Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 80 MGL dydžio (10400 Lt) bauda, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteistas 40 MGL dydžio 5200 Lt bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta galutinė subendrinta 100 MGL dydžio (13000 Lt) bauda. Nuosprendžiu proceso išlaidomis pripažinti 761,94 Lt, sumokėti vertimų biurui už vertimus ir priteisti iš kaltinamojo į FNTT sąskaitą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „ (duomenys neskelbtini) “ generaliniu direktoriumi (duomenys neskelbtini) ir pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą bei, vadovaujantis minėto įstatymo 4 straipsniu, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, vykdydamas veiklą – mėsos perdirbimą ir prekybą mėsa ir mėsos gaminiais, (duomenys neskelbtini), veikdamas tyčia, suvokdamas savo veikimo pavojingus padarinius, siekdamas iškreipti vidaus ir išorės informacijos vartotojams pateikiamą informaciją, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX – 574:

6 straipsnio 2 dalies nuostatas – ,,Į apskaitą privaloma traukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“,

12 straipsnio 1 dalies nuostatas – ,,Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, 2 dalies nuostatas – „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais“, 4 dalies nuostatas – „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iš kart po to, kai yra galimybė tai padaryti“,

16 straipsnio 1 dalies nuostatas – „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“,

laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. spalio 20 d. neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą 54 424,1 kg skerdienos įsigijimo iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) už 373 187,95 Lt, o būtent, neįtraukė į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą šių sąskaitų:

2008-05-05 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 6459,2 kg skerdienos už 39 029,10 Lt,

2008-05-05 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) (kreditinė, 14496,55 Lt);

2008-05-05 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 974,5 kg skerdienos už 7 065,98 Lt;

2008-06-23 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 954 kg skerdienos už 8 399,63 Lt;

2008-07-29 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 2216,5 kg skerdienos už 19 515,50 Lt;

2008-07-31 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 12061,8 kg skerdienos už 90 790,41 Lt;

2008-08-25 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 11488,6 kg skerdienos už 84 095,81 Lt;

2008-08-26 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 2050,0 kg skerdienos už 18 686,55 Lt;

2008-08-31 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 4024,0 kg skerdienos už 27 504,73 Lt;

2008-09-08 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 1790,8 kg skerdienos už 13 479,52 Lt;

2008-09-15 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 7670,3 kg. skerdienos už 55 581 Lt;

2008-10-20 sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kurią iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) įsigijo 3734,4 kg skerdienos už 23 536,25 Lt.

Tokiu būdu A. A. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, jis, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną ir pateikė ją valstybės įgaliotai institucijai: A. A., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi (duomenys neskelbtini), būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, (duomenys neskelbtini), veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterę N. J., kuri nesuvokė nusikalstamos veikos pobūdžio, tyčia, pažeisdamas 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112, 8 straipsnio 1 dalį „Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymu nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“, 40 straipsnio 1 dalį „Mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais“, Lietuvos Respublikos 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 str. 1 d., „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2007 m. sausio 15 d. įsakymo Nr. VA-2 ,,Dėl metinių pelno mokesčio deklaracijų (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) formų bei jų užpildymo taisyklių patvirtinimo“ 21 punktą ,,Deklaracijos II dalies 18 laukelyje turi būti įrašoma visų vieneto pajamų, įtrauktų į mokesčio bazę, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, bendra suma“, turėdamas išankstinį tikslą išvengti mokesčių, t. y. 9150 Lt pelno mokesčio, ir suvokdamas, kad suklaidins mokesčių administratorių, 2009 m. vasario 20 d. deklaruodamas įmonės pajamas ir pelną, įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2008 metus aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, t. y. įrašė, kad įmonė gavo 8 523 663 Lt pajamų, 24 876 Lt apmokestinamojo pelno, nors iš tikrųjų įmonė gavo 8957 849,42 Lt pajamų ir 85 874,47 Lt apmokestinamojo pelno, t. y. nedeklaravo 434 186,42 Lt pajamų ir 60 998,47 Lt apmokestinamojo pelno, ir šią deklaraciją elektroninio deklaravimo sistema 2009 m. vasario mėn. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai interneto svetainės adresu: http://deklaravimas.vmi.lt, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu A. A. prašo nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atnaujinti įrodymų tyrimą nagrinėjamoje byloje bei papildomai apklausti Nepriklausomą audito išvadą surašiusią auditorę L. Marčiulaitienę. Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, taip pat nevisapusiškai, ne iki galo ir neobjektyviai įvertinant byloje surinktų įrodymų visumą.

Dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo apeliantas teigia, kad vertinant pirmosios instancijos teismo 2014-02-19 apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, būtina atkreipti dėmesį, kad apkaitinamajame teismo nuosprendyje yra visiškai neanalizuota ir neatskleista BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties objektyvioji pusė. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra visiškai nemotyvuota, kuo pasireiškė inkriminuojamo apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo veikos padarymo būdas – kokiais konkrečiais veiksmais tai buvo atliekama. Teismo išvados dėl veikos padarymo būdo yra grindžiamos tiesiogiai už skerdienos priėmimą ir gautos skerdienos dokumentų pateikimą buhalterijai atsakingo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus komercijai R. U. veiksmų ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterės N. J. veiksmų vertinimu. Nuosprendžio motyvai šiuo klausimu yra nenuoseklūs ir prieštaringi, daugiausiai grindžiami prielaidomis. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino byloje esančios auditorės L. Marčiulaitienės pateiktos nepriklausomos audito išvados bei jos teismo posėdžio metu teiktų parodymų. Auditorės L. Marčiulaitienės nepriklausomoje audito išvadoje ir parodymų teisiamajame posėdyje metu nurodyti iš Lenkijos bendrovės (duomenys neskelbtini) gautų apskaitos dokumentų (CMR važtaraščių bei PVM sąskaitų faktūrų) akivaizdūs prieštaravimai bei turinio trūkumai (būtinų rekvizitų bei parašų trūkumai, datų neatitikimai ir kt.) teismo buvo visiškai nevertinti arba vertinami kaip neesminiai, nenurodant motyvų, kodėl esminiai dokumentų rekvizitų ir turinio trūkumai teismo vertinami kaip neesminiai. Teismas taip pat visiškai nemotyvavo ir subjektyvios nusikaltimo pusės, t. y. tyčios, buvimo, labai abstrakčiai ir nemotyvuotai skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad „įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamasis A. A. tyčia UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinei tarnybai nepateikė įforminti apskaitos kaltinime nurodytus CMR važtaraščius“. Ši teismo išvada prieštarauja ne tik bylos faktinėms aplinkybėms, bet kitoje nuosprendžio dalyje padarytai išvadai, kad „UAB „(duomenys neskelbtini)“ priimdavo, krovinio gabenimo dokumentus į buhalteriją pristatydavo direktoriaus pavaduotojas R. U..“ Taigi neaišku, kaip pasireiškė kaltinamojo tyčia padaryti veiką, jeigu teismas byloje esančių faktinių duomenų pagrindu padarė išvadą, kad už A. A. inkriminuojamų veiksmų atlikimą tiesiogiai buvo atsakingas (šiuos veiksmus atliko) ne A. A., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas R. U.. Teismas nenurodė motyvų, kuriais atmeta Nepriklausomoje audito išvadoje pateiktus duomenis bei auditorės L. Marčiulaitienės parodymus, taip pat nenurodyti inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados.

Apeliaciniame skunde nuteistasis, dėstydamas argumentus dėl objektyviųjų nusikaltimo požymių, pažymi, jog nuosprendyje labai aiškiai konstatuota, kad, pirma, už skerdienos priėmimą ir krovinio dokumentų (CMR krovinio važtaraščių) pristatymą faktiškai buvo atsakingas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojas R. U. (ne A. A.); antra, kad būtent R. U., o ne A. A., priėmęs skerdieną, CMR važtaraščius atnešdavo buhalterei N. J.. Esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, nuosprendyje daroma šioms faktinėms aplinkybėms prieštaraujanti išvada, kad baudžiamojo įstatymo prasme už gautos skerdienos dokumentų neperdavimą buhalterijai yra atsakingas A. A.. Be to, apeliantas teigia, kad jam negalėjo būti pareikštas kaltinimas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kadangi jis kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius buvo atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą. Už buhalterinės apskaitos tvarkymą yra atsakinga UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterė. Komentuojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 13 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant mokesčių vengimo ir kitų nusikaltimų finansams baudžiamąsias bylas (BK 322, 323, 324, 325 straipsniai)“ 29, 30 punktai, kuriuose išaiškinta, kas yra apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai. Taip pat dėstoma teismų praktika.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinė byla yra sustabdyta Mokestinių ginčų komisijoje prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės tol, kol nebus išnagrinėta ši baudžiamoji byla. Duomenys apie mokestinės bylos sustabdymą yra pateikti į baudžiamąją bylą ir pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, todėl teismas visiškai nepagrįstai savo išvadas dėl į bylą pateiktų dokumentų juridinės galios grindžia mokestinės bylos duomenimis, kuri nėra išnagrinėta ir joje nėra priimta jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisiškai įpareigojančių (įsiteisėjusių) sprendimų. Taigi pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai tyrė ir vertino byloje esančius faktinius duomenis.

Apeliantas nesutinka su nuosprendžio išvada, kad „... Iš esmės analogiškus argumentus mokesčių mokėtojas teikė mokesčių administratoriui mokestinio patikrinimo metu, tačiau kaltinime nurodyti dokumentai nebuvo pripažinti neturinčiais juridinės galios“, nes ši išvada nepagrįsta tiek teisės, tiek fakto prasme. Jis mokestinio patikrinimo metu iš tiesų nesutiko ir šiuo metu nesutinka su minimuose dokumentuose esančiomis išvadomis, tačiau daugeliu atveju ne tais argumentais, kuriuos specialistė L. Marčiulaitienė nurodė teismui pateiktoje Nepriklausomoje užtikrinimo išvadoje bei savo parodymuose teismo posėdžio metu. Tai galima pastebėti atidžiau susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiais paminėto dokumento bei specialistės parodymų turiniu. Pastebėtina ir tai, kad teismas, pažeisdamas baudžiamajame procese įtvirtintą įrodymų vertinimo nepriklausomumo principą, tik preziumavo, kad jau kaltinimas (reikia manyti, ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas) pripažino aptariamus dokumentus turinčius juridinę galią, tad šios išvada nebegali būti keičiama.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog „...aplinkybė, kad produkcija kai kuriais atvejais buvo vežama transporto priemonėmis, pritaikytomis skerdienos pusių vežimui, t. y. su kabliais, nepaneigia, kad į tą pačią transporto priemonę galima krauti ir kitą produkciją, supakuotą kitaip...“. Ši teismo išvada (savo turiniu ši išvada tegali būti vertinama tik kaip prielaida) yra nepagrįsta, kadangi skiriasi transportavimo temperatūrų režimai. Mėsos gaminių transportavimo taisyklėmis nustatyta, kad smulkiagabalinė mėsa vežama paletėmis, o skerdiena (kiaulių pusės) kabinamos ant kablių. Visi apklausti Lenkijos vežėjai paliudijo, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ vežė kiaulienos skerdieną, o CMR važtaraščiuose buvo nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko smulkiagabalinę mėsą. Esant tokiems temperatūrų režimams, produkcija negalėjo būti pakrauta į vieną transporto priemonę, kadangi skiriasi transportavimo sąlygos pagal standartą, o pakrovimą kontroliuoja valstybinis veterinarijos gydytojas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad „byloje nėra neginčijamai nustatyta, ar visais atvejais krovinio vežimo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugas atliko tie patys transporto įmonių vairuotojai, tačiau net jei daryti prielaidą, kad visais atvejais krovinius vežė tie patys vairuotojai, jų buvo ne mažiau nei šeši, taigi logiškai neįtikėtina, kad jie visi galėjo užsiimti tokia nusikalstama veika, juo labiau, kad krovinio gabenimo įmonėms tokių suklastotų parašo ir spaudo gavimo rekvizitų išgavimas jokios finansinės naudos neteiktų“. Ši teismo išvada nėra suprantama, nes nenurodomi įrodymai/faktinės aplinkybės, kuriomis ji grindžiama, Kita vertus, teismas šiuo atveju visiškai nevertino tos aplinkybės, kad visus vežėjus samdė viena ir ta pati Lenkijos bendrovė (duomenys neskelbtini) ir būtent ji buvo suinteresuota dokumentų su parašais gavimu tam, kad išvengtų apmokestinimo PVM mokesčiu. Liudininkai iš (duomenys neskelbtini), t. y. M. L. ir J. K., negalėjo paaiškinti, kodėl vežimo dokumentuose prirašyti kiekiai ir kas darė rankraštinius ir kitus taisymus dokumentuose, nors akivaizdžiai matyti, kad CMR dokumentai, pateikti ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka tikrovės. Nagrinėjamoje byloje nesant jokių įrodymų teismas vadovaujasi prielaida, kad mažai įtikėtina, jog produkciją vežę tie patys šeši vairuotojai iš skirtingų įmonių galėjo užsiimti nusikalstama veikla, nes jiems tai neduotų finansinės naudos. Toks teiginys yra nesuprantamas ir nesuderinamas su Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatomis, kadangi paslaugų ir prekių tiekimas ne valstybės narės viduje, bet į kitas Europos Sąjungos valstybes atleidžia nuo PVM mokesčio, be to, paslaugos užsakovas buvo vienas – Lenkijos firma (duomenys neskelbtini).

