- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-11
- Bylos Nr.
- I1-6735-780/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01186-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ramūnas Šarka (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1-2).
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės PN kameroje Nr. 24 nuo 2021-01-21 iki 2021-05-27 buvo kalinamas nepriimtinomis, žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad trūko gyvenamojo ploto, kameros plotas buvo 20,35 kv. m., į kurią įskaičiuotas ir 2 kv. m. sanitarinis mazgas, penkios lovos ir kiti kameros baldai. Kameroje buvo 5 nuteistieji. Pasivaikščiojimo kiemelis per mažas, apie 18 kv. m., į jį pareiškėjas buvo vedamas kartą per dieną 30 min. su kitais kameros nuteistaisiais, todėl trūko vietos judėti. Po lietaus kiemelyje kaupdavosi vanduo, kadangi nebuvo kritulių šalinimo sistemos. Taip pat neįrengtas sporto inventorius, nėra sudarytos sąlygos mankštintis. Pareiškėjas nurodė, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, kurie nebuvo tinkamai naikinami. Nėra įrengta skaitykla, nesudaryta galimybė skaityti modernią literatūrą, kadangi kartą į savaitę atnešamos knygos buvo pasenusios, sudriskusios, nebeaktualios. Populiari ir mokamoji literatūra į biblioteką nepateikiama. Kameroje buvo prastas ir labai silpnas apšvietimas, nes veikdavo tik mechaninė lempa. Ant lango uždėtos grotos, 1 metro atstumu nuo lango stovėjo apie 6 metų aukščio betoninė siena, kuri uždengdavo langą ir pro kurią nepatekdavo dienos šviesa, saulės spinduliai bei grynas oras. Kameroje nėra ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, pelėsis, lupdavosi dažai. Kameroje esančiame sanitariniame mazge trūko veidrodžio ir spintelės, buvo įtaisyta tik 1 lentynėlė. Tualetas buvo tupiamas, be to, surūdijęs. Dėl to pareiškėjui kilo įvairių nepatogumų, nes turi sveikatos problemų. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvas, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė. Maudytis po dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę ir 15 min. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, kančiomis, sveikatos pablogėjimu. Prašė skundą patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 6-11, 59-60).
Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas paskirtas į kamerą Nr. 24, kurios plotas 20,35 kv. m., joje įrengtos 5 gyvenamos vietos, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. Pateikė UAB ,,Specialus projektas“ techninį projektą, kuris įrodo, jog Marijampolės PN KTP yra vėdinimas, todėl pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius argumentus. Iš pateiktų nuotraukų matyti, jog pareiškėjo skundžiamoje kameroje sanitarinis mazgas yra visiškai atskiroje patalpoje. Nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą grafiką. Dušai yra tvarkingi ir niekas juose nesulūžę. Dušus tvarko, kaip ir dezinfekuoja, paskirti tvarkiniai. Nacionalinio visuomenės centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos nebuvo nustatyti jokie pažeidimai dušinėse. Higienos normas atitiko tiek oro temperatūra, tiek patalpos vėdinimas, drėgmė, pažeidimų buvo nenustatyta, apšvieta yra tinkama. Kameroje užtikrinamas natūralus apšvietimas. Teiginiai dėl įpareigojimo nugriauti už lango stovinčią sieną yra nepagrįsti. Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus specialistai atlieka patalpų patikrinimą ir, esant poreikiui, atlieka paprastus patalpų remonto einamus darbus, surašo avarinio gedimo šalinimo ir atliktų darbų aktus. Grafike numatytu laiku bibliotekos darbuotojas lankosi kamerose ir keičia/išduoda knygas. Teisės aktai nenumato pareigos atnaujinti pataisos įstaigose esančios bibliotekos įvairovės. Atsakovas yra biudžetinė įstaiga, kurios lėšos yra labai ribotos ir jos panaudojamos būtiniausioms nuteistųjų reikmėms. Marijampolės PN esančios knygos yra tinkamos skaitymui ir pakankamai dažnai atnaujinamos, todėl pareiškėjo argumentai dėl senų knygų yra visiškai deklaratyvūs. Marijampolės PN yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kuri nuolatos stebi ir prižiūri Marijampolės PN patalpas, esant poreikiui atlieka parazitų naikinimą. Atsakovas neturi jokių Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus darbuotojų ar kitų skyrių pareigūnų – prižiūrėtojų pranešimų apie pastebėtus tarakonus bei kitokius parazitus. Taip pat, periodinio patikrinimo metu, kuomet Visuomenės sveikatos centro yra tikrinamos visos Marijampoles PN patalpos, nebuvo aptikta tarakonų, parazitų ar kt. Teisės aktai nenustato privalomo kiemelių dydžio, nenustato ploto ar vienam nuteistajam privalomai tenkančio ploto kiemeliuose bei nenumato juose privalomai įrengti suoliukus ar sporto inventorių. Pasivaikščiojimo kiemeliuose yra įrengta vandens šalinimo sistema, todėl akivaizdu, jog pareiškėjo argumentai yra melagingi. Pasivaikščiojimo kiemelių danga lygi.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Dėl gyvenamojo ploto
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.
Nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintų „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte reglamentuota, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turi būti 3,6 kv. m.
Byloje nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2021-01-21 iki 2021-05-27 pareiškėjas atliko bausmę Marijampolės PN kameroje Nr. 24, kurios plotas – 20,35 kv. m., joje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos ir nurodytoje patalpoje gyveno iki 5 nuteistųjų (b. l. 29). Taigi, vienam asmeniui teko 4,07 kv. m ploto (t. y. 20,35 kv.m./5). Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra, priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodė analogiškas aplinkybes dėl ginčo kameros ploto, joje įrengtų lovų skaičiaus ir joje gyvenusių asmenų.
Pareiškėjas nurodo, kad kameros plotą mažino patalpoje esantis inventorius ir sanitarinis mazgas.
Žemesnės instancijos teismas
Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamojo ploto, atsižvelgti į joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.
Šiuo atveju nustatyta, kad vienam asmeniui teko 4,07 kv. m. ploto. Net ir atskaičius pareiškėjo skunde nurodytą sanitarinio mazgo plotą, t. y. 2 kv. m., esant maksimaliam patalpos apgyvendinimui, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje Nr. 24 sudarė 3,67 kv. m. (t. y. (20,35-2)/5)
Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad netgi atsižvelgiant į mažiausią pareiškėjui tekusį plotą išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus standartas būtų išlaikytas ir nebūtų galima konstatuoti, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas (pareiškėjui tenkanti sanitarinio mazgo ploto dalis atsižvelgiant į kameroje buvusių asmenų skaičių), taip pat kamerose esantys baldai, akivaizdžiai ribotų galimybę normaliai judėti kameroje.
Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjui minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojo kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, kaupdavosi vanduo, nebuvo sporto inventoriaus, suolelių.
Dėl pasivaikščiojimo kiemų dydžio pažymėtina, kad ginčo laikotarpiu galiojo Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 (toliau – Eksploatavimo taisyklės), kuriose reglamentuoti pasivaikščiojimo kiemeliams keliami reikalavimai, t. y. naujai statomuose, rekonstruojamuose įkalinimo įstaigų statiniuose pasivaikščiojimo kiemai gali būti įrengti pastato vidiniame kieme. Kad nuteistieji (suimtieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, įkalinimo įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais korpusais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis nuteistiesiems (suimtiesiems) lydėti ((Eksploatavimo taisyklių 14 p.). Pasivaikščiojimo kiemų išorinės lauko sienos įrengiamos iš mūro, monolitinio gelžbetonio, surenkamo gelžbetonio arba plieninio karkaso apsiūto profiliuota skarda. Mūro sienos tarp kamerų turi būti ne plonesnės kaip 25 cm storio, gelžbetonio sienos ne plonesnės kaip 8 cm, profiliuotos skardos storis ne mažesnis kaip 1,2 mm. (Eksploatavimo taisyklių 15 p.). Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos durys. Pasivaikščiojimo kiemų durys įrengiamos pagal šių Taisyklių 13 punkte nustatytus reikalavimus. Pasivaikščiojimo kiemai dengiami metaliniai tinklais. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų sienų, ant žemės arba viršuje, įrengiama priežiūrą vykdančio pareigūno pakyla. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiami 120 cm pločio stogeliai, saugantys nuo atmosferos kritulių. Naujai įrengiamuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose pasivaikščiojimo kiemuose turi būti įrengta atmosferos kritulių šalinimo sistema (Eksploatavimo taisyklių 16 p.).
Pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius išskyrus kovinių sporto šakų inventorių ir sporto inventorių su papildomais svarmenimis (štangos, hanteliai, jėgos treniruokliai ir pan.), skirtais nuteistiesiems (suimtiesiems) mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus įkalinimo įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei (Eksploatavimo taisyklių 17 p.). Pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios (18 p.). Mažiausiai vienas pasivaikščiojimo kiemas įkalinimo įstaigoje turi būti pritaikytas specialiesiems neįgaliųjų poreikiams (Eksploatavimo taisyklių 19 p.). Be to, Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 reikalavimai pasivaikščiojimo kiemelių įrengimui taip pat nereglamentuoti.
Taigi, nors pareiškėjas teigia, kad kiemeliai buvo per maži, teisės aktuose nereglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam asmeniui pasivaikščiojimo metu, ir kiti pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo nuteistiesiems aspektai, todėl ir šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo kiemelyje buvo įrengta kritulių šalinimo sistema, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas atmestinas. Dėl sporto inventoriaus teismas pažymi, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose privalo būti įrengtas suoliukas ar sporto inventorius.
Eksploatavimo taisyklių 17 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, tačiau tai yra dispozityvi teisės norma, kuri suteikia pataisos namams diskrecijos teisę pasirinkti, ar įrengti sportinį inventorių ar jo neįrenginėti. Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius sveikatos sutrikimus, kurie galėtų būti sąlygoti dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemų ir kitų su pasivaikščiojimu kiemeliuose susijusių sąlygų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl jo nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų ir jų sukeltų pasekmių būtų kreipęsis į administraciją ar kitas kompetentingas institucijas, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju, byloje nesant jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, darytina išvada, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Dėl higienos sąlygų
Pareiškėjas teigė, kad patalpų ventiliacija buvo netinkama, apšvietimas nepakankamas, kaupėsi drėgmė, veisėsi buitiniai kenkėjai.
Kalinimo įstaigoms taikomoje Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s <...>(16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.).
Eksploatavimo taisyklių 12.10 p. pažymėta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per varstomus langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 4 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, kameros turi būti aprūpinamos elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.
Atsakovės atstovas nurodė, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos ne tik per mechaninę ventiliaciją, kuri buvo įrengta (b. l. 33-44), bet ir per atvirus langus. Byloje nėra duomenų, ir pareiškėjas neteigė, jog jam nebuvo leidžiama išvėdinti kamerą per atvirą langą. Iš byloje pateiktų kameros Nr. 24 fotonuotraukų matyti, kad joje įrengtas didelis atidaromas langas (b. l. 13-14), pareiškėjas neneigia, kad būtų negalėjęs išvėdinti patalpų, o Marijampolės PN įrengta ir šildymo bei vėdinimo sistema, todėl teismas konstatuoja, kad šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 16 punkto ir Taisyklių pažeidimo dėl netinkamo patalpų vėdinimo.
Higienos normos HN 134:2015 39 punkte numatyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius. Duomenų apie tai, jog kreiptųsi į administraciją ar kitas institucijas dėl Higienos normos HN 134:2015 39 punkto pažeidimų nėra. Iš skundo matyti, kad pareiškėjas drėgmės kaupimąsi kildino būtent iš, jo teigimu, netinkamo patalpos vėdinimo, todėl šis argumentas taip pat atmestinas kaip išvestinis, vadovaujantis aukščiau minėtais motyvais. Be to, pagal Higienos normos HN 134:2015 37 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose, taigi, ir patalpų vėdinimas priklauso būtent nuo jų valios.
Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl pelėsio buvimo gyvenamosiose patalpose yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Eksploatavimo taisykles 12.9 p., kamerose naujai įrengiamose arba rekonstruojamose kamerose turi būti įrengti langai, užtikrinantys natūralios dienos šviesos patekimą į patalpas. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Iš lauko pusės (arba iš vidaus) ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus. Įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant esamas patalpas, įstatomi lygaus paviršiaus plieniniai strypai. Grotų akutė negali būti didesnė kaip 30 x 15 cm. Langų grotų tvirtinimo ankeriai į sieną įtvirtinami ne mažesniame kaip 20 cm gylyje. Iš lauko pusės ant langų gali būti įrengtas metalinis tinklas.
