- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-85-354/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-41-1-02348-2013-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Gražvydas Poškus, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- D. U.
- Civilinis ieškovas
- G. K.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Naina Lanzbergienė
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. U. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo G. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant per visą bausmės laiką nuo 23.00 val. iki 5.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir D. U. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 5.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir 60 MGL dydžio (7800,00 Lt) bauda.
D. U. įpareigotas baudą sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. U. priteista 104,49 Lt Šiaulių teritorinei ligonių kasai patirtoms privalomojo sveikatos draudimo fondo išlaidoms dėl nukentėjusiojo G. K. gydymo atlyginti.
AAS „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filialo civilinis ieškinys patenkintas ir iš D. U. priteista 150 Lt žalos atlyginimo AAS „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filialui.
Nukentėjusiojo G. K. ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. U. priteista 2000 Lt (du tūkstančius litų) nukentėjusiajam G. K. neturtinės žalos atlyginimui.
Iš D. U. nuspręsta išieškoti 200 Lt valstybės naudai patirtoms išlaidoms dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajam G. K..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. U. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 13 d., apie 23.30 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) namo, sužalojo nukentėjusįjį G. K., o būtent, suduodamas jam vieną kartą plastikiniu vamzdžiu į dešinę koją, padarė nukentėjusiajam G. K. dešinio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio patempimą su kraujo susikaupimu sąnario ertmėje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dešinio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio patempimo su kraujo susikaupimu sąnario ertmėje jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. U. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde apeliantas nurodo, kad su Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu nesutinka, nes jis priimtas pažeidžiant materialines ir procesines teisės normas, todėl yra nepagrįstas ir naikintinas. Anot apelianto, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi vien tik nukentėjusiojo G. K. ir liudytojo A. S. parodymais, nors šioje byloje minėto liudytojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes pastarasis tiesiogiai suinteresuotas asmuo šioje byloje.
Skunde pažymima, kad teismas visiškai nesiaiškino, ar nusikaltimas padarytas tyčiniais veiksmais, ar dėl neatsargumo, ar ginantis nuo agresyviai besielgiančių jaunuolių. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nurodyta, jog jo kaltė yra įrodyta, nes jis prisipažino, kad besimosikuodamas lazda galėjo suduoti G. K.. Apelianto nuomone, akivaizdu, kad jis nesikėsino G. K. tyčia suduoti, nenorėjo jo sužaloti (tai rodo vienas atsitiktinis smūgis). Teigia, kad tam, jog kiltų baudžiamoji atsakomybė dėl lengvo kūno sužalojimo, būtina, kad veiksmai būtų tyčiniai, o ne dėl neatsargumo. Apeliantas pažymi, kad teisme jis nurodė, jog nukentėjusiajam G. K. elgiantis grubiai ir neinant iš jo namo kiemo, jis (apeliantas) paėmė malkinėje buvusią plastikinę lazdą, nes nežinia ko buvo galima iš G. K. tikėtis. Pasak apelianto, mojuojant lazda, galėjo nukentėjusiajam kliūti, tačiau jokios tyčios ar tikslo sužaloti G. K. jis neturėjo. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad sužalojimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje. Anot apelianto, iš to galima daryti išvadą, kad jis nesiekė nukentėjusįjį sužaloti, o visa tai įvyko nesąmoningai ir jo veiksmuose jokios tyčios nebuvo. Anot apelianto, teismas šiuos veiksmus kvalifikavo kaip tyčinius, nors tai neatitinka faktinių aplinkybių.
Be to, apeliantas teigia, kad teismas visiškai nesigilino į nukentėjusiojo G. K. ir liudytojo A. S. parodymus, jų tikroviškumą, atitikimą aplinkybėms. Apelianto manymu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi tik minėtų asmenų parodymais, nors iš esmės jie nėra tapatūs. Pabrėžia, kad A. S. nurodė, jog jiems kalbant su D. (D. U.), į kiemą išėjęs pastarojo tėvas ir liepęs eiti jam namo, o pats jų klausęs, ko jie nori, ir liepęs palaukti, bei nuėjo prie namo, o tada sugrįžęs atidarė vartus ir išėjo su lazda bei trenkė G. K.. Tačiau G. K., pasak apelianto, nurodo, kad jiems kalbant su D. (D. U.), išėjo šio tėvas, t. y. D. U., ir liepęs eiti jam į namus, o pats atidaręs vartus iš karto trenkė lazda į koją.
