Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-284-200/2014

2014 m. birželio 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014-01-09 nuosprendžio, kuriuo L. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 9 mėnesiams, bausmės vykdymo laikotarpiu įpareigojant būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 22 val. iki 7 val., jei tai nesusiję su darbu; nukentėjusiosios I. B. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš L. B. priteista 600 Lt neturtinei žalai atlyginti; išlaidos už nukentėjusiajai I. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, t. y. 820 Lt, pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos valstybei iš L. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent jis 2012 m. rugpjūčio 12 d. apie 12.30 val. Vilniaus r(duomenys neskelbtini) savo namuose žodinio konflikto metu, sugriebęs sutuoktinei I. B. dešine ranka už kaklo, o kaire ranka už drabužių, ją stumdamas parvertė ant sofos, laikydamas dešine ranka už kaklo jį suspaudė, ne daugiau kaip penkis kartus sudavė delnais per veidą, po to pastarajai atsikėlus, tęsdamas nusikalstamą veiką, stvėrė už drabužių, apsuko priešais save ir trenkė vieną kartą kairės rankos delnu per galvą, dėl ko pastaroji trenkėsi į šaldytuvą ir nukrito ant grindų, pastarajai atsistojus, sugriebė už drabužių ir tempdamas į šoną vėl pargriovė ant grindų, tuo padarė nedideles poodines kraujosruvas dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose ir rankose ir dešinėje blauzdoje ir sukėlė I. B. fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. l d. (2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija, galiojusi nuo 2003-07-25 iki 2013-07-13).

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir nukentėjusiosios atstovė – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą dėl L. B. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d., jo veiksmų juridinis vertinimas teisingas.

Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo arba trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu, kurio pasėkoje žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba žmogus nežymiai sužalojamas ar trumpam susargdinamas. Subjektyvioji šios nusikalstamos veikos pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir jų nori. Netiesiogine tyčia numatytas nusikaltimas padaromas tuomet, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia bylą nagrinėjantis teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei remdamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tame tarpe ir netiesioginius įrodymus, kuriais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine (BPK 20 straipsnis), teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., teismo buvo ištirtos ir teisingai įvertintos. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visi byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, nepažeidžiant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, tvirtindamas, kad jis nukentėjusiajai I. B. fizinio skausmo nesukėlė, kad 2012-08-12, apie 11:30 val., atvažiavo su V. B. pasiimti daiktų. Su žmona jau nebegyveno. Jis tvarkėsi, moteris sėdėjo prie stalo. Atvažiavo žmona su motina. Joms įėjus ir pamačius svetimą moterį, prasidėjo konfliktas. Jie buvo apsipykę tą mėnesį, ir po apsižodžiavimo žmona puolė jį mušti, jis gynėsi. Žmona sudavė jam per galvą, jis gynėsi blokuodamas jos rankų smūgius. Konflikto metu abu susistumdė. Žmona paėmė nuo stalo alaus buteliuką ir trenkė jam į galvą, prakirto ausį. Toliau pykosi. Jis sušlavė šukes. Bešnekant žmona metė į jį kaljaną, kuris nukritęs sudužo. Jis jos nei smaugė, nei mušė, tik gynėsi nuo jos puolimo. Galimai susistumdymo metu ir buvo paėmęs už kaklo, tačiau netyčia. Žmonos už kojų pakėlęs nebuvo. Iš kur pas ją atsirado sužalojimai negali paaiškinti. Žmona parkritusi nebuvo, nematė, kad ji būtų šlubavusi. Su pateiktais ieškiniais nesutinka (b.l. 150-151).