Teismas vadovavosi specialistės D. Jomantienės išsakytomis prielaidomis, samprotavimais, jog galimi atvejai, kad produkcija buvo vežama keletą kartų per dieną, tačiau teismas neįvertino, ar tai buvo įmanoma dėl atstumų (vežimo kaštų, t. y. verslo logikos prasme) ir neapskaičiavo, kiek laiko reikėjo atvežti prekes iš Lenkijos Respublikoje esančios įmonės 2 kartus per dieną ir ar apskritai tuo metu, kai buvo išduota ir galbūt priimta produkcija įmonėse, buvo darbo laiko valandos. Taip pat pirmosios instancijos teismas atmetė galimybę, kad Lenkijos firma (duomenys neskelbtini) produkcija buvo gabenama kitai įmonei, esančiai Šiauliuose, nors tai neginčijamai yra nurodyta byloje esančiame krovinio važtaraštyje. Teismas nurodo, kad negali atmesti galimybės, kad tą pačią dieną ir ta pačia transporto priemone buvo gabenama produkcija keletui Lietuvos įmonių, kadangi Lenkijos Respublikoje apklausta liudytoja J. K., kuri teigia išrašiusi CMR važtaraščius, negali paaiškinti, kodėl yra neatitikimų, ir nors nėra įrodyta, kad būtent UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai sumokėjo pinigus už produkciją, teismas šios liudytojos parodymų pagrindu daro išvadą, kad už produkciją buvo sumokėta.

Nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde dėsto BPK nuostastas, teismų praktiką dėl nuosprendžio surašymo, teigia, jog auditorės L. Marčiulaitienės Nepriklausomoje audito išvadoje ir parodymų teisiamajame posėdyje metu nurodyti iš Lenkijos bendrovės (duomenys neskelbtini) gautų apskaitos dokumentų (CMR važtaraščių bei PVM sąskaitų faktūrų) akivaizdūs prieštaravimai bei turinio (būtinų rekvizitų bei parašų trūkumai, datų neatitikimai ir kt.) trūkumai buvo visiškai nevertinti arba vertinami kaip neesminiai, nenurodant motyvų, kodėl esminiai dokumentų rekvizitų ir turinio trūkumai vertinami kaip neesminiai. Išsamiai dėstomos ir Nepriklausomos audito išvados, kuriose pažymėti deklaruotų pirkimų prieštaravimai, sąskaitų faktūrų turinio, transportavimo dokumentų trūkumai, duomenų nesutapimai, abejojama dokumentų tikrumu, kritikuojama lenkų įmonės apskaita, minimi L. Marčiulaitienės parodymai dėl Nepriklausomos audito išvados.

Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu apklausiant specialistę D. Jomantienę, gynėjas advokatas P. Makauskas pateikė specialistei klausimą, ar tikrinant Lietuvos įmonę, dokumentai, kasos pajamų – išlaidų orderiai (be parašų, mokėtojo vardo, pavardės, pareigybės, darbo) būtų laikomi kaip patvirtinantys ūkinę operaciją, t. y. grynųjų pinigų gavimą ir išmokėjimą? Specialistė D. Jomantienė atsakė, kad, pasak Buhalterinės apskaitos įstatymo, nebūtų, nes turi būti visi rekvizitai. Į Gynėjo klausimą (žr. teisiamojo posėdžio garso įrašą 2 val.17 min., specialistės D. Jomantienės apklausa): „ar Jūs užskaitėte šiuos dokumentus kaip pagrindžiančius piniginę ūkinę operaciją?“ Specialistė: „į šį klausimą negaliu atsakyti”. Toliau apklausiama specialistė D. Jomantienė visiškai negalėjo paaiškinti aplinkybių dėl UAB „(duomenys neskelbtini)” įsiskolinimo. Pabrėžiama, kad šie specialistei užduoti klausimai ir specialistės atsakymai nėra įtraukti i rašytinį teismo posėdžio protokolą, todėl jų įvertinimui būtina perklausyti teisiamojo posėdžio garso įrašą. Teismas šių reikšmingų specialistės parodymų visiškai nevertino, neanalizavo kitų byloje esančių faktinių duomenų kontekste ir apkaltinamajame teismo nuosprendyje dėl jų nepasisakė.

