- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-696-580/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-2666-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Jūra Marija Strumskienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito sutarties sąlygų pripažinimo nesąžiningomis ir negaliojančiomis ir dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu, byloje išvadą teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. M. pirminiu ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad 2006-04-07 Kredito sutarties Nr. 17606180070392-07 (toliau – Kredito sutartis) bendrosios dalies 1 straipsnio dalis, kuri reglamentuoja fiksuotų palūkanų sąvoką, 3.2. punkto, specialiosios dalies 6.3. punkto sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti, ir nustatyti, kad Kredito sutarties bendrosios dalies 1 straipsnis dalyje, kuri reglamentuoja fiksuotų palūkanų sąvoką, 3.2. punkto, specialiosios dalies 6.3. punkto sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo (ab initio); 2) įpareigoti atsakovą nuo 2007-12-07 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, kurią sudaro 6 mėnesių Libor Eur palūkanų normos eurais ir 0,7 proc. maržos suma.
Patikslinusi reikalavimus, ieškovė palaikė tik pirmąjį reikalavimą bei papildomai pareiškė dar vieną savarankišką reikalavimą, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu vienašališką Kredito sutarties, sudarytos tarp AB SEB banko ir A. M., nutraukimą kreditoriaus AB SEB banko iniciatyva.
Nurodė, kad AB SEB bankas su ja sudarė Kredito sutartį, kuria ieškovei suteiktas 260 919,18 Eur kreditas, kurio grąžinimo terminas 2036-04-06. Kredito sutartimi numatyta, kad kredito gavėja už naudojimąsi kreditu mokės kintamas palūkanas, apskaičiuojamas 6 mėnesių Libor eurais plius 0,7 proc. banko marža. 2007-12-07 bankas su ja pasirašė tarpusavio susitarimą Nr. 3 dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo, pagal kurį ieškovė perėjo prie fiksuotų palūkanų mokėjimo, buvo numatytas fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumas – 5 m., susitarimo pasirašymo dieną nustatyta fiksuota palūkanų norma sudarė 5,19777 proc.
2012-03-06 ieškovė gavo 2012-02-27 banko informacinį pranešimą apie 5 metų fiksuotų palūkanų normos perskaičiavimą. Nesutikdama su banko siūloma fiksuotų palūkanų norma, ji kreipėsi raštu į banką, siekdama išsiaiškinti, ar bankas nepadidino 0,7 proc. maržos, tačiau bankas atsisakė suteikti ieškovės prašomą informaciją apie fiksuotų palūkanų kainodarą, todėl ieškovė kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-05-22 taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė bankui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo vienašališkai nutraukti Kredito sutartį. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-12-19 sprendimu ieškinį tenkino visiškai, pripažino negaliojančiu atsakovo 2012-04-06 sprendimą nustatyti ieškovei naują penkių metų fiksuotų palūkanų normą 4,74011 proc., mokėtiną pagal Kredito sutartį nuo 2012-04-06, ir įpareigojo atsakovą nuo 2012-04-06 taikyti kintamą palūkanų normą, apskaičiuotą 6 mėn. Libor eurais pridedant 0,7 proc. maržą. 2014-02-10 Vilniaus apygardos teismas 2012-12-19 sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė, tačiau sprendime nepasisakė dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-05-22 nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2014-02-10 sprendimui, atsakovas perskaičiavo bankui sumokėtų palūkanų sumą už visą bylinėjimosi laikotarpį ir pareikalavo iš ieškovės sumokėti susidariusį 20 738,95 Eur palūkanų skirtumą. 2014-10-16 pranešimu Nr. 01.10.03-23063 atsakovas įspėjo ieškovę apie Kredito sutarties nutraukimą, nurodydamas, kad ieškovei iki 2014-11-17 nesumokėjus bankui 25 880,45 Eur įsiskolinimo, nuo Kredito sutartis 2014-11-18 bus laikoma nutraukta.
2012-09-10 bankas raštu Nr. 02.08.04-12584 pasiūlė ieškovei parengti Kredito sutarties naują redakciją. Kadangi Kredito sutarties redakcijoje nebuvo pakeista fiksuotų palūkanų formuluotė ir nebuvo numatyti jų nustatymo kriterijai, ieškovė atsisakė pasirašyti. Atsakovas geruoju sutiko pakeisti beveik visas Kredito sutarties nesąžiningas sąlygas, išskyrus bendrosios dalies 3.2 punktą („mokėjimo grafiko sudarymas“) ir specialiosios dalies 6.3 punktą („fiksuotos palūkanos“).
