- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 1A-406-495/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-86-1-00282-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Daiva Pranytė-Zalieckienė (pran.), Elena Vainienė
- Nuteistasis
- L. S.
- Advokatai
- Silva Mardosaitė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 264 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė, dalinio bausmių sudėjimo būdu, subendrinta su Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir L. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 3 metams 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, 264 straipsnio 2 dalį, V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl jų apeliaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. S. nuteista už tai, kad ji, veikdama kartu su D. M., būdama bute, adresu (duomenys neskelbtini), 2013 m. kovo 14 d., tiksliai nenustatytu laiku bei tęsdama nusikalstamą veiką, 2013 m. kovo 31 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, D. M. pagaminus bei įtraukus į švirkštą, o L. S. suleidus nepilnametei D. U., gim. (duomenys neskelbtini), į veną namudiniu būdu gaminamos psichotropinės medžiagos – metkatinono, lenkė nepilnametę D. U. vartoti ne gydymo tikslais psichotropinę medžiagą – metkatinoną.
Šalies argumentai
Nuteistoji L. S. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 19 d. nuosprendžiu jai paskirtą bausmę.
Apeliantė skunde nurodo, jog ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, vienintelį kartą suleidusi D. U. į veną psichotropinių vaistų. Kita vertus atkreipia dėmesį ir į tai, jog nuteistojo D. M. parodymai patvirtina, kad D. U. yra sena jo pažįstama, jie kartu lankydavosi apeliantės bute. D. M. jos namuose gaminosi skystį iš vaistų „Aktifed“, kalio permanganato, verdančio vandens ir acto, tuo tarpu D. U. tai pamačiusi, pati prašė, kad jai būtų suleistas tas skystis. Be to, tiek D. M., tiek G. G. parodymai patvirtina, jog D. U. jau seniai buvo bandžiusi ir leidosi psichotropinį skystį. D. U. liepė G. G. apie tai niekam nesakyti. Be to, D. U. teisme parodė, jog D. M. jai sakė, kad leidžiama medžiaga yra narkotikas. D. M. gerai žinojo, kad D. U. yra nepilnametė, jie dažnai kartu leisdavo laiką. Dėl paminėtų aplinkybių, apeliantės manymu, teigti, kad ji vertė ar kitaip lenkė D. U. vartoti psichotropinį skystį, yra neteisinga, todėl jai turi būsi sušvelninta skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistoji L. S. ir jos gynėja prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistosios L. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios L. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliantė skunde neneigia suleidusi nukentėjusiajai D. U. namudiniu būdu pagamintos psichotropinės medžiagos – metkatinono. Kita vertus, mano, jog aplinkybės, kad nukentėjusioji, pamačiusi D. M. gaminantį psichotropinį skystį, pati paprašė jai jo suleisti, kad nukentėjusioji jau seniai buvo bandžiusi ir leidosi psichotropinį skystį, nesuteikia pagrindo teigti, jog ji vertė ar kitaip lenkė D. U. vartoti šį psichotropinį skystį. Dėl paminėtų aplinkybių, apeliantės įsitikinimu, jai turi būti sušvelninta skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė.
BK 264 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas padėjo nepilnamečiui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Kadangi šio straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai suformuoti kaip alternatyvūs, tai baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų. Nagrinėjamu atveju, apeliantė yra nuteista už tai, kad ji, veikdama kartu su D. M., lenkė nepilnametę D. U. vartoti ne gydymo tikslais psichotropinę medžiagą – metkatinoną. Pagal teismų praktiką lenkimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis siekia, kad nepilnametis nukentėjusysis imtų vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, t.y. nori, kad nukentėjusiajam atsirastų poreikis šias medžiagas vartoti, priklausomybė nuo jų. Lenkimas gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir pan. (kasacinės nutartys 2K-514/2012, 2K-43/2014).
Byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantė, neabejotinai patvirtina, jog nepilnametė D. U. L. S. bei nuteistojo D. M. buvo lenkiama vartoti ne gydymo tikslais psichotropinę medžiagą – metkatinoną. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiosios D. U. lenkimas vartoti psichotropinę medžiagą, teisėjų kolegijos vertinimu, pasireiškė ne tik pasiūlymu nukentėjusiajai pabandyti pavartoti namudiniu būdu pagamintą psichotropinę medžiagą, bet ir paminėto tirpalo gamybos proceso jai nevienkartiniu demonstravimu, pačių kaltininkų bei kitų patalpoje buvusių asmenų psichotropinės medžiagos daugkartiniu vartojimu jos akivaizdoje, o taip pat ir nevienkartiniu namudiniu būdu pagaminto metkatinono suleidimu nukentėjusiajai.
