- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-17
- Bylos Nr.
- ATP-1265-478/2014
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jūratė Jakubonienė
- Advokatai
- Dominykas Varnas
Kauno apygardos teismo teisėja Jūratė Jakubonienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo S. P. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nutarties M. B. ir S. P. administracinio teisės pažeidimo bylose ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK VPS Šilainių PN tyrėjas 2014-04-15 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą M. B. už tai, kad 2014-04-03, apie 9 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, M. B. vedėsi rotveilerių veislės šunį be antsnukio, tuo pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005-12-01 sprendimu Nr. T-622 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-11-05 sprendimo Nr. T-595 redakcija) (pakeistas Kauno miesto Tarybos 2013-06-26 sprendimu Nr. T-382) Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių II dalies 17 punktą, tuo padarė pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 1 dalyje.
Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK VPS Šilainių PN viršininko 2014-04-15 nutarimu M. B. už pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirtas įspėjimas.
Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK VPS Šilainių PN tyrėjas 2014-07-14 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą S. P. už tai, kad 2014-06-11, apie 9 val., prie (duomenys neskelbtini) namo, Kaune, S. P. vedėsi mišrios veislės šunį be antsnukio, dėl ko S. P. šuo susipjovė su M. B. šunimi, jam įkando. M. B. šuo dėl įkandimo buvo gydomas ir dėl to M. B. patyrė 558 Lt turtinę žalą, taip pat S. P. šuo nebuvo registruotas, tuo pažeidė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005-12-01 sprendimu Nr. T-622 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-11-05 sprendimo Nr. T-595 redakcija) (pakeistas Kauno miesto Tarybos 2013-06-26 sprendimu Nr. T-382) Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių II dalies 17 punktą, VIII dalies 57, 58 punktus, tuo padarė pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje.
Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK VPS Šilainių PN (toliau – Institucija) viršininko 2014-07-14 nutarimu S. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, padarymą buvo paskirta 500 Lt bauda.
S. P., nesutikdama su 2014-04-15 nutarimu, kuriuo M. B. už ATPK 110 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą paskirtas įspėjimas, taip pat su 2014-07-14 nutarimu, kuriuo jai už pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, paskirta 500 Lt bauda, kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su skundais, prašydama panaikinti Institucijos 2014-04-15 nutarimą ir paskirti M. B. administracinę nuobaudą, remiantis teisės aktu, nustatančiu atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, taip pat panaikinti Institucijos 2014-07-14 nutarimą ir administracinę bylą dėl 2014-06-11 pažeidimo nutraukti, palikti galioti byloje priimtą 2014-04-16 institucijos nutarimą.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartimi S. P. skundai netenkinti, Institucijos 2014-04-15 ir 2014-07-14 nutarimai nepakeisti.
Nutartyje patikslinta, jog Institucijos 2014-07-14 nutarime neteisingai nurodyta pažeidimo data – 2014-06-11, laikytina rašymo apsirikimu, kadangi iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pažeidimas padarytas 2014-04-03.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn patrauktos S. P. atstovas advokatas Dominykas Varnas apeliaciniu skundu prašo 2014-10-17 nutartį bei 2014-04-15 ir 2014-07-14 nutarimus pakeisti, bylą jos atžvilgiu dėl ATPK 110 str. 10 d. numatyto pažeidimo nutraukti, o M. B. pripažinti padarius ATPK 110 str. 10 d. numatytą pažeidimą bei Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto 1 bei 3 sakiniuose „Šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu“ ir „Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“ numatytus pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl 2014-04-15 nutarimo skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai