Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

nukentėjusiajai J. G., jos ir nukentėjusiojo K. G. atstovui advokatui Virginijui Gžimailai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros, nukentėjusiųjų J. G. ir K. G. apeliacinius skundus dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nuosprendžio, kuriuo R. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 145 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. buvo kaltinamas pagal LR BK 145 str. 2 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad jis sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą bei tuo, kad viešai įžeidė žmogų, o būtent:

2010 m. sausio 27 d., nuo 10.30 val. iki 12.00 val. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme po to, kai įžeidė J. G., grasino ją nužudyti sakydamas: „nudėsiu aš tave“ ir ketino sugriebti ją už kaklo, tokiu būdu panaudojo psichinę prievartą, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti;toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. sausio 28 d. laike nuo 11.00 val. iki 12.00 val. toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme, asmeninio konflikto su J. G. metu grasino ją nužudyti, važiavo automobiliu Nissan Patrol, v/n (duomenys neskelbtini) į J. G., taip sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas ją partrenkti automobiliu gali būti įvykdytas;toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 20.00 val. atėjęs į J. G. priklausančią namo, esančio (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), verandą po to, kai įžeidė J. G. ir jos nepilnametį sūnų K. G., reikalavo atsukti vandenį, kitu atveju grasino nužudyti J. G. sakydamas: „aš tave nudėsiu, padegsiu“ ir puolė artyn prie J. G., alkūne ją nustūmė, tokiu būdu sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti;toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 22.00 val. spardydamas ir daužydamas J. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), duris reikalavo įsileisti į namo patalpų vidų ir atsukti vandenį, kitu atveju grasino nužudyti J. G., sakydamas: „aš tave nudėsiu“, tokiu būdu panaudodamas psichinę prievartą sistemingai baugino J. G., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti;

- 2010 m. sausio 27 d. laike nuo 10.30 val. iki 12.00 val. (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme žodžiu užgauliai pažemino J. G. vadindamas ją necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais;

- toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. sausio 28 d. laike nuo 11.00 val. iki 12.00 val. toje pačioje vietoje, (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo kieme, viešai, kitų žmonių akivaizdoje vadindamas J. G. necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais užgauliai ją pažemino;

- toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 20.00 val. atėjęs į J. G. gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), verandą, reikšdamas pasipiktinimą dėl užsukto vandens viešai, kitų žmonių akivaizdoje vadindamas J. G. necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais užgauliai ją pažemino, o nukentėjusiosios nepilnamečiui sūnui K. G., gimusiam 1995-01-20, siekiant užstoti J. G., išvadino nepilnametį K. G. necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, užgauliai jį pažemindamas;

- toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 22.00 val. spardydamas ir daužydamas J. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., duris reikalavo įsileisti į namo patalpų vidų ir reikšdamas pasipiktinimą dėl užsukto vandens, viešai, kitų žmonių akivaizdoje vadindamas J. G. necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, užgauliai ją pažemino.

Taip pat teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo laikyti, jog nukentėjusiosios pareiškimas-protokolas policijos įstaigai, skundas teismui privataus kaltinimo tvarka, nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, patvirtina pačios nukentėjusiosios parodymus. Tačiau kodėl šie įrodymai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, teismas nepasisakė, o tik nurodė, jog neleistina praktika, kai kuo daugiau žmonių praneša apie nebūtą nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė įrodyti tokio fakto egzistavimą. Todėl iš šios teismo nuosprendžio turinio dalies prokurorei nėra pakankamai aiškus R. V. išteisinimo pagrindas: nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama išvada, kad byloje nėra pakankamai objektyvių, patikimų ir nešališkų duomenų, jog kaltinamasis padarė nusikalstamas veikas, tačiau vėliau nusprendus nesivadovauti nukentėjusiųjų parodymais bei parodymais patvirtinančiais nukentėjusiosios J. G. parodymus, nurodoma apie nebūtą nusikaltimą, o veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarymas ir neįrodymas, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, yra du skirtingi išteisinimo pagrindai, išvados apie vieno ar kito pagrindo buvimą daromos skirtingais motyvais. Todėl išteisinamojo nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas prokurorei kelia rimtų abejonių.