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo išvadomis dėl pakankamo kiekio grynųjų pinigų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasoje buvimo, teigiama, kad tai prielaidos, o ne objektyvūs dokumentuose užfiksuoti faktiniai duomenys. Apeliantas vadovaujasi auditorės L.Marčiulaitienės išvadomis nei parodymais, kuriuose pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo atsiskaityti grynaisiais pinigais, kadangi kasoje neturėjo tokio dydžio grynųjų pinigų likučio ir nebuvo išduoti grynieji pinigai atskaitingiems asmenims, be to, UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai tomis dienomis, kai lenkų įmonės kasoje fiksuojami gauti pinigai, buvo Lietuvoje. Teismas skundžiamame nuosprendyje daro prielaidą, kad Lenkijos įmonės atstovai galėjo atvykti į Lietuvą, tačiau tai prieštarauja Kasos vedimo taisyklėms, nes grynieji pinigai priimami įmonės kasoje, be to, Lenkijos Respublikoje apklausta liudytoja M. L. patvirtino, kad visus pinigus už parduotą UAB „(duomenys neskelbtini)“ mėsą mokėjo nenustatyti asmenys tik Lenkijos įmonėje (duomenys neskelbtini) kasoje.

Teismas skundžiamame nuosprendyje vertindamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini) sutartinius teisinius santykius, skerdienos tiekimo ir atsiskaitymų turinį, daugiausia rėmėsi liudytojos M. L. ir J. K. parodymais, visiškai neatsižvelgdamas, kad šių liudytojų parodymai yra nenuoseklūs bei prieštaraujantys faktinėms bylos aplinkybėms. M. L. paminėtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas R. įmonėje niekada nedirbo. Auditorė L. Marčiulaitienė, įvertinusi pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat padarė išvadą, kad 2008 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Administracijos, Realizacijos ar Tiekimo skyriuje darbuotojas, vardu R., nedirbo. Byloje nesurinkta duomenų, kad pagal Lenkijos pilietės parodymus Lenkijos firma (duomenys neskelbtini) buvo įsitikinę, kad ponas R. dirba ar atstovauja UAB (duomenys neskelbtini)“ įmonei, kadangi nepateikė patvirtinto UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonės pažymėjimo, nepareikalavo ir asmens įgaliojimo atstovauti ir sudaryti sandorius, nenustatė asmens tapatybės. Lenkijos firma (duomenys neskelbtini) pagal privalomą RVS (rizikos veiksnių programą) privalėjo pildyti migracijos žurnalą ir tame žurnale turėjo būti nurodyti į mėsos perdirbimo įmonės teritoriją atvykę asmenys, tačiau tokie duomenys į baudžiamąją bylą nepateikti. Nepaisant to, teismas nuosprendyje savo išvadas grindė prielaidomis, interpretuodamas byloje esančius duomenis kaltinamojo nenaudai. Teismas vertindamas, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo ponas R., nuosprendyje padarė išvadą, kuri niekaip negali būti paremta jokiais objektyviais byloje esančiais įrodymais. Manytina, tokio pobūdžio motyvais, kuriais yra interpretuojami faktai, pagrįsti prielaidomis, apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas.

Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliantas teigia, kad kaltinimai jam neįtraukus nurodytų PVM sąskaitų faktūrų į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, yra nepagrįsti. Paminėtos PVM sąskaitos faktūros yra su turinio ir formos trūkumais, kelia abejonių jų patikimumas ir realumas. Auditorės Išvada kartu su kitais byloje esančiais įrodymais paneigia Lenkijos mėsos įmonės „(duomenys neskelbtini)“ eksporto direktorės M. L. ir J. K. ikiteisminio tyrimo metu teiktus parodymus apie atsiskaitymo grynaisiais pinigais faktą.

Apeliaciniame skunde kritikuojamas pelno mokesčio apskaičiavimas. Specialistė D. Jomantienė teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad patikrinimo akte, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 str., naudojant ekonominį modelio metodą, buvo apskaičiuota mokesčio bazė, nuo kurios apskaičiuotas pelno mokestis ir PVM mokestis. Specialistė paaiškino, kad apskaičiuojant pelno mokestį, nereikia tirti, ar produkcija buvo parduota, ar sandėliuojama, įvertinti sąnaudas produkcijai pagaminti. Nuosprendyje nurodoma, kad mokesčių administratorius panaudojo „ekonominį modelį“ mokesčiams apskaičiuoti, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokio modelio nenumato Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnis ir joks kitas įstatymas ar norminis aktas. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą vykdomas tuomet, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, ją mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Pelno mokesčio apskaičiavimo tvarką nustato 2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675 Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas. Tauragės AVMI ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu specialistė paaiškino, kad apskaičiuodama tariamą pelną vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 str. ir, vadovaudamasi šio straipsnio nuostatomis, nustatė statistines pardavimo kainas bei apskaičiavo tariamai gautas pajamas. Pelnui apskaičiuoti taikė „ekonominį modelį“, tačiau nenurodė, kokiais juridinę galią turinčiais dokumentais vadovavosi apskaičiuoti sąnaudoms, kad pelno mokesčio suma būtų kuo artimesnė teisingo pelno mokesčio dydžiui. Taip pat nepateikė turinčių juridinę galią pajamų dokumentų, vadovavosi prielaidomis ir statistika. Lietuvos Respublikos statistikos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas numato, kad gautų duomenų naudojimas galimas tik statistikos reikmėms taip, kad nebūtų galima identifikuoti konkretaus respondento ir jo veiklos rezultatų. Todėl statistikos duomenų panaudojimas apmokestinamoms sumoms ir pelno mokesčiui apskaičiuoti prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniui, Pelno mokesčio įstatymui, Statistikos įstatymui. Auditorė L. Marčiulaitienė surašytoje Išvadoje taip pat atkreipė dėmesį, kad Tauragės mokesčių administratorius pasinaudojo Statistikos departamento skelbiamomis mėsos įsigijimo ir pardavimo kainomis, nepagrįstai priskaičiavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ negautą pelną ir pardavimo PVM. Tauragės mokesčių administratorius neišreikalavo ir nesivadovavo skerdienos išpjaustymo išeigomis, nenustatė gamybos kaštų, nenustatė darbo užmokesčio sąnaudų ir nepažymėjo, kad visa tai sudaro gaminio, pagaminto gamybos procese, savikainą, tai yra nuostolį. Mokesčių administratorius nenustatė, kada ir kam buvo parduota tariamai pagaminta produkcija. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės mokestis turi apsunkinti tik galutinį vartotoją, o mokesčių mokėtojų, dalyvavusių gamybos ir platinimo etapuose iki galutinio apmokestinimo, atžvilgiu, yra visiškai neutralus nepriklausomai nuo pardavimų skaičiaus. Tai rodo, kad Tauragės mokesčių administratorius pasirinko klaidingą poziciją ir nenustatė tikrojo PVM grobstymo fakto, šia klaidinga išvada teismas grindė skundžiamą nuosprendį.