atmetė S. P. skunde ir teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus (liudytojų paaiškinimus) apie tai, jog M. B. pats prileido savo kelis kartus didesnį nei S. P. šuo rotveilerį „susiuostyti“, t. y. atleido pavadėlį, todėl teismo išvados, kad byloje nėra duomenų ar įrodymų, visiškai nepagrįsta. S. P. nuo pat pradžių nuosekliai teigė, kad eidama su savo šuniu pėsčiųjų taku, tik sustojo iš tolo pasisveikinti su iš matymo pažįstamu M. B., bet savo ėjimo krypties nekeitė, šuns pavadėlio neatleido. Todėl teismo vertinimas, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn M. B. sako tiesą apie tai, jog tai S. P. prie jo priėjo, o ne atvirkščiai, yra nesuprantamas. Teismas S. P. parodymus, patvirtintus liudytojų, vertino kritiškai, o M. B. – kaip objektyvius. M. B. 2014-05-27 teismo posėdžio metu pats teismui nurodė ir patvirtino, kad tai jo „šuo norėjo ateiti arčiau susipažinti su P. šuniu. Aš tam leidau“ (protokolo 2 psl. 5 pastraipa). Tačiau teismas nevertino nei šio prisipažinimo, nei kito, kad jo šuo visada buvo su poros metrų ilgio pavadėliu (protokolo 2 psl. 5-6 pastraipa). Šių įrodymų turėjo pakakti vertinimui, kad pats M. B. neatsargiai prileido savo šunį prie ant trumpo pavadžio buvusio S. P. šuns. Be to, Institucija 2014-05-19 atsiliepime į M. B. paduotą skundą nurodė, kad jis, matydamas, jog jos šuo yra be antsnukio, nesiėmė atsargumo priemonių, elgėsi lengvabūdiškai, neįvertino susidariusios situacijos ir sąmoningai prie S. P. šuns prileido savo šunį, „ko pasėkoje šunys susipjovė ir vienas kitą sužalojo“. M. B. teisme pripažino taip pat, kad S. P. šuo yra 3-4 kartus mažesnis nei jo šuo, ir kad S. P. stovėjo arčiau savo šuns, nei jis. Tačiau teismui šių duomenų nepakako įsitikinti, kad M. B. pažeidė Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto reikalavimą „Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“. Teismo nutartyje nieko nepasakyta apie tai, kokie buvo M. B. veiksmai sutrumpinant savo šuns pavadėlį ar kodėl Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto reikalavimas jam negali būti taikomas. Tai suprantama, kadangi tokių aplinkybių nėra. Tačiau lieka neaišku, kodėl tokiu atveju turėtų būti baudžiama S. P. už „neužtikrinimą, kad šuo nekeltų grėsmės“.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai nurodė netiesą. Byloje nėra duomenų, kad S. P. vyras D. P. nematė ar negalėjo matyti jų šuns sužalojimų įvykio dienos vakare ir kitomis dienomis bei kad S. G. davė kokius nors neteisingus parodymus. Nors, teismo vertinimu, abu liudytojai davė S. P. palankius parodymus, tačiau tai nereiškia, kad jie sako netiesą ar nepilną tiesą, teismas to net nenurodė ir nekonstatavo. Apeliantas vadovaujasi LAT 2011-02-01 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11/2011, kurioje nurodyta, kad nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais ir privalo visus juos ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka. Teisme turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad S. P. parodymai tiek Institucijai, tiek teismui sutapo su abiejų liudytojų parodymais, tačiau nesutapo su M. B. parodymais. Teismas nenurodė, kurie liudytojų parodymai yra nenuoseklūs ar tarpusavyje nesutampa. Nustatyta tik tai, kad S. P. liudytojus pažįsta, tačiau tai jų parodymų patikimumo vertinimo rezultatui įtakos turėti negali, todėl liudytojų parodymai turėjo būti įvertinti S. P. naudai.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neanalizavo ir nevertino M. B. šuns pavadėlio atleidimo, nesutrumpinimo fakto.
Teismas taip pat netinkamai pritaikė teisės normas dėl M. B. administracinės atsakomybės kilimo sąlygų. Priešingai nei konstatuota nutartyje, Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto sakinio „Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“ gramatinė konstrukcija neleidžia jos vertinti taip, kad ši teisės norma būtų taikoma tik į agresyvių šunų sąrašą įrašytų veislių šunų savininkams. Teismas netinkamai ir plečiamai taikė šią teisės normą, nustatė joje realiai nesamas sąlygas ir tuo pažeidė įrodymų vertinimo pagal įstatymus principą, nustatytą ATPK 257 str., bei eilę kitų įstatymų normų.
