Šiaulių apygardos teismo sprendimas, 2A-163-267/2014

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-04-17
Bylos Nr.: 2A-163-267/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-36-3-00098-2013-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
Ieškovas: R. M.

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-163-267/2014Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00098-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1.; 121.21. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASsPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-204-237/2013 pagal ieškovo R. M. ieškinį V. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas R. M. kreipėsi į teismą, prašydamas atidalinti jam priklausančią turto dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir priteisti jam iš V. G. 91000 litų kompensaciją pinigais. Ieškovas nurodė, kad jis su atsakove gyveno faktinėje santuokoje nuo 1998 m. sausio mėnesio iki 2010-09-15. Jie gyveno kaip šeima, turėjo norą įsivaikinti, vedė bendrą ūkį, kartu dirbo, pirko turtą, jam išėjus, turtas liko pas atsakovę. Buvo susitarę, kad atsakovė jam sumokės piniginę kompensaciją, tačiau dalį pradėjusi mokėti, toliau tą daryti atsisakė. Nurodė, kad kartu su atsakove įgijo butą (duomenys neskelbtini), 250000 litų vertės, garažą (duomenys neskelbtini), 15000 Lt vertės, tačiau jie registruoti atsakovės vardu, be to įgijo V. G. individualios įmonės „V. G. valgykla“ virtuvės įrangą už 280000 litų, nupirko ir įrengė gyvenamą namą ir pirtį (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 600000 litų, šie pastatai registruoti atsakovės motinos J. A. vardu. Teigė, kad jo dalis yra 1/3, tačiau ieškovas sau prašė mažiau. Nurodė, kad ieškovo pajamos buvo gaunama policijos pensija, invalidumo pašalpa, ieškovas dirbo pas V. G. valgykloje, gaudavo uždarbį, važinėdavo su jos broliu į Lenkiją, veždavo baldus, uždirbdavo po 50–100 litų už kelionę, o visus pinigus atiduodavo V. G.. Taip pat nurodė, kad ieškovas ir atsakovė dirbo bendrai, bendrai planavo, darė prognozes, tarėsi kokius atlyginimus mokėti darbuotojams, darė skaičiavimus, gyvenant kartu jie išplėtojo įmonės veiklą, pastatė ir įrengė pirtį su poilsio sale, baseinu, kubilu, rengdavo banketus, furšetus, vestuves.

Atsakovė V. G. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jie su R. M. niekada neturėjo bendrų pinigų ir bendro ūkio nevedė. Jai R. M. pinigų nedavė, ateidamas gyventi neatsinešė nieko, o išvažiuojant išsivežė daiktų, nusipirko automobilį. Teigė, kad ieškovas nori pasipelnyti iš atsakovės. Nurodė, kad namas (duomenys neskelbtini) pirktas už mamos pinigus ir registruotas mamos vardu, butas (duomenys neskelbtini) pirktas už jos pinigus, R. M. pinigų nedavė, garažas taip pat yra tik jos asmeninė nuosavybė, įrangai valgykloje pirkti buvo naudojama įmonės apyvartinės lėšos. R. M. nebuvo joks sugyventinis, iš pradžių santykiai buvo geresni, bet ji su juo šeimos kurti neketino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš R. M. 4507 Lt advokato atstovavimo išlaidas V. G. ir 23 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas ir atsakovė jungtinės veiklos pagrindu buvo sukūrę bendrąją dalinę nuosavybę, o vien tik gyvenimo kartu faktas nesukuria bendrosios dalinės nuosavybės ir neįrodo, jog gautomis ar kitomis pajamomis buvo prisidėta prie turto įsigijimo, be to, teismas nenustatė, kad ieškovas būtų turėjęs santaupų ar kitų lėšų, kurias būtų galėjęs investuoti į turtą. Teismas nurodė, kad ieškovo aiškinimas, kad jis važinėjo į Lenkiją ir taip užsidirbdavo, niekuo neįrodytas, kaip ir neįrodyta tai, jog ieškovas visas gaunamas lėšas – pensijas, vėliau gautą iš V. G. individualios įmonės darbo užmokestį, atiduodavo V. G.. Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad šiuos pastatus nusipirko ir nuosavybę į juos įregistravo J. A., ši nuosavybė nėra nuginčyta, ieškovas J. A. ieškinio nereiškė, įtraukti ją į bylą šalimi atsisakė, todėl ieškinį dėl šios dalies reikalavimų laikė visiškai nepagrįstu ir neįrodytu.

