- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-20
- Bylos Nr.
- A-502-1491-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03127-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gagys, Artūras Drigotas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- J. S.
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. 2012 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8019(11) ir priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Skunde (b. l. 1-2) pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. jam neterminuotai buvo paskirta 2 455,38 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. ši pensija buvo mažinama vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalimi. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pareiškėjas įgijo teisę susigrąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Atsakovas atsisakė tenkinti jo 2012 m. lapkričio 4 d. prašymą. Toks atsisakymas pažeidžia pareiškėjui garantuojamus teisėtų lūkesčių ir teisinio saugumo principus, riboja konstitucinę teisę į nuosavybę.
Šalies argumentai
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 13-15) paaiškino, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, nes iš esmės skundžia atsakovo veiksmus, atliktus nuo 2010 metų. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nėra taikomas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2012 m. lapkričio 4 d. prašymo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki jo paskelbimo, nes pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas byloje, kurioje buvo sprendžiamas teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo klausimas, nurodė, kad paskirto dydžio pensija iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo negalėjo būti mokama, nes teisinis reguliavimas neprieštaravo Konstitucijai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 17-18) pabrėžė, kad neturėjo pagrindo elgtis kitaip, nei nustatė galiojantys įstatymai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 070,14 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos; bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2) nutraukė (b. l. 41-45).
Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. J. S. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. lapkričio 30 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Sisteminis nurodytų nuostatų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 11D(P)-6341 patvirtina, kad J. S. paskirta ir kartu su valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu mokama pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 2 815,38 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 90 092,16 Lt. Minėtu laikotarpiu pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (mokamos kartu su valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) dydžiui (2 815,38 Lt) buvo taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas 1,3 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas, todėl pensija nuo 90 092,16 Lt sumos buvo apribota iki 87 504,24 Lt. Pareiškėjui paskirta bei pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį apribota pensija taip pat buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl faktiškai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo išmokėta 70 003,46 Lt. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktą aiškinimą bei konstatuotą Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies prieštaravimą Konstitucijai, teismas padarė išvadą, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjo valstybinės pensijos ribojimas buvo galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Toks ribojimas turėjo būti taikomas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumos – 2 815,38 Lt. Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažyma Nr. 11D(P)-6341 rodo, kad taikant tik Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos pareiškėjo pensijos dydis yra 2 252,30 Lt. Taigi laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. J. S. turėjo būti išmokėta – 72 073,60 Lt pensijos. Faktiškai pareiškėjui buvo išmokėta – 70 003,46 Lt pensijos, todėl jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 2 070,14 Lt. Teismas pažymėjo, kad nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo Vidaus reikalų ministerija veikė pagal savo kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi teisės aktai nenumato sumažintos pensijos kompensavimo mechanizmo, Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir jam išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 1D-8019(11) atmestas.
III.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinis skundas (b. l. 47-48) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenustatyta, kad jie taikytini į praeitį.
Atsiliepimas
Pareiškėjas J. S. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 58-59).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. kovo 21 d. prašymu prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo (b. l. 54).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, priteisimo.
Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.
Vadovaujantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. pažymos Nr. 11D(P)-6341, Vidaus reikalų ministerijos kanclerio 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 11SP-2799 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 1D-6613-(2) duomenimis, nuo 2009 m. gruodžio 1 d. pareiškėjui buvo neterminuotai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, kuri kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (360 Lt) sudarė 2 815,38 Lt. Šią sumą perskaičiavusi vadovaujantis Konstitucijai neprieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginusi iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę (pareiškėjo atveju K=0,8), teisėjų kolegija nustatė, kad per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį J. S. kas mėnesį privalėjo gauti 2 252,30 Lt (2 815,38 x 0,8). Tai reiškia, jog iš viso per 32 mėnesių laiką Vidaus reikalų ministerija turėjo pareigą jam išmokėti 72 073,60 Lt valstybinės pensijos (2 252,30 Lt x 32), tačiau dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto ribojimo taikymo pareiškėjas faktiškai gavo tik 70 003,46 Lt valstybinės pensijos, t. y. 2 070,14 Lt mažiau, nei priklausė.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, bet ne Vidaus reikalų ministerija. Be to, minėtoje nutartyje buvo nuodugniai ir visapusiškai išnagrinėtas Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimas, kurį atsakovas iš naujo kelia apeliaciniame skunde.
Apibendrinant išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 2 070,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką. Apskųsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotą praktiką, kurios Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl apeliacinį skundą atmeta tais pačiais argumentais.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. rašto Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. rašto Nr. 1D-8664-(2) teisėtumo bei pagrįstumo klausimas nepateko į pareiškėjo skundu apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimo rezoliucinės dalies ketvirtąją pastraipą, kuria nuspręsta bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos 2010 m. spalio 8 d. raštą Nr. 11D(P)-3791 ir Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 19 d. raštą Nr. 1D-8664-(2) nutraukti, šalina kaip rašymo apsirikimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.