Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų UAB „Balticdecor“, R. Ž., O. Ž., UAB „Emilė“ bei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Ž. ieškinį atsakovams UAB „Balticdecor“, UAB „Emilė“, UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, R. Ž., O. Ž. dėl nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų 8 880 Lt nuostolių, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-05-02 ant jam nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės „AUDI A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nukrito namo, esančio (duomenys neskelbtini), plytos. Nurodytas namas nuosavybės teise priklauso atsakovams. Prašė priteisti 8 265 Lt nuostolių, paskaičiuotų iš automobilio rinkos vertės atėmus jo likutinę vertę, 400 Lt už turto vertinimą, 110 Lt už automobilio transportavimą, 105 Lt už automobilio saugojimą aikštelėje.

Atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad teritorija aplink pastatą (duomenys neskelbtini), buvo aptverta apsaugine juosta, todėl ne tik ieškovas, bet ir kiti asmenys neturėjo teisės būti pastato teritorijoje ar parkuoti automobilį visai darbo dienai. Pažymėjo, kad jam nuosavybės teise priklauso labai maža pastato dalis (32,38 kv. m dirbtuvių patalpa). Nurodė, jog 2013-02-25 pastato bendraturtei UAB „Emilė“ davė sutikimą vykdyti pastato dalies, kurioje yra ir atsakovui priklausančios patalpos, griovimo bei naujo pastato statybos darbus. Teigė, kad ieškovo automobilis apgadintas dėl jo paties didelio neatsargumo, nes jis neturėjo teisinio pagrindo parkuoti automobilį atsakovams priklausančioje teritorijoje.

Atsiliepimu atsakovas UAB „Emilė“ ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad jis, kaip pastato dalies savininkas, ėmėsi visų būtinų veiksmų prižiūrėti pastatą. Nurodė, jog siekė rekonstruoti nuosavybės teise priklausančią pastato dalį, todėl 2013 m. kovo mėn. raštu kreipėsi į pastato bendraturčius, prašydamas duoti sutikimą padalyti pastatą į tris atskirus turtinius vienetus. Atsakovai R. Ž., O. Ž. bei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nedelsdami sutiko, bet UAB „Balticdecor“ sutikimas gautas tik 2013-05-24, tačiau ši bendrovė ir toliau vilkina pastato atidalijimą į atskirus vienetus, todėl pastatas iki šiol nenugriautas ir kelia grėsmę aplinkinių saugumui.

Atsiliepimu atsakovai R. Ž. ir O. Ž. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, jog jiems nuosavybės teise priklauso atskira šio pastato dalis, turinti atskirą įėjimą bei įvažiavimą, ir kuri yra visai atskira konstrukcija su daug žemesniu stogu, atskiru parapetu, komunikacijomis. Visas pastatas statytas 1950 m., o jiems priklausanti dalis – daug vėliau. Teigė, jog nugriuvę mūro parapetai yra atsakovų UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ nuosavybė. Už žalą, padarytą sugriuvus pastatui, turi atsakyti pastatų savininkai, kurie jo neprižiūrėjo.

Atsiliepimu atsakovas UAB „Balticdecor“ su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovas neatsižvelgė į tai, kad kiekvienam pastato Vilniuje, Švitrigailos g. 40A, savininkui priklauso atskiros pastato dalys. Pastatas suformuotas iš penkių atskirų nekilnojamųjų daiktų, tuo tarpu nugriuvę mūro parapetai yra ne jo nuosavybė, bet kitų asmenų, todėl UAB „Balticdecor“ negali būti atsakingas už kitiems subjektams priklausančią nuosavybę.

