- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-04
- Bylos Nr.
- 1A-397-654/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-16147-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Alenas Piesliakas, Vitalija Norkūnaitė
- Nuteistasis
- M. T.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vitalijos Norkūnaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl 2019 m. balandžio 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo M. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokslu ar gydymusi, tęsti darbą, per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. M. T. nuteistas už tai, kad nežymiai sutrikdė žmogaus sveikatą, o būtent: jis 2018 m. balandžio 7 d., apie 16.28 val., Geležinio Vilko gatvėje, automobilyje BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešine ranka griebė J. S. už kairės rankos dilbio ir pradėjo sukti, po to dešine ranka griebęs už kaklo ją smaugė, tęsdamas savo nusikalstamą veiką stvėręs už plaukų tampė pirmyn – atgal, kojomis spyrė į kairės kojos priekinę šlaunies ir blauzdos sritis, tuo padarydamas J. S. poodines kraujosruvas pakaušyje, kaktos dešinėje, kairiame dilbyje, dešiniame kelyje, odos nubrozdinimus kakle, dešinėje plaštakoje, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai.
2. Skundu nuteistasis M. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, nes jo veiksmai, kuriais padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, laikytini būtinąja gintimi, o nukentėjusiosios civilinį ieškinį atmesti.
2.1. Skunde apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nespręsdamas klausimo, ar jis neveikė būtinosios ginties situacijoje, nepagrįstai vadovavosi tik nukentėjusiosios pateikta versija, kurios nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Apelianto versiją, kad jis konflikto nepradėjo, o tik gynėsi, patvirtina ne tik jo ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme duoti parodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai laikė nenuosekliais. Be to, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad kaltinamasis savo parodymus teisme davė paskutinis ir dėl to turėjo galimybę modeliuoti savo gynybą, yra niekuo nepagrįstas.
2.2. Teismo metu jo duoti parodymai, kuriais jis teigė konflikto nepradėjęs, niekuo nesiskyrė nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Vilniaus miesto apylinkės teismas nevertino ir to, kad šiuos apelianto parodymus iš dalies patvirtina ir pati nukentėjusioji, kuri tiek duodama parodymus, tiek pranešdama apie įvykį policijai nurodė, kad nagais sužalojo apelianto veidą, taip pat byloje liko teismo tinkamai neįvertintos nuotraukos su apelianto sužalotu veidu.
2.3. Be to, pirmosios instancijos teismas savo nuosprendį nepagrįstai motyvavo tuo, kad negalima vertinti M. T. veiksmų kaip gynimosi, nes jis, pasak teismo, turėjo galimybę išlipti iš automobilio ir pats pasirinko vietą, kur sustabdyti automobilį. Apeliantas nesutinka su tokiu teismo motyvu, nes iš tikrųjų automobilį jis sustabdė prieš konfliktą nežinodamas, kas bus toliau, ir nors teismui paaiškino, kad jam išlipti per jo pusės dureles, automobilį sustabdžius šalia kelio važiuojamosios juostos, buvo nesaugu dėl intensyvaus automobilių eismo, pirmosios instancijos teismas to tinkamai neįvertino. Be to, automobilis apeliantui priklauso nuosavybės teise, todėl jis neprivalėjo automobilio palikti vien dėl to, kad jame siautėja pašalinis asmuo.
2.4. Skunde apeliantas nurodė, kad be jo ir nukentėjusiosios parodymų daugiau nėra jokių duomenų apie konflikto pradžią. Savo parodymus įvertinęs kaip patikimus, o nukentėjusiosios – kaip nepatikimus, kas rodo, kad jis gynėsi, o nukentėjusioji puolė, apeliantas mano, kad apylinkės teismas turėjo taikyti BK 28 straipsnio nuostatas.
2.5. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 301 straipsnio 2 dalį, nes iš esmės pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiosios parodymais. Apelianto nuomone, kiti teismo nurodomi įrodymai – liudytojo R. S. parodymai bei jo surašytas tarnybinis pranešimas, specialisto išvada, policijos registro išrašas, nukentėjusiosios protokolas – pareiškimas, yra išvestiniai iš pačios nukentėjusiosios prieštaringų parodymų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas liudytojas policijos pareigūnas R. S. pats ne tik nematė įvykio aplinkybių, bet ir nebuvo įvykio vietoje, su nukentėjusiąja bendravo Rinktinės g. 13, Vilniuje, manydamas, kad tai įvykio vieta, teismui atpasakojo tik tai, ką sužinojo iš pačios nukentėjusiosios, apie tai jis parašė savo tarnybiniame pranešime, policijos ataskaitų žiuryklėje (b. l. 3), o byloje esanti skambučio pagalbos telefonu 112 pokalbių išklotinė atspindi tik tai, ką pranešė pati nukentėjusioji.