Šalies argumentai
Skunde apeliantas prašo atkreipti dėmesį, jog tai buvo gruodžio mėnesio naktis, jis jau gulėjo namuose, todėl nemano, kad tikroviškai atrodo, jog jis, išėjęs į kiemą, eis dar keturis metrus nuo savo namo kiemo tam, kad sumuštų. Anot apelianto, atidarius vartus, jie abu (G. K. ir A. S.) nušoko nuo tvoros ir pateko į kiemą netoli vartų. Skunde teigiama, kad vartuose esatys varteliai žmonių įėjimui yra sugedę, todėl atsidaro automatiškai visi įvažiavimo vartai, pro kuriuos patenkama į vidų.
Pasak apelianto, teismas taip pat visiškai neanalizavo ir nesigilino į tą aplinkybę, kad jaunuoliai, būdami pasilipę ant vartų, juos net sulaužė. Apeliantas teigia, kad teismo posėdžio metu, jis į tai atkreipė dėmesį, taip pat teismui parodė byloje esančiose jo parodymų patikrinime vietoje nuotraukose įskeltas vartų lentas, tačiau teismas apkaltinamajame nuosprendyje, pasisakydamas dėl būtinosios ginties, konstatavo, kad kėsinimasis, dėl kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat nuo užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio.
Apeliantas pažymi, kad vėlų vakarą, kai jis buvo savo namuose, į jo namus atėjo agresyviai nusiteikę jaunuoliai, kurie savavaldžiaudami ėmė ieškoti teisybės ir ginti savo ir tariamas teises. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas, pasisakydamas dėl neturtinės žalos, taip pat pripažino, kad nukentėjęs elgėsi nepagarbiai. Apelianto manymu, toks elgesys yra daugiau nei nepagarbus, nes jis (apeliantas), būdamas savo namuose, savo namo kieme, negali jaustis saugiai, yra gąsdinami jo vaikai (turi neįgalią nuo gimimo mažametę dukrą), sulaužoma jo namo vartų lenta, kad prieš jį stovėjo du po 190 cm ūgio agresyvūs jaunuoliai, iš kurių nežinia ko galima tikėtis, todėl negalima drąsiai teigti, kad pavojus buvo nerealus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad ir prieš nukentėjusįjį nebuvo naudojamas joks smurtas, tyčiniai veiksmai, o siekiant išvengti tiesioginio kontakto su jais, jis (D. U.) tik mojavo į šonus lazda. Taigi, anot apelianto, minėtos aplinkybės rodo, kad jis nenaudojo jokių perteklinių veiksmų, o jėgų santykis tikrai buvo ne jo pusėje, nes du jaunuoliai tikrai yra stipresni už vieną asmenį, tik ką pakilusį iš lovos.
Apeliantas teigia, kad teismas nuosprendyje nurodo, kad jis pažino liudytoją A. S., žinojo jo amžių ir esą iš to turėjo suprasti, kad ir nukentėjęs gali būti nepilnametis, todėl privalėjo įvertinti jėgų skirtumą. Apeliantas pabrėžia, kad teismas, priimdamas nuosprendį, negali vadovautis spėlionėmis ir prielaidomis, o privalo remtis tik įrodytais faktais.
Skunde apeliantas teigia, kad liudytojas A. S. pas jo sūnų D. U. užeidavo, kai jie mokėsi kartu pagrindinėje mokykloje. Pasak apelianto, prieš trejus metus A. S. perėjo į kitą mokyklą, nuo to karto jis pastarojo nėra matęs, o per trejus metus jis (A. S.) pasikeitė (numetė svorį, išaugo), be to, buvo apsirengęs žieminiais rūbais, su kepure, todėl ne iš karto jis A. S. ir atpažino. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nukentėjęs G. K. praėjus (duomenys neskelbtini) po įvykio tapo pilnamečiu, todėl tai tikrai nėra bejėgis nepilnametis, todėl jis (apeliantas) visiškai teisingai įvertino, kad jėgos ne jo pusėje.
Dėl teismo šališkumo. Apeliantas nurodo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, ne tik netinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes ir netinkamai kvalifikavo veiką, tačiau ir buvo šališkas. Anot apelianto, teismas rėmėsi vien tik nukentėjusiojo G. K. ir šališko liudytojo A. S. parodymais, tačiau visiškai nevertino liudytojo R. R. parodymų, kurie laikytini gana svarbiu įrodymu, pagrindžiančiu tikras įvykio aplinkybes. Skunde teigiama, kad teismo nuosprendyje paminėta tik tai, kad liudytojas vėlų gruodžio vakarą matė pravirus kiemo vartus. Nors iš tiesų, anot apelianto, liudytojas R. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje duodamas parodymus nurodė, jog jis, važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve pro jo (apelianto) namus, atkreipė dėmesį, kad taip vėlai pas jį (apeliantą) dega šviesa, nors visi pažįstami žino, kad visa šeima anksti eina miegoti. Skunde teigiama, kad taip pat šis liudytojas matė, kaip iš kiemo išėjo vyriškis, o kitas stovėjo arčiau gatvės, jokios mašinos nebuvo. Anot apelianto, iš to galima daryti išvadą, kad asmenys buvo jo (apelianto) kieme, nors šią aplinkybę jie aktyviai neigia. Apelianto nuomone, įvertinus visus argumentus ir motyvus bei faktines aplinkybes, jis turi būti išteisintas, nes nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d.
