Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste ir – BK) 178 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. J. apeliacinis skundas atmetamas.

3. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

Dėl nuteistojo A. J. apeliacinio skundo argumentų.

4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad A. J. veika kvalifikuota tinkamai.

4.1. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus A. J. apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu, nepagrįstai vadovavosi vienintelio liudytojo parodymais, apsiribojo tik formaliu įrodymų vertinimu, nesurado ir neapklausė asmens, pravarde „R“, ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

4.2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2018-04-23 nutarimu, vadovaujantis BPK 170 straipsnio 4 dalies 1 punktu, iš ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-11743-17 yra atskirtas ikiteisminis tyrimas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens atžvilgiu (b.l. 2).

4.3 Nors A. J. apeliaciniame skunde savo kaltę neigia, jo kaltė neabejotinai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų byloje esančių įrodymų visetu: iš dalies paties nuteistojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, kur jis savo kaltę pripažino iš dalies (b.l. 50, 62-64, 135-136), nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje duotais parodymais, kur jis jau pripažino savo kaltę ir prašė paskirti švelnesnę bausmę; liudytojo G. S. 2017-08-31 pareiškimu (b.l. 25) ir jo ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdyje duotais parodymais ( b.l. 26, 27, 137); liudytojos O. R. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais (b.l. 28, 29, 136-137); liudytojo T. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotais parodymais (b.l. 34, 146); (VšĮ Nacionalinis kraujo centras 2017-08-31 pareiškimu Nr. 7-616 (b.l. 20); Vilniaus aps. VPK Patrulių rinktinės 3-iosios kuopos 3-ojo būrio vyriausiosios patrulės V. M. tarnybiniu pranešimu (b.l. 37); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu (b.l. 31-32); kitais rašytiniais byloje esančiais įrodymais.

4.4. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą. Šių įrodymų visetas įrodo, kad A. J., veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, kitų žmonių akivaizdoje atvirai pagrobė svetimą turtą – VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ priklausantį generatorių Honda EU20i, kurio vertė 1400 Eur.

4.5. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą akcentuota, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

4.6. Nagrinėjamu atveju jokių prieštaravimų dėl motyvuoto pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti A. J. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, padarymo, teisėjų kolegija neįžvelgia.

5. Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas A. J. bausmę individualizavo tinkamai ir paskyrė jam teisingą bausmę.

5.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį.

5.2. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį, teismas nagrinėjamu atveju turėjo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

5.3. Asmuo, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

5.4. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės A. J. individualizavimo klausimą, vertino tai, kad A. J. padarė tyčinę nusikalstamą veiką, kuri priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat tai, kad yra nustatyta viena A. J. atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tai, kad A. J. niekur nedirba, daug kartų baustas administracine tvarka už smulkaus svetimo turto pagrobimą ir daug kartų teistas didžiąja dalimi vien už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, išėjęs į laisvę po labai trumpo laiko tarpo vėl nusikalto, kas rodo, jog jis nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti, ir nusikaltimų bei administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) darymas yra A. J. pragyvenimo šaltinis, todėl teismas pagrįstai paskyrė jam griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą, savo dydžiu mažesnę už BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį.

5.5. Kolegijos vertinimu, paskirta A. J. 2 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, ji BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių pagrindu tinkamai subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams atitinka siekiamus bausmės tikslus, todėl švelninti šią bausmę dėl A. J. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo. Taip pat, įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius, nėra teisinio pagrindo atidėti paskirtos jam laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

5.6. Dėl nuteistojo prašymo leisti jam bausmę atlikti kalėjimo sąlygomis, pažymėtina, kad pagal BK 50 straipsnį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, o jau laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas nustato Bausmių vykdymo kodeksas. A. J. nuteistas už apysunkio nusikaltimo padarymą, o kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime, ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Kalėjimuose taip pat atlieka bausmę nuteistieji, BVK 68 straipsnyje nustatyta tvarka palikti kalėjime atlikti ūkio darbų, ir BVK 69 straipsnyje nurodyti nuteistieji, jų sutikimu perkelti iš pataisos namų tęsti bausmės atlikimo (BVK 83 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. J. prašė leisti jam atlikti bausmę atviroje kolonijoje, tačiau teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos kategoriją, – padarytas apysunkis nusikaltimas, – pagrįstai nustatė bausmę atlikti pataisos namuose.

6. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-07 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.