Šiuos nuteistojo aiškinimus paneigia nukentėjusiosios I. B., liudytojos I. T. parodymai, teismo medicinos ekspertų V. K. bei J.M. P. paaiškinimai, kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Būtent nukentėjusioji I. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu vienareikšmiškai tvirtino, kad 2012-08-12 su mama atvažiavo į namus. Įėjusi pamatė, kad vyras sėdi su kažkokia moterimi. Ant stalo buvo kaljanas, peleninė ir alaus buteliukas. Paklausė tos moters, kas ji tokia. Ši pasakė, koks skirtumas ir kad tai ne jos reikalas. Tą patį jai atsakė ir vyras. Tuo metu buvo su vyru susipykusi ir gyveno pas motiną. Prasidėjo žodinis konfliktas. Šis įvykis išvedė ją iš pusiausvyros ir ji viską numetė nuo stalo, moteris išsigando, vyras tuo metu čiupo ranka ją (nukentėjusiąją) už kaklo ir parvertė ant sofos. Ji pradėjo mosikuoti rankom. Vyras mušė ją per veidą rankomis, laikė už kaklo. Moteris prišokusi bandė jį atitraukti. Viskas vyko labai trumpą laiką. Moteris nutempė vyrą nuo jos. Ji atsistojo ir vėl prasidėjo konfliktas. Kažkuriuo momentu prisiminė, kad vyras puolė jos mamą, todėl čiupo jį už rūbų, patraukė už apykaklės ir jinai plyšo. Jisai apsisuko, stvėrė ją ir perkėlė į kitą pusę. Tada sudavė ranka per galvą, nuo ko ji prarado pusiausvyrą, atsitrenkė į šaldytuvą ir nukrito. Smūgis buvo stiprus, praradusi orientaciją gulėjo ir negalėjo gintis ir priešintis. Ji gulėjo ant nugaros, vyras pakėlė ją už kojų, tačiau, matyt neišlaikęs, netyčia paleido. Jai kojų nesukinėjo ir nekraipė. Tada ji staiga pašoko ir pajuto stiprų skausmą dešinėje kojoje. Skausmą pajuto tuo metu, kai staigiai pašoko. Buvo ištinusi koja, prie kauliuko iššokęs guzas. Iškvietė policiją, vyras sutvarkė šukes, viską sušlavė. Po įvykio turėjo gydytis pas psichoterapeutą, paskirtas gydymas. Iki šiol išgyvena stresą (b.l. 17-19, 145-147).

Nukentėjusiosios nurodytas L. B. jos atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų aplinkybes, jų pasekmes patvirtina ir liudytojos I. T., tiesiogiai mačiusios įvykį, parodymai. Apklausta teismo posėdyje ši liudytoja parodė, kad atvažiavusios su dukra namuose aptiko nepažįstamą moterį, t.y. V. B.. Dukrai pasiteiravus, kas ji tokia, pastaroji atsakė, koks tavo reikalas. Kaltinamasis irgi dukrai atsakė necenzūriniais žodžiais. Dukra liepė moteriai nešdintis ir nuo stalo nustūmė butelį. Tuo metu L. B. pašoko, stvėrė dukrą už kaklo, negražiai sakydamas, pargriovė ant sofos. Jinai pradėjo gintis. Matė, kad mojavo rankomis. Moteris traukė jį ir rėkė ,,Laimi, nemušk jos“, tada atsitraukė. Dukra atsisėdo prie stalo. Truputį nusiraminus, L. B. vėl pradėjo ją įžeidinėti, stvėrė už nugaros, sakė, kad išmes. Trenkė jai antausį delnu. Tada dukra jį pradėjo traukti, o jis atsisukęs trenkė jai per galvą. Dukra atsitrenkė į šaldytuvą ir nukrito ant grindų. Kai atsikėlė, pastebėjo, kad nesiorientuoja. Kai dukra gulėjo, L. B. ją pakėlė už kojų. Atsikėlusi dukra sakė, kad negali priminti kojos. Vėliau atvyko policija (b.l. 149-150).