Be to, skunde nurodoma, jog teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl atmeta nukentėjusiųjų parodymus, ir taip pažeidė LR BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies 2-4 punktų reikalavimus. Byloje nėra jokių objektyviai pagrįstų duomenų, kad nukentėjusieji sako netiesą. Taigi nėra jokio pagrindo abejoti J. G. ir jos sūnaus K. G. parodymais, kad R. V. nuolat provokavo konfliktus, kurių metu elgdavosi labai agresyviai ir grasindavo susidorojimu, taip keldamas J. G. nuolatinį stresą bei pagrįstą baimę dėl jos gyvybės, sveikatos ir turto, t. y. sistemingai baugino J. G. panaudodamas psichinę prievartą. Įvertinus R. V. veiksmus, akivaizdu, jog jo grasinimus J. G. vertino kaip realius, nors tai jo veiksmų kvalifikavimui pagal LR BK 145 straipsnio 2 dalį esminės reikšmės ir neturi, nes tam pakanka bauginimų sistemingumo fakto. Baudžiamosios bylos aplinkybės rodo, kad R. V. išsakyti, grasinantys žodžiai buvo nukreipti į konkretų asmenį, buvo sukonkretinta, kam jie skirti, o būtent J. G.. Iš kaltinamojo veiksmų buvo aišku, kad grasinimas tikrai bus realizuotas. LR BK 145 str. 2 dalyje numatytas kvalifikuojantis požymis sistemingas bauginimas - tai ne mažiau nei 3 kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai siekiant sukelti stresą, nerimą, baimę žmogui. R. V. J. G. grasino nužudyti 2010-01-27 10.30-12.00 val., 2010-01-28 11.00-12.00 val., 2010-09-08 apie 20 val., 2010-09-08 apie 22 val., tai yra daugiau ne tirs kartus, todėl laikytina, kad jo grasinimai sudaro sistemą.

Taip pat prokurorė nurodo, jog R. V. kaltinamas, kad veiksmus atliko viešai, kadangi byloje yra nustatyti duomenys, kad jis užgauliai pažemino nukentėjusiuosius kitų žmonių akivaizdoje, o būtent liudytojų K. G. bei J. G. parodymai apie tai, kad jie matė R. V. veiksmus. Be to, J. G. ir K. G. parodymus patvirtina ir tai, kad jie neturėjo pagrindo duoti melagingų parodymų teisėsaugos institucijoms ir tokiu būdu nepagrįstai apšmeižti R. V., tuoj po įvykių, J. G. pranešdavo teisėsaugos įstaigoms apie jos atžvilgiu bei jos nepilnamečio sūnaus atžvilgiu įvykdytas nusikalstamas veikas, kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka.

Mano, jog teismas nurodė visiškai nepagrįstus motyvus, dėl atsisakymo remtis liudytojų T. M. ir K. G. parodymais dėl to, kad T. M. yra nukentėjusiosios J. G. draugė, o K. G. buvęs nukentėjusiosios sutuoktinis, be to šie parodymai, anot teismo, yra išvestiniai, tačiau pagal LR BPK ir teismų praktiką visi byloje esantys įrodymai, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai turi įrodomąją vertę, o būtent šie liudytojai netiesiogiai patvirtino J. G. parodymus, kuriuos taip pat patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: nukentėjusiosios protokolas-pareiškimas policijos įstaigai, skundas teismui privataus kaltinimo tvarka, nutarimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei kita rašytinė bylos medžiaga, todėl teismas privalėjo jais remtis priimdamas sprendimą šioje byloje. Iš to seka, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių R. V. kaltę, padarius inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau teismas jais nesirėmė. Pirmos instancijos teismas be pagrindo pranašumą suteikė R. V. parodymams, formaliai atmesdamas nukentėjusiųjų parodymus. Be to, teismas konstatavo, kad išanalizavo visus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu betarpiškai ištirtus įrodymus, tačiau kaip matyti iš nuosprendyje išdėstytų aplinkybių, teismas ne visus įrodymus vienodai analizavo ir nevisais rėmėsi priimdamas nuosprendį, o tik tais, kuriais buvo priimtinausia remtis surašant išteisinamąjį nuosprendį, kaip antai kaltinamojo R. V. pateiktomis J. G. rašytomis SMS žinutėmis, tačiau nukentėjusiosios J. G. pateiktų kaltinamojo R. V. rašytų SMS žinučių neanalizavo, netikrino, nors pagal LR BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, įrodymais gali būti tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Taigi, prokurorės įsitikimu, kaltinimas pakankamai konkretus, jame nurodytas laikas, vieta ir neteisėti veiksmai, kurie buvo tęstinio pobūdžio ir atliekami nuolat. Todėl daro pagrįstą išvadą, kad R. V. padarytos veikos pagal objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 145 straipsnio 2 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje požymius.

