Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Violetos Ražinskaitės ir Albino Bielskio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokuroro bei nuteistojo M. T. (M. T.) apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo M. T.‘as pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 102 straipsnyje, ir, pritaikius BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą bei 3 dalies 3 punktą, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį nuo 23.00 val. iki 5.00 val. būti namuose, išskyrus ligos atvejus, ir be bausmę vykdančios institucijos žinios 2 (dvejus) metus nekeisti gyvenamosios vietos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. T.‘as nuteistas už tai, kad, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šakių apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus skyriaus operatyviniu, vėliau vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, dar vėliau tuometinio Kauno srities valdybos Ariogalos rajono skyriaus 2N skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, vykdydamas 1948 m. SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 417-160vs „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos specialiajai tremčiai 12 tūkstančių nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“, 1949-01-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą Nr. 390-138vs „Dėl buožių su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, legalizuotų banditų, tebetęsiančių priešišką veiklą, ir jų šeimų, taip pat represuotų banditų talkininkų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“, 1949-03-19 Lietuvos SSR Ministrų tarybos nutarimą Nr. 176vs „Dėl buožių iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“, 1951-09-28 Lietuvos komunistų (bolševikų) partijos Centro komiteto nutarimą Nr. 155/1vs „Dėl buožių su šeimomis iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos“ ir 1952-06-14 Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB sprendimą, 1948–1952 metais, veikdamas su nenustatytais sovietų okupacinės valdžios atstovais, civilių asmenų trėmimų iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės – SSRS, teritoriją, metu – 1948 m. gegužės 22 d., tiksliau nenustatytu laiku, į Vilkaviškio geležinkelio stotį pristatęs sulaikytus A. B., A. B., V. B., juos, jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Šimkų kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė į ešeloną Nr. 97925.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1948-05-22, tiksliau nenustatytu laiku, sulaikytus J. J., O. J., J. J. pristatęs į Vilkaviškio geležinkelio stotį, juos, jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Petraičių kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė į ešeloną Nr. 97925.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1948-05-22, tiksliau nenustatytu laiku, į Vilkaviškio geležinkelio stotį pristatęs sulaikytus J. J., M. J., juos jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Pajotijų kaimo ištrėmimui į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė į ešeloną Nr. 97925.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1949-03-25, tiksliau nenustatytu laiku, sulaikytus J. B., O. B., N. B., jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, perdavė į ešeloną Nr. 97354;

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1949-03-25, tiksliau nenustatytu laiku, sulaikytus J. B., O. B., B. B. (dabartinė pavardė – Š.), jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, pristatęs į Pilviškių geležinkelio stotį, perdavė į ešeloną Nr. 97354;

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1949-03-25, tiksliau nenustatytu laiku, sulaikytus A. L., J. R., O. R., T. R. (dabartinė pavardė – K.), O. R. (dabartinė pavardė – Š.), M. A. R. (dabartinė pavardė – G.), jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, pristatęs perdavė į ešeloną Nr. 97354;

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1949-03-25, tiksliau nenustatytu laiku, sulaikytus V. S., T. S. (dabartinė pavardė – B.), J. S., V. S., M. S., S. S., jų ištrėmimui iš Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Piesčių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, pristatęs į Vilkaviškio geležinkelio stotį, perdavė į ešeloną Nr. 97354;

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 1952-08-03, tiksliau nenustatytu laiku, iš Betygalos areštinės nuvežęs Z. D. R. (dabartinė pavardė – T.) ir R. R. į Viduklės geležinkelio stotį, juos, jų ištrėmimui iš Kauno apskrities Ariogalos rajono Burbiškių kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė į ešeloną Nr. 97112.

M. T.‘as taip pat nuteistas už tai, kad būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Šakių apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, vykdydamas 1947-09-29 SSRS Ministrų Tarybos nutarimą dėl ištrėmimo į tolimuosius SSRS rajonus, 1947-11-15 J. O. įskaitos byloje priėmęs LSSR VSM informatoriaus „Miškas“ pranešimą, surinko taip duomenis apie J. O. šeimos nelojalumą sovietinei santvarkai, kurių pagrindu, priėmus sprendimą dėl ištrėmimo, 1947-12-02, tiksliau nenustatytu laiku, Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos Šakių apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus poskyrio viršininkas D. T. ir nenustatyti sovietų okupacinės valdžios atstovai nuvykę į Šakių apskrities Gelgaudiškio valsčiaus Valenčiūnų kaimą, sulaikė ir į Šakių miestą pristatė J. O., M. O., M. E. O. (dabartinė pavardė – M.), M. O., S. O., iš kur pastarieji ir J. O. vėliau prievarta buvo pervežti į Lentvario geležinkelio stotį, perduoti patalpinti patalpinimui į geležinkelio ešeloną ir prievarta išvežti į SSRS, RSFSR Tiumenės sritį.

M. T.‘as taip pat nuteistas už tai, kad jis, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (VSM) Šakių apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus poskyrio operatyviniu įgaliotiniu, vykdydamas 1948 m. vasario 21 d. SSSR Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 417-160vs „Dėl iškeldinimo iš Lietuvos SSR teritorijos specialiajai tremčiai 12 000 nelegalių gyventojų, nukautų per ginkluotus susirėmimus ir nuteistų banditų bei nacionalistų šeimų, taip pat banditų talkininkų buožių su šeimomis“, 1948 m. gegužės 22 d. tiksliau nenustatytu laiku, Gelgaudiškio valsčiaus Stanaičių kaime dalyvavo M. B., A. B., Z., M. B. (dabartinė S.) sulaikyme ir prievartiniame trėmime juos ištremdamas iš gyvenamos vietos į SSSR RSFSR Krasnojarsko kraštą.

Kauno apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti: 1) pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies aplinkybes, kurias teismas pripažino M. T.‘o atsakomybę lengvinančiomis, o būtent, kad nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo jauno amžiaus, nusikalstamos veikos padarytos esant išskirtinėms politinėms aplinkybėms, nusikalstamos veikos padarytos vykdant įstatymus; 2) panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. T.‘ui taikytos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatos; 3) pripažinti M. T.‘ą kaltu pagal BK 102 straipsnį dėl O. šeimos narių trėmimo ir nuteisti laisvės atėmimu 7 (septynis) metams; 4) pripažinti M. T.‘ą kaltu pagal BK 102 straipsnį dėl B. šeimos narių trėmimo ir nuteisti laisvės atėmimu 7 (septynis) metams; 5) M. T.‘o nusikalstamus veiksmus iš BK 102 straipsnio perkvalifikuoti į aštuonias nusikalstamas veikas pagal BK 102 straipsnį ir paskirti jam šias bausmes: a) už B. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; b) už J. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; c) už J. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; d) už B. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; e) už B. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; f) už R. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; g) už Stulgaičių šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; h) už R. šeimos narių trėmimą – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; 6) vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 12 (dvylikai) metų, ją atliekant pataisos namuose.

Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas, dešimt M. T.‘ui inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 102 straipsnyje, perkvalifikuodamas į vieną tęstinę veiką, taip pat pašalindamas dalį kaltinimo dėl O. ir B. šeimos narių trėmimo bei pripažindamas tris baudžiamajame įstatyme nenumatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir neteisingai paskyrė bausmę, ir tai sudaro pagrindą pakeisti nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad M. T.‘as buvo kaltinamas dėl dešimties nusikalstamų veikų, padarytų civilių Lietuvos gyventojų (dešimties šeimų, duomenys neskelbtini), kurias teismas nepagrįstai perkvalifikavo kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką, padaręs bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl civilių Lietuvos gyventojų trėmimų 1941-1952 metų laikotarpiu organizacinio bendrumo, nuteistojo padarytų veiksmų nuolatinio pakartotinio pobūdžio, visiškai nepasisakydamas dėl nusikaltimo subjektyviųjų požymių. Akcentuoja, jog kaltinime nurodyti veiksmai yra vienarūšiai, padaryti iš esmės analogišku būdu, dėl to paties nusikaltimo dalyko, atitinka to paties nusikaltimo objektyviuosius požymius, tačiau laiko atžvilgiu jie vienas nuo kito yra nutolę, t.y. padaryti atitinkamai 1947, 1948, 1949 ir 1952 metais, skirtingomis aplinkybėmis – skirtingose vietose, atskirais atvejais bendrininkaujant su kitais žmonėmis, 1952 m. padaryti kitoje administracinėje vietovėje, be to, šie veiksmai nėra jungiami vieningos nuteistojo tyčios. Pažymi, jog dėl kiekvienos atskiros civilių gyventojų trėmimo operacijos, tame tarpe dėl kaltinime nurodytų trėmimų, buvo priimti atskiri slapti politinio ir organizacinio pobūdžio sprendimai, orientuoti į vienos konkrečios ir laiko prasme apibrėžtos operacijos organizavimą ir vykdymą, ką patvirtina archyviniai bylos dokumentai, todėl teismo išvada, kad civilių Lietuvos gyventojų trėmimai nuo 1941 metų buvo nuolatinio nepertraukiamo pobūdžio, yra nepagrįsta. Be to nurodo, kad nuteistasis, būdamas tik eiliniu trėmimo veiksmų vykdytoju, po pirmosios trėmimo operacijos, kurioje buvo kaltinamas dalyvavęs (1947 m.), negalėjo žinoti apie kitų trėmimo operacijų organizavimą ir vykdymą ateityje, todėl, prokuroro nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad nuteistasis po pirmojo nusikalstamo veiksmo turėjo sumanymą dėl tolesnių nuskalstamų veiksmų ar suvokė savo veiksmus kaip vientisą nusikalstamą veiką. Visa tai patvirtina, kad teismas, pripažindamas M. T.‘o veiką tęstine, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 10 dalies nuostatas.

Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismas, siaurinančiai aiškindamas BK 102 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvųjį požymį – padarymo būdą, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Sprendimą, kad M. T.‘o veiksmai, kuriais jis kaltinime numatytais atvejais surinko ir užfiksavo ištrėmimui numatytus asmenis kompromituojančią medžiagą, nustatė aplinkybes, reikšmingas sprendimų dėl trėmimo priėmimui ir vykdymui, neturi nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnyje, požymių, teismas grindė bylos aplinkybių neatitinkančiomis išvadomis, neteisingu istorinių ir faktinių bylos aplinkybių interpretavimu, o darydamas išvadas dėl M. T.‘o veiksmų turinio ir jo teisinio vertinimo, o būtent, kad nuteistąjį, kaip įskaitos bylą užvedusį bei joje su šeima susijusius duomenis komplektavusį asmenį, laikyti BK 102 straipsnio subjektu nėra pagrindo, teismas akivaizdžiai supainiojo nusikaltimo objektyviuosius ir nusikaltimo subjekto požymius. Nors įstatyme nepateikiamas trėmimo sąvokos apibrėžimas ir nedetalizuoti galimi veikos padarymo būdai, pagrindo teismo išvadai, kad nusikaltimas gali būti padaromas tik civilių asmenų sulaikymo ir perdavimo į ešeloną veiksmais, tai nesudaro. Pažymi, jog pagal galiojusią tvarką civilinių gyventojų trėmimas buvo sudėtinga procedūra, kurios vykdyme ne mažesnę reikšmę turėjo ištremtinų asmenų rato nustatymas (sąrašų sudarymas), reikiamos dokumentinės medžiagos parengimas, sprendimų priėmimas, į ešeloną perduotų asmenų priverstinis išvežimas į okupavusios šalies teritoriją ir apgyvendinimas. Šiame kontekste nuteistojo veiksmai, kuriais jis surinko ir užfiksavo ištrėmimui numatytų šeimų narius kompromituojančią medžiagą, nustatė aplinkybes, reikšmingas sprendimų dėl trėmimo priėmimui ir vykdymui, turi būti vertinami kaip atitinkantys nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnio objektyviuosius požymius.

Prokuroras mano, jog pirmosios instancijos teismas dėl O. šeimos narių ir B. šeimos narių trėmimo padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nesant M. T.‘o dalyvavimą šių šeimų trėmime patvirtinančių duomenų, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje proceso sprendimų, kaip to reikalauja BPK 307 straipsnio 2 dalis, dėl šių veikų nepriėmė, tiesiog nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodydamas, jog šie epizodai iš tęstinės nusikalstamos veikos šalinami, tuo pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus.

Prokuroro vertinimu, teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio nuostatas: nenustatė nei vienos BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytos nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau remdamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi, nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis baudžiamajame įstatyme nenurodytas aplinkybes, jog nusikalstamų veikų padarymo metu M. T.‘as buvo jauno amžiaus, veikų padarymo metu egzistavo išskirtinės politinės aplinkybės, o nusikalstamos veikos padarytos vykdant įsakymus. Prokuroras pažymi, jog nusikalstamų veikų padarymo metu M. T.‘as buvo pilnametis kadrinis karininkas, sąmoningai ir savanoriškai pasirinkęs tarnybą represinėje institucijoje, juolab, kad teismas neatskleidė „išskirtinių politinių aplinkybių“ turinio ir reikšmės, jų įtakos švelnesniam nuteistojo ir jo padarytos veikos vertinimui bei nenurodė, kokių asmenų, kokios formos ir turinio veiksmus laiko įsakymo M. T.‘ui davimu ir kokioje kaltinimo apimtyje ši aplinkybė švelnina nuteistojo teisinę padėtį. Teismo argumentai, jog nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo ne tik M. T.‘as, bet ir kiti nutarimus dėl trėmimo priimdavę ir jų vykdymą organizavę pareigūnai, prokuroro vertinimu, greičiau pagrindžia teismo konstatuotą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) nei sprendimą šią aplinkybę išimties tvarka pripažinti jo atsakomybę lengvinančia.

Prokuroro įsitikinimu, teismas neturėjo pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, kadangi nepagrįstai pripažino esant jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 d.), ignoravo šio įstatymo taikymui būtina sąlygą – bent dalies turtinės žalos atlyginimą ar pašalinimą ir nepagrįstai konstatavo esant BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas, kurių teismas iš tiesų nenustatinėjo, o nuosprendyje rėmėsi vieninteliu gynybos pateiktu dokumentu, patvirtinančiu M. T. sutuoktinės neįgalumą. Teigia, jog byloje nėra patikimų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad M. T. gyvena kartu su sutuoktine ir ją išlaiko. Be to, teismas nenustatinėjo ir nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad be M. T.‘o jo sutuoktinės nebūtų kam prižiūrėti, nors faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą asmenį, nustatyti būtina (kasacinė nutartis Nr.2K-267/2007). Kitos teismo nurodytos aplinkybės – senyvas nuteistojo amžius, po nusikalstamų veikų padarymo praėjęs ilgas laiko tarpas ir tai, kad nuteistasis nepadarė naujų nusikalstamų veikų, nemažina jo padarytų veikų pavojingumo. Šios aplinkybės nesudaro prielaidų daryti nuteistajam išlygų skiriant bausmę ir turi būti vertinamos bendra tvarka (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Prokuroras tvirtina, jog netinkamai pritaikęs BK 62 straipsnio nuostatas, teismas paskyrė nuteistajam aiškiai per švelnią bausmę, kuri prieštarauja bausmės paskirčiai (BK 41 straipsnio 2 dalis), bei nemotyvavo, kodėl nuteistajam paskirtas laisvės apribojimas.