Teismas taip pat nepagrįsta laikė ieškinio dalį dėl V. G. įmonės valgyklos virtuvės įrangos, kadangi ieškovas turėjo įrodyti kokia įmonės turto dalis jam priklauso. Tačiau iš liudytojų parodymų, šalių paaiškinimų teismas sprendė, kad iki tampant sugyventiniais, įmonę atsakovė jau turėjo, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad būtų įnešęs lėšas į įmonę. Teismas sprendė, kad įmonėje vadybininku ieškovas dirbo nuo 2006-09-15 iki 2011-03-10 ir jam buvo mokamas atlyginimas, tai yra, ieškovą su įmone siejo darbiniai santykiai.

Galiausiai, teismas konstatavo, kad šalys jau yra išsprendusios turtinį ginčą 2008-12-14 sudaryta tarpusavio rašytine sutartimi, iš kurios matyti, kad R. M. įsipareigojo nereikalauti iš V. G. jokios per dešimt bendro gyvenimo metų bendrai įsigyto turto dalies.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Ieškovas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2013-10-10 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-204-237/2010 ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jeigu vienas iš sugyventinių turi savo verslą, t. y. finansiškai yra stipresnioji pusė, tai paprastai viskas įgyjama ir registruojama to asmens vardu. Kadangi santuoka nebūna įregistruota, todėl nėra ir negali būti pilna apimtimi taikomos CK trečiosios knygos normos. Išsiskyrimo atveju nukentėjusiąją puse tampa asmuo, kurio vardas ir pavardė nėra įrašyta turto įsigijimo dokumentuose. Nurodo, kad bendrai gyvenant, tvarkant bendrą ūkį, bendru darbu ir lėšomis yra sukuriama bendroji dalinė nuosavybė, kuri, ieškovo manymu, turi būti sąžiningai, teisingai ir protingai padalyta arba bent jau kiek įmanoma teisingai kompensuojama dalis bendrai įgyto turto vertės. Ieškovas taip pat mano, kad jis įrodė, jog su atsakove V. G. daugiau nei 10 metų gyveno kartu kaip faktiniai sutuoktiniai, tvarkė bendrą ūkį. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad kai nesusituokę asmenys gyvena drauge, ypač jei bendras gyvenimas yra ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus, asmenys kartu tvarko ūkį, asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu kuria bendrą turtą, pripažįstama egzistuojant asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Atsiliepimas

Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė V. G. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad byloje apeliantas neįrodė, kad jis savo piniginėmis lėšomis, darbu arba kitu turtu prisidėjo prie atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto įsigijimo, taip pat neįrodė, kad būtų egzistavęs koks nors šalių susitarimas sukurti, naudotis ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę. Taip pat nurodo, kad bendro gyvenimo ieškovas su atsakove nekūrė, atsakovė su apeliantu kurti šeimos taip pat negalvojo, šalys gyveno atskirai, turėjo atskirus kambarius, naudojosi tik bendru šaldytuvu. Atsakovė teigia turėjusi kitą draugą, su kuriuo artimai draugavo, todėl apeliantas jai buvo tik kaip padėjėjas, turintis laisvo laiko neįgalus pensininkas, galintis prižiūrėti namus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, kad bylos šalys jau yra išsprendusios turtinį ginčą sudaryta tarpusavio rašytine sutartimi. Šios sutarties teisėtumo apeliantas neginčijo, todėl tiek ieškiniu, tiek apeliaciniu skundu nepagrįstai kelia klausimus ir reikalavimus, kurie yra išspręsti 2008 m. gruodžio 14 d. tarp šalių sudaryta sutartimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo susitariant dėl bendros veiklos (partnerystės) ir sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, ginčas dėl teisinio pagrindo ieškovui gauti iš atsakovės piniginę kompensaciją už panaudotas asmenines lėšas ir darbą, įdėtus į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir teisingai nustatė nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tačiau netinkamai pritaikė procesinės teisės normas vertindamas pateiktus įrodymus, ir materialinės teisės normas, kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Nors apeliantas prašo bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, pažymėtina, kad pagal CPK 327 str. 1 d. 2 p., apeliacinės instancijos teismas perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė gyveno nesusituokę kaip sugyventiniai, tvarkė ir kūrė bendrą ūkį, tačiau sprendė, kad šalių gyvenimas kartu neįrodo buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir įsigyjant turtą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka ir mano, kad ji prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, byloje esantiems rašytiniams įrodymams.

