Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.; 1.1.7.2.7.; 1.1.8.; 1.2.14.3.1.; 2.1.7.; 2.4.2.1.;

2016 m. rugsėjo 27 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikas (1 diena), išbūtas laikiname sulaikyme nuo 2016 m. balandžio 1 d. 16.20 val. iki 2016 m. balandžio 2 d. 12 val.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo, t. y. nuo 2016-06-02.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. D. nuteistas už tai, kad jis 2016 m. balandžio 1 d., apie 15.10 val., (duomenys neskelbtini) m., būdamas neblaivus, (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) , iš L. S. striukės kišenės atvirai ištraukęs jos mobilaus ryšio telefoną „Nokia C1-01“, L. S. bandant šį telefoną iš jo susigrąžinti, jis, siekdamas išlaikyti paimtą telefoną, L. S. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, t. y. griebė jai už kairės rankos plaštakos ir ją nagais perbrėžė, tokiu būdu pagrobė L. S. mobilaus ryšio telefoną „Nokia C1-01“ už 23 Eur.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. D. prašo jį išteisinti arba jo veiką perkvalifikuoti į BK 178 str. 2 d. bei skirti švelnesnę bausmę.

Teigia, kad jis plėšimo neįvykdė. Įvykio metu jis buvo išgėręs. Telefoną ištraukė iš kišenės, nes norėjo paskambinti. L. S. jam visada duodavo telefoną, jeigu reikėdavo paskambinti. Paimdamas telefoną L. S. atžvilgiu smurto nenaudojo, jos nestūmė. Po to, kai jis paėmė telefoną susipyko su L. S.. Jis nuėjo, o L. S. jį pasivijo ir bandė atimti telefoną. Jokios nusikalstamos veikos L. S. atžvilgiu nepadarė. Mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip atvira vagystė, o ne kaip plėšimas. Taip pat nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. D. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai T. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 180 str. 1 d. bei tinkamai paskyrė bausmę.

Nuteistasis T. D. apeliaciniame skunde neigia smurtavęs L. S. atžvilgiu, teigdamas, kad jos nestūmė ir fizinio smurto jos atžvilgiu nenaudojo, mano, kad jo veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip atvira vagystė, o ne plėšimas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose, ne kartą yra pasisakęs ir dėl šių veikų atribojimo kriterijų, pvz., kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 str., ar pagal 180 str., svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 str. 1 d., būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs faktines aplinkybes, jog T. D. siekdamas išlaikyti iš L. S. pagrobtą telefoną, griebė L. S. už kairės rankos plaštakos ir ją nagais perbrėžė, pagrįstai pripažino, kad T. D. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Nors pats nuteistasis teigia, kad jis norėjo paėmęs telefoną tik paskambinti, jog jokio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo, tačiau tokius nuteistojo argumentus paneigia byloje surinkti duomenys. Nukentėjusioji L. S. tiek pareiškime, tiek ikiteisminio tyrimo metu, taip pat duodama parodymus teisme nuosekliai paaiškino, kad T. D. paprašė jos duoti telefoną paskambinti, jai nedavus, jis iš kišenės pagriebė jai priklausantį telefoną, o jai bandant telefoną atimti, T. D. griebė už rankos ir nagais perbrėžė jai ranką. Tai, kad nuteistasis panaudodamas fizinį smurtą L. S. atžvilgiu, t. y. griebdamas jai už kairės rankos plaštakos ir nagais ją perbrėždamas, pagrobė L. S. mobiliojo ryšio telefoną, patvirtina apžiūros protokole užfiksuotos aplinkybės bei fotonuotraukos. Be to, pats nuteistasis duodamas parodymus pripažino, kad iš L. S. rankos griebė telefoną, jį ištraukė, jog tarp jų įvyko susistumdymas. Abejoti nukentėjusiosios duotais parodymais, teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi viso tyrimo metu jie buvo nuoseklūs, o be to juos patvirtina kiti byloje esantys ir anksčiau aptarti įrodymai. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad grobiant telefoną prieš nukentėjusiąją L. S. buvo panaudotas smurtas, todėl T. D. padaryta veika atitinka plėšimo, numatyto BK 180 str. 1 d., sudėtį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. D. taip pat prašo paskirti jam švelnesnę bausmę.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam T. D. bausmę už jo padarytą nusikaltimą, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 str. reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė T. D. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis anksčiau yra teistas net 8 kartus, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę už anksčiau padarytas nusikalstamas veikas, nedirbantis, nevedęs, baustas administracine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai už padarytą nusikalstamą veiką bus pasiekti paskyrus T. D., kaip asmeniui, kuris iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, tik laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą T. D. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. D. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad T. D. už BK 180 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams – mažesnė nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (BK 180 str. 1 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. D. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta ir švelninti ją nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą Telšių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. D. apeliacinį skundą atmesti.