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad pagal 2007-05-22 susitarimą Nr. 1 pakeisti Kredito sutarties sąlygas ieškovei prašant bankas atidėjo kredito grąžinimą 12 mėnesių, 2008-08-25 susitarimu Nr. 4 atidėjo kredito grąžinimą 6 mėnesiams. 2010-03-10 susitarime Nr. 5 šalys konstatavo, kad susitarimo pasirašymo dieną pagal sutartį uždelsto grąžinti kredito dalis sudaro 315,23 Eur, sukauptos ir nesumokėtos palūkanos – 4 007,42 Eur, delspinigiai – 409,07 Eur, bankas suteikė papildomą 2 161,33 Eur kreditą ir atidėjo kredito įmokų grąžinimą 6 mėnesiams, pagal 2010-12-02 susitarimą Nr. 6 bankas vėl atidėjo kredito grąžinimą 6 mėnesiams. 2012-05-22 teismas nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė nutraukti sutartį dėl ginčijamų palūkanų reikalavimo, tačiau neuždraudė nutraukti sutarties, jei ieškovė nevykdys kitų savo sutartinių prievolių, iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Kadangi teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2014-02-10 sprendimu panaikinus pirmos instancijos teismo sprendimą ir klausimą išsprendus iš esmės, atskiro prašymo panaikinti laikinąsias apsaugos priemones nereikėjo. Lietuvos Aukščiausias teismas 2014-11-17 nutartimi laikė laikinąsias apsaugos priemones, tačiau šią teismo nutartį atsakovas gavo tuomet, kai sutartis jau buvo nutraukta. Ieškovė ginčijamų palūkanų nemokėjo, todėl susikaupė didelė nesumokėtų palūkanų suma. Ieškovė iki šiol prievolės visiškai nevykdo. Ieškovei darant esminius Kredito sutarties pažeidimus, bankas vienašališkai nutraukė sutartį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas, iš ieškovės valstybei priteista 9 Eur pašto išlaidų.
Teismas nustatė, kad 2006-04-07 šalys sudarė Kredito sutartį, kuria iki 2036-04-06 ieškovei suteiktas 203 240,23 Eur kreditas nekilnojamajam turtui užsienyje pirkti. Kredito sutartimi sulygta dėl kintamų palūkanų mokėjimo. Kredito grąžinimo užtikrinimui nustatyta hipoteka nekilnojamam turtui. Kredito sutartis keista 6 kartus. Dėl pradelstų mokėjimų ieškovei siųsti pranešimai – 2014-02-25, 2014-05-04, 2014-09-10 ir 2014-10-16. Atsakovas Kredito sutartį nutraukė nuo 2014-11-18.
2014-10-16 banko įspėjime dėl Kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad 2014-10-15 dienai ieškovės skola bankui sudaro 25 880,54 Eur pradelstų mokėjimų, iš jų 1 676,00 Eur pradelsta sumokėti kredito suma, 20 577,96 Eur palūkanos ir 3 626,58 Eur nesumokėti delspinigiai. Vadinasi, 2014-10-15 dieną ieškovė bankui pradelsė sumokėti 1 676,00 Eur kredito sumą. Banko 2014-09-10 įspėjime dėl galimo kredito sutarties nutraukimo nurodyta, kad 2014-09-09 dienai pradelsta sumokėti kredito suma sudaro 813,27 Eur. 1 676,00 Eur kredito dalis pagal nustatytą kredito grąžinimo grafiką susidarė nemokant beveik du mėnesius, todėl atsakovas turėjo teisę nutraukti Kredito sutartį nuo 2014-11-18.
Dėl teismų nutarčių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais, teismas pažymėjo, jog nebuvo uždrausta bankui apskritai nutraukti Kredito sutartį, o tik dėl tos priežasties, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėnesių Libor eurais palūkanų sumos. Pagal byloje nustatytas aplinkybes vienašališkas kredito sutarties nutraukimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veiksmas, nes ieškovė jau kurį laiką nemokėjo grąžintino kredito sumų.
Banko parengtų Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašyme nurodoma, kokias palūkanas kredito gavėjas gali rinktis, kaip kiekvienos palūkanos apskaičiuojamos, ir priklausomai nuo to, kredito gavėjas gali rinktis. Teismo vertinimu, duomenų ir kriterijų, pagal kuriuos banko klientai turi apsispręsti renkantis palūkanų rūšį (kintamas ar fiksuotas), pakanka, kad klientas galėtų nepriklausomai nuo banko apsispręsti dėl palūkanų pasirinkimo. Vilniaus apygardos teismas 2014-02-10 civilinėje byloje Nr. 2A-267-553/2014 nurodė, kad ieškovei visada buvo aiškiai nurodoma, kokia yra palūkanų (tiek kintamų, tiek fiksuotų) norma (galutinis skaičius) ir jos keitimo tvarka, kad ieškovė gali pereiti prie fiksuotų ir atvirkščiai. Kasacinės instancijos teismas 2014-12-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 pagal ieškovės ieškinį atsakovui, nurodė, kad sutinka su banko argumentais, kad taikant fiksuotąsias palūkanas svarbiausia klientui suprasti galutinį palūkanų dydį, jo perskaičiavimo terminus ir nuo ko gali priklausyti šio dydžio pokytis ateityje. Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba 2015-06-30 išvadoje nurodė, kad ieškovės ginčijamos Kredito sutarties nuostatos neatitinka Civiliniame kodekse įtvirtintų nesąžiningumo sąlygų.
