Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; 1.1.8.1; 1.2.26.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4; 2.4.2.1; 2.4.7.

2013 m. lapkričio 19 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda.

A. G. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir jam skirta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. D. ir A. G., nuteisti už tai, kad veikdami kartu, bendrais tyčiniais veiksmais 2011 m. sausio 29 d. apie 23.50 val. (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) namo, G. D. sugriebiant V. Kl. už striukės ir parverčiant ant žemės, bei suduodant rankomis tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas, o A. G. spiriant kojomis tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas, sukėlė nukentėjusiajam V. Kl. fizinį skausmą, bei R. G. keikdami necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti 2013 m. gegužės 30 d. Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Skunde nurodo, kad jis buvo pripažintas kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, t. y. dėl to, kad veikdamas bendrai su G. D. ir spirdamas kojomis nenustatytą skaičių smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas, sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir necenzūriniais žodžiais keikė R. G., tačiau šios nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteistas, nepadarė. Nors Šiaulių apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltė grindžiama įvertinus tiek jo, tiek kaltinamojo G. D., nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų G. G., B. G., V. G., V. K., S. V., R. V. parodymus, ikiteisminio tyrimo metu atlikto parodymų patikrinimo, akistatos metu bei specialisto išvadose užfiksuotas faktines aplinkybes, apeliantas su tuo nesutinka. Mano, kad Šiaulių apylinkės teismas nepakankamai išsamiai ištyrė bylos aplinkybes ir teisėja priimdama nuosprendį neatsižvelgė į jo duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai vertino kitų asmenų duotus parodymus ir tyrimo metu nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o prielaidomis, kurias suformavo pats teismas nuosprendyje, ir dėl to buvo nepagrįstai nuteistas ir apkaltintas nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Apelianto manymu, teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus ir išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, šios aplinkybės teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tačiau, apelianto vertinimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad jis veikė iš chuliganiškų paskatų, suvokė veikos pobūdį ir norėjo pademonstruoti nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką. Priešingai, iš byloje surinktų duomenų bei teisme apklaustų liudytojų parodymų matyti kai kas kita. Pasak nukentėjusiojo, jaunuoliams išskyrus V. Kl. ir G. D., jis atsistojęs nuo žemės nelaukė, kol jam suduos, ir pirmas sudavė A. G. kojos keliu į veido sritį. Nurodė, kad, jo (V. Kl.) manymu, tai turėjo matyti juos išskyrę jaunuoliai, t. y. V. K., G. G., R. V.. Kaip liudytojai apklausti V. K., G. G., R. V. paaiškino, kad jiems nubėgus už namo kampo jie matė, kad su mergina ėjęs vaikinas – V. Kl. – guli ant žemės, jį laiko užgulęs stambesnis vaikinas – G. D., o smulkesnis vaikinas – A. G. – buvo prie gulinčiojo V. Kl. galvos, šalia automobilio, mergina buvo netoli jo. Tai, kad nurodytiems liudytojams pribėgus V. Kl. gulėjo ant žemės, savo parodymais patvirtino ir jo draugė R. G.. Nei liudytojai V. K., G. G., R. V., nei G. D. nematė, kad A. G. būtų spyręs gulėjusiam ant žemės V. Kl.. Tai, kad A. G. kojomis spyrė gulintį V. Kl., apklausų metu aiškino pats nukentėjusysis V. Kl., tačiau apklausos teisme metu vis dėlto paaiškėjo, kad V. Kl. nematė, jog A. G. jam būtų spyręs, nes S. G. to ir nedarė, ir V. Kl. to net negalėjo matyti, nes ant žemės (jį prispaudus G. D.) V. Kl. gulėjo ant pilvo, rankomis užsidengęs galvą, o duodamas A. G. apkaltinančius parodymus melavo ir rėmėsi tik spėlionėmis. Šiuos nukentėjusiojo V. Kl., kaip išaiškėjo teisme, melagingus parodymus, patvirtino jo draugė R. G., kuri apklausiama liudytoja taip pat nurodė ir tai, kad A. G. ją plūdo. Tačiau, apelianto teigimu, šie jos parodymai neatitinka kitų tyrimo metu nustatytų aplinkybių. Nė vienas iš liudytojų – nei V. K., G. G. ar R. V. – negirdėjo, kad A. G. būtų merginą koneveikęs ar necenzūriniais žodžiais keikęs. Priešingai, visi apklausti liudytojai patvirtino A. G. duotus parodymus, t. y. tai, kad jis nekonfliktavo, tik stovėjo šalia ir į konfliktą nesikišo, nieko neplūdo ir netrukus nuėjo į kitą pusę. Be to, apie tai, kad A. G. būtų išsakęs kažkokius negražius žodžius R. G. atžvilgiu, ji pati nieko nesakė duodama parodymus apklausiama liudytoja, tuoj po įvykio, 2011 m. vasario 1 d., taip pat ir kiek vėliau, 2011 m. birželio 6 d., papildomos liudytojo apklausos metu. Tuo metu jai jokia žala dėl to padaryta nebuvo. Pažymi, kad parodymus apie tai, kad ją negražiais žodžiais išvadino A. G., ji pareiškė tik trečiosios apklausos metu, praktiškai praėjus vos ne metams laiko po įvykio, ir kaip tik tuo metu byloje pasikeitus jos draugo V. Kl. procesinei padėčiai. Mano, kad tokių svarbių aplinkybių R. G. negalėjo pamiršti pirminių apklausų metu, o po to staiga prisiminti, kai sprendėsi klausimas dėl jos draugo V. Kl. ir jos pačios pripažinimo nukentėjusiaisiais byloje klausimas. Todėl jos duoti parodymai dėl A. G. vartoto smurto V. Kl. atžvilgiu bei jos pačios atžvilgiu A. G. išsakytų negražių žodžių vertintini kritiškai, kaip gynybinė pozicija, siekiant apginti draugą V. Kl., bei tiek jam, tiek jai pačiai tampant byloje nukentėjusiaisiais. Tai, kad A. G. nieko, nemušė, nespardė, neplūdo ir nekeikė necenzūriniais ar kitokiais žodžiais, patvirtino tiek G. D., tiek anksčiau minėti liudytojai V. K., G. G., R. V.. Ir tai, kaip matyti, patvirtina ne nukentėjusiojo V. Kl. ir jo draugės R. G. duotus parodymus, o, priešingai, jo duotus parodymus. Taip pat, tai, kad A. G. duoda teisingus parodymus apie šį įvykį, matyti ir iš to, kad jis savo parodymų nekeitė ir vienodai apie tai pasakojo tiek būdamas byloje liudytoju, tiek įtariamuoju. Be to, A. G. duotus parodymus savo parodymais patvirtina ir pats nukentėjusysis V. Kl.. Pasak apelianto, tiek tyrimo metu, tiek teisme jis sakė, kad nematė, kas jam sudavė į veidą, po kurio jis parvirto, tačiau tai ir nėra taip svarbu, nes smūgio sudavimą jam kojos keliu į veido sritį patvirtino pirmas sudavęs pats nukentėjusysis V. Kl.. Pažymi, kad apie šį V. Kl. smūgio sudavimą jam į veidą, be to, net ne ranka, o kojos keliu, kartu buvusi jo draugė R. G. nieko nemini. Taigi, kaip matyti, šie duomenys paneigia tiesioginės tyčios buvimą apelianto veiksmuose, nes jis pats buvo užpultas V. Kl. ir neturėjo jokio tikslo sutrikdyti viešąją tvarką, be to, ir sužalojimai buvo padaryti ne V. Kl., o, priešingai, A. G.. Tai, kad šį smūgį kojos keliu A. G. į veidą V. Kl. aiškina sudavęs jau atbėgus jaunuoliams į įvykio vietą išskirti, paneigia šių jaunuolių V. K., G. G., R. V. duoti parodymai, kad prie jų nei jis (A. G.), nei jam niekas smūgių nesudavė, ir to padaryti net negalėjo, nes jie buvo tolokai vienas nuo kito. Taigi kyla pagrįstų abejonių dėl V. Kl. duotų parodymų dėl šio smūgio sudavimo momento. Ir tai dar kartą patvirtina A. G. duotus parodymus, kad vis dėlto šį smūgį jam V. Kl. sudavė pačioje įvykio pradžioje, iki atbėgant V. K., G. G., R. V.. Nori paminėti ir tai, kad kartu su G. D. nueidamas paskui, kaip vėliau sužinojo, V. Kl. ir jo draugę R. G., jokio tikslo sumušti juos ar išplūsti, tuo labiau sutrikdyti viešąją tvarką neturėjo, paprasčiausiai ėjo su jais pasikalbėti. Be to, tai, kad neturėjo jokio tikslo veltis į konfliktus ir muštynes, parodo ir tai, kad po smūgių jam sudavimo jis nepuolė muštis, o apsisukęs nuėjo namo, tai patvirtino visi įvykio vietoje buvę liudininkai.

Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, tuoj po įvykio (be to ir vėliau), net nebuvo apžiūrėta pati įvykio vieta, kas šiai dienai sudaro pagrindą įvairioms spėlionėms ir interpretacijoms, kaip galėjo vykti įvykis, o ne nustatyta reali situacija, kur ir kokioms aplinkybėms esant viskas vyko. Ir nors nuosprendyje, kuriuo jis nuteistas, nurodoma, kad be nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų B. G., V. G., S. V., G. G., V. K. duotų parodymų, kaltinamųjų G. D. ir A. G. kaltė įrodyta ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais bei teisme ištirtais įrodymais, atkreipia dėmesį į tai, kad jo kaltė grindžiama vien tik nenuosekliais R. G. parodymais, bei, kaip paaiškėjo teisme, V. Kl. darytais spėjimais ir melagingais liudijimais, bei nuosprendyje teismo daromomis prielaidomis ir spėjimais, kaip viskas galėjo vykti, o ne realiais įrodymais, kaip iš tikro viskas vyko, tuo pažeidžiant reikalavimą įrodymus vertinti visumoje, tiek kaltinančius, tiek teisinančius, dėl to teismo išvados pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Žinoma, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo privalo atsakyti už savo veiksmus ir būti nubaustas. Tačiau kiekvienas nusikaltęs asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo padarymo tik esant pagrįstiems, teisėtiems įrodymams, jo kaltumas negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę, padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėliojimais, abejonėmis ar prielaidomis.