Apklausta teisiamajame posėdyje liudytoja V. B. parodė, kad L. B. buvo atvažiavęs į svečius ir, kadangi neturėjo mašinos, paprašė pavežti į kaimą. Kai nuvažiavo, jis pakvietė išgerti kavos. Jis tvarkėsi savo reikalus, o ji laukė. Po kokių dešimties minučių atvažiavo dvi moterys. Jaunesnė moteris nemandagiai paklausė jos, kas ji tokia. Ji atsakė jai tokiu pačiu tonu. T. L. ir moteriškių kilo konfliktas. Jaunesnė moteris pradėjo jį daužyti per veidą. Gal dėl to, kad ją pamatė. Išvadino ją barakuda, meiluže. L. B. gynėsi nuo jos, nes ji trankė rankomis. Norėjo nuraminti nukentėjusiąją, tačiau ji metė per stalą butelį ir pataikė kaltinamajam į galvą, šiam pradėjo bėgti kraujas. Metė į jį kaljaną, pykosi. Nukentėjusiosios motina nuėjo į kažkokį sandėliuką ir pasiėmusi didelį kirvį, pradėjo lakstyti po pirmą aukštą, sakydama ,,dabar tai aš išdaužysiu, ką padovanojau“. Pamačiusi tai, ji (V. B.), pasiėmė rankinuką ir išėjusi atsisėdo į savo mašiną laukti policijos. Laimonas gynėsi, atsistūmė nukentėjusiąją nuo savęs suėmęs už rankų. Jis jos nemušė, ant grindų ji nebuvo nukritusi. Po to Laimonas atėjo, atsisėdo į mašiną ir laukė, kol atvažiuos policija. Kai moterys išėjo iš namo, nepastebėjo, kad nukentėjusiąją reikėtų prilaikyti. Ji nešlubavo (b.l. 147-148).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja V. B., nors ir tvirtino, kad nuteistasis tik gynėsi, tačiau pripažino, kad tarp L. ir jo žmonos vyko grumtynės, kad ji bandė juos išskirti (b.l.59), tai atitinka nukentėjusiosios ir liudytojos I. T. parodymus. Analizuojant šios liudytojos parodymus, matyti, kad būdama įvykio vietoje ji kažkodėl matė tik nukentėjusiosios veiksmus, o dėl nuteistojo veiksmų teigia, kad jis tik gynęsis ir ji nemačiusi, kad jis būtų nukentėjusiajai suėmęs už kaklo (nors pats nuteistasis neneigia, kad galėjęs netyčia suimti už kaklo), nemačiusi, kad L. B. būtų mušęs nukentėjusiąją, kad nukentėjusioji būtų nukritusi. Šios aplinkybės rodo, kad liudytoja siekė duoti apeliantui naudingus parodymus.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto argumentais dėl nukentėjusiosios I. B. bei liudytojos I. T. parodymų vertinimo, pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tokiais atvejais, kai iš kelių asmenų gaunama skirtinga informacija apie tą patį įvykį, vertinant tokių asmenų parodymus, būtina nustatyti, kurie iš jų laikytini patikimais ir objektyviais. Bylos duomenimis nenustatyta, kad nukentėjusioji I. B. ar liudytoja I. T. siektų apkalbėti nuteistąjį ar jam pakenkti, jų parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs ir išsamūs, todėl netikėti jais teismui nebuvo ir nėra jokio pagrindo. Aplinkybes, kurias išdėsto apeliantas savo skunde, kad jo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi bei tai, jog I. B. atžvilgiu nesmurtavo, teisėjų kolegija vertina kritiškai kaip nuteistojo gynybinę poziciją.

Dėl nukentėjusiosios, jos nurodytomis aplinkybėmis, patirto smurto byloje yra teismo medicinos ekspertų išvados.

Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 1905/12(01), matyti, kad I. B. galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-08-12) padaryta: kraujosruvos rankose ir dešinėje blauzdoje, dešinio čiurnos sąnario raiščių stiprus patempimas su aplinkine kraujosruva ir kad sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl dešinės čiurnos raiščių stipraus patempimo sveikata sutriko ilgiau 10 d. laikotarpiui (b. l. 21-22), iš specialisto išvados Nr. G1888/12/01, matyti, kad L. B. galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2012-08-12) padaryti odos nubrozdinimai veido ir nugaros kairėje pusėje, kas įvertinta nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 77-78).