Pasisakydamas dėl subjektyviųjų nusikaltimo požymių, apeliantas atkreipia dėmesį į aktualią teismų praktiką, teigia, jog teismo išvada, kad A. A. tyčia UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinei tarnybai nepateikė įforminti apskaitos dokumentų, yra prieštaringa ir neatitinka faktinių bylos duomenų. Nuosprendyje padaryta išvada, kad kaltinamasis A. A. nepristatinėdavo krovinio gabenimo dokumentų į buhalteriją, kadangi tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotojo R. U. pareiga ir funkcija. Nuteistasis pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų/įrodymų apie tai, kad jam išvis buvo žinoma apie neįtrauktų į apskaitą mėsos produktų pirkimą iš Lenkijos firmos (duomenys neskelbtini), nepateikus į bendrovės buhalteriją krovinio vežimo dokumentų, kurių pagrindu jam buvo inkriminuota nusikalstama veika. Jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nei objektyviosios pusės požymių, nei subjektyviosios pusės požymio – kaltės.

Apeliantas nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 220 straipsnio 1 dalį. Neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo teigti, kad jis, deklaruodamas įmonės pajamas ir pelną, įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2008 metus aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną. Byloje esančioje auditorės Išvadoje atsakant į klausimą, ar valstybės įgaliotoms institucijoms UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamuoju laikotarpiu pateikė teisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ir jų panaudojimą, yra pažymima, kad pagrindinis dokumentas, pagal kurį galima vertinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklą ir rezultatus, tai finansinės atskaitomybės formų rinkinys (balansas). Mokesčių administratoriaus išvada neįrodo, kad finansinė atskaitomybė sudaryta neteisingai, kadangi mokesčiu administratorius netyrė finansinės atskaitomybės sudarymo teisingumo. Todėl laikoma, kad finansinė atskaitomybė sudaryta teisingai, kol nebus įrodyta kitaip.