Atsiliepime trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), priklauso keliems bendraturčiams – atsakovams. Statinio sienos (fasadas), stogas (parapetai, karnizai) yra bendroji statinio konstrukcija, todėl pagal CK 4.72 str. 1 d., 4.82 str. 1 d., Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DGNKPPSBĮ) nuostatas, laikytina, kad už jų priežiūrą ir remontą atsakingi visi pastato (duomenys neskelbtini), bendraturčiai proporcingai jų turimai turto daliai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų 8 880 Lt nuostolių, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 8 880 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui iš atsakovų po 640 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams; pastate yra penkios patalpos – savarankiški nekilnojamojo turto objektai. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2002-12-31 išdavė atsakovams O. Ž. ir R. Ž. statybos leidimą Nr. 958/Nr-171 statinio rekonstrukcijai. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2013-02-25, o atsakovai O. Ž. ir R. Ž. 2013-03-07 raštu sutiko, kad UAB „Emilė“ atliktų pastato dalies patalpų griovimo bei naujo pastato statybos darbus. UAB „Emilė“ 2013-04-24 kreipėsi Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą dėl gamybos-pramonės pastato patalpų padalinimo į tris atskirus turtinius vienetus pagal 2003 m. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 413V patvirtintą detalųjį planą. 2013-05-02 nuo pastato (duomenys neskelbtini), nukrito sienos plytos ant ieškovui priklausančio automobilio „AUDI A4“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal kilnojamojo turto vertintojo G. V. 2013-05-10 transporto priemonės vertinimo ataskaitą, apgadintos transporto priemonės atstatymas iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės netikslingas bei eksploatacinių savybių netikslingas, nes neapgadintos transporto priemonės rinkos vertė – 11 205 Lt, atkūrimo (remonto) kaštai – 30 180 Lt, likutinė vertė – 2 940 Lt.

Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. lapkričio 29 d. nutarimais administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. II-551-119/2013, Nr. II-535-119/2013, Nr. II-552-88/2013 buvo patenkinti administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų O. Ž., R. Ž., UAB „Balticdecor“ skundai dėl baudų pagal ATPK 189³ str. 1 d. numatytą pažeidimą paskyrimą ir bylų nutraukimo. Nurodė, jog minėti nutarimai priimti vertinant atsakovų kaltę administracinės atsakomybės aspektu, tuo tarpu nagrinėjamoje civilinėje byloje sprendžiamas griežtosios deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas CK 6.266 str. pagrindu, todėl sprendė, kad administracinių teisės pažeidimų bylose nustatytos aplinkybės, kad ne visi atsakovai atsakingi už pastato nepriežiūrą ATPK 189³ str. prasme, nėra prejudiciniai faktai nagrinėjamoje civilinėje byloje. Teismas nurodė, kad pastato stogas, parapetas yra bendroji dalinė visų pastato patalpų bendraturčių nuosavybė, kuria bendrasavininkiai turi rūpintis, kad būtų išvengta žalos tretiesiems asmenims, todėl deliktinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis kyla visiems pastato patalpų savininkams. Teismas atmetė atsakovų argumentus, jog jų turimos pastato patalpos yra savarankiški nuosavybės teisės objektai ir kad jų bendroji dalinė nuosavybė yra padalinta. Nurodė, kad pagal CK 4.75 str. atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ar padalyti bendrojo naudojimo objektą galima tik visų bendraturčių sutarimu arba teismo sprendimu, kai yra bendraturčių nesutarimas, tuo tarpu byloje nėra duomenų apie tai, kad CK 4.75 str. nustatyta tvarka visas pastatas rekonstruotas taip, kad jis atsakovų patalpos būtų visiškai atskirtos viena nuo kitos ir būtų tapusios atskirais pastatais, neturinčiais jokių bendrų konstrukcijų ir kitų neatskiriamų bendro naudojimo objektų. Pažymėjo, jog bylos duomenimis taip pat nenustatyta, kad ieškovo automobilis buvo pastatytas draudžiamoje vietoje. Teismas nurodė, jog atsakovai nevykdė įstatyme numatytos pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, nagrinėjamu atveju – parapetą bendru sutarimu, todėl ieškovui padaryta žala atsakovų neteisėtu neveikimu. Dėl nurodytų priežasčių teismas sprendė, kad visų atsakovų civilinės deliktinės atsakomybės prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą yra solidari.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai UAB „Balticdecor“, R. Ž. ir O. Ž. prašo jų atžvilgiu pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą, ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1.Teismas nepagrįstai susiaurintai pažiūrėjo į administracinėse bylose nustatytas aplinkybes, nes administracinėse bylose buvo sprendžiamas ne tik administracinėn atsakomybėn trauktinų asmenų kaltės klausimas, bet iš esmės buvo pasisakyta ir apie nuosavybės teisių pobūdį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu;