Pirmosios instancijos teisme apklaustas šią išvadą (dėl I. B. sužalojimų) surašęs teismo medicinos ekspertas V. K. patvirtino minėtame dokumente užfiksuotas aplinkybes ir paaiškino, kad pagal nurodytas aplinkybes galėjo būti patempta čiurna. Tačiau ekspertizės metu jam nukentėjusioji tokių aplinkybių, kaip posėdyje, nebuvo nurodžiusi, todėl jos ir nebuvo tirtos. Gali būti patempimas, kryptelėjimas ir dėl to, kad ji staigiai kėlėsi, pašoko. Skausmą žmogus jaučia būtent patempimo metu, tai jei ji pajuto skausmą atsikėlusi, vadinasi, būtent tuo metu ir buvo patempta. Aplinkybės eksperto išvadoje buvo surašytos iš nukentėjusiosios žodžių. Pakėlimo metu taip pat galėjo įvykti trauma. Turėjo justi skausmą būtent pakėlimo metu. Skausmas atsiranda patempimo momentu. Patempimo metu turėjo jausti stiprų skausmą. Mechanizmas sužalojimo yra ne trenkimas, o tempimas, sukimas, kryptelėjimas. Skausmą turėjo vis tiek jausti, gal dėl adrenalino galėjo ne taip stipriai jausti, bet kad visai nejaustų, negalėjo būti (b.l. 157).

Apklaustas teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas J. M. P. parodė, kad tuo metu, kai yra traumuojami raiščiai, yra jaučiamas skausmas. Keliant už kojų galėjo traumuoti, taip pat galėjo atsirasti trauma pakrypus kojai, nes sužalojimo atsiradimo mechanizmas panašus. Vėliau skausmas stiprėja, didėja audinių patinimas. Atsakydamas į teisėjos klausimą, ekspertas pažymėjo, jog skausmą žmonės jaučia labai skirtingai, todėl paneigti negali, kad žmogus patyręs tokią traumą galėjo vairuoti automobilį. Be to, jei žmogaus dėmesys sukoncentruotas į kitą dalyką, jis skausmą gali pajusti, bet trumpesnį laiką. Dažniausiai tokia trauma įvyksta, kai koja būna pakreipta, o ne tiesiai pastatyta. Tačiau mechanizmas galimas ir sukant už kojų (b.l. 157).

Specialistas J. M. P. 2012-12-05 apžiūrėjęs I. B. medicininius dokumentus, pateikė išvadą, nurodęs, kad I. B. kūne nustatyta dešinės čiurnos sąnario raiščių patempimas su plačia kraujosruva dešinės pėdos minkštuose audiniuose ir nedidelės poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose ir dešinėje blauzdoje. Sužalojimas vertinamas nesunkaus masto sveikatos sutrikdymu, nes dėl čiurnos raiščių patempimo I. B. sveikata buvo sutrikdyta ilgalaikiai (ilgiau 10 dienų). Čiurnos raiščių patempimas galėjo būti padarytas griuvimo metu statant dešinę pėdą ir pakreipiant ją per čiurnos sąnarį. Neatmetama, kad toks raiščių patempimas galėjo būti padarytas ir pasukant pėdą rankomis. Kiti sužalojimai: nedidelės poodinės kraujosruvos dešinėje alkūnėje, dilbių alkūniniuose paviršiuose ir dešinėje blauzdoje padarytos paveikiant kietais, riboto nedidelio paviršiaus daiktais, kuriais galėjo būti ir rankų pirštai. Neatmetama, kad kraujosruvos alkūnėje ir dilbiuose galėjo pasidaryti ir atsimušant šiomis rankų sritimis į kietus, bukus, riboto paviršiaus daiktus, ginantis, prisidengiant nuo smūgių arba spaudžiant rankų pirštais aplinkybėse nurodytu laiku (b. l. 25-27, 30-40).

