Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,

2019 m. liepos 29 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas K. A. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 800 Eur atlyginti neturtinei žalai, pareiškėjo teigimu, atsiradusiai dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose 2017 metais.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). BVK numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, o šie teisės aktai nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 straipsnis). BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Nuteistųjų perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki penkiolikos parų, o nepilnamečių nuteistųjų – iki dešimties parų yra viena iš nuobaudų, skiriamų nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą (BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (BVK 173 straipsnio 1 dalis). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 straipsnio 8 dalis).

BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194.

Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245.

Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

Lietuvos vyriausiojo administracinio praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).

Dėl patalpų plotų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo pataisos namų areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas didžiausias tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičius ir minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, pagal kurį iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namus).

Pagal Marijampolės PN Saugumo valdybos skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. pažymą „Dėl bausmės atlikimo” (b. l. 30), 2019 m. birželio 13 d. pažymą „Dėl K. A. arešto bausmės atlikimo” (b. l. 31) pareiškėjas 90 parų arešto bausmę Marijampolės PN atliko nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. Pareiškėjas Drausminės komisijos sprendimu buvo paskirtas į 13 kamerą, kurioje yra įrengtos 7 miegamosios vietos; plotas – 26,92 kv. m.; laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. kameroje buvo laikoma iki 7 nuteistųjų. Kameros plotą, be kita ko, patvirtina Marijampolės PN areštinės schema (b. l. 48).

Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Marijampolės PN kameroje Nr. 13, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto dydis buvo didesnis nei 3,6 kv. m (3,846 kv. m. (26,92/7)), todėl pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktais nustatytą gyvenamąjį plotą nebuvo pažeista.

Teismas atkreipia dėmesį, kad į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-1062/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-645-552/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.

Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.

Dėl kitų higienos ir buities sąlygų

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog kameroje nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas, oro judėjimo greitis, ventiliacija ir drėgmė neatitiko teisės aktais reglamentuojamų normų, nebuvo išduodamos higienos priemonės, nebuvo signalizacijos mygtuko pareigūnams iškviesti, sklido nepakeliamas kvapas, kameroje buvo blakės, tarakonai, o jų dezinfekcija buvo atliekama netinkamai, nebuvo galimybės išsiskalbti bei išsidžiovinti apatinius rūbus, dėl rūbų džiovinimo sąlygų kameroje pastoviai buvo drėgna, dėl drėgmės kampuose ties grindimis sienos pajuodusios, susidaręs sveikatai kenkiantis pelėsis.

HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.; HN 134:2015 nenumato natūralaus apšvietimo stiprumo.

Pagal HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas). Pagal HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte nurodyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis; jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas patvirtina, kad Marijampolės PN patalpos (bendrabučio tipo patalpos ir kamerų tipo patalpos) yra vėdinamos per langus. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytomis aplinkybėmis. Iš UAB „Specialusis projektas” parengtų techninių projektų „Šildymas ir vėdinimas Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus remontas ir 80 vietų Areštinės įrengimas” (b. l. 42 – 50) bei „Ryšiai ir signalizacija Marijampolės GR PDK baudos izoliatoriaus remontas ir 80 vietų Areštinės įrengimas” (b. l. 51 – 63) matyti, kad kamerose yra įrengta oro tiekimo ir šalinimo sistema bei iškvietimo mygtukai.

Atsakovės atstovas nurodė, kad skalbiniai nuteistiesiems grąžinami išdžiovinti, o pareiškėjas nurodytos aplinkybės neneigia, todėl teisės aktams nenustatant pareigos kamerose įrengti džiovyklas, atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta. Byloje taip pat nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginį apie sanitarinių mazgų ir juose esančių tualetų netinkamą būklę bei įrengimą.

Pareiškėjas visą Marijampolės PN buvimo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti gyvenamųjų patalpų patikrinimo atitiktį higienos normoms. Iš teismui pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2018 m. lapkričio 15 d. patikrinimo akto (b. l. 34 - 36), matyti, jog minėtuose patikrinimo aktuose jokių pažeidimų, susijusių su pareiškėjo skundžiamais dalykais, nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, konstatuojama, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose buvo nešvaru, nebuvo užtikrintas dirbtinis apšvietimas, oro judėjimo greitis, ventiliacija, sklido nepakeliamas kvapas, buvo pelėsis, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pažymėtina, kad Marijampolės PN Saugumo valdymo skyriaus 2019 m. birželio 13 d. pažyma (b. l. 31) patvirtina, kad pareiškėjui higienos priemonės buvo išduotos atvykus į įstaigą, o vėliau pareiškėjas papildomai dėl šių priemonių į administraciją nesikreipė. Dėl nurodytos aplinkybės atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl higienos priemonių neišdavimo.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2014 m. gruodžio 30 d. bei 2018 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa” (b. l. 24 – 29, 37 -40) dėl kenkėjų kontrolės pataisos namuose. Į bylą yra pateiktas graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas (b. l. 41), t. y. rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad buvo atliekamas nuolatinis (pastovus) parazitų (tarakonų, pelių) monitoringas, kontrolė ir naikinimas. Teismas vertina, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą, kontrolę bei naikinimą buvo pakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Be kita ko, dėl pareiškėjo teiginių, kad pataisos namuose kenkėjų naikinimas vyko netinkamomis sąlygomis, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nedetalizuoja savo nurodytų aplinkybių, t. y. nenurodo kada tiksliai nurodyti veiksmai vyko, kokie asmenys galėtų patvirtinti nurodytas aplinkybes, neteikia įrodymų (pvz., liudytojų, girdėjusių ir (arba) mačiusių nurodytas aplinkybes raštų, pavardžių ir pan.), patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodyti argumentai dėl iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. birželio 14 d. pažymoje Nr. 14/07-3484 nurodyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 33). Marijampolės PN Resocializacijos skyrius taip pat nurodė, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į psichologus nesikreipė (b. l. 32).

Teismas nagrinėjamos bylos atveju nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikytini nepagrįstais.

EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad Marijampolės PN vadovavosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimais ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė. Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat neįrodyta ir kita viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, t. y. žalos padarymo faktas – pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad dėl Marijampolės PN veiksmų patyrė neturtinę žalą.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į nurodytas teisines ir faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo skundas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo K. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.