2. Teismo neteisingai įvertinti viešojo registro duomenys lėmė neteisingo sprendimo priėmimą atsakovų atžvilgiu. Teismas pažeidė CPK 176 str., 177 str., 178 str. bei 185 str. nuostatas. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad jų nekilnojamųjų daiktų – negyvenamųjų patalpų statusas – suformuotas padalijus daiktą; taip pat nepagrįstai nesiremdamas Nekilnojamojo turto kadastro įstatymu neįžvelgė, jog jiems priklausančios patalpos pastate yra atskiri nekilnojamieji daiktai. Atsižvelgiant į tai, kad jiems priklausančių negyvenamųjų patalpų statusas – suformuotas padalijus daiktą, laikytina, kad atidalijus bendraturčiui priklausančią dalį, jo dalis atskiriama iš bendro turto, t.y. jo atžvilgiu baigiasi bendrosios nuosavybės teisė;

3. Teigia, jog jie nėra priskirtini prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkų dalies, nuo kurios nugriuvo plytų parapetas, todėl skundžiamas teismo sprendimas jų atžvilgiu keistinas;

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Emilė“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Emilė“ solidariai su kitais atsakovais ieškovo naudai priteista 8 880 Lt nuostolių, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo UAB „Emilė“ atžvilgiu atmesti kaip nepagrįsta. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teigia, jo būdamas pastato patalpų savininku ėmėsi visų būtinų, įstatyme numatytų veiksmų, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo pareigą prižiūrėti bei rūpintis turtu, tame tarpe ir bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais bendrojo naudojimo objektais. Dėl UAB „Balticdecor“ ginčo pastato griovimo bei naujo pastato statybos darbų vilkinimo, pastatas iki šiol nėra nugriautas ir galimai kelia grėsmę aplinkinių saugumui. Dėl nurodytų aplinkybių, anot apelianto, akivaizdu, kad jis ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekdamas kuo greičiau nugriauti pastatą, tačiau dėl objektyvių priežasčių, priklausančių išimtinai nuo UAB „Balticdecor“ bei valstybinių institucijų, negali to atlikti, nes negauna tam būtinų dokumentų;

2. Teritorija aplink pastatą, jo iniciatyva buvo aptverta apsaugine juosta, kas matosi iš byloje esančių fotonuotraukų. Teigia, jog ieškovas arba tretieji asmenys nuplėšė apsauginę juostą bei nepaisydami to, jog prie pastato nėra specialiai tam įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, priparkavo savo automobilius. Ieškovas prie ieškinio pateikė 2013-05-10 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, iš kurio matosi, kad ieškovas aiškiai suvokė, kad automobilius parkuoja prie apleisto pastato, taigi turėjo būti pakankamai rūpestingas ir apdairus ir įvertinti galimas pasekmes.

Apeliaciniu skundu UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ solidariai kartu su kitais atsakovais ieškovo naudai priteisiama 8 880 Lt nuostolių ir iš atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškovo naudai priteisti 159, 84 Lt nuostolių sumą; atitinkamai sumažinti ieškovui priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų civilinės atsakomybės, privalėjo vadovauti CK 4.82 str. 3 d. ir 7 d. nuostatomis. Pažymi, jog ginčo pastato bendras plotas yra 1 795, 94 kv. m., UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pastate priklausančių patalpų plotas yra 32, 38 kv. m., kas sudaro 1, 80 proc. viso pastato ploto. Teigia, jog nurodytų teisės normų pagrindu jis privalo atlyginti tik 1, 80 kv. m. namo išlaikymo išlaidų, todėl ir atsakyti ieškovui turėti tik dėl 1, 80 proc. dydžio padarytų nuostolių dalies, t.y. tik dėl 159, 84 Lt.