Ieškovės ir jos atstovo argumentai dėl ieškovės galimo diskriminavimo dėl profesijos, pabrėžiant, kad ji yra advokatė, todėl jai turi būti taikomi aukštesni atidumo, informuotumo, apdairumo standartai, nekeičia teismo padarytų išvadų, nes ieškovė turėjo suvokti sutarties sąlygas, kurios pripažintinos suprantamomis, aiškiomis vidutinio apdairumo, rūpestingumo, informuotumo asmeniui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantė A. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, arba nutarus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, grąžinti bylą į pirmos instancijos teismą;
Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, neatskleidė bylos esmės, nepasisakė dėl didžiosios dalies apeliantės teisinių argumentų.
Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties sąžiningumo kriterijams aspektų yra vertinimas, ar jos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui, ir, ar bendrovė pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Reikalavimas, kad vartojimo sutarčių sąlygos būtų rašomos aiškia, suprantama kalba ir vartotojui faktiškai būtų suteikiama galimybė išnagrinėti visas sąlygas, įtvirtintas 1993 m. balandžio 5 d. ES Tarybos direktyvos 93/13/EBB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais preambulės 22 pastraipoje bei CK 6.188 straipsnio 6 dalyje.
Ginčijami Kredito sutarties punktai nenumato objektyvių kriterijų, kuriais vadovaudamasis bankas turėtų teisę keisti palūkanų normą vartotojui, taip pat nenurodo, kur vartotojas galėtų susipažinti su rodikliais, į kuriuos atsižvelgia bankas, siūlydamas naują fiksuotųjų palūkanų normą. Palūkanų norma yra esminė sąlyga, todėl tokių sutarties sąlygų pakeitimas be sutartyje numatytų objektyvių kriterijų neatitinka vartotojo teisėtų lūkesčių bei pažeidžia vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus.
Kredito sutartyje nenumatyta, kad į fiksuotąsias palūkanas banko marža neįskaičiuojama. AB SEB banko 2007-05-24 ir 2007-07-02 patvirtintas Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymas rodo, kad ir į fiksuotąsias palūkanas yra įskaičiuojama banko marža.
2007-12-07 susitarimo Nr. 3 sudarymo metu banko atstovai neaiškino ieškovei fiksuotųjų palūkanų sudarymo taisyklių ir formulės į susitarimą neįtraukė, todėl ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad nepriklausomai nuo jos pasirinktos palūkanų formos (kintamosios ar fiksuotosios) jos su banku sutarta 0,7 proc. banko marža galios visą kreditavimo laikotarpį (t. y. 30 metų), be to ji bet kuriuo metu galės grįžti prie kintamųjų palūkanų, kurių kainodara yra skaidri ir ieškovei aiški.
Neturėdama informacijos apie fiksuotųjų palūkanų skaičiavimo būdus ir nesutikdama su banko 2012-04-06 sprendimu nustatyta 4,74011 proc. fiksuotųjų palūkanų norma, ieškovė buvo įpareigota vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis neturėjo galimybės susipažinti, be teisės atsisakyti.
2012-04-06 nustatant naują 5 m. fiksuotųjų palūkanų normą bankas, kaip stipresnė Kredito sutarties šalis, pasinaudojo standartinės Kredito sutarties spragomis ir vienašališkai beveik tris kartus padidino ieškovei banko maržos dydį, tuo ženkliai padidindamas sutarties įvykdymo kainą.
Pirmosios instancijos teismas nevertino bylos nagrinėjimo metu ieškovės nurodytos esminės aplinkybės, kad Kredito sutarties bendrosios ir specialiosios dalių standartines sąlygas parengė atsakovas, o apeliantė pasirašė prisijungimo būdu, neturėdama galimybės derėtis dėl sąlygų. Atsakovas net neįrodinėjo, kad Kredito sutarties bendrosios dalies sąlygos su ieškove buvo aptartos individualiai.
2007-12-07 ir 2012-04-06 į galutinę suskaičiuotų fiksuotų palūkanų normą turėjo būti įskaičiuota banko marža. Šios maržos dydis 0,7 proc. buvo nustatytas sudarant Kredito sutartį, todėl bankas turi taikyti tą pačią maržą.
Vilniaus apygardos teismo 2014-02-10 nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartyje teismai nagrinėjo ginčą dėl AB SEB banko 2012-04-07 vienašališko sprendimo nustatyti ieškovei naują 4,74011 proc. fiksuotų palūkanų normą pripažinimo neteisėtu. Teismai nenagrinėjo reikalavimo dėl kredito sutarties bendrosios dalies sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Minėti sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamai civilinei bylai
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2011-07-18 nutarimu Nr. 10-424 nustatyta, kad Kredito sutarties specialiosios dalies 6.3 punktas įpareigoja vartotoją vykdyti Kredito sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo bei teisės jų atsisakyti.