Apeliantas akcentuoja, jog jo nurodyti argumentai patvirtina, kad teismas iš esmės netyrė ir nevertino į bylą pateiktos auditorės L. Marčiulaitienės Nepriklausomos audito išvados, taip pat nevertino teisiamojo posėdžio metu teiktų auditorės L. Marčiulaitienės parodymų.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo ir vertino byloje esančius įrodymus bei padarė motyvuotą išvadą, kad A. A. įvykdė inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog nevertinti kai kurie įrodymai (auditorės išvada, L. Marčiulaitienės parodymai), tačiau tokie argumentai nepagrįsti. Priešingai, nuosprendyje visos aplinkybės, gynybos versijos plačiai aptartos, nurodyta, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami, duomenys vertinti tiek kiekvienas atskirai, tiek visi tarpusavyje. Aplinkybė, jog teismas įrodymus vertino kitaip, nei to nori apeliantas, nereiškia, jog nuosprendis nepagrįstas ar paremtas prielaidomis.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. A. nuteistas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį 54424,1 kg skerdienos įsigijimo iš Lenkijos firmos už 373187,95 Lt neįtraukimu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 5 d. iki 2008 m. spalio 20 d., kai į buhalterinę apskaitą buvo neįtrauktos 12 sąskaitų, dėl to negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip pat A. A. nuteistas už tai, kad, veikdamas per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. buhalterę, kuri nesuvokė nusikalstamos veikos pobūdžio, tyčia, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, turėdamas tikslą išvengti 9150 Lt pelno mokesčio, ir suvokdamas, kad suklaidins mokesčių administratorių, 2009 m. vasario 20 d. įrašė į metinę pelno mokesčio deklaraciją už 2008 metus aiškiai neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu, kritikuojamos nuosprendžio išvados, teigiama, jog neanalizuota, kokius veiksmus atliko ar neatliko A. A., kai produkciją priimdavo, krovinių gabenimo dokumentus pasirašydavo, uždėdavo savo asmeninius antspaudus R. U., kuris dokumentus ir pristatydavo į buhalteriją, be to, nėra įrodymų, kad A. A. apskritai žinojo apie sąskaitų nepateikimą buhalterijai. Tokie argumentai neįtikinantys. A. A. buvo įmonės vadovas. Teisiamajame posėdyje A. A. patvirtino, jog buvo bendradarbiaujama su lenkų įmone, kuri atveždavo produkciją, R. U., kuris iš esmės buvo atsakingas už ūkinius klausimus, priimdavo produkciją, tačiau jie dirbdavo viską. Ikiteisminio tyrimo metu, tikslindamas darbo organizavimo įmonėje tvarką, A. A. paaiškino, jog jis pats organizavo įmonės veiklą, kontroliavo darbuotojus, tiesiogiai bendravo su kai kuriais pirkėjais ir tiekėjais, pats užsakinėjo žaliavas, skerdieną, gyvulius, pats kasryt turėdavo matyti situaciją. Tokie nuteistojo paaiškinimai tik parodo, jog jis realiai žinojo, kas įmonėje vyksta, kontroliavo visą veiklą. Be to, kaip matyti iš faktinių aplinkybių, neįtraukti į apskaitą buvo milžiniški produkcijos kiekiai (daugiau nei 54 tūkst. kg skerdienos), todėl visiškai nerealu, jog įmonės vadovui, kuris pats aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, galėjo būti nežinoma apie didžiulių produkcijos kiekių atgabenimą ar kad nuo jo galėjo būti nuslėpti ne kur kitur, o į pačią įmonę pristatyti tokie skerdienos kiekiai. A. A. veika ir pasireiškė atitinkamų ūkinių operacijų nuslėpimu, neįtraukimu į buhalterinę apskaitą, o vėliau netikslių duomenų pateikimu mokesčių administratoriui.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog A. A. negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, cituojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. gruodžio 22 d. nutarimas, taip pat remiamasi kasacine byla Nr. 2K-41/2012. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai motyvuota, kodėl A. A. šiuo atveju yra tinkamas inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektas. Kolegija su šiais argumentais sutinka ir pastebi, jog apeliantas cituoja tik sau palankius minėtų nutarimo ir nutarties elementus, kuriuose iš tikrųjų išaiškinta, kas yra apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai, tačiau nutylėtas apeliantui nepalankus kasacinės bylos išaiškinimas ir apie tai, kad tuo atveju, kai įmonės vadovas pats veda buhalterinę apskaitą arba nors ir ne pats, tačiau paslepia, sunaikina buhalterinės apskaitos dokumentus, jis atsako pagal BK 222 straipsnį savarankiškai nepriklausomai nuo asmens, atsakingo už buhalterinės apskaitos vedimą, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Šiuo atveju apskaitos dokumentai apskaitai netgi nebuvo pateikti, ūkinės operacijos buvo nuslėptos, todėl A. A., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi, šiuo konkrečiu atveju gali atsakyti pagal BK 222 straipsnį dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Didelė apeliacinio skundo dalis skirta 2013 m. lapkričio 25 d. Nepriklausomo užtikrinimo išvados dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos argumentams bei išvadą parengusios įmonės vadovės L. Marčiulaitienės parodymams. Minimos išvados bei kaip specialistės apklaustos L. Marčiulaitienės parodymai palankūs A. A., kadangi juose iš esmės konstatuojama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaita tiriamuoju laikotarpiu buvo tvarkoma laikantis įstatymų reikalavimų ir iš pateiktų dokumentų galima nustatyti asmens veiklą, turtą, nuosavo kapitalo dydį ir įsipareigojimų struktūrą su Lenkijos įmone, o mokesčių administratoriaus išvada neįrodo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansinė atskaitomybė sudaryta neteisingai. Tiek L. Marčiulaitienės parodymuose posėdyje, tiek Nepriklausomo užtikrinimo išvadoje akcentuojami įvairūs Lenkų įmonės pateiktų apskaitos dokumentų trūkumai (fiksuotų svorių neatitikimai, datų nesutapimai, kasos pajamų dokumentų pildymo tvarkos pažeidimai), be to, užsimenama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo atsiskaityti grynaisiais pinigais, kadangi kasoje tokio dydžio sumų neturėjo. Nepriklausomai išvadai bei L. Marčiulaitienės parodymams visiškai priešinga yra Ūkinės finansinės veiklos tyrimo 2011 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvada bei specialistės D. Jomantienės parodymai teisiamajame posėdyje. Specialisto išvadoje bei D. Jomantienės parodymuose tvirtinama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 metais iš lenkų įmonės įsigijo 54424,1 kg skerdienos už 373187,95 Lt, šių sandorių, o vėliau ir realizavimo neįtraukė į buhalterinę apskaitą, todėl nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas analizavo tiek Nepriklausomo užtikrinimo išvadą, tiek specialisto išvadą, tiek L. Marčiulaitienės ir D. Jomantienės parodymus ir, spręsdamas dėl A. A. kaltės, vis dėlto vadovavosi specialisto išvada bei D. Jomantienės parodymais ir savo sprendimą išsamiai motyvavo. Apeliaciniame skunde kritikuojami specialistės D. Jomantienės parodymai, jos paaiškinimai dėl galimų vežimo aplinkybių (pvz., kad produkcija galėjo būti vežama kelis kartus per dieną), akcentuojama Nepriklausomo užtikrinimo išvadoje bei L. Marčiulaitienės parodymuose dėstomi Lenkijos įmonės pateiktų apskaitos dokumentų trūkumai, kuriais remiantis įrodinėjama, kad lenkų įmonės produkcija UAB „(duomenys neskelbtini)“ negauta, keliamas klausimas ir dėl galėjimo atsiskaityti už skerdieną grynaisiais pinigais.

