Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. S. H. ir R. W. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu civilinėje byloje Nr. 2-1006-56/2008 pagal ieškovo Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės įmonės Baltic Tiger Limited ieškinį atsakovams R. W. ir G. S. H. , tretysis asmuo Thornaby Limited, dėl sumokėto depozito ir avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsakovas G. S. H. 2008 m. balandžio 28 d. prašė pakeisti minėta teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones tokiu būdu, kad būtų nurodytas atsakovų atžvilgiu taikomo arešto konkretus mastas, prašė areštuoti turtą, esantį tik Lietuvoje, leisti iš areštuotų pinigų mokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei, socialinio draudimo ir kitas privalomas įmokas.

Dėl šios teismo nutarties ieškovas Baltic Tiger Limited padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti 2008 m. sausio 7 d. nutartį. Ieškovas nurodė, kad ginčas yra kilęs dėl didelės 2 542 200 Lt sumos ir tai, ieškovo nuomone, gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Ieškovas teigė, kad atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie gali lengvai ir greitai pakeisti savo turtinę padėtį, tai yra perleisti savo nuosavybės teises į turimą turtą. Be to, areštuotas būtų ne visas atsakovų turtas, o tik ta dalis, kuri būtina ieškinio patenkinimui, likusia turto dalimi atsakovai galės netrukdomai naudotis ir disponuoti. Nurodė, jog atsakovai nutylėjo apie antstolio V. M. 2008 m. kovo 31 d. patvarkymu vykdytą atsakovo turimų 35 vnt. UAB „J9 Investicijos“ akcijų vertės nustatymo ekspertizę, kuri aiškiai paneigia jų teiginius apie jų turimų akcijų vertę. Taip pat nurodė, kad atsakovas R. W. pervedė daugiau nei 5 000 000 Lt lėšų iš savo sąskaitos tam, kad lėšos nebūtų areštuotos. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo nuomone, yra grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo S. G. H. 2008 m. balandžio 25 d. prašymą. Abu atsakovai Lietuvoje turi daugiau nei pakankamai turto, reikalingo įvykdyti ieškovui galimai palankų teismo sprendimą. Kiekvienam atsakovui priklausančio turto, atskirai paėmus, rinkos vertė viršija ieškinio sumą, todėl akivaizdu, kad pakeistus laikinąsias apsaugos priemones ieškovo interesai nenukentės, nepaisant to, kad UAB ,,ŽIA Valda Real Estate“ UAB ,,J9 Investicijos“ akcijų vertę įvertino mažiau. Teismas paliko galioti 2008 m. sausio 7 d. nutartį, nenurodydamas atsakovo atžvilgiu taikomo arešto konkretaus mąsto, vykdymo tvarkos ir būdo, kaip to reikalauja CPK 148 straipsnio ketvirtosios dalies 8 punktas. Dėl to nutartį vykdantis antstolis gali areštuoti vien tik atsakovo S. G. H. turtą visai ieškinio sumai. Tokiu būdu net nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės, taip pat ir klausimo dėl solidariosios atsakovų atsakomybės, ieškovas pasiekė tokį sau palankų teisinį rezultatą, kuris galėtų atsirasti tik ieškovui palankaus teismo sprendimo atveju. CPK nenumato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti solidarios. Teismui palikus galioti 2008 m. sausio 7 d. nutartį, tai yra neleidžiant iš areštuotų lėšų atsiskaityti su valstybės biudžetu, SODRA ir atlikti kitų veiklai vykdyti būtinų mokėjimų, daroma nepataisoma žala atsakovui S. G. H. , kuris turės atlyginti nuostolius tiek valstybės institucijoms, tiek tiekėjams. Todėl net ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pablogėjusi dėl kitų asmenų pretenzijų, reikalavimų bei ieškinių S. G. H. finansinė padėtis gali apsunkinti teismo sprendimo vykdymą.