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jis su atsakove gyveno kaip šeima nuo 1998 m. iki 2008 m. ir nuo 2009 m. iki 2010 m., turėjo norą įsivaikinti, vedė bendrą ūkį, kartu dirbo, pirko turtą. Nurodė, kad kartu su atsakove įgijo butą (duomenys neskelbtini), 250000 litų vertės, garažą (duomenys neskelbtini), 15000 Lt vertės, tačiau jie registruoti atsakovės vardu, be to įgijo V. G. individualios įmonės „V. G. valgykla“ virtuvės įrangą už 280000 litų, nupirko ir įrengė gyvenamą namą ir pirtį (duomenys neskelbtini), kurių bendra vertė 600000 litų, tačiau šie pastatai registruoti atsakovės motinos J. A. vardu. Teigė, kad jo dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra 1/3.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai; 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1029/2001; 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Z. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-236/2003; 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje J. M. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-553/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; kt.). Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje L. M. v. O. D. V., byla Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. P., bylos Nr. 3K-3-410/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).

Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien bendro gyvenimo faktas negali būti laikomas pakankamu jungtinės veiklos sukuriant bendrą turtą įrodymu, tačiau, sprendžiant klausimą dėl tokio turto sukūrimo, būtina įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan.

Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė kartu gyveno nuo 1998 m. (1998-12-08 nutraukta atsakovės ir jos buvusio sutuoktinio santuoka), vedė bendrą šeimos ūkį, kartu planavo ateitį, rūpinosi gyvenimo sąlygų gerinimu, kartu bendromis pastangomis vystė atsakovės įkurtą verslą. Šias teismo nustatytas aplinkybes patvirtina tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai, kaip pvz., ieškovo ir atsakovės susirašinėjimas el. laiškais 2010–2011 m., namų priežiūros sistemos pirkimo dokumentai ir kt. su buities tvarkymu susiję rašytiniai įrodymai (1 t., 100–106 b. l.), Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK raštas (1 t., 156 b. l.), tiek ir byloje apklaustų liudytojų A. G., A. Ž., A. K. ir kt. parodymai (1 t., 21–23 b. l.). Į bylą taip pat pateikta iš Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybos gauta Vyresnio kaip 16 metų asmens sutikimo dėl vaiko globėjo (rūpintojo) skyrimo kopija, kurioje R. M. sutinka, kad likęs be tėvų globos vaikas gyventų jo ir V. G. šeimoje ir kad šeimos motina V. G. taptų vaiko globėja (2 t., 3 b. l.). Šis rašytinis įrodymas patvirtina, kad bylos šalys gyveno kaip šeima, kūrė bendrus planus ir ateitį kartu. Be to, svarbi šiuo atveju yra ir 2008-12-14 šalių sudaryta sutartis, kurioje aiškiai kalbama apie šalių bendrą gyvenimą kartu, bendrą turtą (1 t., 107 b. l.). Dėl šios priežasties atmestini kaip nepagrįsti atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, kad apeliantas atsakovės gyvenime buvo tik kaip „padėjėjas“, prižiūrėjęs namus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, galima daryti išvadą, kad yra pagrindas pripažinti ginčo šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrą dalinę nuosavybę, t. y. bendrais veiksmais, bendru darbu, panaudojant asmenines ir bendras pinigines lėšas įgyti turtą kaip bendrą nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pažymėjo, kad ieškovas neįrodė, jog turėjo pakankamai lėšų prisidėti prie atsakovės vardu įregistruoto turto pirkimo, tačiau pažymėtina, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis lėšomis ar santaupomis, bet ir dalyvaujant savo darbu. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju ieškovo į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas bendro gyvenimo su atsakove metu galėjo ne tik savo darbu, kurio neneigė ir atsakovė, bet ir savo lėšomis prisidėti prie bendros dalinės nuosavybės įsigijimo (1 t., 54, 88–96, 97–99 b. l.).