Apygardos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp dviejų finansinių tyrimų išvadų bei dviejų specialistėmis apklaustų D. Jomantienės ir L. Marčiulaitienės parodymų, papildomai apklausė specialistes, tačiau prieštaravimų pašalinti nepavyko, kadangi abi jos bylai reikšmingas aplinkybes aiškino taip pat, kaip ir pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas paskyrė buhalterinę ekspertizę. 2015 m. balandžio 24 d. ekspertizės aktas (b. l. 2-17, t. 9) patvirtino būtent 2011 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvadą ir specialistės D. Jomantienės parodymus. Ekspertai, įvertinę byloje esančią ir papildomai gautą medžiagą, padarė aiškią išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 12 sąskaitų faktūrų, išrašytų 2008 Lenkijos įmonės (duomenys neskelbtini), neužpajamavo 53424,1 kg skerdienos už 108082,70 eurų (373187,95 Lt), be to, dėl nustatytų norminių aktų reikalavimų nesilaikymo negalima iš dalies nustatyti 2008 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos rezultatų, turto, įsipareigojimų, jų dydžio ir struktūros. Abejoti šios ekspertizės išvadomis kolegija neturi jokio pagrindo. Ekspertų vertinimui buvo pateiktas milžiniškas informacijos kiekis (ne tik baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau papildomai gauti ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ aktualūs finansinės apskaitos dokumentai (84 segtuvai, 55645 lapai), taigi išvados išsamios, parengtos remiantis didelio informacijos kiekio analize. Be to, ekspertų išvadas atitinka ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Objektyviai ir neginčijamai nustatyta, kad į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtrauktos Lenkijos įmonės išrašytos 12 sąskaitų faktūrų, pagal kurias UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo 53424,10 kg skerdienos už 108082,70 eurų (373187,95 Lt). Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog sąskaitos faktūros turi trūkumų ir nepatvirtina produkcijos gavimo, ištirti įrodymai leidžia daryti priešingas išvadas – produkciją, kuri buvo neįtraukta į apskaitą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo. Gavimą patvirtina tai, kad neįtrauktos į apskaitą sąskaitos išrašytos ne kieno nors kito, o UAB „(duomenys neskelbtini)“, nustatyta, jog abi, lietuvių ir lenkų, įmonės bendradarbiavo, lenkų įmonė tiekė produkciją lietuvių įmonei, dalis sąskaitų faktūrų yra patvirtintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu, įmonės darbuotojo R. U. spaudu bei parašu, kurių tikrumą patvirtino specialistai. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuotos bei paneigtos gynybos versijos apie tai, kad kažkas neva galėjo pasinaudoti antspaudais arba R. U. produkciją atvežę vairuotojai galėjo tiesiog suklaidinti duodami pasirašyti ant sąskaitų. Kolegija apylinkės teismo argumentams pritaria ir pastebi, jog produkcijos įsigijimas iš lenkų įmonės buvo ne vienkartinis įvykis, o tęsėsi kelis mėnesius, nemaža dalis produkcijos įtraukta į apskaitą, todėl neįtikėtina, jog keliais atvejais gavimo žymos būtų buvusios uždėtos dėl klaidos. Be kita ko, Lenkijos įmonė mėsos tiekimus įtraukė į apskaitą, gautus apmokėjimus užpajamavo. Kita vertus, tiek R. U. parodymai, tiek paties A. A. gynybinė versija apie tai, kodėl ant Lenkijos įmonės išrašytų, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotų sąskaitų yra gavimo žymų (antspaudų, R. U. parašų) visiškai nenuosekli, kadangi iš pradžių buvo abejojama, ar R. U. parašai tikri, o kai specialistai patvirtino antspaudų ir parašų tikrumą ir taip iš esmės paneigė pirminius paaiškinimus, pradėta svarstyti, kad kažkas turbūt suklaidino R. U. arba kažkas panaudojo antspaudus. Akivaizdu, jog gynybinė versija vis modifikuojama atsižvelgiant į baudžiamojo proceso metu paaiškėjančius duomenis, todėl besąlygiškai ja tikėti nėra jokio pagrindo, juolab, jog ją paneigia teisiamajame posėdyje, taip pat ir apeliacinės instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma.

Apeliaciniame skunde itin akcentuojami lenkų įmonės pateiktų apskaitos dokumentų trūkumai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pripažino, jog iš tikrųjų minėtuose dokumentuose trūkumų yra, tačiau jie nelaikomi esminiais ir paneigiančiais neįtrauktų į apskaitą sandorių buvimą. Tokia teismo išvada pagrįsta. Kaip matyti, ekspertai taip pat analizavo neįtrauktas į apskaitą sąskaitas, su jomis susijusias dokumentų kopijas, šiuos dokumentus lygino su tos pačios lenkų įmonės išrašytomis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje užfiksuotomis sąskaitomis bei su jomis susijusiais dokumentais, ir nustatė, jog tarp šių dokumentų nėra ryškių prieštaravimų, vertinant dokumentuose nurodytus produkcijos svorius, transportavimo laiką, produkto pavadinimą. Akivaizdu, jog sąskaitų ir su jomis susijusių transportavimo dokumentų trūkumai netrukdo identifikuoti sandorių, be to, ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ įtrauktuose į apskaitą sandorius patvirtinančiuose dokumentuose taip pat yra rekvizitų trūkumų, nors sandoriai buvo realūs ir dėl jų tikrumo ginčo nėra. Ekspertizės metu analizuotos ir lenkų įmonės pateiktos grynųjų pinigų mokėjimų dokumentų kopijos, dokumentuose mokėtojas nurodomas „(duomenys neskelbtini)“, tačiau, kas tiksliai sumokėjo pinigus, neįvardijama. Apeliaciniame skunde dėl šiuose lenkų įmonės kasos pajamų dokumentuose neužfiksuotų duomenų kritikuojamas ir pačių atsiskaitymų grynaisiais pinigais realumas. Tačiau tokie apelianto argumentai nėra pagrindas manyti, jog atsiskaitymų grynaisiais pinigais nebuvo. Apie atsiskaitymų grynaisiais pinigais egzistavimą aiškiai nurodė ikiteisminio tyrimo metu apklausta „(duomenys neskelbtini)“ eksporto direktorė M. L., kuri patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitinėjo ir grynaisiais pinigais. Lenkų įmonė pagal sąskaitas gautus grynuosius pinigus įtraukė į apskaitą, surašyti kasos pajamų dokumentai. Ekspertai akte pažymėjo, kad grynųjų pinigų sumokėjimo, priėmimo į (duomenys neskelbtini) kasą būdas (pildomų kasos dokumentų forma) neleidžia identifikuoti fizinio asmens, sumokėjusio grynuosius pinigus, šiuose dokumentuose nėra skilties, kur turėtų pasirašyti grynuosius pinigus įmokėjęs asmuo. Taigi lenkų įmonės pateikti kasos pajamų dokumentai pasižymi tam tikromis ypatybėmis (nenumatomi grynųjų pinigų sumokėtojo, fizinio asmens identifikaciniai duomenys), tačiau tai nepaneigia šių apskaitos dokumentų tikrumo. Be to, pinigų mokėtojo parašų nebuvimas netrukdo Lietuvos įmonei traukti į apskaitą Lenkijos įmonės tokiais dokumentais įformintas ūkines operacijas, kadangi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Aptartų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo produkciją pagal (duomenys neskelbtini) išrašytas sąskaitas ir pagal jas apmokėjo.