Dėl neturtinės žalos priteisimo skunde teigiama, kad nukentėjusiajam G. K. priteista 2 000 Lt neturtinė žala yra nepagrįstai didelė ir yra mažintina. Pasak apelianto, Konstitucinis teismas yra pasisakęs, kad pagarbos išreiškimas vienam subjektui neturi paneigti ir minimalių kaltininko interesų gyventi orų (ekonominiu ir socialiniu aspektu) gyvenimą, neturi įstumti jo ir jo artimųjų į ekonomiškai sunkią padėtį, tačiau skundžiamame nuosprendyje dėl to nepasisakyta, ignoruota tai, kad jam (apeliantui) yra nustatytas neįgalumas, kad šeimoje yra mažametis vaikas, nuo gimimo turintis neįgalumą. Skunde teigiama, kad teismas neatsižvelgė į sveikatos sužalojimo laipsnį (padarytas nesunkus kūno sužalojimas), patirtos traumos pobūdį, į tai, kad G. K. nebuvo reikalingas stacionarus gydymas, jam nebuvo jokių kaulų lūžių, įtvarą nusiėmė jis pats, po to nebesikreipė į gydytojus, nenustatyti liekamieji reiškiniai po traumos, trauma nesusijusi su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.). Anot apelianto, teismas, priteisdamas neturtinę žalą, nesivadovavo teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio. Skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje Nr. 2K-170/2007 konstatuota, jog priteisiant neturtinę žalą, jos dydis turi būti nustatytas vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, išlaikant nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų pusiausvyrą.
Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad teismas, paskyręs bausmę, ją dalinio sudėjimo būdu subendrino su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos ir likusios nesumokėtos baudos dalimi, t. y. 60 MGL dydžio (7 800 Lt) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 10 mėnesių. Pasak apelianto, paskirtos teismo baudos išieškojimas yra atiduotas antstolių kontorai. Apeliantas teigia, kad buvo nubaustas 150 MGL (19 500 Lt) bauda, kurią jis moka kas mėnesį, todėl, apelianto manymu, įpareigojimas sumokėti baudą per 10 mėnesių yra nepagrįstas, nes jis (apeliantas) yra nepajėgus to padaryti dėl finansinės situacijos (jo gaunamas atlyginimas nėra didelis, jis ir mažametė dukra turi neįgalumą, šeima turi ilgalaikį kreditą būstui).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. K. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalį dėl jo civilinio ieškinio ir priteisti jam iš D. U. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, kitoje dalyje palikti nuosprendį nepakeistą.
Skunde apeliantas nurodo, kad nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio yra neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neteisingai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normas, reglamentuojančias civilinį ieškinį, faktines aplinkybes, tarp jų ir sužalojimo pasekmes, todėl priteisė nepagrįstai mažą 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Nukentėjusiojo manymu, teismo argumentai, kad jam turtinė žala padaryta nebuvo, kad įtakos kaltinamojo veiksmams turėjo ir netinkamas jo elgesys – nakties metu, bandydamas išsiaiškinti dėl kito asmens telefono dingimo aplinkybių sukėlė triukšmą, elgėsi nepagarbiai, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais. Skunde apeliantas pažymi, kad dėl sužalojimo jis patyrė ir turtinės žalos, tačiau ieškinio nereiškė, nes vaistų ir kitų išlaidų kvitų tėvai neišsaugojo (tai nurodė savo ieškinyje). Be to, skunde teigiama, kad nusikaltimas buvo padarytas 23.30 val., jie važiavo aiškintis dėl telefono dar anksčiau ir tuo metu dar važinėjo visuomeninės transporto priemonės. Apeliantas nurodo, kad jie vyko miesto maršrutiniu autobusu, t. y. vakare, o ne nakties metu, kaip nurodė teismas. Pasak apelianto, nei jis, nei jo draugas triukšmo nekėlė, jų elgesys atitiko gero elgesio standartus. Skunde teigiama, kad pripažindamas netinkamą jo elgesį, teismas vadovavosi nuteistojo aiškinimu. Apeliantas taip pat pažymi, kad D. U. jau buvo teistas, neteisingai nurodė aplinkybes, siekdamas išvengti didesnės bausmės ir didesnio civilinio ieškinio. Be to, pasak apelianto, nuteistasis padarė nusikaltimą veikdamas neadekvačiai, blogai išauklėjo savo sūnų, kuris pasisavino svetimą telefoną, todėl, apelianto manymu, tokio asmens parodymais teismas negalėjo remtis.
Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į kitas su sužalojimu ir jo pasekmėmis susijusias aplinkybes ir pažymi, kad dėl sužalojimo jis negalėjo dalyvauti mokyklų ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mokyklos) šventiniuose renginiuose, neteko galimybės įgyti praktinių įgūdžių, negali lankytis sporto klube, kurį lankė iki sužalojimo. Nurodo, kad kojos sutinimas laikėsi beveik visą mėnesį iki gipsas buvo nuimtas, todėl beveik visą mėnesį be kitų žmonių pagalbos vienas pats negalėjo išlipti net iš lovos, nueiti į tualetą. Pasak apelianto, ypač sunki buvo pirma savaitė, kai koja tino ir ją labai skaudėjo, tą savaitę jį tėvai slaugė nuolat ir dėl jo slaugymo patyrė nuostolių, nes negalėjo tinkamai vykdyti savo verslo. Be to, apeliantas nurodo, kad (duomenys neskelbtini) jam suėjo aštuoniolika, tačiau jis negalėjo pasiruošti šventei, nekvietė draugų ir giminaičių, labai išgyveno, kad buvo sugadintas pirmas jo gražus jubiliejus, apribotos galimybės judėti, nes kaip tik tą dieną nuimtas gipsas, taigi, jis patyrė bendravimo galimybių sumažėjimą per visą šventinį laikotarpį.
Skunde taip pat teigiama, kad D. U. sumušė jį (nukentėjusįjį) be jokios priežasties. Pasak apelianto, šio nusikaltimo nei jis, nei jo draugas A. S. neišprovokavo, atėjo tik iš nuteistojo sūnaus atsiimti pavogtą telefoną, o D. U. užsipuolė neperspėjęs, labai įžūliai, ciniškai, kaip kriminaliniuose filmuose. Pasak apelianto, jei nuteistasis būtų elgęsis adekvačiai ar taip, kaip sakė teisme, būtų atpažinęs sūnaus klasioką A. (A. S.), arba iškvietęs policiją. Anot apelianto, D. U. mušė jį (apeliantą) per kelius beisbolo lazda, kad būtų sunkesnės sužalojimo pasekmės, o praėjus daugiau nei savaitei po nusikaltimo, tyrėjams jis pateikė plastikinį vamzdį, o ne beisbolo lazdą, kuria jis buvo sužalotas. Taip pat skunde nukentėjusysis pažymi, kad D. U. jo ir jo tėvų neatsiprašė, nesidomėjo jo sveikata, nepasiūlė jokios pagalbos, neatlygino žalos, nors nuteistojo turtinė padėtis yra gera, turi nekilnojamojo turto. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad neįvertinęs ar paviršutiniškai užsiminęs apie dalį aplinkybių, susijusių su civiliniu ieškiniu, teismas nepagrįstai sumažino jo ieškinį.
Apygardos teismo posėdyje nukentėjusysis ir civilinis ieškovas G. K. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis D. U. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. U. skundas tenkinamas, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Kolegija, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, atlikusi įrodymų tyrimą ir išklausiusi nukentėjusiojo G. K., nuteistojo D. U. parodymus, eksperto H. Daujoto paaiškinimus, konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendis dėl D. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 138 str. 1 d., yra nepagrįstas, todėl naikintinas, o baudžiamoji byla D. U. atžvilgiu nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 2, 5 d.). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti vertinimas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).
Žemesnės instancijos teismas
BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė nevisiškai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, D. U. pripažindamas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., rėmėsi tik nukentėjusiojo G. K. ir jo draugo A. S. parodymais, kad jie buvo už D. U. namo tvoros, visiškai neatsižvelgdamas į D. U. parodymus, kad G. K. ir A. S. buvo įsiveržę į D. U. kiemą, taip pat R. R. parodymus, kad jis matė vieną siluetą prie gatvės, o kitą tarp vartų. Teismas skundžiamame nuosprendyje nenurodė, kodėl nesiremia minėtais parodymais, ir dėl to padarė nemotyvuotą išvadą, kad nei G. K., nei A. S. nesikėsino į D. U., jo nuosavybę ar būsto neliečiamumą. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą taip pat grindė tuo, kad D. U. pažino liudytoją A. S., todėl privalėjo suprasti, kad ir nukentėjusysis yra nepilnametis, tačiau visiškai neanalizavo įvykio aplinkybių, kad buvo tamsus paros metas, D. U. A. S. pažino ne iš karto, o G. K. nepažinojo apskritai, G. K. ir A. S. nuo namo nenuėjo net ir po to, kai D. U. atsisakė su jais tą vakarą pasimatyti. Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra neteisingos ir nepagrįstos.