Iki ginčo perdavimo teismui ieškovė niekada nebuvo informuota apie IFTP finansinį rodiklį ir jo įtaką kredito kainai. Ieškovė nebuvo supažindinta su kitais fiksuotų palūkanų nustatymo kriterijais (pvz. IFTP norma, ieškovės kaip banko klientės reitingu, Bloomberg informacine sistema ir kt.) ir tokių kriterijų Kredito sutartyje nėra. Todėl ieškovė negalėjo prisiimti su nurodytais kriterijais susijusių 5 metų fiksuotų palūkanų pasikeitimo rizikos.
Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis numato, kad prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugos teikimo terminus, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį.
Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių, susijusių su palūkanų dydžių pasikeitimų ieškovei pradėjus mokėti bankui fiksuotas palūkanas. Mokant fiksuotas palūkanas (pvz. 2012-05-07), vieno mėnesio įmoka padidėjo nuo 307,76 Eur (kintamų palūkanų atveju) iki 856,79 Eur (fiksuotų palūkanų atveju), t. y. daugiau negu 3 kartus, kai rinkoje bendra palūkanų norma Euribor sumažėjo daugiau negu 4 kartus ir sudarė apie 1 proc.
Neaišku, kaip bankas ateityje nustatys naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą, nes jokie kriterijai standartinėje Kredito sutartyje nenumatyti ir bankas jų apeliantei neatskleidė.
Šalies argumentai
Apeliantė mano, kad tuo atveju, jeigu atsakovas būtų priėmęs sprendimą nutraukti su ja Kredito sutartį dėl 1 676 Eur kredito įsiskolinimo, banko sprendimas būtų teismo pripažintas neteisėtu, kadangi Kredito sutarties pažeidimas teismo negalėtų būti pripažintas esminiu (nesumokėto kredito suma sudarytų vos 0,6 proc. bendros kredito sumos).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-17 nutartimi uždraudė atsakovui AB SEB bankas imtis veiksmų dėl Kredito sutarties nutraukimo dėl tos priežasties, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėnesių Libor eurais palūkanų sumos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepasisakė dėl 2014-11-17 pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, todėl atsakovas prieš nutraukdamas Kredito sutartį turėjo kreiptis su atskiru prašymu dėl jų panaikinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas 2014-10-16 pranešime apie Kredito sutarties nutraukimą Nr. 01.10.03-23063 nurodė 25 880,54 Eur įsiskolinimo sumą, kurią jis pripažino pakankama konstatuojant esminį Kredito sutarties nutraukimą. Jeigu atsakovas turėtų ketinimų nutraukti Kredito sutartį dėl 1 676 Eur nesumokėto kredito, jis turėtų parengti atitinkamą pranešimą.
Atsakovas AB SEB bankas prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Pažymėjo, kad bankas bendradarbiavo su ieškove ir siekė išsaugoti sutartinius santykius: pagal 2007-05-22 susitarimą Nr. 1 atidėjo kredito grąžinimą 12 mėn.; pagal 2008-08-25 susitarimą Nr. 4 atidėjo kredito grąžinimą 6 mėn.; 2010-03-30 susitarimu Nr. suteikė papildomą 2 161,33 Eur kreditą daliai įsiskolinimo padengti, atidėjo kredito įmokų grąžinimą 6 mėn.; pagal 2010-12-02 susitarimą Nr. 6 atidėjo kredito sumų grąžinimą 6 mėn.
Bankas negalėjo tęsti nuolatinius kredito grąžinimo atidėjimus, nes tolygiai pagal grafiką mokėtinos sumos būtų kaupęsi ir dar labiau apsunkintų ieškovės galėjimą vykdyti savo pinigines prievoles. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-05-22 nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo terminas iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Tačiau teismas neuždraudė nutraukti sutartį, jei ieškovė nevykdys kitų savo piniginių prievolių. Laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki Vilniaus apygardos teismo 2014-02-10 sprendimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-17 nutartį bankas gavo po sutarties nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-12-19 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014-02-10 sprendimą paliko nepakeistą. Nepagrįsta teigti, kad bankas turėjo kreiptis į teismą su atskiru prašymu dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, nes nutartyje buvo nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės galios iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo.
Ieškovė ilgą laiką vykdė Kredito sutartį, keitė jos sąlygas ir nekėlė klausimų dėl sutarties sąlygų sąžiningumo. Pačios ieškovės iniciatyva šalys tarėsi ir susitarė dėl kintamų palūkanų. Vėliau ieškovė pageidavo, kad palūkanos būtų fiksuotos. Ieškovė palūkanų nemokėjo tam nesant teisinio pagrindo, todėl susikaupė ženkli suma.
Ieškovė, kaip kvalifikuota teisininkė, galėjo sutarties sąlygas išanalizuoti geriau nei bet kuris kredito gavėjas. Kredito sutarties specialiosios dalies 13 punkte ji nurodė, jog susipažino su sutarties sąlygomis prieš kredito gavėjai pasirašant sutartį ir jas suprato. Visuose sutarties pakeitimuose įrašyti punktai, kuriuose kalbama, kad visos susitarimo sąlygos buvo aptartos individualiai, jog ieškovė, kaip kredito gavėja, visas susitarimo sąlygas supranta.