Apeliaciniame skunde taip keliamas klausimas, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo turėti tiek grynųjų pinigų, jog atsiskaitytų su lenkų įmone pagal neįtrauktose į apskaitą sąskaitose nurodomas sumas. Nepriklausomoje užtikrinimo išvadoje vertinama, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo atsiskaityti grynaisiais pinigais, kadangi kasoje neturėjo tokio dydžio grynųjų pinigų likučio ir atsakingiems asmenims grynieji pinigai nebuvo išduoti. Tokią išvadą parodymuose pakartojo ir specialiste apklausta L. Marčiulaitienė. Siekiant išsamiai išnagrinėti nuteistojo apeliacinį skundą, skiriant ekspertizę, nutartyje ekspertams buvo užduotas klausimas, ar pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentus įmonė turėjo finansinę galimybę už pateiktą produkciją su Lenkijos įmone atsiskaityti grynaisiais pinigais. Ekspertai, įštyrę 2008 metų UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos operacijų dokumentus, atsakė, jog įmonė, esant poreikiui, turėjo finansinių galimybių už (duomenys neskelbtini) pateiktą produkciją atsiskaityti grynaisiais pinigais. Tokia ekspertų išvada apygardos teismas neturi jokio pagrindo abejoti. Ekspertai tyrė kur kas didesnį apskaitos dokumentų kiekį, todėl jų išvados svarios, be to, atitinka ir kitus ištirtus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, apeliacinio skundo argumentai apie negalėjimą su lenkų įmone atsiskaityti grynaisiais pinigais atmestini.

Apeliaciniame skunde kritikuojama ir tai, jog nebuvo vienareikšmiai nustatyta, kaip buvo sumokėti pinigai pagal neįtrauktas į apskaitą sąskaitas, atkreipiamas dėmesys, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovai nebuvo išvykę į Lenkiją, be to, liudytojos M. L. minėtas ponas R., su kuriuo buvo palaikomas ryšys, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedirbo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad minėtasis R. galėjo būti R. U., tačiau kadangi pastarasis nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, galimo vaidmens nusikaltime detaliau neanalizavo. Iš tiesų byloje nebuvo nustatyta, kas tiksliai sumokėjo pinigus už pristatytą produkciją, taip pat nebuvo nustatytas ir liudytojos minėtas R., tačiau visiškai realu, jog liudytoja, būdama ne lietuvė, galėjo tiksliai ir neįsidėmėti lietuvių įmonės atstovo vardo. Tačiau minėti neaiškumai nepaneigia esminių aplinkybių, reikšmingų nusikalstamos veikos kvalifikavimui, – produkcijos pristatymo į UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei šios produkcijos neįtraukimo į apskaitą, apmokėjimą už pristatytą, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįtrauktą į apskaitą produkciją patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, tarp kurių – ir duomenys iš Lenkijos įmonės bei šios įmonės darbuotojų parodymai.

Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014 ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, jog nuslėpus realiai vykusias ūkines operacijas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinėje apskaitoje jos nebuvo atspindėtos, todėl tiek specialisto išvados, tiek ekspertizės akto vertinimas, jog konkrečiu laikotarpiu negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros, visiškai teisingas, o atsakingas asmuo, šiuo atveju įmonės vadovas, realiai dalyvavęs įmonės veikloje, pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Su apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu glaudžiai susijęs ir kitas nusikaltimas, dėl kurio nuteistas A. A., tai yra neteisingas duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (220 straipsnis). Nuslėptos ūkinės operacijos nebuvo įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, o tai lėmė, jog vėliau netinkamai, t. y. ne pagal realius įmonės veiklos rezultatus, buvo pildomos ir mokesčių administratoriui pateikiamos deklaracijos. Pirmiau nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BK 220 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai.

Apeliaciniame skunde kritikuojamas specialistės D. Jomantienės apskaičiuotas nesumokėtas pelno mokestis. Dėl tokių argumentų aiškiai ir išsamiai pasisakyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija su pirmosios instancijos teismo išdėstyta pozicija sutinka ir taip pat pastebi, jog šiuo atveju buvo nustatytos visos A. A. baudžiamajai atsakomybei reikšmingos aplinkybės. Teisiamajame posėdyje buvo apklausta ir specialistė D. Jomantienė, kuri paaiškino, kaip apskaičiuota išvengto mokesčio suma, sudaranti 9150 Lt. Manyti, jog specialistė iš esmės atliko neteisingus skaičiavimus, nėra pagrindo. Šiuo atveju svarbu ir tai, jog nustatytos faktinės aplinkybės rodo tam tikrą nusikalstamą schemą, kai įmonės buhalterinėje apskaitoje buvo neparodyti didžiuliai įsigytos produkcijos kiekiai, kurie, visiškai realu, buvo realizuoti, o gautos pajamos, be kita ko, neparodytos finansinėje apskaitoje.

Išnagrinėjus visus esminius apeliacinio skundo argumentus ir atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Buhalterinei ekspertizei pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 metų buhalterinės apskaitos dokumentus grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“.