Pirmiausia pastebėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog G. K., nors pirmosios instancijos teismo metu teigė, kad jį sužalojo D. U., 2013 m. gruodžio 14 d. kreipdamasis į medikus dėl sutinusio kelio sąnario, nurodė, jog dešinę koją pakreipė ant laiptų (1 t., 60 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu G. K. paaiškino, jog taip nurodė gydytojams, nes jam taip patarė mama, ir jis nenorėjo turėti reikalų su policija, tvirtino, jog jam, stovinčiam lauke už vartų, būtent D. U. sudavė smūgį į dešinę koją iš priekio per kelio sąnarį, po smūgio nenugriuvo, tačiau šlubavo, ir kadangi ryte sumušimas ištino, jis kreipėsi į medikus. Nuteistasis D. U. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad stovėdamas priešais nukentėjusįjį mosikavo lazda, kurią laikė dešinėje rankoje, teigė, kad gal kažkur pataikė. Eksperto išvadoje nurodyta, kad G. K. buvo padarytas dešinio kelio sąnario vidinio šalutinio raiščio patempimas su kraujo susikaupimu sąnario ertmėje ir konstatuota, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas byloje nustatytomis įvykio aplinkybėmis tiek dėl tiesioginio trauminio poveikio, tiek griuviminės traumos metu (1 t., 60 b. l.). Ekspertas H. Daujotas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad, atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, sužalojimas G. K. galėjo būti padarytas plastikine lazda suduodant tiesioginį smūgį į dešinio kelio išorinę sritį iš priekio, nes suduodant smūgį iš išorės, asmeniui stovint, vidinis raištis yra įtemtas ir nuo smūgio krypsta į vidų, todėl plyšta. Be to, ekspertas paaiškino, kad toks kelio sąnario sužalojimas nebūdingas griuviminei traumai, taip pat nebūdinga, kad sužalojimas būtų padarytas pakrypstant kojos keliui, nes kelio sąnarys yra stabilus, tai labiau tiesioginio smūgio pasekmė. Nurodė, kad skausmas pajuntamas iškart, kelio funkcija apribojama, todėl šlubavimas yra normali pasekmė. Įvertinus minėtų asmenų parodymus ir eksperto išvadas bei paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, daroma išvada, kad D. U. plastikine lazda iš tiesų sudavė smūgį į dešinio kelio sritį G. K. ir taip jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Tačiau apeliantas D. U. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde teigė, kad atsitiktinį smūgį, besimosikuodamas lazda, nukentėjusiajam G. K. sudavė gindamasis nuo agresyviai besielgiančių jaunuolių, kurie atėjo į jo teritoriją. Taigi, nuteistasis D. U. teigia, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis.
BK 28 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Toks reguliavimas leidžia išskirti šias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi; 2) kėsinimasis turi būti realus; 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus; 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui; 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis 2K-31-788/2015).
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimosi pavojingumą rodo tai, jog besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Taigi, būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.) (kasacinė nutartis 2K-326/2014).
Byloje nustatyta, kad G. K. kartu su A. S. 2013 m. gruodžio 13 d., apie 23.30 val., įtardami, jog A. S. priklausantį mobilų telefoną pavogė D. U. sūnus D. U. ir siekdami tai išsiaiškinti, atėjo prie D. U. namų. Tuo metu U. šeima jau miegojo.
Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis G. K. parodė, kad atėję, jie paskambino D. U. telefonu ir prašė išeiti į lauką, bet D. U. atsakė, kad pasikalbės kitą dieną. Tuomet paskambino dar kartą, išėjo D. U. ir pasakė, kad telefoną atiduos kitą dieną. Tada išėjo D. U., paklausė ko jie atėjo, trenkė jam (G. K.) lazda į kojas, o A. S. į pilvą (2 t., 57 b. l.). Liudytojas A. S. iš esmės patvirtino šias G. K. nurodytas aplinkybes, tačiau nurodė, kad skambino į vartų skambutį, o išėjęs D. U. tėtis, paklausęs ko jie atėjo, liepė palaukti, tada grįžo, atidarė duris ir trenkė. (2 t., 59–60 b. l.)