Pažymėjo, kad teismas išteisinamuoju nuosprendžiu panaikino R. V. kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuo nuosprendžio paskelbimo, tačiau nei ši, nei kita kardomoji priemonė R. V. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paskirta šioje byloje.

Be to, teismas užbaigęs nagrinėti bylą, vienpusiškai nusprendė, apsiriboti tik byloje esančių dokumentų išvardijimu, nes nagrinėjimo teisme dalyviai nebuvo išreiškę pageidavimo, kad dokumentai nebūtų skelbiami ir apžiūrimi ir tai atsispindi teisiamojo posėdžio protokole (LR BPK 290 straipsnis). Taip pat teismas nusprendė užbaigti bylos nagrinėjimą, nesuteikęs galimybės visiems proceso dalyviams išsakyti savo nuomonę, dėl neatvykusios liudytojos M. U..

Teismo posėdžio metu prokuroras palaikė Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą, dėl nukentėjusiųjų apeliacinio skundo nurodė, jog net ir tuo atveju, jei R. V. išsakė, jog jį palaikys teisėja Erlickienė, tai nereiškia, kad iš tiesų teisėja buvo suinteresuota bylos baigtimi. Taip pat ir iš advokato pateiktų dokumentų matyti, kad teisėja Erlickienė nenagrinėjo skundų dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo ir Šiaulių apygardos teismo priimtoje nutartyje neužsimenama apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo šališkumą. Todėl mano, jog nėra pagrindo grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo tirti.

Nukentėjusioji ir jos atstovas advokatas teismo posėdyje prašė panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Advokatas nurodė, jog J. G. ne kartą kreipėsi telefonu pagalbos kai vyko terorizavimas, išteisintasis tyčia užleisdavo vandenį tam, kad išgyvendintų J. G. iš namo. SMS žinutėje išteisintasis rašė, kad nori iškraustyti J. G.. K. G. apsirgo nuo įtampos ir terorizavimo, gydėsi nuo to. Teismas buvo šališkas, policija nevažiuoja, arba važiuoja atsainiai, prokuratūra neapklausia J. G. pagal naują faktą, bylą nutraukia. J. G. ir jos sūnus buvo palaužti psichiškai, buvo vadinami necenzūriniais žodžiais.

Išteisintasis ir jo atstovas advokatas teismo posėdžio metu prašė apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-02-03 nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir LR BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo R. V. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo nepažeidė. Apylinkės teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog išteisintojo veiksmuose nebuvo nusikalstamų veikų požymių.

Dėl įrodymų vertinimo ir LR BK 145 str. 2 d. ir LR BK 155 str. 1 d. taikymo

Apeliantų teiginiai, jog teismas nepagrįstai nesirėmė nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, dėl ko buvo priimtas neteisėtas bei nepagrįstas nuosprendis, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimu pripažįstami įvairūs veiksmai, kuriais grasinama susprogdinti, padegti, pavyzdžiui, namą, automobilį, patį žmogų arba padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Sistemingas bauginimas – tai ne mažiau nei tris kartus pasikartojantys, atviri ar anonimiški įvairūs grasinimai, siekiant sukelti žmogui stresą, nerimą, baimę. Žmogaus terorizavimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia. Kaltininkas suvokia, kad grasina kitam žmogui susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas, naudodamas psichinę prievartą sąmoningai verčia nukentėjusįjį nerimauti, nesaugiai jaustis. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus realizuotas.

LR BK 155 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Pagal teismų praktiką įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis Nr. 2K-269/2005).