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Skunde nurodo, kad nesutinka su minėtu Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu, nes mano, kad jis yra nepagrįstas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu spręsdamas, kad jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje požymiai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra grindžiamas išimtinai teisiamojo posėdžio metu duotais nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, tačiau jų patikimumas nėra vertintas tuo aspektu, kad jie skiriasi nuo ikiteisminiame tyrime duotų parodymų. Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad G. D. nuo savęs nusimetė pats, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. nutempė kažkuris iš atbėgusių liudytojų – G. G., V. K. ar R. V.. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad jis G. D. į veidą kumščiu sudavė iš karto po to, kai jis kojos keliu spyrė A. G. į veido sritį, o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. į veido sritį kumščiu sudavė tuo metu, kai G. D. vienas (be nuteistojo A. G.) buvo prie laiptinės. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. G. parodė, jog prie laiptinės ji pamatė 5 jaunuolius, iš kurių pažįsta tris (V. K., R. ir „G.“), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad šių visų 5 jaunuolių, byloje esančių liudytojų nepažįsta, tik vieną pažįsta iš matymo. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji R. G. parodė, kad G. D. paguldė nukentėjusįjį V. Kl. ant žemės ir laikė prispaudęs, o tas mažesnis spardė galvą, tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad abu kaltinamieji smūgiavo rankomis ir kojomis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad jis su draugais atitraukė abu vaikinus (nuteistuosius) nuo nukentėjusiojo V. Kl., tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis atitraukė tik G. D. nuo nukentėjusiojo V. Kl.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. K. parodė, kad G. D. įžeidinėjo nukentėjusiąją R. G. (t. y. tik jis vienas sakė įžeidžiančius žodžius), tačiau teisiamojo posėdžio metu parodė, kad G. D. ir nukentėjusysis V. Kl. vienas kitą įžeidinėjo, koneveikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, privalėjo ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis panaudoti šioje normoje nurodytiems tikslams, byloje esantiems įrodymams patikrinti bei formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-372/2005; 2K-431/2006; 2K-592/2010; 2K-461/2011; 2K-545/2012). Pirmiausia pirmosios instancijos teismas privalėjo išanalizuoti ir įvertinti visus bylos duomenis, atitinkančius įrodymams keliamus reikalavimus, ir tuo pagrindu, atsižvelgiant į jų patikrinimo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nurodytomis priemonėmis rezultatus, daryti atitinkamas išvadas. Tačiau pirmosios instancijos teismas į prieštaravimus tarp ikiteisminiame tyrime ir teisminio nagrinėjimo metu duotų nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų vertindamas įrodymus neatsižvelgė, todėl pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 276 straipsnyje numatytų reikalavimų.

Be to, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nevertino to, kad teisiamojo posėdžio metu nenuoseklius ir prieštaringus parodymus davė nukentėjusieji, taip pat nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai dėl faktinių aplinkybių iš esmės skiriasi, todėl byloje esantys įrodymai nėra tinkamai įvertinti remiantis jų patikimumo kriterijais, t. y. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad, jį pargriovus ant žemės, kai jį buvo užgulęs G. D., jis (V. Kl.) gulėjo veidu į žemę, tačiau liudytojai V. K. ir G. G. teigia, kad V. Kl. gulėjo ant nugaros, t. y. veidu į dangų; teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad dėl jam suduotų smūgių į galvą, ją skaudėjo iki ryto, o tos pačios apklausos teisme metu parodė, kad ją skaudėjo jau 3–5 dienas; 2013 m. kovo 13 d. teisiamojo posėdžio metu V. Kl. parodė, kad „ant rankos jokių sužalojimų nebuvo“, o vėliau tos pačios apklausos metu nurodė, kad „ranką susižalojo pačioje pradžioje, griūdamas ant žemės“; nukentėjusysis V. Kl. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis „ant automobilio kapoto nebuvo parvirtęs“, „apie tą kapotą jis išvis nieko nežino“, tačiau liudytojas G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „G. D. vėl užpuolė nukentėjusįjį V. Kl., kurį parsivertė ant mašinos ir ėmė mušti“. Be to, nukentėjusysis V. Kl. tik teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jam skaudėjo galvą, tačiau to nenurodė ikiteisminio tyrimo metu, to taip pat nepatvirtino ir teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja B. G., parodydama, kad nukentėjusysis V. Kl. nesiskundė galvos sumušimais, o ji nematė, kad V. Kl. būtų sužalota galva ir veidas. Liudytojas G. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad „G. D. ėmė keikti merginą visokiais negražiais žodžiais, necenzūriniais žodžiais (...). Nukentėjusysis į įžeidinėjimus gan ramiai reagavo“, t. y. tik G. D. vartojo necenzūrinius žodžius. Liudytojas V. K. parodė, kad „V. Kl. ir G. D. vienas kitą įžeidinėjo, koliojosi“. Nukentėjusioji R. G. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atbėgus trims vaikinams ji nuo V. Kl. atitraukė A. G., o G. G. parodė, kad tuo metu, kai jie atbėgo, A. G. jau stovėjo šalia per žingsnį nuo V. Kl.. Liudytojas V. K. parodė, kad kaltinamasis A. G. stovėjo šalia nukentėjusiojo galvos 2 metrų atstumu nuo automobilio. Kai jie atėjo, jis stovėjo prie nukentėjusiojo galvos. Nukentėjusysis V. Kl. teisme davė prieštaringus parodymus dėl nuteistojo A. G. atliktų veiksmų: iš pradžių jis nurodė, kad A. G. jį spardė kojomis, o vėliau parodė, kad jis smūgiavo tiek kojomis, tiek rankomis. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad „vienas iš liudytojų tempė A. G., tačiau A. G. vis tiek puolė, todėl ir buvo suduotas smūgis“. Tačiau liudytojai G. G. ir V. K. parodė, kad nuteistasis A. G. stovėjo ramiai.