Nukentėjusioji D. U. apklausų metu parodė, jog lankydamasi L. S. namuose ne kartą matė, kaip pastaroji bei D. M., A. V., N. J. leidosi į įvairias kūno vietas tirpalą. Tirpalą gamindavo D. M.. D. M. tirpalą gamino iš vaistų „Actifed“, kalio permanganato miltelių ir verdančio vandens. Nukentėjusioji apklausiama patvirtino ir tai, jog iš pradžių nei jai, nei jos draugei G. G. nieks nesiūlė leistis tirpalo. Tik 2013 m. kovo mėnesio viduryje, kai ji pas L. S. buvo be G. G., vėl buvo gaminamas tirpalas ir L. S. jos paklausė, ar ji nori pabandyti. Jai nieko neatsakius, L. S. jos dar kelis kartus paklausė. L. S. griežtesniu balsu paklausus, ar ji nori pabandyti, ji šiek tiek išsigando ir padavė jai savo ranką. Nesipriešino tirpalo suleidimui ir iš smalsumo norėjo pabandyti. L. S. jai į kairės rankos veną suleido penkis „kubus“ pagaminto tirpalo. Šį tirpalą L. S. jai į rankas leido tris kartus. Jos draugė G. G. niekada nematė kaip jai buvo leidžiamas tirpalas. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji D. U. parodė ir tai, jog susileisti pagamintą tirpalą jai siūlė ir D. M. (1 t., b.l. 11-12, 13-14, 2 t., b.l. 58-59).
Netikėti nukentėjusiosios D. U. parodymais apie tai, kad jai matant buvo leidžiamasis tirpalas, nuteistieji siūlė jai susileisti D. M. pagamintos psichotropinės medžiagos – metkatinono, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina ir nukentėjusiosios G. G. parodymai. Nors nukentėjusioji G. G. tuo metu, kai D. U. buvo siūloma suleisti namudiniu būdu pagamintos psichotropinės medžiagos bei ji buvo suleista, nebuvo L. S. namuose, tačiau pastaroji apklausiama patvirtino, jog apeliantės namuose D. M., L. S., N. ir A., jai ir D. U. matant, leidosi kažką į veną. Teisiamojo posėdžio metu parodė, jog V. S. reikalavo, kad jos atsiimtų iš policijos pareiškimą ir sakytų, jog jo motina (L. S.) nevertė vartoti narkotinių medžiagų (1 t., b.l. 18-19, 3 t., b.l. 60). Aplinkybę, kad nukentėjusioji D. U. buvo lenkiama vartoti psichotropinę medžiagą iš dalies patvirtina ir (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų pareiškime užfiksuoti duomenys. Nukentėjusioji D. U. pasakojo globos namų darbuotojams apie tai, kad L. S. grasino jai ir liepė apie tirpalo suleidimą niekam nepasakoti, nerodyti rankų (1 t., b.l. 8).
Svarbu pažymėti, kad pati apeliantė bei nuteistasis D. M. apklausų metu taip pat patvirtino, jog nukentėjusioji D. U. L. S. namuose yra lankiusis ne vieną kartą, pastaroji ne kartą yra mačiusi kaip D. M. gamina kvaišalus ir kaip jie (jis, L. S., A. V., N. J.) pagamintą tirpalą leisdavosi į venas. Pastarieji pripažino, kad L. S., D. M. pagaminto ir į švirkštą pritraukto tirpalo, nukentėjusiajai į rankos venas suleido tris kartus (1 t., b.l. 82-83, 87-88, 125-126, 138-139, 2 t., b.l. 56, 3 t., b.l. 60).