Išteisintasis R. V. nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepripažino. Teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu parodė, jog kai atsikraustė į namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) aukštą, pradžioje su J. G. sutarė kuo puikiausiai, dalyvavo dukters gimtadienyje, tačiau po kažkurio laiko prasidėjo priekabiavimai – dėl sniego, dėl netvarkingai pastatyto automobilio, dėl neuždarytų vartų. Išteisintasis nurodė, jog J. G. pradėjo rašyti SMS žinutes, jis niekada J. G. nėra sakęs „nudėsiu aš tave“ ir necenzūriškai vadinęs. Nukentėjusioji prašydavo, kad automobilius pastumtų giliau į kiemo pusę, kad nestatytų prie šiltnamio, o statytų kairiau, kad vaikščiotų ne kaire puse, o dešine – tarp automobilių ir šiltnamio. Taip pat nurodė, jog yra buvęs konfliktas dūmų į šuns būdą, du ar tris kartus J. G. buvo užsukusi vandenį, todėl buvo kviečiama policija. Teigė, jog tikrai negąsdino, neįžeidinėjo sūnaus ir jo nestumdė (93–94 b. l.).

Nukentėjusieji vienodai parodė, kad R. V. įžeidinėjo J. G. ir jos nepilnametį sūnų K. G., buvo iškėlęs rankas, šaukė, daužė duris, sakė žodžius „padegsiu“, „nudėsiu“. Liudytojai T. M. bei K. G. teigė, jog J. G. jiems yra sakiusi apie grasinimus, sakė jog bijanti kaimyno, tačiau nei vienas iš jų konfliktų tiesiogiai nematė.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai nesirėmė liudytojų T. M. bei K. G. parodymais dėl galimų R. V. įžeidinėjimų bei grasinimų ir nepriėmė apkaltinamojo nuosprendžio remdamasis šių liudytojų parodymais. Nors baudžiamosios teisės teorijoje pripažįstami tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai, teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, analizuodamas bei lygindamas visus byloje esančius įrodymus tarpusavyje, nesuteikdamas nei vieniems įrodymams išskirtinės reikšmės. Šiuo atveju, remiantis liudytojų T. M. bei K. G. parodymais R. V. kaltė negalėjo būti įrodyta, kadangi šie asmenys tiesiogiai konflikto nematė. Priešingai, liudytoja J. J., tiek policijos pareigūnai parodė, jog nei įžeidžiančių žodžių, nei grasinimų konflikto metu negirdėjo. Atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdyje apklausti policijos pareigūnai nuosekliai parodė, jog atvykus pagal iškvietimus J. G. dėl R. V. įžeidinėjimų bei grasinimų nesiskundė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė ir nukentėjusiojo K. G. parodymais, pripažindamas K. G. suinteresuotu patvirtinti motinos J. G. versiją. Apeliacinės intonacijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nukentėjusysis yra proceso dalyvis ir visada turi interesą baudžiamojoje byloje. Tačiau nukentėjusysis teismo posėdyje parodė, jog dėl tariamų R. V. poelgių patyrė neigiamus pojūčius, nuo pat kaimyno atsikraustymo mokykloje prasčiau sekėsi, su miegu buvo didelių problemų, buvo pastovioje įtampos būsenoje. Priešingai nei nukentėjusysis, pastarojo tėvas liudytojas K. G. nurodė, jog tol, kol gyveno adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. tarp J. G. ir R. V. rimtų konfliktų nebuvę, tik buitiniai – kartais persimesdavo žodžiais dėl šiukšlių. Tokie nukentėjusiojo prieštaringi parodymai patvirtina jo galimą emocinį ir psichologinį priklausomumą nuo motinos bei siekį patvirtinti J. G. iškeltą versiją.