D. U. parodė, kad pabudo, išgirdęs, jog kažkas skambina į vartų skambutį, išėjęs į lauką paklausė jaunuolių, ko jie laukia. G. K., vartodamas necenzūrinius žodžius, liepė pakviesti sūnų, tada D. U. paklausė, ko jie konkrečiai nori, jie pasakė, jog pasikalbėti, jis (nuteistasis) atsakė, kad nėra apie ką kalbėtis ir nuėjo link namo. Tada vėl išgirdo skambutį, pasiėmė pultelį, pravėrė vartus, užėjo A. S., pastarąjį jis išstūmė iš kiemo. Tuomet įšoko G. K., jis (D. U.) iš inercijos paėmė šalia buvusią lazdą ir kažkur sudavė, bet tikrai ne specialiai (2 t., 71 b. l.). Liudytojas D. U. paties įvykio, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, nematė, tačiau patvirtino, kad jaunuoliai skambino durų skambučiu net po to, kai jis pastariesiems pasakė, jog susitiks kitą dieną, nurodė, kad jam būnant kieme, G. K. elgėsi įžūliai: rėkė, prasivardžiavo, kilnojo ant tvoros kojas (2 t., 58–59 b. l.)
Tiek nukentėjęs G. K., tiek liudytojas A. S., priešingai nuteistojo D. U. ir liudytojo D. U. parodymams, teigė, kad jie elgėsi kultūringai, ant tvoros nelipo, D. U. lazda trenkė jiems abiems be jokios priežasties. Liudytojas A. S. įvykio vietoje nurodė, kad jis su G. K. stovėjo 2 metrų atstumu nuo tvoros (1 t., 47 b. l.). Liudytojas D. U. įvykio vietoje taip pat nurodė vietą panašiu atstumu, kurioje stovėjo A. S. (1 t., 56 b. l.), tačiau nurodydamas G. K. stovėjimo vietą, teigė, kad G. K. buvo pasilipęs ant tvoros, kur šūkavo ir spjaudėsi (1 t., 55 b. l.). G. K., nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad D. U., atidaręs vartus iš karto trenkė jam lazda į dešinę koją, tada jis atsitraukė ir pamatė kaip D. U. lazda muša A. S. (1 t., 17 b. l.), tačiau įvykio vietoje nesugebėjo paaiškinti nei per kuriuos vartus į gatvę išėjo D. U., nei kurioje vietoje konkrečiai stovėjo A. S., kuris pirmas gavo smūgį iš D. U. (32 b. l.). Taip pat pastebėtina, kad liudytojas A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jam buvo suduoda du kartus per šlaunį, tada su lazdos galu, prikištu prie krūtinės jis buvo pastumtas, bet tai buvo padaryta nestipriai ir fizinis skausmas jam nebuvo sukeltas (1 t., 42 b. l.). Tačiau teisiamojo posėdžio metu, atsakinėdamas į teisėjos klausimus, jis jau nurodė, kad dėl smūgių jam buvo atsiradusios mėlynės (2 t., 60 b. l.). Be to, kaip teisingai pastebėta D. U. apeliaciniame skunde, A. S. teismo posėdžio metu nurodė, jog, jiems kalbant su D. U., į kiemą išėjo pastarojo tėvas ir liepė sūnui eiti namo, o pats jų klausė, ko šie nori, tada liepė palaukti ir nuėjo prie namo, o tada sugrįžęs atidarė vartus ir išėjo su lazda bei trenkė G. K.. Tačiau G. K. parodė, kad jiems kalbant su D. U., išėjo pastarojo tėvas, liepė eiti jam į namus, o pats atidarė vartus ir iš karto trenkė lazda jam į koją (2 t., 57, 60 b. l.).
Minėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių G. K. ir A. S. nurodyta versija, kad nė vienas iš jų nebuvo D. U. kieme ir D. U., išėjęs į gatvę, jiems abiems be jokios priežasties trenkė su lazda. Svarbu pažymėti, kad G. K. ir A. S. parodymai yra ne tik prieštaringi, kaip jau aptarta, tačiau ir nedetalūs, priešingai nei D. U. parodymai, kurie buvo nuoseklūs tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, tarp jo duotų parodymų nėra aiškių prieštaravimų, įvykiui svarbias aplinkybes jis atpasakojo detaliai, nurodydamas, ką darė kiekvienas jaunuolis, kuriuo momentu į kiemą įėjo A. S., o kuriuo – G. K.. Be to, kaip užfiksuota 2014 m. spalio 15 d. teisiamojo posėdžio garso įraše, nuteistasis apibūdino G. K. eiseną, būseną, todėl nėra jokio pagrindo netikėti jo parodymais, kad G. K. ir A. S. buvo įėję į jo kiemą. Be to, liudytojas R. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino D. U. parodymus, nurodydamas, kad vėlų vakarą, važiuodamas pro U. namus matė vieną siluetą žmogaus, stovinčio prie gatvės, o kitą – tarpuvartyje (2 t., 70 b. l.). Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas G. K. ir jo nurodytas aplinkybes patvirtinusio A. S. parodymus, kad G. K. nesielgė nepagarbiai, nebuvo užsilipęs ant tvoros, nebuvo įėjęs į D. U. kiemą, visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad A. S. su G. K. yra geri draugai, priešingai nei su D. U. ir jo tėvu D. U., nes pas D. U. buvo rastas iš A. S. pavogtas telefonas (2 t., 60 b. l.), todėl A. S. yra suinteresuotas duoti būtent savo draugui G. K. palankius parodymus.
Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad G. K. ir A. S.tamsiu paros metu, būdami ryžtingai nusiteikę atgauti telefoną, nes bijojo, kad D. U. jį perparduos kam nors kitam ir taip A. S. dar kartą praras telefoną (1 t., 15 b. l.), atėjo prie D. U. namų valdos ir skambindami sukėlė triukšmą, nuo kurio pabudo D. U.. Tiek A. S., tiek G. K. atvyko niekieno nekviesti, neplanuotai, todėl jų vizitas tiek D. U., tiek D. U. buvo netikėtas. A. S. ir G. K. ne vieną kartą buvo prašyta eiti namo. Atkreipiamas dėmesys, kad net pats nukentėjusysis G. K. teismo posėdžio metu pripažino, jog D. U. jiems sakė ateiti pasikalbėti kitą dieną, po to D. U. dar kartą sakė, kad susitiks kitą dieną ir telefoną atiduos (57 b. l.), tačiau jaunuoliai į tai nereagavo. D. U. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad sakė jaunuoliams, jog šie pasižiūrėtų kiek valandų, kad, jei nori pasikalbėti, atvažiuotų rytoj iš ryto (2 t., 71 b. l.). Toks D. U. elgesys rodo, jog tokiu būdu nuteistasis bandė išvengti kilusio konflikto, priešingai nei atėję jaunuoliai, kurie nereagavo į jiems ne kartą sakomas pastabas. Taip pat pažymėtina, kad D. U. uždarė šunį, kuris lakstė kieme (1 t., 175 b. l.), ir tik tada nuėjo paklausti jaunuolių, ko pastarieji nori, nesivesdamas kartu šuns ir nesinešdamas jokio įrankio. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo A. S. parodymai, kad D. U. paklausė jų, ko jie atėjo, o jiems atsakius, kad nori pasikalbėti, D. U. vėl nuėjo iki namo (2 t., 60 b. l.). Tai taip pat patvirtina, kad D. U. neturėjo ketinimo konfliktuoti ar sužeisti atėjusių A. S. ir G. K.. Kaip matyti iš D. U. parodymų pirmosios instancijos teisme, būtent pats nukentėjusysis G. K. siekė konfliktuoti, nes paliepus eiti namo, jis įžeidinėjo namo šeimininką, plūdo jį necenzūriniais žodžiais, sakydamas: „Ką tu čia seni aiškini, dink n...ui, pakviesk sūnų“ (2 t., 71 b. l.). Toks G. K. elgesys rodo, kad jis buvo nusiteikęs bet kokiu būdu būtent tą vakarą atsiimti A. S. priklausantį telefoną. Tiek A. S., tiek G. K. tolimesni veiksmai buvo įžūlūs, nes atidarius vartus, be leidimo, pirmiausia vienas – A. S., tada kitas – G. K. įšoko į D. U. kiemą. Abu jaunuoliai, D. U. teigimu, jam atrodė apsvaigę nuo narkotinių medžiagų. Pirmąjį D. U. pavyko išstumti, o antrasis įšokęs į kiemą ėjo link jo (2 t., 71 b. l.). 2015 m. spalio 15 d. teisiamojo posėdžio garso įraše užfiksuoti D. U. parodymai, kad G. K. ėjo link jo, G. K. eisena buvo įdomi, būsena atrodė neadekvati, keista šypsena veide, rankos kišenėse, o jo (D. U.) pakartotiniam nurodymui dingti iš kiemo, jis (G. K.) nepakluso. Nuteistojo teigimu, G. K. toliau artinantis prie jo, jis (D. U.) pradėjo mosikuoti paimtu plastikiniu vamzdžiu, siekdamas, kaip nurodė teisiamojo posėdžio metu, G. K. išvaryti iš kiemo, tačiau pastarajam besiartinant kažkur pataikė, nors jokios minties mušti neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu D. U. dar kartą patvirtino savo parodymus, kad jis stovėjo priešais G. K., mosikavo lazda, bet jokio tikslo sužaloti neturėjo.