Į bylą pateikti raštiniai įrodymai patvirtina, kad šalims gyvenant kartu 2004 m. buvo įsigytas butas (duomenys neskelbtini) (buto pirkimo kaina – 69000 Lt) (1 t., 19, 159 b. l.) bei 2006 m. – garažas (duomenys neskelbtini) (1 t., 18 b. l.). Nors nei viena iš bylos šalių neįvardijo, kokiu tikslu 2004 m. bei 2006 m. buvo pirktas nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), atsakovė aplinkybės, kad turtas buvo įsigytas bendrojon dalinėn nuosavybėn, nepaneigė. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad tuo metu ji buvo finansiškai pajėgi viena, asmeninėmis lėšomis įsigyti tokios vertės turtą, leistinomis priemonėmis neįrodinėjo tokių pajamų šaltinio, nepateikė leistinų įrodymų, pagrindžiančių jos teiginius, kad butą padėjo nusipirkti mama ir brolis, kad garažą jai perrašė jos dukterėčia (CPK 178 str.). Be to, byloje liudytoju apklaustas A. K. nurodė, kad šalys jam sakiusios, jog butą (duomenys neskelbtini) įsigijo abiejų (ieškovo ir atsakovės) pensijai. Apeliacinės instancijos teismo manymu, visos anksčiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bylos šalims gyvenant kartu atsakovės vardu įsigytas nekilnojamasis turtas, t. y. garažas, esantis (duomenys neskelbtini), bei butas, esantis (duomenys neskelbtini), šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat mano esant būtina pasisakyti dėl šalių 2008-12-14 sudarytos sutarties, kuria, atsakovei pervedus 16000 Lt ieškovui, ieškovas įsipareigojo nereikalauti iš atsakovės jokios per dešimt bendro gyvenimo metų bendrai įgyto turto dalies ir perleido atsakovei visas teises į jo vardu pirktą automobilį Peugeot Partner. Apeliacinės instancijos teismo manymu, ši sutartis negali būti laikoma šalių susitarimu, visiškai išsprendusiu jų turto pasidalijimo klausimus. Nors šalys šią sutartį pasirašė ir atsakovė pervedė ieškovui 16000 Lt, šalių susirašinėjimas el. laiškais patvirtina, kad ieškovas ir atsakovė toliau derino turtinius klausimus, bandė taikiai susitarti dėl atsakovės ieškovui mokėtinos kompensacijos. Kaip matyti iš šių laiškų ir rašytinių įrodymų apie atsakovės pinigų pervedimus ieškovui, atsakovė nesutiko ieškovui sumokėti 105000 Lt, tačiau sutiko jam kas mėnesį pervedinėti po 1000 Lt, paskutinis mokėjimas ieškovui atliktas 2012-01-23. Anksčiau nurodytas šalių elgesys patvirtina, kad iš esmės 2008-12-14 sutartis nebuvo vykdoma, pretenzijų dėl sutarties vykdymo atsakovė nereiškė, todėl laikyti, kad tikroji šalių valia šia sutartimi buvo visiškai išspręsti bendrosios dalinės nuosavybės pasidalijimo klausimus, teismas neturi teisinio pagrindo, o toks minėtos sutarties aiškinimas nagrinėjamu atveju prieštarautų ir CK įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5, 6.193 str.).

Ieškovas ieškiniu taip pat reiškė reikalavimą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei kilnojamąjį turtą – valgyklos virtuvės įrangą, priklausančią V. G. individualiai įmonei „V. G. valgykla“. Apeliacinės instancijos teismo manymu, skundžiamame sprendime šie ieškovo reikalavimai yra išspręsti teisingai ir pagrįstai atmesti.

Visų pirma, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas, reikšdamas reikalavimus atidalinti nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį ne atsakovei, o J. A., ieškinio dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties nuginčijimo nereiškė, todėl, esant nenuginčytai teisinei registracijai, ši dalis ieškinio reikalavimų laikytina visiškai nepagrįsta. Be to, nepagrįsti ieškovo reikalavimai ir dėl šio turto pagerinimo, kadangi teigdamas, jog įrengė namą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini), šių savo teiginių neįrodė jokiomis leistinomis priemonėmis (CPK 178 str.).