Nukentėjusiosios dešinio čiurnos sąnario raiščio patempimas nuteistajam neinkriminuotas, todėl aplinkybės dėl šios traumos neanalizuotinos. Kitos ekspertų išvados patvirtina nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes dėl apelianto smurto jos atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde nurodoma ta aplinkybė, kad ant nukentėjusiosios veido, kaklo nebuvo nustatyti sužalojimai, dar nereiškia, kad L. B. nesudavė nukentėjusiajai smūgių į veidą, nebuvo nukentėjusiosios suėmęs už kaklo ir suspaudęs, nes duomenų, kad nuo tokių veiksmų būtinai turėjo atsirasti sužalojimai nėra. Nukentėjusioji patvirtinusi, kad šie veiksmai truko labai trumpai. Pažymėtina, kad apeliantas nėra apkaltintas padaręs nukentėjusiajai sužalojimus veido, kaklo srityse, teismas visus nustatytus apelianto smurtinius veiksmus įvertino kaip sukėlusius fizinį skausmą.

Apeliantas nurodo, jog apylinkės teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji pati išprovokavo konfliktą.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje, aiškinant provokuojančio nukentėjusiojo elgesio savybes nurodoma, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo asmens veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Įvertinus tiek paties nuteistojo, tiek nukentėjusiosios I. B. parodymus, pastarosios veiksmuose apylinkės teismas pagrįstai įžvelgė provokuojančio elgesio požymių bei priimdamas nuosprendį, priešingai nei teigia apeliantas, tai įvertino.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pažymėta, kad kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, kad jo veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys – kad nukentėjusioji metė į jį kaljaną, sudavė alaus buteliuku, mušė, dėl ko nukentėjusiajam taip pat nustatyti sužalojimai (b.l. 77-78) (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jo veiksmai atitinka būtinąją gintį, todėl jis neturėjo būti nuteistas. Šis apelianto argumentas nepagrįstas.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Tuo tarpu besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011).

Nagrinėjamoje byloje įvertinus teismo nustatytas faktines įvykio aplinkybes, akivaizdu, kad

apeliantui nebuvo reikalo gintis nuo nukentėjusiosios, pripažinti, kad apeliantas veikė esant būtinosios ginties sąlygomis nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo nukentėjusiosios veiksmai, pripažinti provokuojančiais, nebuvo tokie pavojingi ir intensyvūs, kad apeliantui būtų reikėję nuo jų gintis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis L. B., panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiosios I. B. atžvilgiu, sukėlė jai fizinį skausmą, dėl ko jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Dėl civilinio ieškinio

Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino nukentėjusiosios pareikštą 10000 Lt ieškinį dėl neturtinės žalos ir priteisė jos naudai iš L. B. 600 Lt. Apeliantas, prašydamas jį išteisinti, prašo atmesti pareikštą ieškinį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (LR CK 6.250 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, pripažinus L. B. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., apylinkės teismas pagrįstai iš nuteistojo priteisė I. B. neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, tinkamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, išvardijo šio straipsnio antroje dalyje nustatytus kriterijus, įvertindamas jų visumą ir išanalizuodamas juos konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, įvertino tai, kad padarytas smurtinis, tačiau nesunkus nusikaltimas, nenustatyta, kad dėl sukelto fizinio skausmo nukentėjusiajai būtų atsiradusios pasekmės, galinčios turėti įtakos jos tolimesnei sveikatai, atsižvelgė į nukentėjusiosios elgesį konflikto metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad 600 litų dydžio piniginė kompensacija už nukentėjusiosios I. B. patirtus išgyvenimus, nepatogumus atitinka sąžiningumo, protingumo kriterijus, užtikrina nuteistojo bei nukentėjusiosios interesų pusiausvyrą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo L. B. apeliacinį skundą.