- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-27
- Bylos Nr.
- BIK-368/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40148-2021-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Olegas Fedosiukas (pirm.), Albinas Antanaitis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- M. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Olego Fedosiuko (kolegijos pirmininko) ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo M. Z. kasacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. vasario 9 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kasaciniu skundu nuteistasis M. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį, taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria jo atžvilgiu nuspręsta taikyti išplėstinį turto konfiskavimą ir konfiskuoti 95 720 Eur sumą, ir dėl šių dalių perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė kanapių (antžeminių dalių) kiekį pagal bendrą augalinės medžiagos masę, nevertindamas joje esančios psichoaktyvios medžiagos – delta-9-tetrahidrokanabinolio – kiekio. Tai prieštarauja teisės aktų, reglamentuojančių narkotinių medžiagų kiekio nustatymą, nuostatoms, pagal kurias turi būti įvertintas grynosios veikliosios medžiagos kiekis. Tai lėmė neteisingą nusikalstamos veikos dalyko kiekio nustatymą ir netinkamą BK 260 straipsnio 3 dalies taikymą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, tinkamai neišnagrinėjo M. Z. apeliacinio skundo, nes dėl vieno pagrindinių argumentų, kuris buvo susijęs su neteisingai nustatytu nusikalstamos veikos dalyko kiekiu, pasisakė formaliai ir pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos neištaisė.
Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Ši aplinkybė turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia ir į ją atsižvelgta skiriant bausmę. Kasatoriaus prisipažinimas ir gailėjimasis aiškiai rodo kritišką jo požiūrį į padarytą veiką, jos neteisėtumo ir neigiamų pasekmių suvokimą, o tai yra reikšminga, vertinant bausmės tikslų pasiekimą ir užtikrinant bausmės individualizavimą. To nepadarius, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktas ir 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas.
Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas jo atžvilgiu išplėstinį turto konfiskavimą, netinkamai aiškino ir taikė BK 723 straipsnio nuostatas ir, perkeldamas įrodinėjimo naštą nuteistajam, padarė esminį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimą, suvaržiusį jo teisę į teisingą procesą ir sukliudžiusį teismui išsamiai ir visapusiškai išspręsti minėtos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė išplėstinio turto konfiskavimo taikymui būtinų sąlygų visumos, jų egzistavimą tik preziumavo, nesilaikydamas BPK nustatytų įrodinėjimo taisyklių ir teismų praktikos. Teismas turto neatitikimą teisėtoms pajamoms laikė pakankamu pagrindu pripažinti jį nusikalstamos kilmės, taip nepagrįstai sutapatindamas turto nepagrindimą teisėtais šaltiniais su jo nusikalstama kilme. Nėra įrodyta, kad toks turtas būtų gautas nusikalstamu būdu. Byloje nebuvo patikimai nustatyta, kad BK uždraustos veikos padarymo metu, po jos padarymo ar per penkerius metus iki jos padarymo kasatorius būtų įgijęs turto, kurio vertė neatitiktų jo teisėtų pajamų ir kad šis skirtumas viršytų 250 MGL dydžio sumą. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad aktualiu laikotarpiu kasatorius, be darbo pagal darbo sutartį, vykdė ir individualią veiklą, iš kurios nuolat gavo pajamas. Tačiau šių duomenų apeliacinės instancijos teismas nevertino. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apimtį.