2.6. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuosprendyje nurodęs, jog nemaža dalis bylos duomenų, t. y. susirašinėjimai tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, J. S. raštelis M. T. (b. l. 55-79, 114) nei patvirtina, nei paneigia nors vieną bylai teisingai išspręsti reikšmingą aplinkybę, ne tik netinkamai jų nepripažino įrodymais, bet ir tinkamai neįvertino pačios nukentėjusiosios asmenybės, jos polinkio į agresyvų elgesį.
2.7. Pirmosios instancijos teismas yra neteisus motyvavęs, kad nukentėjusioji viso proceso metu nekeitė parodymų. Iš byloje esančių jos parodymų, duotų skirtingu metu, jos pareiškimo policijai, skambučio pagalbos telefonu įrašo, akistatos su apeliantu matyti, kad jos nurodomos užpuolimo detalės kito. Pavyzdžiui, nukentėjusioji vienur nurodo, kad apeliantas ją mušė rankomis ir kojomis per veidą, kitur – kad spardė ne į galvą, bet į kojas, dar kitur – kad mušė kairės kojos priekinę šlaunies bei blauzdos dalį, kai tuo tarpu iš specialisto išvados Nr. G1146/2018(01) matyti, kad sužalojimai jai nustatyti dešinėje kojoje, kas kelia abejonių, ar kairėje vairuotojo pusėje sėdintis apeliantas iš viso galėtų suduoti smūgius į dešinę nukentėjusiosios kūno dalį. Akistatos metu apelianto apie tai paklausta, nukentėjusioji jau davė parodymus, kad apeliantas automobilyje ją mušė būdamas atsistojęs (b. l. 36). Vėliau, pirmosios instancijos teisme 2019 m. sausio 13 d. nukentėjusioji nurodė, kad apeliantas ją kojomis išstūmė iš automobilio ir laikydamas už plaukų trenkė į mašinos dureles, tada ji vėl įlindo į automobilį pasiimti rankinuko, nors tai prieštarauja byloje esančiam kitų objektų apžiūros protokole nurodomam gatvės stebėjimo kameros įrašui (b. l. 40). Galiausiai, teisme nukentėjusioji nurodė, kad net buvo trumpam praradusi sąmonę, nors apie tai nieko neminėjo ankstesnių apklausų metu.
2.8. Skunde apeliantas nurodė, kad jis iš karto po įvykio apie viską papasakojo E. V., kuri padėjo susitvarkyti nukentėjusiosios jam padarytus veido sužalojimus, tačiau E. V. byloje liko neapklausta, nors ji dar ikiteisminio tyrimo metu apklausiant apeliantą jo paties buvo nurodyta kaip svarbi liudytoja (b. l. 28).
2.9. Byloje taip pat liko nenustatyta pačios nukentėjusiosios psichologinė bei psichinė sveikatos būklė, ir su tuo susijusi galima jos agresija, galimas polinkis apkalbėti kitą asmenį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas
3. Nuteistasis skunde dėsto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo motyvus. Nuteistasis kelia įrodymų patikimumo klausimą ir teigia, kad jo parodymai buvo nuoseklūs, todėl jais reikia tikėti ir remtis, o nukentėjusiosios parodymai buvo nenuoseklūs, todėl jais remtis negalima. Visi kiti jo argumentai yra grindžiami šia išvada.