Tiek iš nukentėjusiųjų parodymų, tiek iš išteisintojo bei liudytojų (J. J., policijos pareigūnų) parodymų matyti, jog tarp J. G. ir R. V. kilo buitiniai konfliktai dėl bėgančio vandens, jo užsukimo, dėl bendro naudojimo teritorijoje (kieme) statomų automobilių, kiemo tvarkymo ir pan. Kaip minėta anksčiau, kvalifikuojant veiką pagal LR BK 145 str. 2 d. būtina įrodyti grasinimų realumą. Šiuo atveju privalu įvertinti ar nukentėjusysis teisingai suprato kaltinamo asmens veiksmus ir ar kaltinamasis iš tikrųjų siekė pagrasinti ar įbauginti nukentėjusįjį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog šiuo atveju nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog R. V. realiai grasino J. G. ar ją sistemingai baugino. Tokie išteisintojo veiksmai, kaip rankų iškėlimas konflikto metu ar važiavimas iš kiemo, jokiu būdu negali būti tapatinami su grasinimu ar bauginimu, kai byloje nėra jokių kitų duomenų, kad R. V. būtų realiai ketinęs įvykdyti savo grasinimus. Tai, jog konflikto su J. G. metu R. V. galėjo pasakyti tokius žodžius kaip „nudėsiu“, „padegsiu“ taip pat nereiškia realių grasinimų ar bauginimų. Teismo posėdyje išteisintasis R. V. patvirtino, jog po paskutinio vandens užsukimo vandenį įsivedė atskira atšaka, pasidarė naują įvadą. Toks išteisintojo elgesys akivaizdžiai parodo, jog savo išsakyto grasinimo R. V. neketino įvykdyti, jis nebuvo realus, kad jis siekė išspręsti susidariusią konfliktinę situaciją . Grasinimo realumo neatvirtina ir nukentėjusiojo teismo posėdyje pasakyta prielaida: „kaimynas tuo metu buvo itin įpykęs, nežinosi kaip pasielgs, gal rimtai padegs namą“, kuri parodo, jog R. V. elgesys nebuvo suprastas kaip realus grasinimas ar bauginimas. Pažymėtina, jog konfliktas, besitęsiantis tarp J. G. ir R. V., yra buitinis, ką teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, trunkantis ilgą laiko tarpą. Kaip matyti iš bylos duomenų, policijos pareigūnai adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. vyko tiek J. G., tiek R. V. iškvietimu. Iš pareigūnų parodymų teismo posėdyje matyti, jog atvykus pareigūnams konflikto metu J. G. nebuvo grasinama, ji nebuvo įžeidinėjama. Apeliacinės instancijos teismui pagrįstas abejones dėl nukentėjusiosios parodymų kelia ir tai, jog atvykus policijos pareigūnams, ji nei karto neužsiminė apie ankstesnius grasinimus bei įžeidinėjimus, tai patvirtino patys policijos pareigūnai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog byloje nėra duomenų, kad išteisintasis R. V. bent vieno iš nukentėjusiųjų atžvilgiu kada nors yra vartojęs fizinį smurtą. Iš J. G. priklausančio mobiliojo telefono nuotraukose užfiksuotų trumpųjų tekstinių žinučių taip pat nematyti, jog R. V. būtų rašęs grasinančio, bauginančio ar įžeidinėjančio pobūdžio žinutes. Sistemingas bauginimas negali būti siejamas vien su nukentėjusiosios subjektyviu suvokimu apie nurodomas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog R. V. elgesys negali būti vertinamas kaip asmens sistemingas bauginimas naudojant psichinę prievartą. Kalbant apie nukentėjusiųjų manymu jų atžvilgiu išsakytus įžeidinėjimus, teismas atkreipia dėmesį, jog iš nukentėjusiųjų J. G. ir K. G. pasakojimų apie konfliktus konteksto matyti, jog R. V. tiesiogiai J. G. atžvilgiu įžeidžiančių žodžių nesakė. Iš J. G. pasakojimų matyti, jog vykstant konfliktui R. V. galėjo vartoti keiksmažodžius, tačiau tai jokiu būdu nepatvirtina, jog keiksmažodžiai buvo skirti apibūdinti ar įvertinti J. G. asmenybę, siekiant ją pažeminti ar paniekinti. Nukentėjusieji taip pat nurodė, jog R. V. K. G. pavadino „pizduku“ ir taip jį įžeidė. Pastebėtina, kad žodis „pizdukas“ visuomenėje plačiąja prasme dažnai vartojamas kaip jauno, nepatyrusio asmens apibūdinimas, tačiau toks asmuo jokiu būdu nėra vertinamas neigiamai. Kaip matyti iš bylos duomenų, K. G. konfliktų metu buvo nepilnametis, tačiau atkreipiant dėmesį į konflikto kontekstą, kad iš esmės konfliktas vyko tarp J. G. ir R. V., teismui nėra pagrindo manyti, jog R. V. siekė K. G. įžeisti ar pažeminti dėl jo amžiaus. Nors R. V. pasakyti keiksmažodžiai pagal visuomenės moralines normas vertintini kritiškai, tačiau tai jokiu būdu nesudaro pagrindo patraukti asmens baudžiamojon atsakomybėn už nusikaltimo, numatyto LR BK 155 str. 1 d., padarymą.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad net ir tuo atveju, jei nukentėjusieji patyrė emocinius išgyvenimus, šiuo atveju kitų asmenų veiksmuose nebuvo nei bauginamojo, nei grasinamojo, nei įžeidžiančio pobūdžio veiksmų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius LR BK 145 straipsnio 2 dalyje bei 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių, R. V. išteisintas pagrįstai, kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių, todėl apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog Mažeikių rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį padarė kai kuriuos baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus.