Antra, nepagrįstais laikytini ir ieškovo reikalavimai dėl atsakovės individualios įmonės turto padalijimo. Kaip matyti iš viešai Juridinių asmenų registro teikiamų duomenų, atsakovės individuali įmonė „V. G. valgykla“ teisiškai įregistruota dar 1995 metais. Byloje yra duomenys, kad ieškovą ir šią įmonę siejo darbo teisiniai santykiai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, kad prisidėjo prie minėtos įrangos pirkimo, ir nors byloje nustatyta, kad ieškovas padėjo atsakovei vystyti įmonės veiklą, kartu su atsakove naudojosi įmonės gaunamu pelnu, ieškovas nepaneigė, kad individualios įmonės turtas buvo įsigytas ne iš įmonės lėšų (CPK 178 str.).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą atidalinti bendros dalinės nuosavybės turtą jam išmokant kompensaciją pinigais. Pagal įstatymą preziumuojama, jog partnerių įnašai į bendrą veiklą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita (1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 6.970 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad atsakovės finansinė padėtis buvo geresnė ir jos įnašas į bendrą turtą buvo didesnis, nes ieškovas, reikšdamas ieškinį, sutiko, kad jam priklauso tik 1/3 šalių bendrai įgyto turto, pareiškė, kad jo piniginis indėlis į įgytą turtą buvo 105000 Lt. Nors ieškovas ieškinyje teigė, kad dalintino turto, t. y. buto ir garažo (duomenys neskelbtini), bendra vertė yra 265000 Lt, byloje esantys duomenys iš Nekilnojamojo turto registro patvirtina, kad negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2013-01-01 buvo 10900 Lt, o buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė 2013-01-01 duomenimis – 179000 Lt (1 t., 78–79 b. l.). Kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių didesnę minėto nekilnojamojo turto vertę, ieškovas nepateikė. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovo prašoma atidalinti turto dalis sudaro 1/3 bendrosios dalinės nuosavybės teise šalims priklausančio turto, vadovaudamasis į bylą pateiktais duomenimis apie atidalijamo turto rinkos vertę, sprendžia, kad ieškovo reikalavimo dalis dėl kompensacijos už 1/3 dalį negyvenamosios patalpos – garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 10900 Lt vertės, ir dėl kompensacijos už 1/3 dalį buto/patalpos – buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 179000 Lt vertės, bendra dalintino turto vertė – 189900 Lt, turi būti tenkinama. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovė, pagal byloje esančius duomenis, ieškovui už bendrai įgytą turtą jau yra sumokėjusi 28500 Lt (1 t., 101–102, 148–153, 162–167 b. l.), ieškovui priteistina 34800 Lt kompensacija (189900 Lt / 3 – 28500 Lt = 34800 Lt).

Pažymėtina, kad dėl automobilio Peugeot Partner, v. n. (duomenys neskelbtini) atsakovė pretenzijų nereiškė, priešingai, teismo posėdžio metu nurodė, kad automobilis buvo ieškovo, jam ir liko (2 t., 21 b. l.). Dėl to, apeliacinės instancijos teismas automobilio Peugeot Partner, v. n. (duomenys neskelbtini) į dalintino turto sąrašą neįtraukia.

Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 str. 5 d.). Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, ieškinį patenkinus iš dalies, šalims jų turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, nežiūrint į tai ar šalis yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, į tai, kad ieškovas pirmosios instancijos teisme už ieškinio pateikimą sumokėjo 500 Lt žyminį mokestį, o reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą ir įrodymų apie tokių išlaidų buvimą teismui nepateikė (CPK 98 str.), proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovei priteistini 2600 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme. Reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme šalys nereiškė, todėl, apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, iš atsakovės priteistina tik dalis ieškovo sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kuri sudaro 190 Lt (CPK 93 str. 2 str.). Atsižvelgus į priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, ieškovui iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma apeliacinės instancijos teisme įskaitytina į ieškovo atsakovei mokėtiną bylinėjimosi išlaidų sumą pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovei iš ieškovo iš viso priteistini 2410 Lt bylinėjimosi išlaidų. Be to, iš ieškovo ir atsakovės valstybei proporcingai priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos – 23 Lt (1 t., 1 b. l.) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl netenkindamas ieškinio, t. y. jo dalies, bylą išsprendė neteisingai (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo R. M. ieškinys V. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atmestas, panaikinamas ir priimamas naujas teismo sprendimas – ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti kad, atsakovės V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas – negyvenamoji patalpa-garažas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), 10900 Lt vertės, ir butas/patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), 179000 Lt vertės, priklauso R. M. ir V. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise ir atidalinti jį tokia tvarka:

Priteisti V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise negyvenamąją patalpą-garažą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 10900 Lt vertės, butą/patalpą-butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), 179000 Lt vertės.

Priteisti ieškovui R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 34800 Lt (trisdešimt keturių tūkstančių aštuonių šimtų litų) piniginę kompensaciją.

Likusią dalį ieškinio atmesti.

Priteisti atsakovei V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2410 Lt (du tūkstančius keturis šimtus dešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 14 Lt (keturiolika litų) ir atsakovės V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 9 Lt (devynis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

TeisėjaiDanutė BurbulienėVytautas Kursevičius Birutė Simonaitienė