Visuma bylos duomenų nustatytos įvykio aplinkybės – tamsus paros metas, namo šeimininkas pažadintas iš miegų, jaunuoliai buvo dviese – leidžia spręsti, kad susiklosčiusią situaciją nuteistasis suvokė kaip grėsmingą, nuo kurios būtina gintis. Nagrinėjamu atveju, nors G. K. tiesiogiai neišsakė savo ketinimų, tačiau būsimos žalos grėsmė buvo aiški. Tai rodė prieš tai buvęs nukentėjusiojo agresyvus nusiteikimas D. U. atžvilgiu, ryžtas bet kokiu atveju būtent tą vakarą atgauti A. S. priklausantį telefoną, staigus ir netikėtas G. K. įsiveržimas į D. U. priklausančią teritoriją, nekreipimas dėmesio į nurodymą išeiti iš kiemo, artinimasis prie nukentėjusiojo, kuris, bandydamas apsisaugoti, mosikavo tuo metu pagriebtu arti buvusiu plastikiniu vamzdžiu, kadangi kilo reali grėsmė jo sveikatai. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad name be nuteistojo sūnaus D. U. buvo ir nuteistojo sutuoktinė, sūnus, miegojo negalią turinti dukra. Kolegija pažymi, kad pats D. U. konflikto nesukėlė, jis su šeima miegojo savo namuose, t. y. aplinkoje, kurioje kiekvienas žmogus turėtų jaustis saugiai. Būtent nukentėjusysis atvyko nekviestas, buvo agresyviai nusiteikęs, siekė konfliktuoti, netikėtai įšoko į kiemą. Toks nukentėjusiojo, kurio D. U. visiškai nepažinojo, elgesys D. U. namo kieme, sudarė pastarajam pagrįstą pagrindą bijoti dėl savo sveikatos, manyti, kad kilusi grėsmė yra reali, nuo kurios jis turi teisę gintis. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiuo atveju gynyba negali būti laikytina akivaizdžiai neatitinkanti kėsinimosi pavojingumo, nes įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi, o iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis sudavė nukentėjusiajam G. K. plastikiniu vamzdžiu į koją, t. y. į tą kūno dalį, kurios sužalojimas nekelia tokios didelės grėsmės žmogaus sveikatai kaip kitų kūno dalių ar organų sužalojimas, sudavė tik vieną smūgį, ir tik atsitiktinai, nes mosikavo lazda, siekdamas išlaikyti atstumą tarp savęs ir G. K..
Įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius ir aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas D. U. turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gintis nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo G. K. kėsinimosi, ir tą teisę realizavo, neperžengdamas jos ribų. Taigi, baudžiamoji byla D. U. atžvilgiu nutraukiama (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 str. 1 ir 2 d., skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis dėl apelianto nuteisimo naikinamas (BPK 327 str. 1 d. 1 p.). Priimant tokį sprendimą nukentėjusiojo G. K. apeliacinis skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš D. U. atmetamas.
BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, tarp jų ir BK 28 str. pagrindu. Kita vertus, Lietuvos apeliacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad BPK 3 str. 1 d. 9 p. nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-80/2014).
Skundžiamu nuosprendžiu buvo patenkintas nukentėjusiojo G. K. ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, Šiaulių teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl gydymo išlaidų priteisimo, AAS „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filialo ieškinys dėl nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos priteisimo. Teisėjų kolegijai nustačius D. U. atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį, pareikšti minėti ieškiniai paliekami nenagrinėti, o pagal Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą patirtos antrinės teisinės pagalbos suteikimo nukentėjusiajam G. K. išlaidos iš D. U. neišieškomos.
Daiktinis įrodymas – plastikinis vamzdis (saugomas Šiaulių apskrities VPK Šiaulių miesto PK pagal 2014 m. sausio 21 d. kvitą BBB Nr. (duomenys neskelbtini)), įsiteisėjus nutarčiai sunaikintinas (BPK 94 str. 1 d. 4 p.).
Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla D. U. atžvilgiu nutraukiama, remiantis BPK 151 str. 8 d., nutarčiai įsiteisėjus, panaikintinas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į D. U. turtą – 0,0848 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 2 p., 327 str. 1 p.,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 18 d. nuosprendį panaikinti ir, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 d. 9 p., baudžiamąją bylą D. U. atžvilgiu nutraukti.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų priteisimo, AAS „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) filialo civilinį ieškinį dėl nukentėjusiajam išmokėtos draudimo išmokos priteisimo palikti nenagrinėtus ir neišieškoti antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidų iš D. U..
Daiktinį įrodymą – vamzdį – sunaikinti.
Panaikinti laikiną D. U. nuosavybės teisių apribojimą į 0,0848 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. K. apeliacinį skundą atmesti.