užtikrinta tinkamai.
Pareiškėjas teigė neturtinę žalą patyręs ir dėl to, jog Utenos AVPK areštinės kamerose nebuvo karšto vandens, rūbus reikėjo skalbti areštinės kamerose esančiose kriauklėse šaltu vandeniu. Be to, naudotis dušu buvo galima tik kartą per savaitę 10 min., atsižvelgiant į tai, jog dušų purkštukų buvo tik du, pareiškėjas teigė, kad jis dažnai likdavo nesiprausęs.
Higienos normos HN 37:2009 60 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiško turinio nuostatą įtvirtino ir Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas. Higienos normos HN 37:2009 20 punktas numatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, praustuvė. Karšto vandens tiekimas kamerose nereglamentuotas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Utenos AVPK areštinės kamerose sanitariniame mazge yra šaltas vanduo, o karštas vanduo yra dušinėse (b. l. 10, 12). Tai, jog karštas vanduo į dušus yra tiekiamas patvirtina ir NVSC prie SAM Utenos departamento 2016 m. gruodžio 22 d. patikrinimo akto Nr. PA-9-235 (21.14.3. 9.12) duomenys (b. l. 29-31).
Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Utenos AVPK areštinės administraciją skundais dėl neužtikrintos teisės nusiprausti duše, karšto vandens nebuvimo dušinėse, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama savo asmens higiena pasirūpinti pačiam areštinės kamerose šiam tikslui sanitariniuose mazguose įrengtais praustuvais. Byloje nenustačius aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinama teisė pasirūpinti savo asmens higiena, pareiškėjo teiginiai dėl jo teisių pažeidimo, vertinami kaip deklaratyvūs.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad čiužiniai, patalynė buvo blogos būklės, nešvarūs; šilti pledai nebuvo išduodami, todėl naktimis buvo šalta.
Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 82 punkte bei Higienos normos HN 37:2009 56 punkte įtvirtintais reikalavimais, policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Minėtoji Areštinių veiklos taisyklių 82 punkto nuostata taip pat nustatė, kad lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiško turinio nuostatą įtvirtino ir Higienos normos HN 134:2015 43 punkto nuostata. Remiantis Utenos visuomenės sveikatos centro 2015 m. liepos 16 d. patikrinimo akte Nr. PT-114 nustatytais patikrinimo duomenimis, sprendžiama, kad Utenos AVPK areštinėje laikomasi Areštinių veiklos taisyklių 82 punkte ir Higienos normos HN 37:2009 56 punkte nustatytų reikalavimų. Patikrinimo akte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi, švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais; lovos skalbiniai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, be ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (b. l. 26-28). Lovos skalbiniai, rankšluosčiai skalbiami UAB „Kagris“ skalbykloje pagal 2013 m. vasario 12 d. sudarytą skalbimo paslaugų teikimo Utenos sutartį Nr. 89IL-437 (b. l. 27). Atsakovės atstovas patvirtino, kad areštinėje laikomiems asmenims paprašius, išduodamas pledas, tačiau pareiškėjas tokio prašymo nebuvo pateikęs (b. l. 64). Byloje pateikto NVSC prie SAM Utenos departamento 2016 m. gruodžio 22 d. patikrinimo akto Nr. PA.9235(21.14.3. 9.12) duomenys taip pat patvirtina, kad Utenos AVPK areštinėje įrengtoje sanitarinėje švarykloje yra dezinfekavimo kameros patalpa, pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus žurnalas; lovos skalbiniai, rankšluosčiai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. (b. l. 29-31). Minėtame akte taip pat nustatyta, kad areštinėje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos skalbti asmeninius drabužius (b. l. 30). Nagrinėdamas bylą teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Utenos AVPK administraciją prašymais ir (ar) skundais dėl jo aprūpinimo netinkamos kokybės minkštuoju inventoriumi ar lovos skalbiniais. Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo aptariamus pareiškėjo nusiskundimus pripažinti pagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl netinkamos kokybės bei per mažo kiekio maisto. Pareiškėjo teigimu, artimųjų maisto perdavimai ir siuntiniai buvo uždrausti, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės gauti daugiau maisto, jog galėtų kompensuoti jo trūkumą, be to, Utenos AVPK areštinėje nebuvo parduotuvės, kurioje jis būtų galėjęs jo nusipirkti.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 9 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Policijos areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką įtvirtino Areštinių veiklos taisyklių IX skyriaus nuostatos. Pagal minėtųjų taisyklių 59 punkto nuostatas, asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis. Policijos areštinės viršininkas turi imtis priemonių nustatytu laiku duoti policijos areštinėje laikomiems asmenis tinkamai paruoštą maistą, kurio kokybė ir kiekis turi atitikti mitybos ir šiuolaikinės higienos reikalavimus. Šių taisyklių 60 – 61 punktuose numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims maistas ruošiamas, gabenamas ir išduodamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka; asmenys maistą gauna nemokamai pagal fiziologines mitybos normas ir iš anksto sudarytą valgiaraštį. Policijos areštinėse laikomiems asmenims taikomos tokios pat mitybos normos kaip ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims, kurias nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Policijos areštinėse laikomų asmenų mitybos normas tvirtina Lietuvos policijos generalinis komisaras. Taisyklių 62 punktas įtvirtina reikalavimą, jog policijos areštinėje laikomi asmenys maitinami 3 kartus per dieną (maitinimo intervalai, išskyrus miegui skirtą laiką, neturi viršyti 7 valandų).