Visų pirma, išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad nuo nuosprendžio paskelbimo R. V. panaikinama kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintajam viso baudžiamojo proceso metu nebuvo taikyta jokia kardomoji priemonė, išskyrus procesinė prievartos priemonė laikinas nuosavybės teisės apribojimas, todėl minėta išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinės dalies dalis naikintina.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio nėra pakankamai aiškus R. V. išteisinimo pagrindas: nuosprendžio aprašomojoje dalyje daroma išvada, kad išteisintasis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. „byloje nėra pakankamai objektyvių, patikimų ir nešališkų duomenų, kad kaltinamasis kaltinime nurodytu laiku ir aplinkybėmis nuolat (sistemingai) baugino J. G. naudodamas psichinę prievartą, tokiais veiksmais padarydamas nusikalstamą veiką, taip pat kaltinime nurodytu laiku ir aprašytomis aplinkybėmis viešai įžeidė J. G. ir K. G.“, vėliau daroma išvada, kad R. V. išteisinamas nesurinkus patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad R. V. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 145 straipsnio 2 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje. Rezoliucinėje dalyje padaryta išvada, jog nuteistasis išteisinamas neįrodžius, kad jis R. V. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nepadarymas ir neįrodymas, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, yra du skirtingi išteisinimo pagrindai, išvados apie vieno ar kito pagrindo buvimą daromos skirtingais motyvais. Išteisinamajame nuosprendyje būtina aiškiai nurodyti išteisinimo pagrindą ir aiškiai išdėstyti išteisinimo motyvus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis išteisinamojo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvais, konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje išteisinamasis nuosprendis turėjo būti priimtas remiantis LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, t. y. kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Kiti prokurorės bei nukentėjusiųjų apeliacinio skundo argumentai, kuriais nurodomi proceso teisės normų pažeidimai dėl teismo šališkumo, bylos duomenų išvardijimo ar liudytojų apklausos, laikytini nepagrįstais. Visų pirma, byloje nėra jokių duomenų, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja V. Erlickienė būtų suinteresuota bylos baigtimi, t. y. nėra duomenų, jog teisėja kitose bylose tarp J. G. ir R. V. būtų priėmusi palankius sprendimus R. V. atžvilgiu, bei kitokių šališkumą patvirtinančių duomenų. Antra, pirmosios instancijos teismo posėdžių metu buvo tiriami byloje esantys rašytiniai įrodymai, nagrinėjimo teisme dalyviai buvo susipažinę su bylos medžiaga, papildomų prašymų nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę apsiriboti byloje esančių duomenų išvardijimu, tuo labiau, kad tam niekas neprieštaravo. Taip pat pažymėtina, jog 2012 m. sausio 12 d. teismo posėdžio metu teisėja paklausė nagrinėjimo teisme dalyvių nuomonių ar galima bylą užbaigti nagrinėti nedalyvaujant neatvykusiai liudytojai M. U.. Liudytoja buvo kviečiama nukentėjusiųjų iniciatyva, nukentėjusioji J. G. išsakė savo nuomonę dėl liudytojos neatvykimo priežasčių, todėl aplinkybė, jog kiti proceso dalyviai nepareiškė nuomonės ar prašymų dėl liudytojos dalyvavimo, esminės reikšmės tinkamam bylos išsprendimui negalėjo turėti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 str. 6 d., 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 3 p., 332 str.,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiųjų J. G. bei K. G. apeliacinius skundus atmesti.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012-02-03 išteisinamąjį nuosprendį pakeisti:

nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta R. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, panaikinti ir R. V. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta nuo nuosprendžio paskelbimo R. V. panaikinti kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.