Prokuroro vertinimu, panaikinus nuosprendžio dalį dėl BK 62 straipsnio nuostatų taikymo, nuteistajam už kiekvieną nusikalstamą veiką skirtinos BK 102 straipsnyje numatytos bausmės, atsižvelgiant į tai, kad yra viena M. T.‘o atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, bei įvertinus aplinkybes, kad nuteistasis yra senyvo amžiaus, neturi kriminalinės praeities, tačiau padarė dešimt baigtų veikų, kurios priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, nusikalstamos veikos sukėlė sunkių padarinių nukentėjusiems asmenims – ilgalaikį atskyrimą nuo įprastinės aplinkos, judėjimo laisvės suvaržymą, turto praradimą, sunkias gyvenimo ir darbo sąlygas, ribotas galimybes patenkinti kasdienius savo poreikius, veikas padarė tiesiogine tyčia. Nors M. T.‘ui inkriminuojama eilė labai sunkių nusikaltimų, byloje nėra nustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tačiau įvertinus jo amžių, teigiamą charakteristiką, prokuroro nuomone, jam skirtinos švelnesnės bausmės nei baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Nuteistasis M. T.‘as apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistasis nesutinka su jo veiksmų vertinimu ir kvalifikacija pagal BK 102 straipsnį, tvirtindamas, kad jo veiksmuose nėra nurodyto nusikaltimo sudėties požymių. Pažymi, kad BK 102 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaryta tik tyčia. Tai reiškia, jog jis 1948-1952 metais turėjo suvokti savo veikos pavojingumą ir to siekė, turėjo suvokti, kad įvyko Lietuvos okupacija ir aneksija bei ketino sukelti tarptautinės teisės draudžiamo elgesio pasekmes – ištremti gyventojus, tačiau teismas jo tyčios neįrodė. Paaiškina, jog 1948-1952 metais ėjo tarnybą būdamas eilinis žemesnės pakopos pareigūnas, t.y. operatyvinis darbuotojas, žinojo, jog Lietuva 1940 metais savanoriškai įstojo į Tarybų Sąjungą. Oficiali sovietų propaganda interpretavo šiuos istorinius faktus savo naudai, ir tik 1992 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos visuomenė sužinojo daug faktų apie tarybų valdžios paskelbimo Lietuvoje 1940 metais aplinkybes. Pabrėžia, jog nuo 1948 iki 1952 metų jokių dokumentų, patvirtinančių, kad Lietuva buvo okupuota arba aneksuota, išleista nebuvo, tokie sprendimai tarptautinėje teisėje iki šiol nėra priimti. Tuo metu jo tarnyba LSSR MGB buvo legitimi, nes jokių oficialių dokumentų dėl MGB pripažinimo nusikalstama organizacija nebuvo. Tvirtina, jog tam, kad jo veika būtų pripažinta karo nusikaltimu, byloje turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad jis suvokė, jog įvyko Lietuvos okupacija ir aneksija. Tuo tarpu procesas vyko slaptai, jokios įtakos sprendimui, kas turi būti išvežtas jis neturėjo, vykdė įsakymus neturėdamas teisės ir galimybės vertinti, įtakoti ar juos pakeisti. Pažymi, jog 1979 metų Europos parlamentinės asamblėjos deklaracijoje nurodyta, kad kiekvienas policijos pareigūnas atsakingas už jam įstatymu patikėtas pareigas saugant bendrapiliečius, visuomenę nuo smurtinių aktų, o 1949 metų Ženevos trečioji konvencija, apimanti visus asmenis, visas organizacijas bei slaptas tarnybas, draudžia skirti bausmę, jei asmuo pakluso ir vykdė okupacinės valdžios įsakymą. Minėti tarptautiniai teisės aktai patvirtina, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties.

Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nebuvo ištirtos jo pareigų ribos, kadangi dokumentų įforminimas yra tik trėmimo proceso techninė dalis, o jis, gavęs įsakymą, neturėjo pasirinkimo, be to, bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojai patvirtino, kad ne jis trėmė jų šeimas, todėl nėra pagrindo jo pareigų atlikimą – patruliavimą, konvojavimą, dokumentų įforminimą vertinti kaip karo nusikaltimus ir nusikaltimus prieš žmoniškumą, juolab, kad jo nurodyta aplinkybė, jog dalis dokumentų buvo užpildyta vėliau, ruošiant perduoti archyvui, nebuvo paneigta. Nurodo, jog teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, taikė skirtingus vertinimo kriterijus: viena vertus, pripažino, jog įskaitos bylą sukomplektavusį asmenį nėra pagrindo laikyti BK 102 straipsnio subjektu, kita vertus, dokumentų (apklausos lapų, pažymų) užpildymą prilygino dalyvavimui trėmime. Be to, pažymi, jog trėmimas vyko iš skirtingų vietovių, todėl jis tuo pačiu metu turėjo būti keliose skirtingose vietose ir išvežti tris šeimas, kas prieštarauja logikai bei patvirtina, kad fiziškai jos negalėjo to atlikti.

Nuteistasis pažymi, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimti prašymai ištirti BK 3 straipsnio 3 dalies, 95 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 99 punkto atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl abejoja dėl šių normų taikymo sprendžiant jo atsakomybės klausimą šioje byloje. Taip pat nurodo, jog šios normos gali būti taikoma tik į ateitį, todėl įvertinus tai, kad 1949-1952 metais Lietuvos teisėje jam inkriminuojamas veikos nebuvo kriminalizuotos, teisinga būtų taikyti 1926 m. Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso, galiojusio Lietuvoje nuo 1940 metų lapkričio 1 d., normas. Šiuo aspektu M. T. remiasi ir Romos statuto 24 straipsnio 1 punktu, Europos P. A. 1996 metais priimta Rezoliucija Nr. 1096 „Dėl priemonių, skirtų pašalinti buvusių komunistinių totalitarinių sistemų palikimą“ bei Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, o būtent, kad baudžiamoji teisė neturi būti plečiamai aiškinama kaltinamojo nenaudai, o nusikaltimas turi būti tiksliai apibrėžiamas įstatyme, kadangi teisės normos grįžtamosios galios bei senaties instituto netaikymas gali pažeisti konstitucinį teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtintą nusikaltimą padariusio asmens teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, o bausmė būtų pritaikyta remiantis įstatymu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Kauno apygardos prokuratūros prokuroro skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti. Nuteistojo M. T.‘o gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, o prokuroro skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistojo M. T.‘o apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo motyvų bei M. T.‘o apeliacinio skundo motyvų, susijusių su įsakymo vykdymu, nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais bei inkriminuotų veiksmų vertinimo

Skundžiamu Kauno apygardos teismo nuosprendžiu M. T.‘as pagal BK 102 straipsnį nuteistas už tai, kad būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) Šakų apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus skyriaus operatyviniu, o vėliau vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, laikotarpiu nuo 1948 iki 1952 metų, veikdamas su nenustatytais sovietų okupacinės valdžios atstovais, vykdė civilių asmenų – Lietuvos gyventojų – (duomenys neskelbtini) šeimų trėmimą iš okupuotos Lietuvos teritorijos į okupavusios valstybės – SSRS teritoriją.

Prokuroro nuomone, kvalifikuodamas M. T.‘o padarytas aštuonias atskiras nusikalstamas veikas kaip vieną tyčinę tęstinę veiką, pašalindamas dalį kaltinimo dėl O. ir B. šeimos narių trėmimo, pripažindamas tris M. T.‘o atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei skirdamas jam bausmę, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, bei neteisingai paskyrė bausmę, dėl ko skundžiamas nuosprendis turi būti pakeistas.