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad maitinimo paslaugos Utenos AVPK areštinėje laikomiems asmenims teikiamos pagal Utenos AVPK ir VšĮ „Kretingos maistas“ 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarytą Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo ir pardavimo sutartį Nr. 89-IL-1831/514 (toliau – ir Maitinimo paslaugų sutartis), pagal kurią maitinimo paslaugas teikianti įstaiga įsipareigojo tokias paslaugas teikti vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos higienos norma HN 15:2005 „Maisto higiena“, Lietuvos Respublikos maisto įstatymu, Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu ir kitais galiojančiais, su maisto ruošimu, transportavimu, pateikimu susijusiais Lietuvos Respublikos įstatymais bei teisės aktais (Maitinimo paslaugų sutarties 6 ir 15.2 punktas); pagamintą (paruoštą naudoti) maistą į Utenos AVPK areštinę pateikti savo sąskaita ir galimybėmis pagal iš anksto suderintą valgiaraštį tris kartus per parą, kiekvieną kalendorinę dieną (įskaitant išeigines ir šventines dienas) pagal grafiką (pusryčiai – iki 7 val. 30 min., pietūs – iki 12 val. 30 min.; vakarienė – 18 val. 30 min.) (b. l. 49-53). Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad minėtoji sutartis nebuvo vykdoma ar buvo vykdoma netinkamai.
Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs nusiskundimus dėl tinkamo maitinimo neužtikrinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareikšdamas nusiskundimą dėl Utenos AVPK areštinėje netinkamai užtikrinto maitinimo, pareiškėjas jo nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir dėl kokių priežasčių, pareiškėjo nuomone, Utenos AVPK areštinėje teikiamas maistas buvo netinkamos kokybės ir per mažo kiekio, ar netinkamos kokybės ir per mažo kiekio maistas buvo teikiamas visą ginčo laikotarpį ar tik tam tikrais laikotarpiais.
Utenos AVPK papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad prašymai perduoti artimųjų daiktus yra pareiškėjo asmens byloje, tačiau pareiškėjo asmens bylos Utenos AVPK areštinė neturi, kadangi ji yra perduodama tai laisvės atėmimo vietai, į kurią perkeliamas pareiškėjas. Utenos AVPK pažymėjo, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, asmenims, turintiems nuteistojo statusą, maisto perdavimai nebuvo galimi, tuo tarpu pareiškėjas buvimo Utenos AVPK areštinėje metu turėjo nuteistojo statusą.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Areštinių veiklos taisyklių 7.14 punktas nustatė, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais (šio punkto nuostata netaikoma nuteistiems asmenims, turintiems tik nuteistojo statusą). Tai, jog teisė gauti perduodamus daiktus, maisto produktus netaikoma nuteistiesiems įtvirtino ir Utenos apskrities viršininko 2013 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 89-V-190 patvirtintų Utenos AVPK areštinių vidaus tvarkos taisyklių 8.12 punktas. Atsakovės atstovo byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas turėjo nuteistojo statusą, atsižvelgiant į tai, teismas sprendžia, jog teisė gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, taip pat ir maisto produktus, pareiškėjui buvo netaikoma pagrįstai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisės aktai nenustato reikalavimo policijos areštinėje įrengti parduotuvę.
Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, kad vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas kokybės ir kiekybės reikalavimus atitinkantis maitinimas, šių teiginių išsamiau nepaaiškinus bei nedetalizavus, nėra pagrindo pripažinti, kad Utenos AVPK nevykdė pareigos pareiškėjui užtikrinti teisės aktuose nustatytą maitinimą, taip pat ir tai, kad ją vykdė netinkamai.
Teismas taip pat pažymi, kad subjektyvus maisto skonio ir jo vertės suvokimas savaime nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, todėl nagrinėjamu aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine buvo draudžiami, nebuvo įrengti ilgalaikiai pasimatymų kambariai, todėl dėl artimų santykių su sugyventine nebuvimo jis nuolat kentėjo.