Apelianto nuomone, prileisdamas savo be antsnukio buvusį 2-4 kartus didesnį šunį prie S. P. ir jos be antsnukio esančio šuns, M. B. akivaizdžiai suvokė kylančią grėsmę S. P., jos ir jo šunims, ją numatė arba turėjo numatyti, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi, kad neigiamų padarinių bus išvengta. Vadovaujantis minėtų Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto sakiniu, svarbu įvertinti, ar pavadėlio nesutrumpinimas sukėlė grėsmę, ar ne. Teismas nevertino šių aplinkybių ir netaikė teisės normos pagal jos turinį ir paskirtį, nekonstatavo formaliosios pažeidimo sudėties buvimo ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį – atmesti S. P. skundą dalyje dėl ATPK 110 str. 1 d. taikymo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nevertino ir dėl aukščiau aprašyto bei įrodyto M. B. padaryto pažeidimo atsiradusios žalos fakto, kaip prielaidos jo atsakomybei ne tik pagal ATPK 110 str. 1 d., bet ir pagal 110 str. 10 d., nes S. P. šuo taip pat nukentėjo. Teismas turėjo pasisakyti ir dėl šių S. P. 2014-06-04 patikslinto skundo argumentų, kad ji dėl jos šuns apkandžiojimo patyrė žalos nepatogumų ir pergyvenimų forma, gydė savo šunį namuose. Akivaizdu, kad žala buvo padaryta abiems šunims ir dėl to kaltas ne antsnukio neuždėjimas, o grėsmės nesutrumpinant pavadėlio nepašalinimas bei tokiu būdu leidimas žalai kilti. ATPK 110 str. 10 d. nedetalizuoja, kokiam asmeniui ar turtui turi būti padaryta žala; svarbu nustatyti jos faktą, o šiuo atveju jos šuo buvo sužalotas tik dėl to, kad prie jo M. B. sąmoningai prileido savo šunį.
Dėl 2014-07-14 d. nutarimo apeliantas nurodo, kad byloje svarbu yra nustatyti priežastinį ryšį – dėl KIENO neteisėtų veiksmų kilo žala, kadangi tai įpareigoja analizuoti ATPK 110 str. 10 d. norma. Jei S. P. be antsnukio buvęs šuo nebūtų sutikęs kito šuns, jis tam šuniui nebūtų įkandęs ir žala dėl antsnukio uždėjimo negalėtų atsirasti.
Apeliantas savo skunde vadovaujasi LVAT 2012 m. birželio 22 d. nutartimi byloje Nr. N-575-462-12 ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, kuriose teismai vertino ne patį šuns galėjimą kąsti, o betarpiškas prielaidas, leidusias šuniui ar šunims atsidurti vienas šalia kito, t. y. sukelti grėsmę. Abejose bylose šunys lakstė nepririšti, ką šioje byloje galima prilyginti ne S. P., o M. B. pareigų pažeidimui. Vertintina ir tai, kad jam turėjo būti matoma ir suprantama, jog abu šunys yra be antsnukių ir jų „susiuostymas“ savaime kelia grėsmę, kuri virto žala abiem šunims. Atsižvelgiant į tai, 2014-04-15 nutarimas M. B. atžvilgiu yra keistinas, nustatant atsakomybę pagal ATPK 110 str. 1 ir 10 dalis bei Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto 1 bei 3 sakinius „Šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu“ ir „Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“, o S. P. atžvilgiu priimtas 2014-07-14 nutarimas keistinas, nutraukiant bylą dėl ATPK 110 str. 10 dalies pažeidimo bei nustatant atsakomybę pagal ATPK 110 str. 1 d. ir Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 17 punkto 1 sakinį „Šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu“.