Atsiliepimu į atsakovų UAB „Balticdecor“, R. Ž., O. Ž. ir UAB „Emilė“ apeliacinius skundus ieškovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsiliepimo apeliaciniam skundui argumentus:

1. Aplinkybę, kad visi atsakovai yra ginčo pastato bendraturčiai patvirtina į bylą pateikti įrodymai, kurie teismo buvo visapusiškai ir išsamiai ištirti: kartu su ieškiniu pateiktas VĮ „Registrų centras“ butų (patalpų) sąrašas pastate, iš kurių matyti, kad visi atsakovai yra pastate esančių patalpų savininkai, todėl remiantis CK 4.82 str., DGNKPPSBĮ 2 str. 15 d. 1 p., jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, t.y. ir stogas; 2013-05-10 ir 2013-07-11 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai patvirtina, kad atsakovams priklausančios patalpos yra tame pačiame pastate, kurio konstrukcijos dėl netinkamos būklės sugriuvo ir apgadino jam priklausantį turtą. Pažymi, jog apeliantai nenurodė, jog padalintas daiktas buvo patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuri buvo paties pastate, t.y. apeliantams priklausančios patalpos nėra atidalintos ir atskiros nuo paties pastato, o tik suformuotos iš patalpos, buvusios pastate; atsakovai su atsiliepimais į ieškinį pateikė patalpų inventorizacijos bylas, pastato planus, kurie patvirtina, kad jiems priklausančios patalpos yra tik vieno pastato dalys, o ne atskiri statiniai;

2. Pažymi, jog nei jis, nei kiti patalpų savininkai nebuvo šalimis apeliantų nurodytose administracinėse bylose, nebuvo informuoti apie jų eigą, neturėjo galimybės teikti savo įrodymus bei atsikirtimus, todėl atsakovų nurodyti sprendimai administracinių teisės pažeidimų bylose negali būti prejudiciniais šioje byloje;

3. Atmestinas atsakovo UAB „Emilė“ argumentas, kad jis ėmėsi visų būtinų numatytų veiksmų, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo pareigą prižiūrėti bei rūpintis turtu. UAB „Emilė“ ketinimas rekonstruoti pastatą, atidalijant jai priklausančias patalpas nuo kitų patalpų, yra tik jo, kaip savininko, interesų įgyvendinimas sukurti atskirą nuo kitų patalpų nepriklausantį objektą, tačiau tai jokių būdu nebūtų lėmę pastato ar jo dalių griūties, nei kitų asmenų saugumo. UAB „Emilė“ taip pat klaidina teismą, nurodydamas, kad teritorija aplink pastatą buvo aptverta. Šią aplinkybę paneigia byloje pateikti įrodymai: Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 3PK Viešojo policijos skyriaus bylos medžiaga, liudytojo Ž. K. ir atsakovo O. Ž. paaiškinimai.

Atsiliepimu į atsakovų UAB „Balticdecor, R. Ž., O. Ž. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog apeliantai teisingai nurodo, jog jie yra atskiro nekilnojamojo daikto, o ne pastato bendrasavininkai, tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad Nekilnojamojo turto registre iš viso nėra įregistruota pastato bendrasavininkų. Šis pastatas yra padalintas į atskirus nekilnojamuosius daiktus: patalpas pastate ir atsakovai yra šių atskirų patalpų savininkai. Kadangi visi atsakovai yra ne pastato bendrasavininkai, o pastate esančių patalpų savininkai, tai pagal CK 4.82 str. 1 d. visiems patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kitokia įranga. Žala ieškovui buvo padaryta dėl statinio dalies, kuri kiekvienam iš atsakovų priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise trūkumo, todėl kiekvieno iš bendrasavininkų atsakomybė turėtų apsiriboti turimos bendrosios dalinės nuosavybės dydžiu.