Šiuo atžvilgiu teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose, o grotų ant langų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas nurodo, kad natūraliai saulės šviesai patekti trukdo už lango stovinti siena, tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti (kokybiškos skaitmeninės nuotraukos pateiktos per Elektroninių paslaugų portalą EPP), kad vien tik sienos savaiminis egzistavimas nėra tokio reikšmingumo, kad iš esmės trukdytų saulės, šviesos bei oro sklaidai kameros Nr. 24 patalpoje. Be to, kameroje Nr. 24 apšvietimas yra papildomai užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis. Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl nepakankamo dieninio apšvietimo pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Neįrodžius neturtinės žalos fakto, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamos šviesos atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad jam atliekant bausmė kameroje Nr. 24 buvo daug tarakonų, dėl kurių būdavo šlykštu valgyti,
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo sudarę sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kas reiškia, kad iš esmės atsakovė ėmėsi veiksmų dėl galimų kenkėjų jos patalpose nuolatinės kontrolės (b. l. 41-45).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su parazitais ir graužikais kamerose, paprastai vertinama, ar tarp laisvės atėmimo įstaigos (tardymo izoliatoriaus) ir specialaus subjekto yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos ir dezinsekcijos paslaugų teikimo, ar tokios sutarties sąlygų buvo laikomasi, ar pildytas atliktų darbų žurnalas ar tokias aplinkybes patvirtina ir kiti bylose esantys duomenys (pvz., visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai) ir pan. Nustačius šias aplinkybes, konstatuojama, jog atsakovo atstovas ėmėsi veiksmų siekiant užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir buitinių parazitų (Higienos normos HN 76:2010 60 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2515-662/2016).
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2021-01-21 iki 2021-05-27 laikotarpiu dėl tarakonų naikinimo buvo kreipęsis, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti duomenys iš esmės deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Atsakovė nurodė, kad dezinfekavimo darbai buvo atliekami tose patalpose, kuriose buvo pateikti skundai dėl besiveisiančių nariuotakojų. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų pareiškėjo kreipimąsi į atsakovę, informuojant apie kameroje Nr. 24 nesiveisiančius parazitus. Atsakovė, neturėdama jokių duomenų apie parazitų tam tikroje kameroje buvimą, objektyviai neturėjo imtis priemonių organizuoti kenkėjų naikinimą.
Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Byloje esanti 2019 m. rugsėjo 24 d. Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-130 patvirtina, kad Marijampolės PN yra sudarę sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo (b. l. 47-51). Iš sutarties sąlygų matyti, kad įmonė nuolat ir pagal poreikį atlieka dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnalo kopijos ir parazitų naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas patvirtina, kad pataisos namai imasi aktyvių veiksmų, kad kenkėjai būtų naikinami. Iš žurnalo duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu dezinfekcija buvo atliekama kelis kartus, nurodant kada, kokie parazitai buvo naikinama, kokios priemonės naudotos ir kokiose kamerose darbai atlikti, tačiau nėra jokių įrašų, kad dezinfekcija būtų atliekama kameroje Nr. 24. (b. l. 60-61).
Atsižvelgiant į minėtus duomenis, darytina išvada, jog Marijampolės PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių, graužikų ir kitų parazitų nebūtų, o priešingų įrodymų byloje nėra. Todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu. Pažymėtina, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje. Higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį byloje Nr. A-1374-624/2017). Be to, byloje nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl šios aplinkybės. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją ar gydytoją su nusiskundimais dėl buitinių kenkėjų veisimosi ir jų sukeltų pasekmių.
Atsižvelgiant į tai, kad šioje dalyje nenustatytas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, pareiškėjo argumentai dėl buitinių parazitų veisimosi atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl dušų ir tualetų
Pareiškėjas skundėsi, kad pasinaudoti dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę 15 min. Teigė, kad nebuvo įrengta sėdimų tualetų, sanitariniame mazge nebuvo praustuvės, veidrodžio, spintelės higienos reikmenims, buvo įtaisyta tik viena lentynėlė penkiems asmenims.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 17.5 p. (aktuali redakcija iki 2021-05-25 pakeitimų) buvo numatyta, kad iš užrakintų gyvenamųjų aukštų, gyvenamųjų patalpų (kamerų) arba palatų nuteistieji (suimtieji) išleidžiami į valgyklą, dušą (ne rečiau kaip du kartus per savaitę dirbantys ar užsiimantys individualia darbine, kūrybine veikla nuteistieji, kiti – ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę), socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu (gynėju).
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, be to pats pareiškėjas iš esmės neneigia šios aplinkybės, tik skundą argumentuoja naudojimosi dušu nepakankamumu (per mažai kartų per savaitę ir per trumpa trukmė). Tačiau galiojusios teisės normos nustatė minimalų ne rečiau kaip 1 karto per savaitę naudojimosi dušu reikalavimą, kuris iš esmės nebuvo pažeistas. Be to, teisės aktuose nėra nustatytas minimalios trukmės maudimosi duše reikalavimas. Esant nurodytoms aplinkybėms skundo argumentas laikytinas nepagrįstu, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Nors pareiškėjas skundėsi, jog tualetai yra tupiami, tačiau Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – Inventoriaus normos), 10 punkte, aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupiamas. Teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas.
Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis tik sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pripažintina, kad atsakovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo praustuvės, veidrodžio ir spintelės.
Iš kameros Nr. 24 sanitarinio mazgo fotonuotraukų (b. l. 15-16) matyti, kad tualete buvo įrengtas veidrodis, lentynėlė ir įtvirtinta praustuvė. Pažymėtina, jog Inventoriaus normose nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti sieninė lentynėlė tualeto reikmenims - 1 vnt. Spintelės įrengimo sanitariniame mazge, kaip skunde nurodo pareiškėjas, teisės normos nenumato, todėl šis pareiškėjo argumentas nepagrįstas.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo gyvenamosios kameros įrengimą (b. l. 12-14), konstatuoja, kad kameroje buvo pakankamai baldų (spintelių), kuriuose pareiškėjas galėjo laikyti asmeninius daiktus.
Dėl bibliotekos/skaityklos
Skunde teigiama, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama laisvai naudotis ir nėra įrengta skaitykla. Kartą per savaitę ateidavo bibliotekininkas, tačiau atnešdavo vis tas pačias, senas knygas.
Pagal Marijampolės PN direktoriaus patvirtintą Bibliotekos ir skaityklos lankymo grafiką (b. l. 30-31) nuteistieji, laikomi kamerų tipo patalpose, į biblioteką nevedami, tačiau knygas jiems grafike nustatytu laiku (kartą per savaitę) pristato bibliotekininkas. Šios aplinkybės pareiškėjas iš esmės neneigia, todėl jo argumentai dėl nesudarytos galimybės naudotis biblioteka/skaitykla, atmestini.
Bausmių vykdymo kodekso 92-93 ir 97 straipsniuose yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti literatūros, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas reguliariai aprūpinti naujomis knygomis pagal nuteistųjų pageidavimus. Teismas pažymi, kad jei pareiškėjo netenkino bibliotekos turima literatūra, jis galėjo pasinaudoti savo teise įsigyti knygų už asmenines lėšas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs tokį prašymą pataisos namų administracijai, o ši būtų neleidusi pareiškėjui įsigyti literatūros leidinių. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamų pataisos namų bibliotekos siūlomų knygų laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis.
Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.
Dėl netinkamų medicininių paslaugų
Pareiškėjas nurodo, kad visą laiką jam būnant kamerų tipo patalpoje neapžiūrėjo gydytojas, nors dėl to buvo kreipęsis. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą, prieš uždarant nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, privalo apžiūrėti gydytojas ir nustatyti, ar nuteistasis gali būti laikomas tokiomis sąlygomis. Pareiškėjas remiasi BVK 144 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis.
Tačiau pažymėtina, kad šios pareiškėjo nurodomos Bausmių vykdymo kodekso 144 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse įtvirtintos normos galiojo iki 2016 m. balandžio 1 d. Šiuo metu teisės aktai nenumato privalomo nuteistųjų sveikatos tikrinimo prieš uždarant į kamerų tipo patalpas. Be to, pareiškėjo teiginys, jog jis, būdamas kamerų tipo patalpose nei karto nebuvo apžiūrėtas gydytojo, vertintinas kaip deklaratyvus, kadangi pats pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad kreipėsi raštu dėl kojos skausmų, tačiau nepateikia jokio objektyvaus įrodymo. Byloje esanti Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus Šeimos gydytojo G. K. 2021-06-07 pažyma patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kreipęsis į medikus visai dėl kitokių sveikatos nusiskundimų, kurie nesusiję su kojos skausmu ir negalavimais, t. y. 6 kartus kreipėsi į gydytoją psichiatrą dėl narkotinių medžiagų vartojimo pasekmių, 7 kartus dėl pilvo skausmų ir virškinimo sutrikimų, taip pat teikta pagalba dėl tyčinio apsinuodijimo medikamentais (b. l. 46).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Nagrinėjamu atveju aktualu pažymėti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 46).
Marijampolės PN Psichologinės tarnybos 2021 m. birželio 8 d. pažyma Nr. 55/04-363 patvirtina, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti prastos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo (b. l. 45).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo abstrakčių paaiškinimų nepakanka. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu Marijampolės PN metu nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus bei kad siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes dėl kalinimo sąlygų. Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. L. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.