- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-06
- Bylos Nr.
- 2K-267/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Benediktas Stakauskas, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- D. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Benedikto Stakausko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nuosprendžio.
Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, pritaikius 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda, įpareigojant jį per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendis pakeistas – BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas panaikintas ir D. K. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, neatiliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. K. nuteistas už tai, kad 2001 m. lapkričio 14 d., 19.15–20.15 val., veikdamas bendrininkų grupe su E. P., Š. A., H. G., N. V. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 130 000 Lt vertės automobilį „Toyota Land Cruiser“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis D. K. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 28 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai.
Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes bei nustatęs, kad jis prižiūri neįgalų tėvą, kuriam reikalinga fizinė ir materialinė pagalba, tinkamai pritaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nurodė, jog tai, kad kaltininkas ėmėsi priemonių padarytai turtinei žalai atlyginti negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia, nes tokios lengvinančios aplinkybės nenumato įstatymas, be to, praėjus keturiems su puse metų, buvo atlyginta tik nežymi dalis padarytos žalos – 100 Lt pirmosios instancijos teisme ir dar 100 Lt bylą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kasatoriaus nuomone, tokie teismo teiginiai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ išaiškinta, kad nepakankamai konkretus reikiamos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos nurodymas ne visada laikomas netinkamu įstatymo pritaikymu, t. y. pagrindu nuosprendžiui pakeisti. Tokiais atvejais nustatytus netikslumus pakanka aptarti aprašomojoje apeliacinės instancijos teismo nutarties dalyje. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai ir padaryta išvada neatitinka Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų bei prieštarauja minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimui.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atlygintos žalos dalis yra per maža, tačiau, vertindamas atlygintinos žalos dydį, nepasidomėjo jo (kasatoriaus) turtine padėtimi ir galimybe atlyginti visą ar didesnę padarytos žalos dalį. Teigia, kad jis jokios nuosavybės neturi, gaudavo minimalų atlyginimą, gyveno pas tėvus, išlaikė šeimą, žmona nedirba, nes augina mažametį sūnų, pagal galimybes turėjo paremti ir neįgalų tėvą.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad jis nėra vienintelis asmuo, galintis išlaikyti neįgalų tėvą, nes kartu su juo gyvena jo darbinga žmona ir pilnametė dukra, be to, tame pačiame mieste gyvena kitas pilnametis darbingas sūnus. Kasatorius teigia, kad teismas savo išvadas pagrindė samprotavimais, nieko bendra neturinčiais su bylos medžiaga ir faktine jo šeimos padėtimi. Jo tėvas teismui paaiškino, kad jam daryta širdies operacija, kad dėl sveikatos būklės dažnai tenka vykti pas gydytojus, todėl reikalinga palyda, nuolatinė priežiūra ir materialinė parama, kad jam padeda jis (kasatorius), o ne kitas sūnus, žmona ar dukra.
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, skirdamas bausmę, vadovaujasi BK 41, 54 straipsniuose nustatytomis bausmės paskirtį ir bendruosius bausmės skyrimo pagrindus apibrėžiančiomis taisyklėmis, tačiau nuosprendyje jų neįvardijo ir neaptarė. Kasatorius teigia, kad, pakeisdamas piniginę baudą į realų laisvės atėmimą, teismas pažeidė BK 41 straipsnio 5 punkte bei BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisingumo principą, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 23, kuriame išaiškinta, kad, parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi atkreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar kaltininko visuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio, ar nusikaltimas buvo loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo kodekso 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo
Pirmosios instancijos teismas D. K., padariusiam nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, pritaikęs BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, paskyrė švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta šio įstatymo sankcijoje.
Pagal BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti.
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad D. K. prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, padėjo teismui išaiškinti tiesą ir ėmėsi priemonių atlyginti dalį turtinės žalos, pripažino šias aplinkybes jo atsakomybę lengvinančiomis, bei, atsižvelgdamas į tai, kad D. K. tėvas yra neįgalus, kad D. K. gyvena kartu su tėvu ir, kaip sūnus, privalo juo rūpintis, padarė išvadą, jog, paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tėvas liktų be tinkamos priežiūros ir išlaikymo. Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro apeliacinį skundą dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, pripažino, kad turtinės žalos dalies atlyginimas nepagrįstai pripažintas D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad padarytoji išvada, jog, paskyrus D. K. laisvės atėmimo bausmę, jo neįgalus tėvas liktų be tinkamos priežiūros ir išlaikymo, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad padarytos žalos atlyginimas ar pašalinimas savo noru yra kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė, o 2 dalyje – kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes.
Iš dalies atlyginta žala yra faktinė aplinkybė, kuri gali būti pripažinta kaltininko atsakomybę lengvinančia, tačiau ar ji tokia pripažintina, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendžia teismas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs, kad D. K. atlygino nedidelę dalį žalos ir tai padarė tik bylą pradėjus nagrinėti teisme, t. y. po nusikalstamos veikos padarymo praėjus keturiems su puse metų, padarė išvadą, kad D. K. veiksmai rodo ne jo pastangas atlyginti padarytą žalą, o siekį formaliai įvykdyti BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą, kad bent iš dalies būtų atlyginta ar pašalinta turtinė žala, pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtą aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe panaikino. Kasacinės instancijos teismas teismų sprendimus tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), įrodymų ir aplinkybių vertinimas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, todėl nesutikti su tokiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu ir jį panaikinti konstatuojant netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Asmenų, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs, išlaikymas reiškia, kad kaltininkas šių asmenų gyvenimui sudaro reikalingas sąlygas, jų poreikiams patenkinti teikia materialinę pagalbą, slaugo arba nuolat juos prižiūri. Be to, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, būtina nustatyti faktą, kad dėl teismo paskirtos bausmės nebus kam prižiūrėti kaltininko išlaikomą asmenį.
Byloje nustatyta, kad D. K. tėvas yra neįgalus, nuo 2005 m. liepos 22 d. iki 2006 m. liepos 31 d. jam nustatytas 20 proc. darbingumo lygis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad D. K. neįgalų tėvą prižiūri ir išlaiko, kad kitų asmenų, kurie galėtų jį prižiūrėti, nėra, todėl, paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, neįgalus tėvas liktų be tinkamos priežiūros ir išlaikymo. Tačiau, kaip matyti iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių, D. K. nuo 2001 m. lapkričio iki 2006 m. vasario mėnesio slapstėsi nuo teisėsaugos institucijų, Z. K. (tėvas) gyveno ir gyvena su savo sutuoktine ir dukra, kurios abi yra darbingos ir dirba, tame pačiame mieste gyvena kitas Z. K. darbingas sūnus L. K. Tokių faktų, kad sutuoktinė, dukra ir kitas sūnus faktiškai negali išlaikyti ir prižiūrėti neįgalaus Z. K., teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. K. Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normą – BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą, pirmosios instancijos teismas taikė nesant šio įstatymo taikymui būtinų sąlygų, yra teisinga. Dėl to, kas pasakyta, konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.
Skirdamas D. K. bausmę, teismas baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis dirba, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, turi mažametį sūnų, paskirta švelnesnė bausmė, nei sankcijos, numatytos BK 178 straipsnio 3 dalyje, vidurkis.
Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų skundžiamo nuosprendžio panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, o teismo sprendimas pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo D. K. kasacinį skundą atmesti.