Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. W. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo R. W. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2-1417-41/2008 pagal ieškovo Thornaby Limited ieškinį atsakovui R. W., tretieji asmenys G. S. H., uždaroji akcinė bendrovė „J9 investicijos“, uždaroji akcinė bendrovė „Kasira“, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas R. W. 2008 m. liepos 28 d. pateikė teismui prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovo turtines teises į 9 936 955 Lt dydžio pinigines lėšas, esančias UAB „J9 Investicijos“ 2007 m. rugpjūčio 8 d. ir rugpjūčio 17 d. paskolos sutarčių pagrindu, uždraudžiant atsakovui priimti įvykdymą pagal šias paskolos sutartis ir disponuoti turimomis turtinėmis teisėmis, kylančiomis iš šių paskolos sutarčių; trūkstant R. W. priklausančių turtinių teisių į 9 936 955 Lt dydžio pinigines lėšas, areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamą turtą ir/ar pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo ir kitus privalomuosius mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo fondo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, taip pat atsiskaityti su paslaugų tiekėjais ir ieškovu; nesant ar trūkstant atsakovui priklausančių turtinių teisių, kilnojamųjų daiktų ar piniginių lėšų, areštuoti R. W. nekilnojamą turtą, uždraudžiant jį perleisti ar įkeisti. Atsakovas nurodė, kad teismo taikytas piniginių lėšų areštas sukelia atsakovui nepagrįstai didelius ūkinės-komercinės veiklos suvaržymus. Be to, pagal CPK 664 straipsnį antrąja eile išieškoma ne tik iš skolininkui priklausančių pinigų, bet ir turtinių teisių, vertybinių popierių, darbo užmokesčio, stipendijos ar kitų pajamų arba kilnojamojo turto. Atsakovas nurodo, kad trečiajam asmeniui UAB ,,J9 Investicijos“ yra suteikęs 9 936 955 Lt dydžio paskolą, todėl taikant laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausiai turėtų būti areštuojamos atsakovo turtinės teisės į šias lėšas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Remiantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, teisingumo, šalių lygiateisiškumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo, nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Visa tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcinga jų taikymu siekiamiems tikslams. Siekiant laikinosiomis apsaugos priemonėmis šalims sukelti kuo mažesnius suvaržymus civilinio proceso kodekse numatyta galimybė vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita.

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas, spręsdamas prašymo pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita pagrįstumą, turi vadovautis CPK 144 straipsnio nuostatomis ir įvertinti tai, ar, pakeitus arba panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės arba nepasidarys nebeįmanomas, t. y. ar bus užtikrintas ieškinys.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 4 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui R. W. priklausantį turtą 962 953 Lt sumai, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti tretiesiems asmenims. Teismas nenurodė kokia tvarka turi būti areštuotas atsakovo turtas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vykdydamas teismo nutartį, antstolis V. M. areštavo R. W. pinigines lėšas, esančias AB SEB Banke, AB Hansabanke ir AB NORDEA bank Finland PLC Lietuvos skyriuje sąskaitose (b. l. 12-14). R. W. 2008 m. liepos 28 d. pateikė teismui prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir nurodė areštuotino jam priklausančio turto eiliškumą – 1) areštuoti atsakovo turtines teises į 9 936 955 Lt dydžio pinigines lėšas, esančias UAB „J9 Investicijos“ 2007 m. rugpjūčio 8 ir 17 dienos paskolos sutarčių pagrindu, uždraudžiant atsakovui priimti įvykdymą pagal šias paskolos sutartis ir disponuoti turimomis turtinėmis teisėmis, kylančiomis iš šių paskolos sutarčių; 2) areštuoti atsakovui priklausantį kilnojamą turtą ir/ar pinigines lėšas, leidžiant daryti nurodytus mokėjimus; 3) areštuoti R. W. nekilnojamą turtą, uždraudžiant jį perleisti ar įkeisti. Teismas, skundžiama nutartimi, atsakovo R. W. prašymą pakeisti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, atmetė.