Teismo nutartis nepagrįsta, nes vien tik ieškinio suma nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nuostata dėl didelės ieškinio sumos taikoma atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį. Tuo tarpu atsakovo R. W. 2008 m. balandžio 28 d. prašyme teismui buvo pateikti įrodymai, kurie neginčijamai liudija, kad atsakovo turtinė padėtis yra stabili, jo turimo turto, esančio vien Lietuvoje, rinkos vertė viršija 43 mln. litų, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė. Nepagrįstas teismo motyvas, kad gera atsakovų turtinė padėtis gali pasikeisti. Įstatymai nenumato reikalavimo, kad atsakovo turtinė padėtis išliktų tokia pati, o pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, teismas turėjo įvertinti, ar atsakovo turtinė padėtis kaip tokia nesukels grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į atsakovo finansines galimybes, atsakovui ieškinio suma nėra didelė ir jokios grėsmės būsimo teismo sprendimo, jei jis būtų nepalankus atsakovui, įvykdymui nėra.Teismo nutartis nepagrįsta, nes byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris leistų teigti, kad R. W. ketina perleisti jam priklausantį turtą kitiems asmenims ir taip išvengti teismo sprendimo vykdymo. Atsakovas buvo ir yra sąžiningas. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovo turimų akcijų vertė yra 2 000 000 Lt, todėl bendra atsakovo turto vertė žymiai mažesnė nei nurodė atsakovas. Teismas rėmėsi tik UAB ,,ŽIA Valda Real Estate“ 2008 m. birželio 2 d. UAB ,,J9 Investicijos“ akcijų vertinimo ataskaita, nors V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės 2008 m. kovo 12 d. minėtų akcijų paketas buvo įvertintas daugiau nei 33 mln. Lt. Ši akcijų vertinimo ataskaita turėtų būti laikoma teisinga, kol nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka. Be to, akcijų vertę atspindi realiai dėl jų sudaryti sandoriai. Bet kokiu atveju, net ir atsižvelgiant į ieškovo apmokėtą UAB ,,ŽIA Valda Real Estate“ ataskaitą, atsakovo kito turimo turto visiškai pakaktų ieškinio reikalavimams patenkinti. Atmestinas teismo argumentas, kad atskirose civilinėse bylose ieškinio reikalavimo užtikrinimui teismai areštavo atsakovo turto už daugiau nei 11 mln. litų. Teismo nurodytos kitos bylos buvo nepagrįstai inicijuotos ieškovo kartu su dar viena Didžiosios Britanijos įmone vienu metu. Šių bylų iškėlimo faktas negali būti naudojamas prieš atsakovą, nes jas kelia tik du tarpusavyje susiję asmenys. Be to, tose bylose pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Šių bylų iškėlimo fakto atsakovas neslepia. Minėtose bylose pareikštų turtinių reikalavimų bendra suma yra ženkliai mažesnė už R. W. turimo turto Lietuvoje rinkos vertę. Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutartimi areštavo atsakovo turtą ne tik esantį Lietuvoje, bet ir kitur užsienyje. Taip teismas viršijo savo jurisdikciją, nes turėjo bent jau pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nurodant, jog areštuojamas tik Lietuvoje esantis atsakovo turtas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama 2008 m. birželio 27 d. nutartimi panaikinęs savo 2008 m. gegužės 22 d. nutartį ir palikęs galioti 2008 m. sausio 7 d. nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal susiklosčiusią teismų praktiką grėsmė realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos. Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo paminėta, atsakovai yra fiziniai asmenys, kurie laisvai gali disponuoti savo turtu, o jiems pareikštu ieškiniu prašoma priteisti 509 080 Lt depozitą, 2 033 120 Lt avansą bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Akivaizdu, jog atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas teisingai sprendė, jog yra pagrindas prezumpcijai dėl realios grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, CPK 144 straipsnio nuostatų taikymui ir atsakovų turto areštui, iš esmės neviršijant jiems pareikšto ieškinio sumos, o nutarties vykdymą pavesti ieškovo pasirinktam antstoliui. Taigi, koks konkretus turtas bus areštuojamas, priklauso nuo teismo nutarties vykdymo proceso ir to, kokį turtą ir kokios vertės pavyks rasti nutartį vykdančiam antstoliui. Tokiu būdu teismas teisingai apibrėžė pritaikomų laikinųjų apsaugos priemonių mastą ir nepažeidė CPK 148 straipsnyje reglamentuotos šių priemonių taikymo tvarkos. Tuo tarpu antstolio veiksmai vykdant teismo nutartį, kaip žinoma, gali būti skundžiami teismui CPK 510 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atskiruosiuose skunduose nurodytos aplinkybės, apibūdinančios, apeliantų teigimu, jų turtinės padėties stabilumą ir valdomo turto įvertinimą, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumą, tai yra, kad jų valdomo turto vertė yra žymiai didesnė nei ieškinio suma, neduoda pagrindo kitaip vertinti šią teismo išvadą (CPK 185 str.). Beje, pažymėtina tai, jog teismas, siekdamas išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą ir neproporcingai nesuvaržyti apeliantų teisių bei veiklos, nurodė, jog areštuotinas pirmiausia atsakovų nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, o jo nesant ar nepakakus – piniginės lėšos.

Atmestini apeliantų argumentai, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pažeidė teismų praktiką, nes minėtas priemones taikė labai plačiai, areštavo turtą, esantį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, tuo viršydamas savo jurisdikciją. Kaip jau buvo minėta šioje nutartyje anksčiau, teismas areštavo apeliantų, kuriems prašoma taikyti solidarioji civilinė atsakomybė, tik tą turto dalį, kuri gali užtikrinti jiems pareikštą ieškinį, ir nenurodė, kokiose valstybėse esantis turtas areštuojamas. Todėl klausimai, susiję su areštuojamo turto buvimo vieta, šios nutarties vykdymu užsienio valstybėse ir pan., gali būti sprendžiami nutarties vykdymo procese, o antstolio veiksmai vykdant teismo nutartį, kaip buvo paminėta, gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Kartu, teisėjų kolegija mano, kad iš esmės nekeičiant skundžiamos nutarties, ji patikslintina, kad tuo atveju, jeigu vykdant šią nutartį būtų areštuotos apeliantų lėšos, atsakovams būtų leidžiama iš areštuotų lėšų atlikti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetą bei kitus biudžetus ir valstybės fondus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjant bylą atsakovams neužkirstas kelias kreiptis į teismą dėl taikytų laikinųjų priemonių pakeitimo (CPK 146 str.), o pagal CPK 147 straipsnio trečiąją dalį, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Esant minėtoms aplinkybėms ir nenustačius absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija sprendžia, kad ši nutartis teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 329 str. 1 d., 263 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 27 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti teismo nutartimi taikyto piniginių lėšų arešto sąlygas, leidžiant G. S. H. ir R. W. iš areštuotų lėšų atlikti privalomus mokėjimus į nacionalinį biudžetą, socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo biudžetą bei kitus biudžetus ir valstybės fondus.