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad teismas taip pat nepagrįstai ir nesant byloje jokių duomenų nurodė, kad S. P. šuo buvo pavojingos veislės, t. y. staforšyro mišrūnas, nors tokių įrodymų byloje nėra. Kadangi šuo nuo ligos nugaišo praėjus kelioms savaitėms nuo įvykio, jokie veislės tyrimai nebuvo daryti ir Institucija dėl to jokio protokolo nebuvo surašiusi, o 2014-07-14 protokole bei nutarime nurodoma, kad S. P. vedžiojosi „mišrios veislės šunį“, tačiau ne stafordšyro, kovinio ar agresyvaus šuns mišrią veislę. S. P. nėra baudžiama ir už Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 57-58 p., kuriuose nurodyta, kad visi laikomi šunys ir katės turi būti paženklinti ir užregistruoti Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, pažeidimus, tačiau ir šiose normose neminimas pavojingų, kovinių ar agresyvių šunų laikymo draudimas bei pažeidimas. 2014-07-14 Institucijos nutarime, skirtingai nuo skundžiamos 2014-10-17 nutarties, neminima ir ATPK 110 str. 3 d. sudėtis, tačiau teismas iš byloje nesamų duomenų nustatė ir šį S. P. tariamai padarytą pažeidimą, nuo tokio kaltinimo ji negalėjo gintis teisme, apie tokį kaltinimą nežinojo. Teismas negalėjo už Instituciją ištaisyti ir „rašymo apsirikimo“ dėl pažeidimo datos, nes tokios teisės teismui nesuteikia ATPK ir kiti teisės aktai. Konstatuotina, kad S. P. atžvilgiu surašytas nutarimas buvo visiškai nepagrįstas ir paliktinas galioti anksčiau, teismo 2014-06-03 nutarimu panaikintas 2014-04-16 nutarimas, kuriuo S. P. yra skirta įspėjimo nuobauda dėl ATPK 110 str. 1 d. pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą M. B. nesutinka su skundu ir prašo nutarimą palikti galioti, visų skundų esmė yra tiesiog noras išsisukti nuo atsakomybės ir žalos atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
S. P. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas atmetamas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinė nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pažymėtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis –įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma.
Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl apylinkės teismo nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu.
Apeliantas pirmosios instancijos teismui skundė du Institucijos nutarimus: 2014-07-14, kuriuo S. P. nubausta už pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, 500 litų bauda ir 2014-04-15 nutarimą, kuriuo M. B. už pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 1 dalyje, nubaustas įspėjimu. Pirmosios instancijos teismas skundų dėl abiejų nutarimų netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
Skųsdamas priimtą pirmosios instancijos sprendimą apeliacinės instancijos teismui, apeliantas prašo pakeisti M. B. veikos kvalifikaciją iš ATPK 110 straipsnio 1 dalies į ATPK 110 straipsnio 10 dalį, pripažįstant, jog jis pažeidė „Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių“ 17 punkto 1 bei 3 sakiniuose „Šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu“ ir „Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams“ nurodytus reikalavimus.
ATPK 110 straipsnio 10 dalis numato atsakomybę už gyvūnų įvežimo, įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, vežimo, naudojimo, prekybos jais ar kitokio jų perdavimo reikalavimų bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo taisyklių pažeidimą, jei dėl to atsirado žala asmens sveikatai ar turtui.
Tai materialiosios sudėties norma, atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių.
Taigi, norint veiką kvalifikuoti pagal minėto straipsnio dešimtą dalį reikia ne tik nustatyti taisyklių pažeidimą, bet ir tai, kad dėl pažeidimo buvo padaryta žala asmens turtui ar sveikatai. Ši aplinkybė yra būtinas veikos požymis, kuris turi būti aiškiai ir neabejotinai nustatytas bylos duomenimis.