Atskirajame skunde R. W. nurodo, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas neturi turtinių teisių pagal sudarytas paskolos sutartis su UAB ,,J9 Investicijos“. Kaip matyti iš minėtų sutarčių turinio (2007 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutarties 2 straipsnio 2 punkto ir 2007 m. rugpjūčio 17 d. paskolos sutarties 2 straipsnio 1 punkto, b. l. 20-22, 30-32), pagal jas suteiktų paskolų grąžinimo terminas baigsis 2011 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino tinkamai, kadangi tik suėjus minėtam terminui atsakovas R. W. įgys reikalavimo teisę į paskolos sutartyse numatytas sumas (CK 6.34 str. 2 d., 6.870 str., 6.873 str. 1 d., 4 d.). Atsakovas šiuo metu neturi teisės disponuoti paskolinta pinigų suma, todėl teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą, teismo sprendimo įvykdymo nukreipimas į turimas turtines teises, būtų neįmanomas. Be to, sudarant paskolos sutartį visada atsiranda rizika, jog sutartis bus netinkamai įvykdyta arba apskritai nebus įvykdyta, todėl tenkinus tokį atsakovo prašymą ir pakeitus piniginių lėšų areštą turtinių teisių areštu, nebūtų tinkamai užtikrintas ieškovo reiškiamas itin didelis piniginis reikalavimas. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 24 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-830) ir 2008 m. lapkričio 27 d. nutartimi (civilinė byla Nr. –871/2008) paliko nepakeistas pirmosios instancijos teismo nutartis dėl iš esmės analogiško, grindžiamo tais pačiais argumentais, atsakovo prašymo pakeisti piniginių lėšų areštą turtinių teisių areštu. Trūkstant atsakovui priklausančių turtinių teisių į 9 936 955 Lt dydžio pinigines lėšas, apeliantas prašė areštuoti jam priklausantį kilnojamą turtą ir/ar pinigines lėšas, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo ir kitus privalomuosius mokėjimus socialinio draudimo fondo biudžetui, sveikatos draudimo fondo biudžetui, valstybės ir savivaldybės biudžetams, taip pat atsiskaityti su paslaugų tiekėjais ir ieškovu. Tik neesant ar trūkstant atsakovui priklausančių turtinių teisių, kilnojamųjų daiktų ar piniginių lėšų, atsakovas prašė areštuoti R. W. nekilnojamą turtą, uždraudžiant jį perleisti ar įkeisti. Byloje nėra pateikta duomenų, kiek piniginių lėšų buvo areštuota atsakovo sąskaitose kredito įstaigose pagal antstolio patvarkymus. Nurodydamas, jog antstolis areštavo R. W. pinigines lėšas 962 953 Lt sumai, apeliantas prašo leisti iš areštuotų lėšų atlikti minėtus mokėjimus. Pažymėtina, jog R. W. nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jam, kaip fiziniam asmeniui, būtinumą mokėti minėtus mokesčius. Apeliantas remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (c. b. Nr. 2-633/2008), kuria teismas patikslino taikyto piniginių lėšų arešto sąlygas ir leido G. S. H. ir R. W. iš areštuotų lėšų atlikti privalomus mokėjimus į nacionalinį biudžetą, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetą bei kitus biudžetus ir valstybės fondus. Teisėjų kolegija pažymi, kad norint remtis šiuo precedentu, būtina nustatyti ar nagrinėjamos bylos aplinkybės yra analogiškos išnagrinėtos bylos, kurioje priimtu procesiniu sprendimu remiasi apeliantas, aplinkybėms. Šiuo atveju pažymėtina, kad apelianto nurodytoje nutartyje, nėra išdėstyta jokių aplinkybių ar motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas leido fiziniams asmenims atlikti tam tikrus mokėjimus iš areštuotų lėšų, todėl remtis minėta nutartimi nėra jokio pagrindo. Apeliantas, prašydamas pirmosios instancijos teismo leisti iš areštuotų piniginių lėšų atlikti nurodytus mokėjimus, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismams nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jis turi prievolę tokius mokėjimus vykdyti. Atsakovo prašymas leisti atsiskaityti su ieškovu negali būti tenkinamas, nes ieškovas reiškia reikalavimus trečiojo asmens UAB ,,J9 Investicijos“ naudai ir prašo priteisti šiai bendrovei iš atsakovo žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto byloje pateikti duomenys neįrodo, jog piniginių lėšų areštas neproporcingai varžo atsakovo teises. Kaip jau minėta, nėra pateikta duomenų kokia tiksli piniginių lėšų suma atsakovo sąskaitose yra areštuota, taip pat nėra aišku kokią veiklą vykdo atsakovas ir kaip tą veiklą varžo piniginių lėšų areštas. Atsakovas pateikė 2008 m. vasario 11 d. AB bankas ,,Hansabankas“ raštą, kuriame nurodyta, kad bankas atsisako suteikti kreditą R. W., tačiau nepateikė jokių duomenų apie kitų asmenų veiklą ir kokią įtaką tai veiklai daro jo asmeninių lėšų areštas.

Dar kartą pažymėtina, kad pinigai, kaip apyvartinės lėšos yra svarbūs įmonės ūkinei-komercinei veiklai užtikrinti, tačiau nagrinėjamoje byloje yra areštuoti atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, priklausantys pinigai.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo R. W. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams, užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Atsakovui taip pat išaiškintina, jog pirmosios instancijos teismas gali dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita, tai pat taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama (CPK 146 str. 1 ir 2 d.). Taip pat proceso įstatymas nedraudžia atsakovui dar kartą kreiptis į pirmosios instancijos teismą su motyvuotu ir įrodymais pagrįstu prašymu leisti areštuotomis bankų sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis atlikti konkrečius mokėjimus.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, daro išvadą, kad naikinti skundžiamą nutartį apelianto atskirajame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu ir 338 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.