Apeliacinio skundo dalyje dėl nusikalstamų veikų O. ir B. šeimų trėmimo epizoduose pašalinimo iš kaltinimo nepagrįstumo, prokuroras nurodo, kad teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog nėra duomenų, patvirtinančių M. T.‘o dalyvavimą veikų padaryme, be to, teismas nepriėmė BPK 307 straipsnio 2 dalyje numatyto nuosprendžio rezoliucinėje dalyje privalomo procesinio sprendimo – pripažinti M. T.‘ą kaltu ar jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, sutinkamai su BPK 307 straipsnio 2 dalimi, turėjo nuspręsti ar M. T.‘as kaltas dėl O. šeimos ištrėmimo, nes nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal BK 102 straipsnį kaip pavienė veika ir dėl to priimti apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies, teismas tik konstatavo, kad M. T.‘ui pareikštas kaltinimas akivaizdžiai yra nepagrįstas bei deklaratyvus ir iš kaltinimo turi būti pašalintas, o rezoliucinėje dalyje sprendimo iš viso nepriėmė. Šioje dalyje pirmosios instancijos padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą esminį proceso pažeidimą, nes nepriimdamas sprendimo dėl M. T.‘ui pareikšto kaltinimo, suvaržė įstatymu garantuotą jo teisę žinoti dėl kokių kaltinimų jis yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o dėl kokių yra išteisintas. Dėl šių priežasčių, nuosprendis dalyje dėl O. šeimos ištrėmimo yra panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis ( BPK 329 straipsnio 1 dalies 4 punktas ).

BK 102 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už okupacijos ar aneksijos sąlygomis duotų įsakymų tremti ar trėmimą civilių gyventojų iš okupuotos ar aneksuotos teritorijos į okupavusios ar aneksavusios arba trečiosios šalies teritoriją. Objektyviai ši nusikalstama veika gali būti padaroma priverstinai išvežant civilius gyventojus iš jų užimamos teritorijos nuolatiniam gyvenimui į kitą apibrėžtą teritoriją okupavusioje ar aneksavusioje šalyje, o taip pat įsakymu tremti, kai atitinkamos struktūros karinis vadovas duoda žodinius arba raštiškus nurodymus pavaldiems kariams tremti civilius gyventojus. Trėmimo atveju nusikaltimo subjektu gali būti bet kuris karinės struktūros pareigūnas, vykdęs vado įsakymus dėl trėmimo.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. T.‘as 1948-1952 m. laikotarpiu buvo sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros – Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos Gelgaudiškio valsčiaus skyriaus operatyviniu, vėliau vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, dar vėliau tokias pačias pareigas užėmė Kauno srities valdybos Ariogalos rajono skyriuje. Skundžiamu teismo nuosprendžiu M. T.‘as pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) šeimas, vykdydamas aukštesnių okupacinės valdžios pareigūnų nurodymus, perdavė į ešelonus, kuriais jie turėjo būti išvežti į atitinkamas SSRS teritorijas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje ištirtais archyviniais dokumentais, pakankamai išsamiai atskleidė trėmimo operacijos vykdymo eigą t.y., kad trėmimo dienos rytą kiekvienos operatyvinės grupės vyresnysis gaudavo paketą su konkrečios tą dieną turimos ištremti šeimos dokumentais, apklausos lapo blanką ir du pažymos-raštelio blankus, kurių pagrindu grupės vyresnysis juose privalėjo užfiksuoti tremiamos šeimos perdavimo į ešeloną faktą, o viršininkas savo, tame dokumentu padarytu įrašu, privalėjo patvirtinti tremiamos šeimos priėmimo į ešeloną faktą. Būdamas vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu, M. T.‘as savo kompetencijos ribose, užpildydamas pažymą-raštelį, perduodavo tremiamos šeimos narius konvojavimo ( ešelono ) viršininkui. Tai, kad šiuos dokumentus užpildė M. T.‘as, nustatyta ne tik įvertinus minėtų pažymų-raštelių turinį, tačiau ir rašysenos specialisto išvadomis, kad jie surašyti M. T.‘o ranka.

M. T.‘o kaltė dėl O. šeimos trėmimo buvo grindžiama 1947 m. lapkričio 15 d. leitenanto V.‘o surašytu agentūriniu pranešimu, kad 1947 m. spalio 8 d. nuteistasis yra priėmęs pranešimą apie tai, jog šaltinis „Miškas“ yra matęs J. O. iš 1940-1941 metais pasitraukusio tarybinio karinio dalinio sandėlio vežimu išvežant buvusius paliktus tarybinės armijos mundurus ir avalynę. Kitų faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie tiesioginį M. T.‘o dalyvavimą šios šeimos trėmime, byloje nėra. Analogiška situacija yra ir su kaltinimu dėl B. šeimos trėmimo 1948 metais. Byloje nustatyta, kad 1948 metų vasario 4 d. ir kovo 7 d. iš kelių šaltinių M. T.‘as yra surašęs agentūrinius pranešimus, 1948 m. kovo 12 d. yra patvirtinęs K. surašyto pareiškimo teisingumą, 1948 m. balandžio 7 d. surašęs St. K., o 1948 m. balandžio 8 d. – S. A. apklausų protokolus, iš kurių turinio matyti, jog M. B. veda antitarybinę agitaciją ir „produktais aktyviai padeda ginkluotiems banditams“. Kitokių faktinių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie tiesioginį M. T.‘o dalyvavimą B. šeimos trėmime, byloje taip pat nėra.

Vertindama byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad M. T.‘o atlikti veiksmai nesudaro BK 102 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes vien tik informacijos surinkimas apie konkrečius asmenis dar nereikšdavo, kad bus įsakyta šiuos asmenis tremti arba jie bus ištremti. Prokuroro apeliacinio skundo argumentai, kad teismas siaurinančiai aiškino BK 102 straipsnio numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, yra nepagrįsti. Vertinant plačiau, 1944-1952 m. dauguma sovietų okupacinės valdžios represinių struktūrų darbuotojų vykdė funkcijas, kurios iš esmės buvo nukreiptos prieš Lietuvą, kaip suverenią valstybę, įskaitant ginkluoto pogrindinio pasipriešinimo slopinimą, taip pat atitinkamoms socialinėms grupėms ( sovietine terminologija - „buožės“, „nacionalistai“ ) priklausančių asmenų persekiojimą, tačiau ne kiekviena tokia veikla yra nusikaltimas BK 102 straipsnio prasme. Byloje patikimai nustatyta, kad ištremti numatytųjų sąrašai buvo suderinami vykdomosios valdžios ir partinių organų, o galutinį sprendimą dėl kiekvienos šeimos trėmimo privalėjo priimti ypatingasis pasitarimas, veikęs prie SSSR valstybės saugumo ministro, vėliau sąrašai su konkrečiomis pavardėmis buvo perduodami vykdyti atitinkamų operatyvinių grupių vyresniesiems. BK 102 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali ir nereikalauja, kad civiliai gyventojai būtų ištremti realiai, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo įsakymo ištremti davimo. Kadangi M. T.‘as O. ir B. šeimos narių atžvilgiu rinko agentūrinę informaciją dar prieš sprendimą juos ištremti, darytina išvada, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 303 straipsnio 5 d. 1 p. ).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, kad kaltinime išvardinti M. T.‘o veiksmai turi būti kvalifikuoti ne kaip viena tęstinė tyčinė veika, o kaip atskirų nusikalstamų veikų realioji sutaptis pagal BK 102 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tyčinės tęstinės veikos požymius argumentavo tuo, kad 1941 metais Lietuvoje pradėtas „antisovietinių elementų“ registravimas bei trėmimas, nuo 1944 metų buvo tęsiamas, kiekvieno trėmimo metu tremiant konkrečius tam momentui numatytus ištremti civilių gyventojų sluoksnius. Tokios nusikalstamos veikos, anot pirmosios instancijos teismo, susidedančios iš besitęsiančių laike ir kartais atnaujinamų veiksmų ( neveikimo ), yra laikomos tęstinėmis veikomis. Remdamasis šiais argumentais, teismas padarė išvadą, jog M. T.‘as, būdamas tuometinių represinių struktūrų darbuotoju, nuo 1948 m. gegužės 22 d. pradėtus civilių trėmimo veiksmus tęsė iki 1952 m. rugpjūčio 3 d., iki buvo ištremta R. šeima.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į M. T.‘o padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje pernelyg siaurai ir netiksliai nustatė nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, turinčias reikšmės kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip tęstinę ar nusikaltimų daugetą, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ši klaida turi būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme.