Nagrinėjamu atveju objektyvių duomenų, kad S. P. vedžiojamam šuniui M. B. šuo padarė kokius nors sužalojimus, byloje nėra. Nors S. P. tvirtino, kad jos šuniui buvo įkąsta į nosį ir viršutinę lūpą, tačiau to nepatvirtina jokie įrodymai – į veterinarijos gydytoją dėl sužalojimo nebuvo kreiptasi, jokių gydymo priemonių nebuvo taikyta. Šį faktą S. P. grindžia tik liudytojo D. P. parodymais, tačiau tai negali būti objektyvus įrodymas, kadangi jis pats yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes kartu su sutuoktine yra šuns šeimininkas. Jokių kitų įrodymų dėl šuns sužalojimo nebuvo pateikta. Taigi, remtis vien tik subjektyviais suinteresuotos šalies parodymais, kurių nepagrindžia objektyvūs duomenys, negalima, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir M. B. inkriminuotą pažeidimą pagal ATPK 110 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į ATPK 110 straipsnio 10 dalį.
Tiek M. B., tiek ir S. P. nubausti už tai, kad pažeidė „Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių“ 17 punkto reikalavimą.
Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių (toliau – Taisyklių), patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. T-622 (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. T-595 redakcija, pakeista miesto Tarybos 2013-06-26 sprendimu Nr. T-382) 17 punktas numato, kad šunys bendrojo naudojimo patalpose vedami ir viešose vedžiojimo vietose vedžiojami su pavadėliu ir antsnukiu. Šunys, kuriems dėl jų veislės antsnukiai nepritaikyti ar jų negamina, gali būti vedžiojami (vedami) be jų, bet su pavadėliu. Jei šalia yra pašalinių žmonių, pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams. Šuns savininkas arba atsakingas asmuo privalo užtikrinti, kad šuo viešoje vietoje nebūtų paliktas be priežiūros.
Kaip matyti iš administracinių teisės pažeidimų protokolų, tiek M. B., tiek ir S. P. inkriminuotas tas pats Taisyklių 17 punkte numatyto reikalavimo pažeidimas – šunų vedimasis be antsnukio. Ir ginčo dėl to nėra, abu pažeidėjai pripažino, kad jų vedžiojami šunys buvo be antsnukių. Nėra ginčo ir dėl to, kad abu šunys buvo vedžiojami su pavadėliais, tačiau apeliantas reikalauja, kad M. B. būtų inkriminuota ir tai, kad jis nesutrumpino šuns pavadėlio tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams.
Taisyklėse nėra numatyta, koks turi būti pavadėlio ilgis ir kiek jis turi būti sutrumpinamas, kad tai nekeltų grėsmės žmonėms ir aplinkiniams gyvūnams. Tai yra sietina su konkrečiomis aplinkybėmis ir protingumo reikalavimu. M. B. nurodė, kad jo šuo buvo vedžiojamas 1,5-2 metrų ilgio pavadėliu, kai bendras pavadėlio ilgis 3 - 5 m.
Prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo negalėtų įkąsti, pasiekti, paliesti kito asmens, jo daiktų ar ant asmens, jo daiktų užšokti ar kelti jiems grėsmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 12 d. nutartis byloje Nr. N-662-1207-12).
Šiuo atveju tiek S. P., tiek ir M. B. nurodė, kad šunys susitiko S. P. iniciatyva, nes būtent ji norėjo pasisveikinti su pažįstamu M. B.. Ji matė, kad M. B. šuo, kaip ir jos, yra be antsnukio, tačiau tam neprieštaravo, leido šunims sueiti vienam prie kito, nereikalavo, kad M. B. sutrumpintų savo šuns pavadėlį tiek, kad šuo nepasiektų jos šuns.
Apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojo S. G. parodymus, kuriais jis tvirtino, jog matė, kad prie S. P. pribėgo juodos spalvos šuo, po to žmogus priėjo, pasilenkė prie šunų. Tačiau šių parodymų nepatvirtina daugiau jokie duomenys, nes pati S. P. nenurodė, kad M. B. šuo prie jos pribėgo. Ji tik nurodė, kad M. B. atleido pavadėlį, kad šunys galėtų susitikti, todėl teismas teisingai liudytojo parodymus vertino kaip nepatikimus.