Apelianto vertinimu, taip pat prieštaringi yra ir liudytojų G. G. ir V. K. parodymai, nors jie viso įvykio metu buvo kartu: G. G. parodė, kad atbėgus jiems prie gulinčio nukentėjusiojo V. Kl., V. Kl. galva buvo po bamperiu, V. K. parodė, kad V. Kl. galva buvo šalia automobilio kapoto; G. G. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jis matė, kaip G. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. Kl., o ir V. K. nenurodė, kad būtų matęs duodamus smūgius. Pirmosios instancijos teismas be išlygų tiki nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G. parodymais apie įvykio aplinkybes, nors nukentėjusiajam V. Kl. kitoje byloje dėl tame pačiame įvykyje atliktų nusikalstamų veikų yra pareikšti įtarimai dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir V. Kl. parodymai turėjo būti vertinami kaip jo gynybinė pozicija.

Be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad „nelogiški atrodo ir G. D. paaiškinimai, kad neva jam pasakius, kad iškvies policiją, V. Kl. įsiutęs puolė G. D. - akivaizdu, kad minėtais žodžiais asmuo nėra įžeidžiamas ir jis neturi jokios priežasties pulti kitą asmenį ir naudoti prieš jį fizinį smurtą. (...) Nukentėjusysis neneigia, kad sudavė smūgį G. D. gindamasis“. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu, spręsdamas apie nukentėjusiojo V. Kl. atliktų veiksmų pobūdį, motyvus, kaltės turinį ir taip formuluodamas prejudicines išvadas dėl nukentėjusiojo V. Kl. veikos, išėjo už kaltinimo šioje byloje ribų, kadangi nukentėjusiojo V. Kl. veikos, motyvų, kaltės turinio vertinimas yra kitos baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą asmenų nekaltumo prezumpciją, iš kurios išplaukia, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Akivaizdu, jog visus sužalojimus nukentėjusysis V. Kl. patyrė ne nuo nuteistųjų jam suduotų smūgių, o nuo paties duotų smūgių nuteistiesiems: byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis V. Kl. po įvykio skundėsi tik kojos kelio skausmu, taip pat rankos sužalojimu, o galvos, veido skausmu ar sumušimais nukentėjusysis nesiskundė (liudytojos B. G. parodymai). Logiška, kad A. G. kojomis spardžius V. Kl. į galvos sritį bei G. D. duodant smūgius į galvos sritį, būtų padaryti nors menkiausi galvos ar veido sužalojimai, tačiau tokie duomenys byloje nebuvo nustatyti. Būtent šie sužalojimai ir sumušimai (rankos sužalojimas bei kojos kelio sumušimas) patvirtina A. G. ir G. D. duotus parodymus, kad nė vienas jų nukentėjusiojo V. Kl. atžvilgiu nevartojo fizinio smurto, o priešingai nukentėjusysis V. Kl. G. D. bei nuteistojo A. G. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, t. y. G. D. sudavė rankomis nenustatytą skaičių smūgių į galvos sritį, o A. G. kojos keliu vieną kartą spyrė į veido sritį. Nukentėjusiojo V. Kl. naudoto fizinio smurto pasekmės, G. D. sužalojimai yra užfiksuoti fotonuotraukose, kurias pateikia kartu su apeliaciniu skundu, o nukentėjusysis V. Kl. dėl tariamo G. D. smurto naudojimo jo atžvilgiu faktiškai jokių sužalojimų nepatyrė.

Apelianto teigimu, iš anksčiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįžvelgė nenuoseklumo ir esminių prieštaravimų tarp ikiteisminiame tyrime bei teisme duotų parodymų, taip pat prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų. Šie prieštaravimai paaiškina nukentėjusiosios R. G. elgesį keičiant jos parodymus dėl jos santykių su liudytojais, ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad liudytojus V. K., G. G. bei R. V. pažįsta, tačiau teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad jų nepažįsta. Tai, kad nukentėjusieji yra pažįstami su šiais liudytojais, patvirtina jų gyvenamųjų vietų adresai. Duodant teisingus parodymus, nei nukentėjusioji R. G., nei liudytojai, neturėtų jokios dingsties keisti parodymus dėl to, pažįstami jie ar ne. Tai, kad liudytojų parodymai neatitinka tiesos, patvirtina šiame skunde nurodyti parodymų prieštaravimai bei parodymų nuoseklumo stoka.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu jam skirdamas bausmę pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, už šį nusikaltimą nustatydamas šiek tiek mažesnę baudą nei jos vidurkis, tokį baudos dydį paskyrė nepagrįstai. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktu, turėjo įvertinti viešosios tvarkos pažeidimo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes: viešosios tvarkos pažeidimo būdą (intensyvumą, vietą, sveikatos sutrikdymo mastą), nukentėjusiųjų elgesį, poelgio motyvus ir kt. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė. Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta, kad šiame įvykyje ne mažiau aktyvus buvo nukentėjusysis V. Kl., dėl kurio atliktų veiksmų taip pat yra inkriminuota BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika. Be to, teismas neįvertino jo, t. y. apelianto asmenybės: kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinį darbą ir pajamas, 2012 m. susituokė, jo sutuoktinė laukiasi vaiko, kuris po nuosprendžio priėmimo gimė, turi kreditinių įsipareigojimų – būsto kreditą. Apeliantas mano, kad jam už nesunkaus nusikaltimo padarymą yra skirta pernelyg griežta bausmė, 3900 Lt dydžio bauda, sukelianti itin skaudžias pasekmes tiek jam, tiek jo šeimos nariams.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistųjų G. D. ir A. G. kaltės pagal BK 284 straipsnio 1 dalį

Nuteistieji G. D. ir A. G. viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, bei apeliaciniuose skunduose neigia, kad jie nepadarė jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, jų nekaltumą patvirtina byloje surinkti įrodymai.

Baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtinti būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, kurie privalo būti įrodyti bei pagrįsti bylos duomenimis, – tai veikos padarymo vieta, padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, svarbu nustatyti, kad neteisėti kaltininko veiksmai buvo atlikti būtent viešoje vietoje. Viešoji vieta yra vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistieji atliko gyvenamojo namo kieme, į kurį bet kuriuo metu galėjo patekti pašaliniai asmenys, todėl šiuo atveju vietos priskyrimas viešajai vietai abejonių nekelia. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas pagrindas kvalifikuoti veiką kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra padariniai, t. y. BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys Nr. 2K-248/2008, 2K-447/2010, 2K-229/2011, Nr. 2K-410/2011 ir kt.).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus ir ištirtus įrodymus, ir patikrinusi juos įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad nuteistieji G. D. ir A. G. padarė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija tokią išvadą grindžia nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., liudytojų B. G., V. G., S. V., G. G., V. K. pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, 2011-01-30 G. D. protokolu – pareiškimu (1 t., 28 b. l.); 2011-01-30 (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresniojo patrulio A. M. tarnybiniu pranešimu (1 t., 31 b. l.); 2011-03-24 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 48 b. l.), 2011-05-19 kompaktinio disko apžiūros protokolu (1 t., 141–142 b. l.); 2011-06-27 liudytojos S. V. apklausos protokolu (1 t., 143-144 b. l.); 2011-02-08 liudytojo R. V. apklausos protokolu (1 t., 158–160 b. 1.); 2012-02-13 akistatos tarp V. Kl. ir G. D. protokolu (2 t., 137–140 b. l.); 2012-02-20 akistatos tarp G. D. ir R. G. protokolu (2 t., 174–177 b. l.); 2012-02-21 akistatos tarp V. K. ir G. D. protokolu (2 t., 178–180 b. l.); 2012-02-22 akistatos tarp G. D. ir G. G. protokolu (2 t., 181–184 b. l.); 2012-03-09 akistatos tarp G. D. ir R. V. protokolu (2 t., 188–191 b. l.); 2012-03-09 G. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (2 t., 192–197 b. l.); 2012-03-14 V. Kl. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 3–8 b. l.); 2012-10-10 liudytojo V. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 35–39 b. l.); 2012-10-15 liudytojo G. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 42–45 b. l.); 2012-10-15 nukentėjusiosios R. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (3 t., 48–53 b. l.); 2012-01-26 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (4 t., 6–7 b. l.). Iš šių įrodymų visumos matyti, kad G. D. ir A. G., 2011 m. sausio 29 d., apie 23.50 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) namo, G. D. sugriebiant V. Kl. už striukės ir parverčiant ant žemės, bei suduodant rankomis tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas, o A. G. spiriant kojomis tyrimo metu nenustatytą skaičių smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas, sukėlė nukentėjusiajam V. Kl. fizinį skausmą, bei R. G. keikdami necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir šiais bendrais veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už kaltai padarytą veiką nustatymo procesas reglamentuojamas konkrečiomis BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamo asmens teisių užtikrinimą. Teisingumo vykdymas – išimtinė teismo kompetencija (BPK 6 straipsnis). Todėl teismo procesas ir teismų sprendimų priėmimas yra reglamentuojamas taisyklėmis, nurodytomis BPK normose.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais teiginius dėl netinkamo įstatymo taikymo. Nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nuteistieji A. G. ir G. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų tyrimo vertinimo taisykles, dėl to netinkamai įvertino nukentėjusiųjų V. Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V. bei pačių nuteistųjų duotus parodymus, nepašalino tarp nuteistųjų G. D., A. G. ir nukentėjusiųjų V. Kl., V. G. bei liudytojų V. K., G. G., R. V. duotų parodymų atsiradusius prieštaravimus, neįvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų duotų parodymų nuoseklumo ir patikimumo, bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių, nuosprendį pagrindė prielaidomis.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus juos įvertino atskirai ir siedamas į visumą, patikrino įrodymų patikimumą, proceso dalyvių duotų parodymų nuoseklumą, motyvuotai pagrindė, kuriais įrodymais remiasi ir kuriuos įrodymus atmeta, pašalino kilusius prieštaravimus ir padarė teisiškai bei bylos duomenimis pagrįstas išvadas. Be to, pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis surašytas laikantis BPK 304–307 straipsnių reikalavimų, kolegija nenustatė, kad bylos nagrinėjimo metu ar priimant skundžiamą nuosprendį būtų buvę padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl šių priežasčių konstatuojama, kad priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistieji A. G. ir G. D. savo apeliaciniuose skunduose teigia, kad, priešingai, nei nustatyta byloje, būtent V. Kl. sudavė smūgius jiems, t. y. A. G. ir G. D., ir šias aplinkybes patvirtina tai, kad V. Kl. nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti būtent dėl jo paties suduotų smūgių A. G. ir G. D., kad V. Kl. nebuvo nustatyti sužalojimai galvos srityje, ir šias aplinkybes patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nuteistasis G. D. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino tarp nukentėjusiojo V. Kl. ir liudytojų V. K. ir G. G. parodymų kilusių prieštaravimų dėl V. Kl. gulėjimo ant žemės pozicijos įvykio metu.