Ginčo laikotarpiu pasimatymų su giminaičiais arba kitais asmenimis organizavimą ir tvarką policijos areštinėse nustatė Areštinių veikos taisyklių V skyriaus nuostatos. Pagal šių taisyklių 21 punktą, nuteistiesiems, laikinai perkeltiems į policijos areštinę iš bausmių atlikimo įstaigų dėl tiriamos ar teisme nagrinėjamos bylos, pasimatyti su giminaičiais neleidžiama. Pažymėtina ir tai, jog nei Higienos norma HN 37:2009, nei Higienos norma HN 134:2015, taip pat ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys policijos areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių policijos areštinėje įrengti ilgalaikio pasimatymo kambarius, nenustatė. Atkreiptinas dėmesys ir tai, jog nors pareiškėjas dėl nurodytų argumentų jo laikymo Utenos AVPK areštinėje metu neturėjo teisės turėti ilgalaikius pasimatymus su sugyventine, nagrinėdamas bylą teismas taip pat nenustatė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs pasinaudoti teise į ilgalaikį pasimatymą. Taigi, aptariami pareiškėjo reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, jog kalinimo metu jis nebuvo įdarbintas, todėl negavo pajamų; skambučiai telefonu bei pašto paslaugos nebuvo apmokamos. Neturėdamas pajamų, pareiškėjas taip pat negalėjo įsigyti medikamentų, kurie nebuvo išduodami, todėl dėl blogai organizuojamos sveikatos priežiūros, jo sveikatos būklė pablogėjo.
Atsakovės atstovas teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje laikotarpiu galimybės dirbti joje laikomiems asmenims nebuvo, kadangi Utenos AVPK areštinė yra laikino sulaikymo statusą turinti įstaiga. Taip pat paaiškino, kad areštinėje laikomiems asmenims paprašius, jiems suteikiamos nemokamos pašto paslaugos.
Nagrinėjamu aspektu teismas pažymi, kad teisės aktai neįtvirtina pareigos policijos areštinei, vadovaujantis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais, skirtai sulaikytiems, suimtiems, nuteistiems, administracine tvarka areštuotiems bei kitiems asmenims laikyti, užtikrinti joje laikomų asmenų įdarbinimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovės atstovą dėl nemokamų pašto paslaugų suteikimo, taip pat tai, jog policijos areštinė būtų atsisakiusi pareiškėjui tokias paslaugas suteikti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo policijos areštinėse įrengti telefonus. Remiantis išdėstytu, nurodyti pareiškėjo reikalavimai laikytini nepagrįstais.
Pasisakydamas dėl asmens sveikatos priežiūros organizavimo teritorinės policijos įstaigos areštinėje, teismas pažymi, kad valstybės laiduojamos (nemokamas) sveikatos priežiūros paslaugos yra viena iš policijos areštinėje laikomų asmenų teisių (Areštinių veiklos taisyklių 7.9 punktas). Pagal Areštinių veiklos taisyklių 70 punkto nuostatą, policijos areštinėse laikomų asmenų sveikatos priežiūra organizuojama ir atliekama vadovaujantis sveikatos priežiūrą reglamentuojančiais įstatymais ir teisės aktais bei pagrįsta sveikatos priežiūros paslaugų teisėtumo, priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo principais; asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrintas tokios pačios kokybės bei lygio gydymas kaip ir esantiems laisvėje asmenims.
Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Utenos AVPK areštinėje dirba medicinos slaugytoja, kuri suteikia medicininę pagalbą, taip pat ir reikalingus vaistus (b. l. 12). Vadovaujantis byloje pateiktais pareiškėjo Asmens kortelių išrašų duomenimis, nustatyta, kad 2016 m. sausio 13 d. pareiškėją konvojavus į Utenos AVPK, jis skundėsi galvos skausmu, dėl ko Utenos AVPK areštinės slaugytoja pareiškėjui išdavė vaistų – Analgin 500 mg. Tokie pat vaistai nuo galvos skausmo pareiškėjui buvo išduoti ir 2016 m. kovo 23 d. Remiantis pareiškėjo Asmens kortelės išrašo duomenimis, taip pat nustatyta, kad 2016 m. sausio 27 d. pareiškėjas skundėsi skrandžio veiklos sutrikimais, jam buvo išduoti vaistai Kreon 10000VVx2d. (b. l. 40). Byloje atsakovės atstovo pateikti rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dėl galvos skausmo į Utenos AVPK areštinės medicinos slaugytoją kreipėsi ir 2015 m. liepos 14 d. bei 2017 m. sausio 10 d. ir 2017 m. sausio 16 d., pareiškėjui buvo išduoti vaistai (b. l. 45-48). Sprendžiant dėl pareiškėjo teiginių, jog Utenos AVPK areštinėje sveikatos priežiūros paslaugos buvo organizuojamos netinkamai, pagrįstumo, atkreiptinas dėmesys, jog pareikšdamas minėtuosius nusiskundimus pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jam kreipiantis į Utenos AVPK areštinės slaugytoją dėl sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, tokios paslaugos nebuvo suteiktos ir (arba) suteiktos netinkamai. Remdamasis nustatytaisiais duomenimis, teismas sprendžia, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui Utenos AVPK areštinėje buvo užtikrintos sveikatos priežiūros paslaugos, o pareiškus konkrečius nusiskundimus – išduoti vaistai, todėl minėtieji pareiškėjo nusiskundimai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą taip pat siejo su aplinkybe, jog Utenos AVPK areštinėje jam nebuvo išduodami rūbai ir avalynė, atitinkantys sezoniškumą. Išduodamo tualetinio popieriaus ritinėlio užtekdavo tik 4 dienoms, papildomai įsigyti tualetinio popieriaus negalėjo, artimiesiems jį perduoti buvo draudžiama, todėl jo nuolat trūko. Būtiniausi higienos reikmenys (dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai, skutimosi pasta) taip pat nebuvo išduodami, artimiesiems šiuos reikmenis buvo draudžiama perduoti, dėl to, pareiškėjo teigimu, jis negalėjo laikytis būtiniausios kasdienės higienos.