Ieškovė privalėjo kas mėnesį dalimis grąžinti kreditą, nuo negrąžintos kredito dalies mokėti palūkanas, o taip pat sumokėti netesybas. Ieškovė ne tik nemokėjo jos ginčijamų palūkanų dalies, bet nevykdė ir kitų piniginių prievolių. Terminas pradelstiems mokėjimams padengti buvo duotas protingas (30 dienų, t.y. dvigubai ilgesnis nei numatyta sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte). Paskutinis mokėjimas buvo atliktas 2014-09-09. Iki šiol ieškovė visiškai prievolės nevykdo – jokių mokėjimų neatlieka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas, o taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Byloje kilo ginčas dėl kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo bei šios sutarties sąlygų teisėtumo vartotojų teisių gynimo aspektu.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė A. M. ir atsakovas AB SEB bankas 2006-04-07 sudarė Kredito sutartį, kuria nekilnojamajam turtui užsienyje pirkti ieškovei iki 2036-04-06 buvo suteiktas 203 240,23 Eur kreditas. Atsakovas Kredito sutartį dėl kreditorinių įsipareigojimų nevykdymo nutraukė nuo 2014-11-18.
Iš atsakovo 2014-10-16 įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-23063 matyti, jog pradelsti mokėjimai sudarė 1 676 Eur pradelsta mokėti kredito suma, 20 577,96 Eur palūkanos ir 3 626,58 Eur delspinigių, bendra skola 25 880,54 Eur. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pagrindinės skolos dalies – priskaičiuotų palūkanų, atsiradimas yra susijęs su teisme nagrinėtu šalių ginču dėl palūkanų dydžio nustatymo.
Kredito sutarties sąlygos, pagal kurias buvo paskaičiuotas palūkanų įsiskolinimas, šioje byloje ginčijamos kaip nesąžiningos vartojimo sutarties sąlygos. Pirmuoju ieškinio reikalavimu ieškovė prašė pripažinti, kad Kredito sutarties 1 straipsnio dalis, kuri reglamentuoja fiksuotųjų palūkanų sąvoką, 3.2. punkto bei specialiosios dalies 6.3. punkto sąlygos atitinka CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų. Byloje taikytinos CK 6.188 straipsnio nuostatos, nes Kredito sutartis buvo sudaryta iki 2013-12-19 įstatymo Nr. XII-700 įsigaliojimo.
Kredito sutarties sąlygų nesąžiningumą ieškovė grindė tuo, kad ji nebuvo tinkamai supažindinta su Kredito sutarties sąlygomis dėl fiksuotų palūkanų dedamųjų nustatymo, Kredito sutartyje nėra objektyvių kriterijų, pagal kuriuos nustatomas fiksuotų palūkanų dydis, nustatant fiksuotas palūkanas buvo padidinta banko maržos norma.
Vadovaujantis CK 6.188 straipsnio nuostatomis konstatuotina, jog tam, kad sutarties sąlyga būtų pripažinta nesąžininga, turi būti nustatoma, jog:
1. dėl šios sąlygos šalys individualiai nesitarė;
2. sąlyga iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus;
3. įpareigoja vartotoją vykdyti sutarties sąlygas, su kuriomis jis neturėjo realios galimybės susipažinti iki sutarties sudarymo, be teisės jų atsisakyti.
Pasisakant dėl ieškovės reikalavimo, susijusio su Kredito sutarties sąlygų sąžiningumu, reikalinga atsižvelgti į tai, jog fiksuotųjų palūkanų nustatymo šalių 2007-12-07 sudarytu susitarimu pakeisti Kredito sutarties sąlygas Nr. 3 klausimas jau buvo nagrinėtas teismuose. Ieškovė A. M. buvo pateikusi ieškinį atsakovui AB SEB bankui, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu AB SEB banko 2012-04-06 sprendimą nustatyti 5 m. fiksuotų palūkanų normą 4,74011 proc. Šio sprendimo priėmimo pagrindas buvo 2007-12-07 susitarimas pakeisti Kredito sutarties sąlygas Nr. 3, todėl pasisakant dėl ieškinio reikalavimo buvo išsamiai įvertintos ir minimo susitarimo sąlygos.
Apeliaciniame skunde ieškovė ginčija, jog bylos negali būti laikomos susijusiomis ir ankstesni teismų sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjamai civilinei bylai, kadangi ankstesniame procese buvo nagrinėtas ginčas dėl AB SEB banko 2012-04-07 vienašališko sprendimo nustatyti ieškovei naują 4,74011 proc. fiksuotų palūkanų normą pripažinimo neteisėtu, bet nebuvo nagrinėtas reikalavimas dėl Kredito sutarties bendrosios dalies sąlygų pripažinimo nesąžiningomis pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktą.