LR BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalis įtvirtina tęstinės nusikalstamos veikos sąvoką, tačiau šios dalies tekste jos turinys nėra aprašomas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, Esant tokiai įstatymo formuluotei, didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę nusikalstamą veiką nuo realios nusikaltimų sutapties. Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus atitinka vieno ir to paties BK Specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą, bet visus veiksmus jungia vieningas sumanymas ( vieninga tyčia ). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko.

Siekiant tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, labai svarbu nustatyti objektyviuosius ir subjektyviuosius veikos požymius, nes nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Nors kaltinime nurodyti veiksmai yra vienarūšiai, padaryti panašiu būdu ir dėl to paties nusikaltimo dalyko, tačiau vertinant to paties nusikaltimo objektyviosios pusės požymius matyti, kad laiko požiūriu jie yra vienas nuo kito nutolę ( kaltinime nurodytos veikos padarytos atitinkamai 1948, 1949 ir 1952 metais ). Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais patikimai nustatyta, kad civilių gyventojų iš Lietuvos teritorijos į ją okupavusios valstybės – SSRS teritoriją trėmimas 1947-1952 metais buvo reglamentuojamas aukščiausios okupacinės valdžios struktūrų teisės aktais, o vykdymas pavestas sovietinėms represinėms struktūroms, vietinėms partinės ir vykdomosios valdžios institucijoms. Tačiau aptariamu laikotarpiu Lietuvos gyventojų atžvilgiu vykdytos okupacinės politikos prasme, skirtingu metu buvo tremiamos atskiros asmenų socialinės grupės ir jų trėmimas buvo reglamentuojamas skirtingais okupacinės valdžios institucijų priimtais teisės aktais.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje ( BPK 255 straipsnio 1 dalis ), todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodžius papildomas faktines aplinkybes - M. T.‘as tęsė 1941 metais pradėtą civilių gyventojų trėmimą, yra nepagrįstai plečiamos kaltinimo ribos.

Su Lietuvos gyventojų 1941 metų pradėtu ir nuo 1944 metų vykdytu trėmimu susiję klausimai gali būti aktualūs vertinant juos nebent istoriniu požiūriu, tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje reikia nustatyti ar yra pagrindinis tęstinės veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo nusikaltimų daugėto - vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungė keletą veiksmų, kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo realizuoti BK 102 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvinę pusę, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus.

Byloje nustatyta, kad M. T.‘as buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už 1948 m. gegužės 22 d. įvykdytą B., J. ir J. šeimų trėmimą, kurie, kaip matyti iš teismo ištirtų archyvinių dokumentų, buvo vykdomi remiantis 1948 m. vasario 21 d. SSSR MT nutarimu Nr. 417-160vs priimto LSSR MT ir LKP (b) CK nurodymo gegužės mėnesį vienu metu iškeldinti ištremti 12000 Lietuvos partizanų, jų rėmėjų, ūkininkų, politinių kalinių šeimų, 1948 m. gegužės 4 d. SSSR MVD parengtu „specialiojo kontingento išvežimo iš Lietuvos ir lydėjimo į tremtį priemonių planu, 1948 m. gegužės 18 d. LSSR MT ir LKP(b) CK nutarimu „ištremti iš Lietuvos veikiančių nuteistų ar nukautų partizanų šeimas ir remiančias partizanus buožių šeimas, o jų turtą konfiskuoti“ , 1948 m. gegužės 18 d. LSSR MT ir LKP(b) nutarimu Nr. 60 ss “Dėl priemonių iškeldinant partizanų ir jų pagalbininkų (pasiturinčių ūkininkų) šeimas“, taip pat - 1948 m. gegužės 18 d. LSSR vidaus reikalų ministro J. B. ir SSRS MVD konvojinės kariuomenės valdybos viršininko B.‘o pranešimu apie rengimąsi trėmimo operacijai „Vesna“.

Taip pat M. T.‘as buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dalyvavimą ištremiant 1949 m. kovo 25 d. B., B., R. ir S. šeimas ir šie trėmimai buvo vykdomi remiantis 1949 m. vasario 29 d. SSSR MT nutarimu Nr. 390-138vs „Dėl pasiturinčių ūkininkų su šeimomis, nelegaliai gyvenančių, nukautų per ginkluotus susirėmimus partizanų bei jų šeimų legalizuotų partizanų, tebetęsiančių priešišką veiklą ir jų šeimų iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijos“. Minėto centrinės okupacinės valdžios teisės akto pagrindu, ruošiantis civilių gyventojų trėmimui, buvo priimti vietinių partinių bei represinių struktūrų teisės aktai, kurie išsamiai reglamentavo tremtinų asmenų sąrašų sudarymo metodiką, konkrečios operacijos organizavimą ir vykdymą. Šie dokumentai yra byloje ir jie teismo pagrįstai įvertinti kaip teisės aktai, sudarę pagrindą pradėti 1949 metų trėmimus. Iš šių teisės aktų paminėtini 1949 m. kovo 11 d. LKP(b) sekretoriaus T.‘o ir LSSR MGB ministro G. potvarkis Nr. 162, kuriuo buvo įpareigoti apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai ir LKP(b) sekretoriai pateikti apskrities „buožių“ ūkių sąrašą, 1949 m. kovo 12 d. SSRS MVD įsakymas Nr. 00225 „dėl iškeldinimo iš Lietuvos, Latvijos, Estijos teritorijos pasiturinčių ūkininkų ir jų šeimų, partizanų bei nacionalistų šeimų‘, 1949 m. kovo 12 d. LKP(b) CK sekretoriaus T.‘o potvarkis Nr. 204, nurodęs apskričių komitetų sekretoriams į tremiamųjų sąrašus įtraukti pasiturinčių ūkininkų šeimas, kurių ūkiai buvo sumažinti iki 5 ha, 1949 m. kovo 19 d. LSSR MT nutarimas Nr. 176vs „dėl pasiturinčių ūkininkų iškeldinimo iš LSSR teritorijos“, 1949 m. kovo 22 d. LSSR MT ir LKP(b) CK nutarimas Nr. 17ss „dėl iškeldinamų už respublikos ribų pasiturinčių ūkininkų ir partizanų šeimų ūkių turto priėmimo ir realizacijos tvarkos“, 1949 m. kovo 23 d. SSSR MGB ministro pavaduotojo S., LSSR MGB ministro G. ir SSSR MGB įgaliotinio J. potvarkis Nr. 245, pagal kurį nurodyta 1949 m. kovo 25 d. 6 val. ryte pradėti operaciją „Bangų mūša“, 1949 m. kovo 28 d. SSSR MGB įgaliotinio J. ir LSSR MGB ministro G. potvarkis Nr. 324, įpareigojęs LSSR MGB apskričių, miestų skyrių viršininkus ir SSR MGB įgaliotinius operaciją „Bangų mūša“ pabaigti 1949 m. kovo 28 d. 18 val., suimtas šeimas įlaipinti į ešelonus, MGB kariuomenę palikti bei panaudoti kovoje prieš partizanus, partinio-tarybinio aktyvo ir konfiskuoto turto apsaugai.