Teisėjų kolegija su tokiais nuteistųjų argumentais nesutinka, kadangi V. Kl. apklausiamas įtariamuoju, pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu (2011-01-30), parodė, kad kai jis buvo parverstas ant žemės ir mušamas G. D., nuo jam suduodamų smūgių į galvos sritį gynėsi rankomis (1 t. 177–178 b. l.), apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu V. Kl. parodė, kad G. D. jį čiupo už striukės ir parvertė ant žemės, užspaudė ant žemės ir smūgiavo į galvos sritį, o kitas vaikinas jam sudavė keletą smūgių kojomis į galvos sritį. Kol buvo mušamas rankomis dengė veidą nuo smūgių. R. G. nutempus A. G., jam pavyko nuo savęs nutempti G. D. ir atsistoti (2 t. 9–11 b.l.). Nukentėjusysis V. Kl. 2012-02-13 akistatos su G. D. metu parodė, kad parverstas ant žemės gulėjo ant pilvo ir rankomis gynė galvą nuo jam suduodamų smūgių ir G. D. nusimetė nuo nugaros (2 t. 137–140 b. l.). Kiti ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai bei nuteistieji nenurodė, kaip V. Kl. gulėjo ant žemės po to, kai buvo parverstas ant žemės G. D.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. taip pat parodė, kad parverstas G. D. ant žemės gulėjo ant pilvo, veidu į žemę. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojai G. G. ir V. K. parodė, kad jiems atbėgus prie namo kampo nukentėjusysis gulėjo ant nugaros, o jo veidas buvo į dangų. Liudytojas V. K. taip pat parodė, kad G. D. buvo atitrauktas nuo V. Kl. jam muistantis ir taip padedant atitraukti G. D., ir vienam iš liudytojų traukiant G. D. nuo V. Kl.. Tai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusysis V. Kl., nurodydamas, kad G. D. kažkas nutempė į šalį, bei nukentėjusioji V. G., kuri parodė, kad atbėgę vaikinai nuo V. Kl. atitraukė G. D.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis V. Kl. gulėdamas ant žemės tiek ant pilvo, tiek ant nugaros ir aktyviai gindamasis bei rankomis dengdamasis galvą ir veidą nuo G. D. ir E. G. suduodamų smūgių, turėjo objektyvią galimybę išvengti stiprių smūgių ir dėl jų kylančių padarinių. Šiuo atveju itin svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad tiriamas įvykis įvyko žiemos metu (2011-01-29), kad V. Kl., A. G. ir G. D. buvo apsivilkę striukėmis, kas natūraliai trukdo suduoti stiprius smūgius rankomis, bei leidžia „minkštai“ apsiginti nuo suduodamų smūgių ir išvengti liekamųjų reiškinių. Šioje byloje nuteistieji kaltinami fizinio skausmo sukėlimu nukentėjusiajam V. Kl., todėl tai, kad jam nebuvo nustatyti sužalojimai, nepaneigia to, kad G. D. ir A. G. suduodami smūgius V. Kl. nesukėlė jam fizinį skausmą.