Atsiliepimu į atsakovų UAB „Balticdecor, R. Ž., O. Ž. apeliacinį skundą atsakovas UAB „Emilė“ prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą pakeisti taip, kaip nurodyta UAB „Emilė“ apeliaciniame skunde. Teigia, jog apeliantams, kaip pastato patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato pagrindinės konstrukcijos bei inžinerinė įranga, todėl jie turi pareigą atsakyti pagal ieškovo reikalavimus.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Emilė“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašo apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad pripažįsta, jog apelianto UAB „Emilė“ apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra pagrįsti.

Atsiliepimu į atsakovo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, būdamas vienu iš patalpų, esančių ginčo pastate, savininkų, turėjo galimybę ir be kitų patalpų savininkų sutikimo atlikti būtinus remonto, rekonstrukcijos darbus, kurie būtų užkirtę kelią žalai atsirasti, tačiau to nepadarė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

Byloje sprendžiami teisės normų dėl butų ir kitų patalpų savininkų pareigų bendrojoje dalinėje nuosavybėje bei statinių savininko atsakomybės taikymo ir aiškinimo klausimai.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalavimus atsakovų – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savininkų atžvilgiu dėl žalos, padarytos jo automobiliui, nuo minėto pastato parapeto (stogo dalies) nukritus plytoms, grindė CK 6.226 str. 1 d. numatytais pagrindais. Žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, pagal CK 6.266 str. 1 d. privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo reikalavimus atsakovų atžvilgiu tenkino – konstatavo, jog atsakovai nevykdė įstatyme numatytos pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, todėl ieškovui padaryta žala atsakovų neteisėtu neveikimu. Sprendė, jog visų atsakovų civilinės deliktinės atsakomybės prievolė atlyginti ieškovui padarytą žalą yra solidari.

Dėl apeliantų UAB „Balticdecor“, R. Ž. ir O. Ž. apeliacinio skundo

Apeliantai apeliacinį skundą argumentais dėl netinkamo byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo. Apeliantai kaip prejudiciniais faktais remiasi administracinės teisės pažeidimų bylose Nr. II-551-119/2013, Nr. II-535-119/2013, Nr. II-552-88/2013 priimtais procesiniais sprendimais, kuriais jiems už ATPK 189³ str. 1 d. numatytą pažeidimą taikytos baudos buvo panaikintos ir bylos nutrauktos. Nurodo, jog minėtose bylose buvo sprendžiamas ne tik jų kaltės klausimas, bet ir iš esmės pasisakyta apie jų nuosavybės teisių pobūdį pastato, esančio Švitrigailos g. 40A, Vilniuje, atžvilgiu.

CPK 182 str. nustatytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Tai reiškia, kad nėra teisinės pareigos jas įrodyti, nes laikoma, jog jos žinomos, pripažintos ar nustatytos. CPK 182 str. 2 d. įtvirtinta teismo sprendimu nustatyto fakto prejudicinė galia – nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims. Tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Faktas yra prejudicinis, jeigu jis yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (yra įrodinėjimo dalykas ar jo dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012). Fakto prejudicialumui nėra keliama reikalavimo, kad jis būtų nustatytas ar įmanoma būtų jį nustatyti arba taikyti tik analogiškoje ar panašių aplinkybių byloje. Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatinėjimo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų. O precedento kaip teisės aiškinimo taisyklės taikymo tikslas – iš esmės panašiose ar vienodose faktinėse situacijose taikyti tas pačias teisines nuostatas, užtikrinant, kad analogiškos faktinės situacijos pagal įstatymus būtų įvertintos, kvalifikuotos ir išspręstos vienodai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai administracinėse bylose nustatytų aplinkybių nevertino kaip prejudicinių, kadangi administracinėje ir civilinėje byloje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus, dėl to administracinės teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai, kad mintuose procesiniuose sprendimuose buvo pasisakyta ir dėl apeliantų nuosavybės teisių ginčo pastato atžvilgiu, buvo remiamasi CK normomis, reglamentuojančiomis bendraturčių teises ir pareigas, solidariąją atsakomybę, taip pat nesudaro pagrindo teigti dėl administracinės teisės pažeidimo bylose nustatytų faktų prejudicinės galios nagrinėjamoje civilinėje byloje, nes skiriasi šios civilinės ir administracinių bylų įrodinėjimo dalykas bei atsakovų veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai. Svarbu pažymėti, kad prejudicinių faktų galią kitoje byloje nustatytos aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Tuo tarpu nei ieškovas, nei kiti atsakovai – ginčo pastato savininkai nebuvo proceso dalyviais minėtose administracinėse bylose, todėl apeliantų nurodyti sprendimai administracinių teisės pažeidimų bylose negali būti laikomi prejudiciniais šioje byloje.

Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendrojo naudojimo objektai (taip pat ir stogas), dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad visi atsakovai, tame tarpe ir apeliantai, solidariai atsako pagal ieškovo reikalavimus. Apeliantai pažymi, jog jų nekilnojamųjų daiktų – negyvenamųjų patalpų statusas ginčo pastate suformuotas padalijus daiktą, todėl teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad jiems priklausančios patalpos pastate yra atskiri nekilnojamieji daiktai. Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 str. 1 d. 2 p. nustato, jog nekilnojamieji daiktai gali būti suformuojami padalijant Nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį daiktą į atskirus nekilnojamuosius daiktus. Aplinkybė, jog apeliantams priklausančių negyvenamosios patalpos, esančios pastate, (duomenys neskelbtini), buvo suformuotos atidalijimo būdu ir apeliantai nuosavybės teise valdo atskiras pastato dalis, nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo atidalinti ir pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektai (inžinerinės sistemos, užtikrinančios šių patalpų funkcionavimą ir tenkinančios jų naudotojų poreikius). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.75 str. atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ar padalyti bendrojo naudojimo objektą galima tik visų bendraturčių sutarimu arba teismo sprendimu, kai yra bendraturčių nesutarimas, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad CK 4.75 straipsnyje nustatyta tvarka visas pastatas rekonstruotas taip, kad jis atsakovų patalpos būtų visiškai atskirtos viena nuo kitos ir būtų tapusios atskirais pastatais, neturinčiais jokių bendrų konstrukcijų ir kitų neatskiriamų bendro naudojimo objektų.

Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė kad ginčo pastato stogas, parapetas yra bendroji dalinė visų atsakovų - pastato patalpų bendraturčių nuosavybė, kuria bendrasavininkiai turi rūpintis, kad būtų išvengta žalos tretiesiems asmenims, todėl deliktinė atsakomybė prieš ieškovą kyla visiems pastato patalpų savininkams.

Dėl apeliantų UAB „Emilė“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinių skundų

Apeliantas UAB „Emilė“ apeliacinį skundą grindžia argumentu, jog jis, kaip pastato patalpų savininkas, ėmėsi įstatyme numatytų veiksmų tinkamai įgyvendinti savo pareigą prižiūrėti bei rūpintis asmenine bei bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomus objektus. CK 4.83 str. 3 d. nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Byloje surinkti duomenys tvirtina, jog pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), apleistas, apgriuvęs (t.1, b.l.133); dėl atskilusios pastato stogo dalies buvo padaryta žala ieškovo automobiliui. Tai, kad apeliantas UAB „Emilė“ ketino rekonstruoti pastato dalį, tačiau procesas buvo vilkinamas kito pastato patalpų bendrasavininko – UAB „Balticdecor“ bei valstybės institucijų, nepaneigia CK 6.266 str. pagrindu kilusios UAB „Emilė“ atsakomybės. CK 6.253 str. numato civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės atvejus – valstybės veiksmai, privalomi ir nenumatyti, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturėjo teisės ginčyti, bei trečiojo asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veikla (CK 6.253 str. 3 d., 4 d.). Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog yra visos būtinos sąlygos jį visiškai ar iš dalies atleisti nuo civilinės atsakomybės nurodytų teisės normų pagrindu. Pažymėtina, jog pagal CK 4.82 str. 3 d., 4.83 str. 2 d. 1 p. nuostatas, siekiant išvengti žalos ir pašalinti grėsmę bendrojo naudojimo objektams, butų ir kitų patalpų savininkas (šiuo atveju – apeliantas UAB „Emilė“) turėjo teisę be kitų bendraturčių sutikimo imtis būtinų priemonių ir reikalauti iš kitų buto ar kitų patalpų savininkų atlyginti išlaidas, proporcingas šių savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Taigi apeliantas turėjo galimybę ir be kitų patalpų savininkų sutikimo atlikti būtinuosius remonto, rekonstrukcijos darbus, kurie būtų užkirtę kelią žalos atsiradimui.