R. šeimos trėmimą 1952 m. rugpjūčio 3 d., dėl kurio M. T.‘as pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 102 straipsnį, reglamentavo kiti teisės aktai, nei 1948 ir 1949 metais, tai - 1951 m. rugsėjo 28 d. LKP(b) CK biuro nutarimas ir jo priedai, įpareigoję ištremti visam laikui iš Lietuvos priešiškas kolektyvizacijai pasiturinčių ūkininkų šeimas, 1951 m. rugsėjo 29 d. LSSR MT nutarimas Nr. 765-vs, kuriuo1952 m. rugpjūčio 18 d. LSSR MGB ministrui K. parengtu teikimu pavesta LSSR MT pirmininkui M. G. tvirtinti šeimų, 1951 m. spalio – lapkričio mėn., 1952 m. sausio mėn. ištremtų iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, patikslintus sąrašus, 1952 m. rugpjūčio 27 d. LSSR MT nutarimas „Dėl 1950 m. rugsėjo mėn. iškeldintų iš Vilniaus, Šiaulių ir Klaipėdos sričių pasiturinčių ūkininkų šeimų sąrašų patvirtinimo“, 1952 m. rugsėjo 26 d. nutarimas Nr. 886vs „Dėl 1951 m. iškeldintų iš Klaipėdos ir Šiaulių sričių pasiturinčių ūkininkų šeimų sąrašų patvirtinimo“.

Kaip matyti iš išvardintų archyvinių dokumentų, dėl kiekvienos atskiros civilių gyventojų trėmimo operacijos 1948,1949 ir 1952 metais, buvo priimti slapti politinio ir organizacinio pobūdžio sprendimai, orientuoti į vienos konkrečios ir laiko prasme aiškiai apibrėžtos operacijos organizavimą ir vykdymą. Ši išvada grindžiama ir byloje esančiais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje nurodytais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, kad tremiamų civilių asmenų sąrašus sudarydavo ir trėmimo operacijos vykdymo datą nustatydavo vykdomosios valdžios ir partiniais organai, o galutinį sprendimą dėl kiekvienos šeimos trėmimo privalėjo priimti ypatingasis pasitarimas, veikęs prie SSSR valstybės saugumo ministro, M. T.‘as pagal savo užimamas pareigas struktūriniuose MGB padaliniuose negalėjo iš anksto žinoti kokie asmenys bus tremiami ir kokias užduotis trėmimo operacijoje jam reikės atlikti. Kadangi kiekvienos operatyvinės grupės vyresnysis informaciją apie konkrečiai tremiamus asmenis informaciją gaudavo tik tą dieną, kai buvo vykdoma operacija, galima spręsti, jog ir M. T.‘as apie tai sužinodavo trėmimo dieną. Objektyviai M. T.‘ui negalėjo būti žinoma, kad pasibaigus 1948 metais vykusiems trėmimams, kitas civilių asmenų trėmimas įvyks 1949 metais, po to – 1952 metais.

M. T.‘o veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip trys atskiros nusikalstamos veikos, padarytos 1948, 1949 ir 1952 metais. Tuo pačiu kolegija pažymi, kad tais pačiais metais atlikti veiksmai, sudarantys trėmimo objektyvinę pusę, buvo jungiami vieningos kaltininko tyčios, veiksmai buvo padaryti tuo pačiu metu ir įgyvendinant vieną sumanymą pagal iš anksto parengtą tą patį planą.

Bylos duomenimis, M. T.‘as padarydamas įrašus pažymoje-raštelyje ir tokiu perduodamas atskiras šeimas į karinį ešeloną, trėmė civilius Lietuvos gyventojus iš viso tris kartus. Pirma nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis – M. T.‘as,1948 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, į Vilkaviškio geležinkelio stotį pristatęs sulaikytus A. B., A. B., V. B. jų išrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Šimkų kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97925; tęsdamas nusikalstamą veiką, 1948 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, sulaikytus J. J., O. J., J. J. pristatęs į Vilkaviškio geležinkelio sritį jų ištrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Petraičių kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97925; tęsdamas nusikalstamą veiką, 1948 m. gegužės 22 d., tiksliai nenustatytu laiku, sulaikytus J. J., M. J. jų ištrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus, Pajotijų kaimo ištrėmimui į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97925.

Antra nusikalstama veika buvo padaryta šiomis nustatytomis aplinkybėmis – M. T.‘as, 1949 m. kovo 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, pristatęs sulaikytus J. B., O. B., N. B., jų išrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97345; tęsdamas nusikalstamą veiką, 1949 m. kovo 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, pristatęs sulaikytus J. B., O. B., B. B. jų ištrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97345; tęsdamas nusikalstamą veiką, 1949 m. kovo 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, pristatęs sulaikytus A. L., J. R., T. R. ( dabartinė pavardė – K.), O. R. ( dabartinė pavardė – Š. ), Marijoną A. R. ( dabartinė pavardė – G. ) jų ištrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97345; tęsdamas nusikalstamą veiką, 1949 m. kovo 25 d., tiksliai nenustatytu laiku, pristatęs sulaikytus V. S., T. S. ( dabartinė pavardė – B. ), J. S., V. S., M. S., S. S. jų ištrėmimui iš Šakių rajono Gelgaudiškio valsčiaus Piesčių kaimo į SSRS, RSFSR Irkutsko sritį, perdavė šiuos gyventojus į ešeloną Nr. 97345.

Trečia nusikalstama veika buvo padaryta šiomis aplinkybėmis – M. T.‘as, 1952m. rugpjūčio 3 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš Betygalos areštinės nuvežęs Z. D. R. ( dabartinė pavardė – Tiškienė ) ir R. R. į Viduklės geležinkelio stotį jų ištrėmimui iš Kauno apskrities Ariogalos rajono Burbiškių kaimo į SSRS, RSFSR Krasnojarsko sritį, perdavė juos į ešeloną Nr. 97112.

M. T.‘as buvo kaltinamas B. šeimos narių trėmimu 1948 m. gegužės 22 d ir tuo atveju, jei kaltinimas būtų pasitvirtinęs, ši veika būtų kvalifikuota kaip vieningos tęstinės veikos dalis. Nepadarius M. T.‘ui veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ši kaltinimo dalis jam neinkriminuojama.

M. T.‘as taip pat buvo kaltinamas O. šeimos narių trėmimu 1947 m. gruodžio 2 d. ir tuo atveju, jei kaltinimas būtų pasitvirtinęs, M. T.‘as būtų pripažintas kaltu ir nuteistas kaip už pavienės veikos padarymą. Byloje surinktais ir apeliacinės instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad M. T.‘as nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl jo atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 59 straipsnio 2 dalį - pripažino tris M. T.‘o atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurios nenumatytos baudžiamajame įstatyme, neatskleidė jų esmės ir išskirtinės svarbos bylos aplinkybių kontekste.

BK 59 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Pasisakydamas dėl bausmės rūšies ir dydžio M. T.‘ui skyrimo, teismas nurodė, kad nusikaltimai yra padaryti daugiau nei prieš 60 metų, jam esant jauno amžiaus ir vykdant aukštesnių vadų jam duotus įsakymus bei tuo metu egzistavusiomis išskirtinėmis politinėmis aplinkybėmis, kurios vėliau pasikeitė. Sutinkamai su BK 61 straipsnio 1 dalimi, teismas privalo įvertinti kiekvienos aplinkybės reikšmę, tačiau nuosprendyje apsiribota tik minėtų aplinkybių išvardinimu.