Iš ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. Kl. ir V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V. duotų parodymų visumos matyti, kad būtent nuteistieji G. D. ir A. G. sukėlė konfliktą su V. Kl. ir V. G., kad būtent G. D. buvo itin agresyviai nusiteikęs nukentėjusiojo V. Kl. atžvilgiu. Tai, kad nuteistieji G. D. ir A. G. sudavė smūgius nukentėjusiajam V. Kl., patvirtina paties V. Kl. pirminėje kaip įtariamojo, tiek vėlesnių ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo atliktų apklausų metu nurodytos aplinkybės, kad po to, kai G. D. jį parvertė ant žemės, jam G. D. sudavė smūgius rankomis, o A. G. – smūgius rankomis ir kojomis. Liudytoja R. G. pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad G. D. parvertė V. Kl. ant žemės ir laikė prispaudęs, o A. G. spardė V. Kl. į galvos sritį (1 t. 161–163 b. l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad pribėgę vaikinai pačiupo V. Kl., parvertė jį ant žemės ir ėmė mušti. Tuo metu G. D. turbūt buvo ant V. Kl.. Tiksliai ji nežino, nes buvo šoko būsenoje. Nematė, kas, kaip ir kiek sudavė smūgių. Matė tik, kad abu kaltinamieji smūgiavo rankomis ir kojomis. Nuteistieji duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nenurodė, kaip ir kokiu tikslu ant žemės buvo parverstas V. Kl.. Nors liudytojai V. K., G. G., R. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, kad jie pamatė G. D. prispaudusį V. Kl. ir A. G., stovintį netoli V. Kl. galvos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina nustatytas aplinkybes, kad būtent G. D. parvertė V. Kl. ant žemės, G. D. rankomis, o A. G. kojomis sudavė nenustatytą kiekį smūgių V. Kl. į įvairias kūno vietas. Šiuo atveju būtina pastebėti, kad nuteistųjų pateikta versija, jog jie buvo užpulti V. Kl., iš esmės prieštarauja bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų V. K., G. G., R. V. nurodytoms aplinkybėms. Tai, kad V. Kl. po to, kai buvo užpultas G. D. ir A. G., atsistojęs nuo žemės sudavė smūgius nuteistiesiems A. G. ir G. D., nepaneigia nuteistųjų kaltės padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad byla dėl šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu V. Kl. suduoto smūgio G. D. yra nagrinėjama Šiaulių apylinkės teisme (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje V. Kl. yra kaltinamasis, o G. D. nukentėjusysis.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad jie būtų necenzūriniais žodžiais iškoneveikę nukentėjusiąją R. G.. Tačiau tokius nuteistųjų argumentus paneigia nukentėjusiųjų V. Kl. ir R. G., bei liudytojų V. K., G. G., B. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu atliktų apklausų metu nurodytos aplinkybės. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad po to, kai jis atsistojo, jaunuoliai vėl ėjo link jo užsimoję kumščiais ir abu jo draugę R. G. vadino necenzūriniais žodžiais. Liudytojas G. G. parodė, kad kai vaikinus išskyrė G. D. ėmė keikti merginą visokiais negražiais, necenzūriniais žodžiais. Liudytojas V. K. parodė, kad po to, kai vaikinus išskyrė, V. Kl. ir G. D. vienas kitą įžeidinėjo, plūdosi. Nukentėjusioji R. G. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu (2011-08-17 (2 t. 17–18 b. l.)) parodė, kad atitraukus vaikinus nuo V. Kl. vaikinai pradėjo ją vadinti visokiais necenzūriniais žodžiais. Tokius nukentėjusiosios duotus parodymus patvirtina ikiteisminio tyrimo metu liudytojos B. G. duoti parodymai, kad jos dukra R. G. buvo apsiverkusi ir pasakojo, kad jiems išėjus iš laiptinės, užpuolė du nepažįstami vaikinai ir ją iškeikė, o V. Kl. sumušė. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. Kl. parodė, kad necenzūriniais žodžiais jo draugę vadino abu kaltinamieji. Nukentėjusioji R. G. parodė, kad, kai ji atitraukė A. G. nuo V. Kl., jis ją išvadino visokiais žodžiais. Liudytojas G. G. parodė, kad, kai išskyrė vaikinus, G. D. ėmė keikti merginą visokiais negražiais, necenzūriniais žodžiais, V. Kl. į tokius G. D. žodžius ragavo ramiai. Liudytojas V. K. parodė, kad po išskyrimo G. D. plūdosi su V. Kl.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi visas kilusio konflikto aplinkybes, kad G. D. ir A. G. užpuolus, nugriovus ant žemės ir pradėjus mušti V. Kl., nukentėjusioji R. G. pradėjo šauktis pagalbos ir aktyviais veiksmais ginti V. Kl., nuo jo atitraukė A. G., kad liudytojai G. G., V. K. nuo V. Kl. atitraukė G. D. ir buvo šalia jo, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog nuteistieji G. D. ir A. G. nukentėjusiąją R. G. išplūdo necenzūriniais žodžiais. Nors nuteistasis A. G. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad nukentėjusioji R. G. apie jos atžvilgiu nuteistųjų vartotus necenzūrinius žodžius parodė trečiosios apklausos metu, tačiau teisėjų kolegija tokių nukentėjusiosios R. G. parodymų papildymo nesieja su V. Kl. atžvilgiu nutrauktu ikiteisminiu tyrimu dėl to paties įvykio. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog nukentėjusiosios atžvilgiu nuteistieji G. D. ir A. G. vartojo necenzūrinius žodžius, neturėjo reikšmės V. Kl. teisinei padėčiai, juolab po to, kai ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu Šiaulių miesto apylinkės teismo prokuratūros prokuroro 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutarimu buvo nutrauktas.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepašalino tarp nukentėjusiųjų V. Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duotų parodymų atsiradusius prieštaravimus. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad parodymų prieštaravimu laikoma tokia situacija, kai nukentėjusiųjų ar liudytojų duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo prieš tai duotų parodymų, t. y. nurodomos iš esmės skirtingos aplinkybės. Šiuo atveju kolegija nenustatė nukentėjusiųjų V. Kl., V. G., liudytojų V. K., G. G. duotų prieštaravimų, kadangi jie duodami parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu iš esmės parodė tokias pačias esmines tiriamo įvykio aplinkybes. Tai, kad skiriasi tam tikros neesminės aplinkybės, o papildomų apklausų metu buvo nurodytos papildomos aplinkybės, paaiškinama tuo, kad tiriamo įvykio metu viskas vyko labai greitai, buvo kilusi sumaištis, įvykyje dalyvavo grupė žmonių, įvykis vyko tamsiu paros metu, todėl tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai galėjo nematyti ar negirdėti, taip pat dėl patirto streso kurį laiką neprisiminti kai kurių įvykio aplinkybių, taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo pradėta nagrinėti praėjus beveik dvejiems metams po tiriamo įvykio, todėl tiek nuteistieji, tiek nukentėjusieji, tiek liudytojai galėjo neprisiminti tikslių įvykio aplinkybių. Dėl šių priežasčių šiuo atveju itin svarbus byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visumos vertinimas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad nukentėjusiųjų V. Kl. ir V. G. duoti parodymai iš esmės yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų V. K., G. G., R. V., B. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, bei kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirti įrodymai (specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, protokolai-pareiškimai ir kt.). Nuteistųjų G. D. ir A. G. duoti parodymai iš esmės prieštarauja nukentėjusiųjų V. Kl. ir V. G., liudytojų V. K., G. G., R. V., B. G. duotiems parodymams, bei kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ištirtiems įrodymams (specialistų išvados, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, protokolai-pareiškimai ir kt.), tai laikytina nuteistųjų pasirinkta gynybos taktika. Vien tai, kad nukentėjusioji R. G. pirminės apklausos metu parodė, jog prie laiptinės ji pamatė 5 jaunuolius, iš kurių pažįsta tris (V. K., R. ir G.), o teisiamojo posėdžio metu parodė, kad šių visų 5 jaunuolių, byloje esančių liudytojų, nepažįsta, tik vieną pažįsta iš matymo, neįrodo, kad ji yra asmeniškai pažįstama su minėtais liudytojais ar jos duoti parodymai iš esmės yra prieštaringi. Tai, kad nukentėjusieji ir liudytojai V. K., G. G., R. V. nėra asmeniškai pažįstami, patvirtino tiek nukentėjusieji V. Kl. ir R. G., tiek liudytojai V. G., B. G., G. G., V. K.. Tai, kad R. G. gyvena vienoje daugiabučio namo laiptinėje su liudytoju G. G., nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to G. G. byloje davė melagingus parodymus ar buvo suinteresuotas taip elgtis. Nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusieji yra pažįstami su liudytojais V. K., G. G.. R. V. ir tai patvirtina jų gyvenamųjų vietų adresai, yra niekuo nepagrįstas ir laikytinas tik subjektyvia nuteistojo G. D. nuomone. Nei nukentėjusieji, nei liudytojai nė vienos apklausos metu nenurodė, kad vieni kitus pažinojo iki įvykio, kad palaiko tarpusavio ryšius po įvykio. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir patikrinusi liudytojų G. G., R. V., V. K. byloje duotus parodymus, neturi pagrindo abejoti šių liudytojų duotų parodymų objektyvumu, nešališkumu ir nuoseklumu. Kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių liudytojai G. G., R. V., V. K. būtų buvę suinteresuoti bylos baigtimi, jų parodymai viso proceso metu buvo iš esmės nuoseklūs, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, nesutinka su nuteistojo G. D. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas apie nukentėjusiojo V. Kl. atliktų veiksmų pobūdį, motyvus, kaltės turinį, suformulavo prejudicines išvadas dėl nukentėjusiojo V. Kl. veikos, ir išėjo už kaltinimo šioje byloje ribų. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi iš šios normos išplaukia tai, kad teismas priimdamas sprendimą turi įvertinti visus byloje surinktus įrodymus atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, įvertinti visas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas itin išsamiai ir nuodugniai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nukentėjusiojo V. Kl. atliktų veiksmų vertinimas nagrinėjamos bylos kontekste buvo būtinas siekiant visapusiškai ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Kolegija pažymi, kad nukentėjusiojo V. Kl. duoti parodymai buvo vertinami tik šios bylos kontekste, todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas vertindamas byloje surinktus įrodymus išėjo už kaltinimo ribų, o šioje byloje nustatytos aplinkybės ar padarytos išvados turi prejudicinę galią kitose bylose.