Su tokiu procesų sąsajumo vertinimu nesutiktina. Sprendimo įsiteisėjimo pasekmes apibrėžianti CPK 279 straipsnio 4 dalis įtvirtina, jog sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys negali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Suinteresuoti asmenys turi teisę kreiptis į teismą, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas.
Įvertinus ankstesniame procese priimtus teismų procesinius sprendimus matyti, jog šiuose procesuose buvo nagrinėjami tokie patys ieškovės argumentai, kokie pareikšti ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ieškovė prašė teismų įvertinti, ar bankas tinkamai įvykdė pareigą jai suteikti aiškią informaciją, kuria remdamasi ji priėmė sprendimą imti kreditą su fiksuotomis palūkanomis, teigė, jog nebuvo atskleista fiksuotųjų palūkanų dedamosios, įvertinta ieškovės galimybė gauti informaciją apie fiksuotųjų palūkanų sudarymą, skundėsi dėl banko maržos pokyčių bei reikalavo taikyti vartotojų teisių apsaugą reglamentuojančias teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 yra konstatuojama, jog 2007-12-07 Kredito sutarties pakeitimas Nr. 3, kuriuo kintamosios palūkanos pakeistos į fiksuotąsias, buvo sudarytas ieškovei įvertinus savo finansines galimybes, šalies ekonominę padėtį, suvokiant keičiamų sąlygų turinį ir jų padarinius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad pasirašydama susitarimą dėl fiksuotųjų palūkanų taikymo, ieškovė nereikalavo, kad atsakovas nurodytų jai fiksuotųjų palūkanų sudedamąsias dalis ir paliktų pirmine kredito sutartimi nustatytą 0,7 proc. banko maržą. Tai rodo, kad ieškovė suprato fiksuotų ir kintamųjų palūkanų skirtumus ir, įvertinusi sutarties sąlygas, priėmė adekvatų sprendimą, pasirinkdama jai palankiausią kreditavimo būdą.
Taigi, šiais teismų sprendimais buvo pasisakyta ir dėl nagrinėjamoje byloje tiriamų aplinkybių. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta, jog ieškovė 2007-12-07 susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3 sudarė suvokdama keičiamų Kredito sutarties sąlygų turinį, tikėdamasi naudingo rezultato, nereikalavo atskleisti fiksuotųjų palūkanų dedamąsias dalis, taip pat įvertinti ir atmesti ieškovės argumentai dėl banko maržos dedamosios. Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nėra nurodyti jokie vartotojų teisių pažeidimai, nors teismui tokius argumentus ieškovė teikė. Šių aplinkybių persvarstymas nagrinėjamoje byloje neatitiktų įsiteisėjusio teismo sprendimo pasekmių taikymo sąlygų. Nors ieškovė turi teisę reikšti naujus ieškinius dėl kitų Kredito sutarties vykdymo aspektų, nei buvo pareikšti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo byloje, tačiau tarp tų pačių šalių vykusioje byloje nustatyti faktai neįrodinėjami iš naujo (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aplinkybę, jog 2007-12-07 susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3, buvo parengtas su juo nesusipažinus, ieškovė įrodinėja tuo, kad susitarimo tekstas buvo parengtas atsakovo ir ieškovės pasirašytas prisijungimo būdu. Su tokia ieškovės pozicija apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nesutinka. CK 6.160 straipsnio 2 dalis sudaromas sutartis skirsto į abipusių derybų būdu sudaromas sutartis bei prisijungiant sudaromas sutartis. 2007-12-07 susitarimas yra akivaizdžiai individualiai parengta sutartis, kurioje įrašytos tik santykiuose su ieškove aktualios sutarties sąlygos. Šis susitarimas negali būti naudojamas santykiuose su kitais banko klientais, kadangi nei vienam iš jų susitarime įrašytos sąlygos negali būti aktualios. Pradinėje Kredito sutartyje jos šalys buvo susitarusios dėl kintamųjų palūkanų taikymo, ieškovei nebuvo jokio reikalingumo keisti palūkanų formą, o bankas taip pat neturėjo jokių svertų daryti ieškovei įtaką dėl Kredito sutarties pakeitimo. Šios aplinkybės rodo, jog 2007-12-07 susitarimas dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3 yra abipusių derybų būdu sudaryta sutartis.
Ieškovė pateikia skaičiavimus, jog kintamųjų palūkanų pakeitimas į fiksuotąsias jai labai nenaudingas finansiškai. Ieškovės teigimu, mokant fiksuotąsias palūkanas, vieno mėnesio įmoka padidėjo nuo 307,76 Eur (kintamųjų palūkanų atveju) iki 856,79 Eur (fiksuotųjų palūkanų atveju). Ankstesnėje šalių vestoje civilinėje byloje dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo teisėtumo teismai konstatavo, jog susitarimas dėl palūkanų formos pakeitimo galioja visam Kredito sutarties laikotarpiui, t. y. iki 2036 m. Įvertinus tai, kad finansinių instrumentų kitimas yra nuolatinis ir nelabai prognozėms pasiduodantis dalykas, negalima teigti, jog ieškovei Kredito sąlygų pakeitimas būtų nenaudingas ir ateityje.