Dėl apelianto argumentų, jog ginčo įvykio metu aplink pastatą buvo aptverta apsauginė juosta, kurią ieškovas arba tretieji asmenys galimai nuplėšė ir nepaisydami to, kad prie pastato nėra specialiai tam įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, priparkavo savo automobilius, pažymėtina, jog jie analogiški apelianto atsiliepimo ieškiniui argumentams, kurie pirmosios instancijos teismo buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nenustatyta, kad ieškovo automobilis buvo pastatytas draudžiamoje vietoje, tuo tarpu byloje esantys įrodymai: prijungta medžiaga Nr. 14-At-01424-13 dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, liudytojo Ž. K. paaiškinimai paneigia UAB „Emilė“ nurodytas aplinkybes dėl pastato aptvėrimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog atsakovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad automobilio stovėjimo vieta buvo akivaizdžiai pavojinga. Apeliantas nepateikė argumentų, jog teismas netinkamai ar nepakankamai įvertino byloje esančius įrodymus, tiesiog pakartojo tuos pačius atsiliepimo ieškiniui argumentus, dėl ko teisėjų kolegija nemato pagrindo plačiau pasisakyti.

Apeliantas UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą iš esmės grindžia motyvu, jog teismas, spręsdamas atsakovų atsakomybės klausimą, nepagrįstai netaikė CK 4.82 str. 3 d. ir 7 d. nuostatų. Teigia, jog bendrasavininkų atsakomybė šiuo atveju turėtų būti apribota turimos bendrosios dalinės nuosavybės dydžiu.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismai, nagrinėdami reikalavimą atlyginti žalą, privalo nustatyti visus asmenų, sudariusių sąlygas žalai kilti ar prisidėjusių prie žalos atsiradimo ar jos padidėjimo, veiksmus. Jeigu dėl tokių veiksmų pagal įstatymą atsako keli subjektai, tai teismas privalo įtraukti į bylą visus atsakingus asmenis ir spręsti jų atsakomybės klausimus priklausomai nuo atliktų veiksmų ir sukeltų padarinių, nors žalą patyręs asmuo, reikšdamas ieškinio reikalavimą, būtų nurodęs ne visus žalą padariusius ir prie to prisidėjusius asmenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. , V. L. v. Z. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-764/2003). Bendrasis principas yra tas, kad bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad žala ieškovo automobiliui dėl nuo pastato stogo nukritusių plytų buvo padaryta dėl pastato savininkų – atsakovų neteisėto neveikimo (pastato bendrojo naudojimo objektų nepriežiūros) (CK 4.83, 6.266 str. 1 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad visi atsakovai pagal CK 6.6 str. 3 d. ir 6.279 str. 1 d. prieš ieškovą atsako solidariai, kaip bendrai žalą padarę asmenys. Apelianto nurodytos CK 4.82 str. 3 d. ir 7 d. nuostatos, reglamentuojančios nekilnojamojo turto objekto bendrasavininkų pareigą proporcingai turimai turto daliai apmokėti turto priežiūros, išlaikymo išlaidas, sprendžiant klausimą dėl deliktinės atsakovų atsakomybės netaikytinos.

Apeliacinių skundų argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinių skundų motyvais panaikinti arba pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Atmetus atsakovų apeliacinius skundus, ieškovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, tačiau nepateikė jas pagrindžiančių dokumentų, todėl jos nepriteisiamos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.