Utenos AVPK pateiktais paaiškinimais nustatyta, kad areštinėje laikomiems asmenims paprašius, išduodami rūbai ir avalynė (b. l. 64). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas neturėjo rūbų ir avalynės, atitinkančių sezoniškumą, taip pat tai, jog būtų kreipęsis į atsakovės atstovę su prašymais išduoti rūbus ar avalynę, bei, kad dėl netinkamos aprangos ir avalynės pareiškėjas būtų patyręs realius, jo sveikatai neigiamą įtaką sukėlusius pakenkimus.
Areštinių veiklos taisyklių 83 punktas nustato, kad policijos areštinėje uždaryti asmenys esant būtinumui turi būti aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi ir higieniniais įklotais. Pareiškėjas skunde nurodydamas, kad Utenos AVPK areštinėje jam buvo išduodamas tualetinis popierius, patvirtino, kad atsakovės atstovas savo pareigą vykdė tinkamai, tačiau nenurodė, jog kreipiantis dėl tualetinio popieriaus išdavimo papildomai, būtų atsisakęs tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Be to, kaip matyti iš nurodyto Areštinių veiklos taisyklių 83 punkte įtvirtinto reglamentavimo, policijos areštinei nėra nustatyta pareiga išduoti kitas higienos priemones, nei tai išvardinta minėtame taisyklių punkte. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamų pareiškėjo nusiskundimų aspektu, atsakovės atstovas būtų nevykdęs jam teisės aktuose nustatytų pareigų ar jas vykdęs netinkamai, todėl tokie pareiškėjo nusiskundimai atmetami kaip nepagrįsti.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi tai, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė privačiai naudotis tualetu dėl kartu su pareiškėju kameroje laikomų asmenų ir areštinės pareigūnų, jiems atliekant kamerose laikomų asmenų stebėjimą, taip pat nustatyta, kad keturias paras pareiškėjui teko 0,9 kv. m. mažesnis, nei nustatyta teisės aktuose, kameros plotas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų jis pasidarė dirglus, jautė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, baimę, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės. Minėta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Utenos AVPK areštinės bendruomenės slaugytoją kreipėsi penkis kartus dėl galvos skausmo ir vieną kartą dėl skrandžio veiklos sutrikimų (b. l. 39-48). Vis dėlto, teismas neturi pagrindo vienareikšmiai konstatuoti, jog šie pareiškėjo sveikatos nusiskundimai būtų tiesiogiai susiję su pareiškėjo teisės naudotis tualetu privačiai neužtikrinimu ar keturias paras pareiškėjui tekusiu 0,9 kv. m. mažesniu, nei teisės aktuose nustatyta, kameros plotu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog tokiu būdu Utenos AVPK areštinės pareigūnai būtų siekę sąmoningai pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad pareiškėjas per visą buvimo Utenos AVPK areštinėje laiką su rašytiniais skundais dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių kitų duomenų, susijusių su jo sveikatos būkle ar kitomis fizinėmis ar psichinėmis savybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjo laikymo Utenos AVPK areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui. Nagrinėdamas bylą, tokių duomenų teismas taip pat nenustatė.
CK 650 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013).
Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, įvertinus nustatytus pažeidimus, jų pobūdį, mastą bei trukmę, vertintina, jog tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl remdamasis išdėstytu, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 640,00 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo J. F. (J.F.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. F. (J.F.) (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 640,00 Eur (šešis šimtus keturiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.