Sudarant 2007-12-07 susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3, ieškovė pati apsisprendė, jog fiksuotųjų palūkanų nustatymas jai yra naudingesnis. Fiksuotosios palūkanos šalina esmingo palūkanų pasikeitimo riziką, tuo suteikdamos saugumo kredito gavėjo interesams. Šiuo metu kreditavimo sutartims bankų taikomos palūkanos yra smarkiai sumažėjusios, tačiau tolesnis palūkanų kitimas yra nuspėjamas tik vertinant ekonomines finansines prognozes.
Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Kredito sutarties sąlygų nepripažinimo pažeidžiančiomis vartotojų teises. Ieškovė neįrodė pagal CK 6.188 straipsnio 2 dalies 9 punktą būtinų sąlygų, todėl jos ieškinys šioje dalyje buvo pagrįstai atmestas.
Kredito sutartis buvo nutraukta dėl Kredito sutarties pažeidimo nemokant kredito įmokų, palūkanų ir delspinigių. Kredito sutarties nutraukimo sąlygos išdėstytos Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkte ir leidžia bankui vienašališkai nutraukti Kredito sutartį prieš 15 kalendorinių dienų registruotu laišku įspėjęs kredito gavėją, jeigu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų ar paaiškėja, kad kredito gavėjas pateikė klaidingą informaciją ar nuslėpė informaciją. Pagal 5.2.1 punktą esminiu Kredito sutarties pažeidimu laikomas bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Kredito sutarties bendrosios dalies 4.1 punktu kredito gavėjas įsipareigoja nuo gautos kredito sumos mokėti palūkanas, vykdyti prievoles bankui pagal Kredito sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui bei sumokėti apskaičiuotas palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas rėmėsi tuo, jog Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punktas buvo pakeistas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 2012-08-09 nutartimi patvirtinta taikos sutartimi. Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-09 nutarties matyti, jog teismas, nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ieškinį patvirtino minimos tarnybos ir AB SEB bankas taikos sutartį. Taikos sutartimi AB SEB bankas įsipareigojo pakeisti standartines kredito sutarties 5.2 punkto sąlygas bei keičiant su vartotojais jau sudarytas kreditavimo sutartis, vartotojams pageidaujantiems pasirašyti kredito sutarties pakeitimą, išdėstant sutartį nauja redakcija, pateikti pasirašyti taikos sutarties sąlygas atitinkančią sutartį. Taikos sutartimi patvirtintos standartinės kredito sutarties 5.2 punkte nustatyta, kad bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą vienašališkai prieš 30 dienų kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją nutraukti sutartį ir pareikalauti sutarties nutraukimo dieną sugrąžinti visą kreditą ir kitas mokėtinas sumas, jei kredito gavėjas padaro esminį sutarties pažeidimą arba atsitinka nurodyti įvykiai, pavyzdžiui kredito gavėjas sutartyje nustatyta tvarka ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų nevykdo finansinių įsipareigojimų pagal sutartį; nevykdo bet kurio iš bendrosios dalies 4.1, 4.4, 4.7, 4.12, 4.20, punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų (5.2.1. ir 5.2.2 punktai).
Taikos sutarties nuostatos rodo, jog anksčiau su vartotojais sudarytos kreditavimo sutartys nebuvo pakeistos automatiškai, o turėjo būti keičiamos sudarant dokumentus dėl sutarčių pakeitimo. Byloje nepateikti dokumentai, jog ieškovės sudaryta Kredito sutartis buvo keista atsižvelgiant į taikos sutarties reikalavimus, todėl tarp šalių taikytinos pirminėje Kredito sutartyje įtvirtintos nuostatos.
Šis sutarčių aiškinimas turi tik formalų aspektą, nes faktiškai atsakovas 2014-10-16 įspėjimu dėl Kredito sutarties nutraukimo taikė sutarties nutraukimo sąlygas, kurios atitinka Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-09 nutartimi patvirtintos taikos sutarties nuostatas.
CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia vienašališkai sutartis nutraukti sutartyje numatytais atvejais. Nutraukiant sutartį pagal šalių sutartas sąlygas. Nėra reikalinga vertinti, ar toks sutarties pažeidimas yra esminis ir atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas. Pripažįstama, jog šalys, veikdamos sutarčių laisvės principo šviesoje, gali pačios susitarti, kokius sutarties pažeidimus jos laiko esminiais.