Nei vienas pažeidėjų nenurodė, kad šunys vienas kito atžvilgiu rodė agresiją ir priešiškumą. Pagal pažeidėjų parodymus, šunys pirmiausia apsiuostė, o tik po to susikabino. Taigi, abu pažeidėjai nesilaikė tų pačių Taisyklių 17 punkto reikalavimų, vedžiodami savo šunis be antsnukių, bei abu elgėsi gana neatsakingai ir lengvabūdiškai, leisdami šunims susieiti. Visgi byloje nebuvo nustatyta, kad S. P. šuniui buvo padaryta kokia nors žala, rotveilerių veislės šunys nėra įrašyti į „Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą“, patvirtintą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, jog būtent M. B. šuo kėlė grėsmę žmonėms ir kitiems gyvūnams, o jis nesutrumpino šuns pavadėlio tiek, kad šios grėsmės išvengtų. Be to, neaišku, ir kokią reikšmę veikos kvalifikavimui ir nuobaudos skyrimui turėtų aplinkybės, kad M. B. nesutrumpino šuns pavadėlio tiek, kad šuo nekeltų grėsmės žmonėms ir kitiems gyvūnams, nustatymas, kadangi, kaip minėta, veikos pagal ATPK 110 straipsnio 10 dalį kvalifikavimui yra būtinas žalos nustatymas, o šiuo atveju to nebuvo įrodyta.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, aukštesnysis teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad 2014-04-15 Institucijos nutarimas teisėtas ir pagrįstas.
Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo S. P. nubausta už ATPK 110 straipsnio 10 dalį, kadangi, jo nuomone, nenustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir jos bei M. B. padarytų pažeidimų.
Iš jau aptartų aplinkybių aišku, kad abu pažeidėjai nesilaikė Taisyklių 17 punkto reikalavimų, vedžiodami savo šunis be antsnukių, ir tuo padarė administracinius teisės pažeidimus. Tačiau dėl šio pažeidimo M. B. šuo buvo sužalotas – jam S. P. šuo įkando į lūpą, dėl ko jis buvo gydomas ir M. B. patyrė 558 Lt materialinės žalos. Ši žala pagrįsta išrašu iš ligos istorijos ir mokėjimo kvitais (byla Nr. 24N-1528637-14 b. l. 10-11).
Apeliantas tvirtina, kad pats M. B. kaltas dėl šuns sužalojimo, nes prileido savo šunį prie S. P. šuns. Tačiau, kaip jau aptarta anksčiau, būtent S. P. buvo susitikimo iniciatorė, ji leido savo šuniui susieiti su M. B. šunimi, todėl, vedžiodama šunį be antsnukio ir leisdama jam prieiti prie kito šuns, nesiėmė priemonių ir neužtikrino, kad šuo nepadarytų žalos kitų asmenų turtui ar sveikatai. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad M. B. šuo kėlė kokią nors grėsmę S. P. šuniui ar jį sužalojo.
Apelianto skunde nurodytose administracinio teisės pažeidimo bylose taip pat konstatuota, kad būtent žalą ir grėsmę sukėlusių šunų savininkai yra atsakingi už kilusius padarinius, nes neužtikrino, kad šuns laikymas nekeltų grėsmės kitų asmenų ramybei, turtui, sveikatai ar gyvybei. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. N575-462/2012, kuria remiasi apeliantas, kaip tik konstatuota, ,,kad aplinkybė, jog nukentėjusioji savo šunį galimai vedžiojo nepririšusi jo prie pavadėlio, inkriminuoto pažeidimo konstatavimui, esant nustatytoms aplinkybėms, reikšmės iš esmės neturi“. Taigi, ir šioje byloje galima teigti, kad nors M. B. taip pat vedžiojo savo šunį be antsnukio bei prileido prie S. P. šuns, tačiau tai pastarosios padarytos veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.