Įsakymo vykdymu, kaip galimai atsakomybę šalinančia aplinkybe yra grindžiamas ir nuteistojo M. T.‘o apeliacinis skundas, todėl kolegija dėl šios aplinkybės vertinimo pasisakys kartu.

Susiformavusioje Lietuvos teismų praktikoje nagrinėjant civilių gyventojų trėmimo baudžiamąsias bylas, įsakymo vykdymas nepripažįstamas baudžiamąją atsakomybę šalinančia aplinkybe. Pagal tarptautinę teisę įsakymas vykdyti nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus laikomas žinomai nusikalstamu, todėl nešalina baudžiamosios atsakomybės jį įvykdžiusiam asmeniui. Kolegijos nuomone, analogiška praktika turi būti taikoma ir sprendžiant ar įsakymo vykdymas yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tuo pačiu kolegija pasisakys ir dėl kitos teismo nepagrįstai pripažintos M. T.‘o atsakomybę lengvinančios aplinkybės – veikos padarymo egzistuojant išskirtinėms politinėms aplinkybėms.

Analizuojant ar yra galimybė pripažinti neteisėto įsakymo vykdymą kaip atsakomybę šalinančią ar ją lengvinančią aplinkybę nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl padarytų nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų, būtina atsižvelgti ne tik į nacionalinės, tačiau ir į tarptautinės teisės normas - 1945 m. Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo įstatus. Nuteistojo M. T.‘o veiksmai negali būti vertinami kaip BK 33 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybę šalinanti aplinkybė, nes neteisėto įsakymo įvykdymas nešalina galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn nei jį davusio, nei jį įvykdžiusio asmens. Šis principas įtvirtintas ir 1945 m. Niurnbergo Tarptautinio karinio tribunolo įstatuose, kurie kaip JT Generalinė Asamblėja savo rezoliucijose pažymėjo, yra tarptautinės teisės principai ir pripažinti bendrosios tarptautinės teisės dalis. Įstatų 8 straipsnis skelbia, kad karo nusikaltimą, nusikaltimą taikai ar žmoniškumui padaręs asmuo nuo atsakomybės neatleidžiamas. Byloje nėra jokių duomenų, kurie būtų pagrindas kolegijai tikėti M. T.‘o apeliacinio skundo teiginiais, kad jis tuo metu nesuvokė, jog daro nusikaltimą, jog įsakymas, kurį jis vykdo, yra neteisėtas.

Apeliantas M. T.‘as teigia, kad nuo 1948 metų iki 1952 metų nebuvo jokių teisinių dokumentų, patvirtinančių Lietuvos okupaciją ir po to įvykdytą aneksiją, todėl jo veiksmai šiuo atveju nelaikytini nusikaltimu. Kolegija pažymi, kad veikos, dėl kurių M. T.‘as buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, buvo padarytos po II-ojo pasaulinio karo, kai jau buvo įvykęs Niurnbergo Tarptautinis karinis tribunolas, kurio metu buvo priimti atitinkami teisiniai dokumentai, visuotinai pripažinti kaip tarptautinės baudžiamosios humanitarinės teisės šaltinis. Tribunolo įstatų 6 straipsnio 2 dalies „c“ punkte nurodyta, kad „trėmimas kartu su kitais nusikaltimais: nužudymais, pavergimais civilių atžvilgiu iki karo arba karo metu, persekiojimai dėl politinių, rasinių, religinių motyvų, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksmai buvo šalies, kurioje padarytas vidinės teisės pažeidimas ar ne, legitimus, yra laikomi grubiais tarptautinės teisės pažeidimais, t.y. nusikaltimais žmoniškumui arba karo nusikaltimais.

Dėl šių prieasčių M. T.‘o baudžiamosios atsakomybės nešalina tai, kad jis teigia nežinojęs apie 1940 metais įvykdytą Lietuvos okupaciją ir vėliau sekusią aneksiją, kadangi ši aplinkybė yra visuotinai pripažinta tiek tarptautinės, tiek ir nacionalinės teisės aktais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis T.‘as, 1945 m. baigęs SSSR NKVD Sverdlovsko mokyklą, nuo 1945 m. gruodžio 6 d. iki 1946 m. lapkričio 1 d. dirbo Šakių apskrities skyriaus Naumiesčio valsčiaus skyriaus operatyvinio įgaliotinio padėjėju; nuo 1946 m. lapkričio 1 d. iki 1947 m. balandžio 1 d., jis dirbo LSSR MVD (kovos su banditizmu valdyba) Šakių apskrities skyriaus Gelgaudiškio valsčiaus skyriaus operatyviniu įgaliotiniu; nuo 1947 m. balandžio 1 d. iki 1948 m. liepos 1 d., jis dirbo LSSR MGB Šakių apskrities skyriaus valsčiaus skyriaus operatyviniu įgaliotiniu, o nuo 1948 m. liepos 1 d. iki 1950 m. gegužės 1 d., – valsčiaus skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu; nuo 1950 m. gegužės 1 d. iki liepos 12 d., jis dirbo LSSS Raseinių apskrities skyriaus Betygalos valsčiaus skyriaus viršininku; nuo 1950 m. liepos 12 d. iki 1953 m. liepos 1 d. jis dirbo MGB Kauno srities Ariogalos rajono skyriaus 2 „N“ skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu. Tokie jo asmens biografijos faktai patvirtina, kad M. T.‘as pagal savo pareigas atvyko į okupuotą Lietuvos Respubliką kaip represinės struktūros pareigūnas ir tiesiogiai dalyvavo civilių gyventojų trėmime į okupavusios šalies – SSRS - teritoriją. Toks M. T.‘o pasirinkimas susieti savo veiklą su nusikalstama organizacija, dalyvavimas nusikalstamoje organizacijoje, kuri vykdė nusikaltimus žmoniškumui, kolegijos nuomone, rodo M. T.‘o veiksmų kryptingumą, kad jis pasirinko tarnauti okupacinei valdžiai, vykdyti jos nurodymus, taip pat ir dalyvauti civilių gyventojų trėmime laisva valia, suvokdamas šios nusikalstamos veikos pavojingumą, ir kartu paneigia jo aiškinimus, kad jis nesuvokė tuometinės politinės situacijos. Šiuo aspektu, kolegijos nuomone, visiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti M. T.‘o atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta egzistuojant išskirtinėms politinėms aplinkybėms. Nepagrįstai pripažindamas tokią lengvinančią aplinkybę, teismas menkina BK 102 straipsnyje numatytos veikos nusikalstamą pobūdį, nes pagal šį įstatymą atsako tie asmenys kurie okupuotos šalies civilius asmenis trėmė į okupavusios valstybės teritoriją.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino M. T.‘o atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo jauno amžiaus. Byloje yra duomenys, kad M. T.‘as veikos padarymo metu buvo sveikas, pilnametis, normalios psichikos žmogus, o tokių žmonių poelgiai yra visada motyvuoti, kontroliuojami, jie suvokia vykdomų veiksmų prasmę.

Prokuroro nuomone, netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą, teismas paskyrė M. T.‘ui neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę. Skirdamas bausmę teismas neaptarė kokiu būdu, nuteistajam paskyrus švelnesnę, nei numatyta baudžiamajame įstatyme bausmę, gali būti pasiektos bausmės paskirtys, numatytos BK 41 straipsnio 2 dalyje, taip pat nemotyvuota, kodėl nuteistajam parinkta švelnesnė bausmės rūšis – laisvės apribojimas.