Pirmosios instancijos teismas Kredito sutarties pažeidimu, suteikiančiu atsakovui teisę nutraukti Kredito sutartį, pripažino 1 676 Eur kredito sumos nesumokėjimą, nors iš 2014-10-16 įspėjimo dėl kredito sutarties nutraukimo Nr. 01.10.03-23063 matyti, jog Kredito sutartis buvo nutraukta ne tik dėl kredito sumos savalaikio nesumokėjimo, bet ir dėl kitų susijusių mokėjimų nevykdymo. Įspėjime aiškiai nurodyta, jog pradelstus mokėjimus sudarė 1 676 Eur pradelsta mokėti kredito suma, 20 577,96 Eur palūkanos ir 3 626,58 Eur delspinigių, bendra skola 25 880,54 Eur.
Pažymėtina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo apylinkės teismas 2012-05-22 nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo uždraudė AB SEB bankui iki teismo sprendimo įsiteisėjimo imtis veiksmų dėl Kredito sutarties nutraukimo dėl tos priežasties, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėn. Libor eurais palūkanų sumos, skaičiuojamos nuo Kredito sutarties specialiosios dalies 4.1 punkte ir 4.2 punkte numatyto kredito likučio už laikotarpį nuo 2012-04-06. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-12-19 sprendimu ieškinys buvo patenkintas visiškai, tačiau šis teismo sprendimas neįsiteisėjo. Šalių ginčas išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2014-02-10 sprendimu atmetus ieškinį. Priėmus Vilniaus apygardos teismo sprendimą atsirado pagrindas taikyti CPK 150 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo. Ši teisės norma nurodo, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Vilniaus apygardos teismas 2014-02-10 sprendimu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimo neišsprendė, todėl atsakovas turėjo pareigą rašyti atskirą prašymą teismui dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-05-22 nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Ieškovei Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinėje byloje pateikus kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014 dar kartą pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – draudimą atsakovui AB SEB bankas imtis veiksmų dėl kredito sutarties nutraukimo dėl tos priežasties, kad ieškovė nemoka didesnių nei 0,7 proc. maržos ir 6 mėnesių Libor eurais palūkanų sumos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2012-04-06 iki kol šioje civilinėje byloje bus priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis. Atsakovas teigia, jog šios nutarties iki Kredito sutarties nutraukimo (2014-11-18) negavo.
Nepriklausomai nuo to, kad atsakovas galėjo negauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-17 nutarties, Kredito sutarties nutraukimo momentu galiojo teismo draudimas, įtvirtintas minima nutartimi bei nepanaikinta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-05-22 nutartimi nutraukti Kredito sutartį dėl palūkanų nemokėjimo. Įvertinus tai, jog kasacinio teismo 2014-12-19 nutartimi ieškinys dėl fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo buvo atmestas galutinai, tai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo faktas laikytinas aplinkybe, dėl kurios svarstytinas klausimas dėl galimo Kredito sutarties nutraukimo momento perkėlimo, tačiau ne paties Kredito sutarties nutraukimo fakto vertinimo kaip neteisėto, kadangi toks santykių aiškinimas būtų pernelyg formalus.
Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą yra pateikusi tik ieškovė, tai siekiant nebloginti jos padėties, vertintinas sutarties nutraukimo teisėtumas dėl 1 676 Eur kredito sumos nemokėjimo. Nors nesumokėta kredito suma nėra didelė lyginant su banko suteikta paskola, tačiau vertinant Kredito sutarties nutraukimo aplinkybes, atsižvelgtina ir į ieškovės elgesį Kredito sutarties vykdymo metu. Bankas nurodo, kad pagal 2007-05-22 susitarimą Nr. 1 atidėjo kredito grąžinimą 12 mėn.; pagal 2008-08-25 susitarimą Nr. 4 atidėjo kredito grąžinimą 6 mėn.; 2010-03-30 susitarimu Nr. suteikė papildomą 2 161,33 Eur kreditą daliai įsiskolinimo padengti, atidėjo kredito įmokų grąžinimą 6 mėn.; pagal 2010-12-02 susitarimą Nr. 6 atidėjo kredito sumų grąžinimą 6 mėn. Tokios aplinkybės patvirtina, jog ieškovės galimybės grąžinti kreditą buvo ribotos ir problemos dėl įsipareigojimų vykdymo kilo dažnai. Taip pat įvertintina ir tai, jog ieškovei paskaičiuota labai didelė 20 577,96 Eur nesumokėtų palūkanų suma.
Ieškovės argumentai dėl diskriminavimo dėl profesijos sudarant 2007-12-07 susitarimą dėl Kredito sutarties pakeitimo Nr. 3 buvo įvertinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-19 nutartyje, kurioje teismas nurodytų aplinkybių nepripažino diskriminacija, tačiau ieškovei, kaip profesionaliai advokatei, turinčiai ilgametę darbo patirtį su įmonėmis ir tvarkančiai jų finansinius klausimus reglamentuojančias sutartis, taikė aukštesnį nei vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą.
Ieškovė prašė jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu bylos aplinkybės yra išsamiai patvirtintos įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys yra davę paaiškinimus, naujų įrodinėtinų aplinkybių neatsirado, todėl pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą nenustatytas.
Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apskųstąjį pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl 2015 m. spalio 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.