ATPK 110 straipsnio 10 dalis apima ir kitus Taisyklių pažeidimus, nurodytus 2014-07-14 administracinio teisės pažeidimo protokole, t. y. Taisyklių 57 ir 58 punkto nesilaikymą – tai, kad visi laikomi šunys ir katės turi būti paženklinti ir užregistruoti Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, bei už šunų ir kačių registravimą ir laikymą mokama Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta vietinė rinkliava. Šių aplinkybių S. P. neginčijo ir savo 2014-07-25 skunde dėl Institucijos nutarimo. Nepagrįsti yra apeliacinio skundo argumentai, kad S. P. nėra baudžiama už Gyvūnų laikymo Kauno mieste taisyklių 57-58 p., kuriuose nurodyta, kad visi laikomi šunys ir katės turi būti paženklinti ir užregistruoti Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, pažeidimus, nes 2014-07-14 Institucijos nutarime šie pažeidimai yra nurodyti.
Nėra pagrindo keisti skundžiamos nutarties ir dėl to, kad ja buvo ištaisytas Institucijos 2014-07-14 nutarime padarytas rašymo apsirikimas. Institucija 2014-07-14 administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime įrašė, kad S. P. ATPK 110 straipsnio 10 dalyje numatytą pažeidimą padarė 2014-06-11. Pažymėtina, kad šis apsirikimas nekeitė nutarimo esmės ir nustatytų aplinkybių ir nesudarė kliūčių administracinėn atsakomybėn traukiamai S. P. tinkamai gintis nuo kaltinimo, ji aiškiai suprato kaltinimo esmę, žinojo visas pažeidimo aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas trūkumas nesudarė pagrindo nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą ATPK 250 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, t. y. kai nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Beje, klaidos procesiniuose dokumentuose ištaisymo galimybę, kai ši klaida nekeičia sprendimo esmės, numato ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, kuriuo reikia vadovautis ATPK nereglamentuojamų administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos santykių atveju.
Sutiktina su apeliantu, kad apylinkės teismas nutartyje be pagrindo nurodė, jog S. P. šuo priskiriamas agresyvių šunų veislei, nes tai patvirtinančių objektyvių duomenų nėra – šuns veislė, kad tai stafordšyro mišrios veislės šuo, nustatyta tik iš jo savininkų įsitikinimo, nes šuo neturi kilmės dokumentų, nėra registruotas nustatyta tvarka, jo veislės nenustatė specialistai. Būtent šuns veislės neteisingas indentifikavimas buvo viena iš priežasčių, dėl ko buvo panaikintas Institucijos 2014-04-16 nutarimas byloje Nr. 24N-10659831-14 ir byla grąžinta Institucijai tirti iš naujo. Kaip matyti iš 2014-07-14 administracinio teisės pažeidimo protokolo ir nutarimo iš S. P. nustatyto pažeidimo esmės pašalinta aplinkybė, jog ji vedėsi stafordšyro mišrios veislės šunį, nustatant, kad šuo buvo mišrios veislės. Dėl šių priežasčių iš nutarties šalintina aplinkybė, kad S. P. šuo buvo stafordšyro mišrios veislės, priskiriamos prie agresyvių šunų veislių. Visgi, šios aplinkybės pašalinimas nedaro skundžiamos nutarties neteisėta ar nepagrįsta, dėl ko ji turėtų būti naikinama, nes S. P. veikos kvalifikacija nebuvo keičiama, nors už pavojingų ir kovinių šunų mišrūnų laikymo reikalavimų pažeidimus, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ar turtui, atsakomybę numato ATPK 110 straipsnio 11 dalis.
Aukštesnysis teismas sprendžia, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, palikdamas galioti Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK Viešosios policijos skyriaus Šilainių PN viršininko 2014-04-15 ir 2014-07-14 nutarimus nepakeistus.
Įvertinus aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad naikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nutarties apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, dėl to pažeidėjos S. P. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas netenkinamas, o nutartis keičiama, pašalinant iš jos aplinkybę, kad S. P. vedamas šuo buvo stafordšyro mišrios veislės šuo, priskiriamas agresyvių šunų veislei.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,
nutaria:
S. P. atstovo advokato Dominyko Varno apeliacinis skundas netenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį pakeisti, iš nutarties šalinant aplinkybę, kad S. P. vedamas šuo buvo stafordšyro mišrios veislės šuo, priskiriamas agresyvių šunų veislei.
Likusioje dalyje nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.