3.1. Pirmosios instancijos teismas matė kai kuriuos nukentėjusiosios parodymų neatitikimus, tačiau juos vertino kaip neesminius, atsiradusius streso ir praėjusio ilgo laiko tarpo po įvykio pasėkoje. Kolegija susipažino su nukentėjusiosios parodymais ir visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai motyvuotai ir įtikinamai išvadai. Nukentėjusiosios pozicija dėl įvykio yra pranešime Bendrajam pagalbos centrui (b. l. 3), protokole – pareiškime (b. l. 4), jos apklausos protokole (b. l. 10) ir apklausoje teisme. Nors visuose šiuose veiksmuose nukentėjusiosios duotų parodymų ir paaiškinimų apimtis ir detalumas skiriasi, tačiau juose esančios aplinkybės leidžia palyginti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą ir daryti išvadą, kad jos parodymai buvo nuoseklūs, o tuo pačiu ir patikimi. Apelianto argumentai, kad dėl savo psichinės būsenos nukentėjusioji gali duoti neteisingus parodymus, nėra pagrįsti įrodymais ir kolegijos neįtikino. Kolegija patikrino, ar nukentėjusioji yra įrašyta į psichikos sutrikimų turinčių asmenų ar narkologinį registrus, ir gavo neigiamus atsakymus. Apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad ji geria antidepresantus ir lankosi pas psichoterapeutą privačiai, tačiau, kolegijos nuomone, vien tik tai negali lemti nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo. Apklausta teisme nukentėjusioji davė parodymus sklandžiai ir nuosekliai, logiškai paaiškino įvykio aplinkybes ir savo elgesį. Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, jos parodymus patvirtina liudytojo R. S. parodymai ir specialisto išvada, kuria buvo nustatyti J. S. padaryti sužalojimai.
3.2. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymus vertino kaip nenuoseklius ir nuosprendyje išdėstė tokios savo išvados motyvus, kuriems kolegija pilnai pritaria. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymų nenuoseklumą matė tame, kad apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, kad nukentėjusioji galėjo savo kūno dalimis liestis į jį ir susižeisti bei susižeisti savo rankų dalimis pati save, nes buvo labai įsiaudrinusi ir nestabilioje emocinėje būsenoje, o teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad nukentėjusioji galėjo susižeisti į jo laikytą karabiną raktams susegti. Apylinkės teismas išanalizavo nuteistojo parodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl jų nepatikimumo, kurioms kolegija visiškai pritaria. Skunde apeliantas teigia, kad jis rankoje dviem pirštais laikė raktus, kuriuos nukentėjusioji bandė išplėšti ir į juos galėjo susižaloti, tačiau kolegijos tokia versija neįtikino. Įvykis prasidėjo nuteistajam ir nukentėjusiajai važiuojant automobiliu, kuomet nuteistasis vairavo, ir jis logiškai nepaaiškino, kodėl vairuodamas laikė rankoje raktus. Be to, nėra aišku, kodėl nukentėjusioji turėjo bandyti išplėšti raktus iš jo rankų. Trūksta ir nuteistojo paaiškinimo, kaip bandydama išplėšti raktus iš jo rankų nukentėjusioji galėjo susižaloti šlaunį ir blauzdą, pakaušį, kaktą, dilbį, kelį ar kaklą, kur jai buvo nustatyti sužalojimai.
3.3. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimais, kuomet parodymus jis davė paskutinis ir dėl to galėjo juos modeliuoti atsižvelgdamas į jau apklaustų asmenų parodymus. Kolegija sutinka, kad nuteistojo parodymų davimo laikas neturi jokios įtakos jo parodymų vertinimui. Parodymų davimas yra kaltinamojo teisė, jis gali juos duoti arba ne, ir tai neturi jokios įtakos jo parodymų ar veiksmų vertinimui arba jo atsakomybei. Kaip neturi įtakos ir nuteistojo kreipimasis ar nesikreipimas į teisėsaugos institucijas dėl prieš jį padaryto nusikaltimo.
4. Teismas nesutinka su apelianto argumentais dėl būtinosios ginties instituto taikymo. Kolegija mano, kad patikimais nukentėjusiosios parodymais ir specialisto išvada nustatyti jai padaryti sužalojimai rodo, kad nuteistasis neveikė būtinosios ginties sąlygomis. Apklausta teisme nukentėjusioji paaiškino, kad nuteistasis įvykio metu buvo suėmęs jai už gerklės ir tampė paėmęs už plaukų. Tokie veiksmai niekaip nerodo gynimosi ir negali būti laikomi būtinąja gintimi, todėl apylinkės teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų. Nuteistasis motyvavo, kad jo veikimą būtinosios ginties sąlygomis patvirtina jo patirti sužalojimai ir liudytojos E. V. parodymai. Galimai nuteistasis įvykio metu patyrė sužalojimus, kuriuos galimai padarė J. S., tačiau šioje nutartyje pateikti motyvai paneigia versiją, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiosios užpuolimo.
Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija
Rezoliucinė dalis
nutaria:
M. T. apeliacinį skundą atmesti.