Kolegijos nuomone, parinkdamas M. T.‘ui skirtinos bausmės rūšį ir dydį, teismas tik deklaratyviai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Nors ir akcentuotas nusikaltimo sunkumas bei pavojingumo laipsnis ir tai, kad buvo ištremtos aštuonios šeimos, tačiau paskirtos bausmės rūšis akivaizdžiai neatitinka BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės kriterijų. Nuosprendyje nemažai dėmesio skirta nuteistojo senyvam amžiui ir sveikatos būklei, tačiau atsiradus pagrįstoms abejonėms, ar M. T.‘as gali atlikti baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas privalėjo skirti teismo medicininę ekspertizę, o ne pats aiškintis specialių žinių medicinos srityje reikalaujančius klausimus. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant nuosprendžio surašymui keliamų BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 2 dalyje numatytų reikalavimų.

BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Kaip matyti iš apskųsto nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, siekdamas sudaryti teisines prielaidas skirti M. T.‘ui švelnesnę bausmės rūšį, sugalvojo tris jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurios prieštarauja įstatymų reikalavimams ir neatitinka teismų suformuotos praktikos bylose dėl nusikaltimų žmoniškumui. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taikyti M. T.‘o atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir nenustačius išimtinių aplinkybių – BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, bei skirti jam švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 102 straipsnio sankcijoje, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, vieną nuteistojo M. T.‘o atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, jo vaidmenį padarant nusikaltimą, ištremtų asmenų skaičių, taip pat, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo 60 metų ir per tą laikotarpį M. T.‘as nepadarė naujų nusikalstamų veikų, jo amžių, jam už atskiras veikas turi būti paskirta bausmė, kurios dydis turi artimas BK 102 straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė ir nustatyta, kad M. T.‘as serga ligomis, kurios yra lėtinės, progresuojančios ir nepagydomos ir jų prognozę apsunkina nuteistojo amžius. M. T.‘ui nustatyta kraujo apytakos ir kvėpavimo sistemų patologija yra nurodytos „Nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo tolesnio laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos“ sąrašo, patvirtinto LR Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijų 1995-11-02 įsakymu Nr. 969/578 6.1, 6.1.7 ir 7.1 punktuose. Teismo posėdyje ekspertas R. Raudys patvirtino, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimas M. T.‘ui gali sukelti emocinį stresą ir pavojų gyvybei. Atsižvelgusi į M. T.‘o padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, jo asmenybę ir ligų pobūdį, kolegija sprendžia, kad yra visos sąlygos, numatytos BK 76 straipsnio 1 dalyje, todėl nuteistasis M. T.‘as turi būti atleistas nuo bausmės atlikimo dėl ligos.

Dėl M. T.‘o apeliacinio skundo argumentų, susijusių su argumentais dėl senaties termino taikymo ir įstatymo grįžtamosios galios

Apeliantas skunde teigia, laikantis BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad veikos nusikalstamumą nustatantis ar kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį įstatymas neturi grįžtamosios galios, negalima jo atžvilgiu atgaline data taikyti BK 102 straipsnio, nes šiame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos 1949-1952 metais nebuvo teisiškai apibrėžtos kaip nusikalstamos.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto argumentai dėl negalimumo taikyti BK 102 straipsnį jo galiojimo laiko atžvilgiu aspektu, yra nepagrįsti.

Grįžtamąją baudžiamojo įstatymo galią dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų lemia tarptautinėje teisėje suformuotas principas, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė už šiuos nusikaltimus kyla nepriklausomai nuo to, ar jų padarymo metu jie buvo tokiais laikomi pagal valstybės nacionalinę teisę. Šios nuostatos susiformavo atsižvelgus į 1945 m. rugpjūčio 8 d. Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statuto 6 straipsnį, bei šio Tribunolo nuosprendį. Taip pat šios nuostatos atsispindi ir tarptautinės teisės aktuose dėl žmogaus teisių. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnio 1 dalyje inter alia nustatyta, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie pagal jų padarymo metu galiojusius valstybės įstatymus arba tarptautinę teisę nebuvo laikomi nusikaltimais. Be to, šis straipsnis nekliudo nuteisti ir nubausti kiekvieną asmenį už kokius nors veiksmus ar neveikimą, kurie jų padarymo metu pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendruosius teisės principus buvo laikomi nusikaltimais ( Konvencijos 7 straipsnio 2 dalis ). Tačiau tai, kad griežtesnis baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamojo ( atgalinio ) veikimo galios nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų padarymo atveju, neturėtų būti interpretuojama kaip galimybė taikyti grįžtamąjį galiojimą visoms baudžiamojo įstatymo redakcijoms, neįvertinus nusikalstamumo, baudžiamumo ar kitokios asmens teisinės padėties pokyčių. Šie nusikaltimai pagal naują baudžiamojo įstatymo redakciją perkvalifikuojami vadovaujantis švelnesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo principo reikalavimais.

Baudžiamoji atsakomybė už okupuotos valstybės civilių gyventojų trėmimą pirmą kartą nacionaliniu lygmeniu nustatyta 1998 m. birželio 24 d. įsigaliojusiu įstatymu Nr. VIII-776, kuriuo 1961 m. BK buvo papildytas aštuonioliktu skirsniu „Karo nusikaltimai“. To paties įstatymo 11 straipsnyje buvo nustatyta, kad BK 333-339 straipsniai turi grįžtamąją galią. 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus 2000 m. BK, baudžiamoji atsakomybė už civilių gyventojų trėmimą ar perkėlimą nustatyta BK 102 straipsnyje, kurio dispozicija buvo keista 2011 m. kovo 31 d. įsigaliojusiu įstatymu Nr. XI-1291, nustatant daugiau objektyviųjų veikos požymių. Šiuo metu galiojančio įstatymo grįžtamoji galia tiesiogiai nustatyta BK 3 straipsnio 3 dalyje. Lyginant 1961 m. BK 334 straipsnį su 2000 m. BK 102 straipsniu švelnesnio baudžiamojo įstatymo grįžtamojo galiojimo aspektu, matyti, kad 2000 m. BK 102 straipsnio ( 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija ) sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės maksimumas yra mažesnis nei prieš tai galiojusiame BK 334 straipsnyje, todėl M. T.‘as pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 2000 m. BK 102 straipsnį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 3 ir 4 dalimis, 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais, 329 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies tris M.‘o T.‘o atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas jauno amžiaus, esant išskirtinėms politinėms aplinkybėms ir nusikalstamos veikos padarytos vykdant įsakymus.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje M. T.‘o atžvilgiu pritaikytas BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 3 dalies 3 punktas.

M.‘o T.‘o nusikalstamus veiksmus iš BK 102 straipsnio perkvalifikuoti į tris nusikalstamas veikas pagal BK 102 straipsnį ir paskirti jam naujas bausmes: už nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnyje, padarymą ( 1948 m. gegužės 22 d. B., J. ir J. šeimos narių trėmimas ) skirti 6 ( šešerius ) metus laisvės atėmimo; už nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnyje, padarymą ( 1949 m. kovo 25 d. B., B., R. ir S. šeimos narių trėmimas ) skirti 6 ( šešerius ) metus laisvės atėmimo; už nusikaltimo, numatyto BK 102 straipsnyje, padarymą ( 1952 m. rugpjūčio 3 d. R. šeimos narių trėmimas ) skirti 6 metus laisvės atėmimo.

Pašalinti kaltinimo dalį dėl M.‘o T.‘o dalyvavimo ištremiant 1948 m. gegužės 22 d. Bajerčių šeimos narius.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir skirti ir skirti M‘ui T‘ui galutinę 7 ( septynerių ) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 76 straipsnio 1 dalimi, M‘ą T‘ą atleisti nuo bausmės dėl ligos.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį dėl O. šeimos narių trėmimo 1947 m. gruodžio 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – išteisinti Mikhail‘ą Tabakaev‘ą iš kaltinimo pagal BK 102 straipsnį.

Kitą Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.