Dėl paskirtų bausmių nuteistiesiems G. D. ir A. G.

Nuteistasis G. D. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę neįvertino viešosios tvarkos pažeidimo pavojingumo laipsnį lemiančias aplinkybes: viešosios tvarkos pažeidimo būdą (intensyvumą, vietą, sveikatos sutrikdymo mastą), nukentėjusiųjų elgesį, poelgio motyvus ir kt. Teismas taip pat neįvertino jo asmenybės, kad jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, turi nuolatinį darbą ir pajamas, 2012 m. susituokė, po nuosprendžio priėmimo susilaukė vaiko, turi kreditinių įsipareigojimų – būsto kreditą, todėl jam už nesunkaus nusikaltimo padarymą yra skirta pernelyg griežta bausmė. Be to, teismas neįvertino to, kad nagrinėjamame įvykyje ne mažiau aktyvus buvo nukentėjusysis V. Kl..

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas skirdamas bausmes nuteistiesiems G. D. ir A. G. atsižvelgė BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltinamųjų asmenybes, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. G. D. ir A. G., veikdami tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą, nusikaltimas yra baigtas. G. D. ir A. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino, kad nuteistasis G. D. laikomas neteistu, administracine tvarka baustas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) nuovados charakterizuojamas patenkinamai, dirba, darbo vietoje charakterizuojamas teigiamai, priklauso (duomenys neskelbtini) partijai, ten charakterizuojamas teigiamai, priklauso klubui „(duomenys neskelbtini)“, ten taip pat charakterizuojamas teigiamai, vedęs. Nuteistasis A. G. neteistas, administracine tvarka baustas, turi 3 galiojančias administracines nuobaudas, (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos nuovados charakterizuojamas teigiamai, dirba. Teismas motyvavo, kuo remiantis skiriama bausmė – bauda, jos dydį nustatant mažesnį už BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos baudos bausmės vidurkį, arčiau minimumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės skyrimo motyvus, byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad G. D. skirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda, o A. G. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, daro išvadą, kad nuteistiesiems G. D. ir A. G. bausmės paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį ir jų keisti nėra pagrindo. BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti skiriama – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal BK 42 straipsnio 1 dalį bauda yra viena švelniausių baudžiamajame įstatyme numatytų bausmių. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalį už nesunkaus nusikaltimo padarymą gali būti skirta iki 100 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 21 d.). Taigi nuteistiesiems paskirtos bausmės yra aiškiai mažesnės už šios bausmės vidurkį (50,5 MGL) ir nėra pagrindo jų švelninti. Byloje nustatytos aplinkybės neįrodo, kad nuteistųjų A. G. ir G. D. nusikalstamą veiką išprovokavo rizikingas nukentėjusiojo V. Kl., todėl nėra pagrindo švelninti nuteistiesiems paskirtų bausmių tuo pagrindu.

Nors nuteistojo G. D. nurodytos aplinkybės, kad jis po nuosprendžio priėmimo susilaukė vaiko, kad turi kreditorinių įsipareigojimų (būsto kreditą), yra svarbios, tačiau nesudaro pagrindo švelninti paskirtos bausmės, kuri ir taip nėra per griežta.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2013 m. gegužės 30 d. nuosprendį, išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai G. D. ir A. G. pripažino kaltais padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą bei paskyrė teisingas bausmes, todėl šio nuosprendžio naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų G. D. ir A. G. apeliacinius skundus atmesti.