Taigi paminėtų įrodymų pagrindu nustatytos aplinkybės, kolegijos vertinimu, visiškai patvirtina BK 264 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos vieno iš alternatyvių objektyviosios pusės požymių – lenkimo ne gydymo tikslais vartoti psichotropines medžiagas, buvimą. Tuo pačiu atkreiptinas apeliantės dėmesys į tai, kad nepilnametis asmuo dėl nepakankamos socialinės, psichinės ir fizinės brandos negali tinkamai suvokti savo veiksmų pavojingumo, todėl bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais nepilnametis skatinamas vartoti psichotropines ar narkotines medžiagas, kelia tiesioginę grėsmę nepilnamečio sveikatai ir yra draudžiami. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog nukentėjusioji D. U. veikos padarymo metu ne tik buvo nepilnametė, bet ir turėjo neįgalumą. Po psichotropinės medžiagos – metkatinono, suleidimo jos sveikata pablogėjo ((duomenys neskelbtini) vaikų globos namų atstovės D. B. paaiškinimai, neįgalumo lygio pažyma, 2 t., b.l. 50, 59).
Byloje nustatyto aptariamo L. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio nepaneigia ir apeliantės skundo argumentai apie tai, kad D. U. jau seniai buvo bandžiusi ir leidosi psichotropinį skystį. Pagal teismų praktiką, tai, kad asmuo, kuriam kaltininkas padėjo įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, šias medžiagas vartojo ir anksčiau (nuolat ar epizodiškai) arba jų nevartojo, veikos kvalifikavimui pagal BK 264 straipsnį neturi reikšmės. Be to, pažymėtina ir tai, jog nukentėjusioji D. U. apklausiama teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad iki pažinties su apeliante bei D. M. ji psichotropinių medžiagų nebuvo vartojusi (3 t., b.l. 59).
Apeliantė prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
Teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją privalo laikytis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Taip pat ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas nuteistajai L. S. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, jog ji padarė sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu psichotropinėmis medžiagomis (BK 11 straipsnio 5 dalis). Nusikalstama veika buvo baigta, padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Be kita ko svarbu pažymėti ir tai, jog sunkus nusikaltimas buvo padarytas prieš nepilnametę, neįgalumą turinčią vaikų globos namų auklėtinę, t.y. itin socialiai pažeidžiamą asmenį. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną apeliantės atsakomybę lengvinančią (prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)) bei vieną sunkinančią aplinkybę (nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas)).
Be paminėtų aplinkybių, skiriant L. S. bausmę, taip pat buvo įvertinti ir byloje esantys pastarosios asmenybę charakterizuojantys duomenys. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, jog apeliantė jai inkriminuotą nusikaltimą padarė, būdama nuteista Telšių rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu už baudžiamojo nusižengimo nuosavybei padarymą bei neatlikus šiuo teismo sprendimu paskirtos bausmės. Tą pačią dieną (2013 m. kovo 31 d.), kuomet buvo baigta daryti skundžiamu nuosprendžiu L. S. inkriminuota nusikalstama veika, pastaroji padarė ir dar vieną nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteista Telšių rajono apylinkės teismo 2013-04-22 baudžiamuoju įsakymu. Vėliau apeliantė padarė dar septynias nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteista Telšių rajono apylinkės teismo 2014-04-22, 2014-06-12 baudžiamaisiais įsakymais bei Telšių rajono apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžiu. Bylos medžiaga bei Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina tai, jog L. S. vengė atlikti teismų įsiteisėjusiais sprendimais jai paskirtas, su laisvės atėmimu nesusijusias, bausmes, dėl ko ne kartą jos buvo pakeistos griežtesne bausme – areštu. Vertinant apeliantės asmenybę, pažymėtina ir tai, jog pastaroji iki sulaikymo niekur nedirbo. Bylos duomenimis, L. S. yra įtraukta į psichikos sveikatos centro įskaitą, jai diagnozuotas vidutinio sunkumo depresijos epizodas bei psichikos ir elgesio sutrikimai, vartojant kelis narkotikus, žalingas vartojimas, tačiau dėl to netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę, ji gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (1 t., b.l. 101-102).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistosios L. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis, pastarosios atsakomybę lengvinančią bei sunkinančią aplinkybes, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 264 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą minimumą. Nuteistajai paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą nėra pagrindo.
Apeliantė, kaip jau minėta, prašo taikyti jai BK 75 straipsnio nuostatas bei atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
Įstatymo leidėjo priimtu 2015 m. kovo 19 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodant, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Palyginus ankstesnę BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją su 2015 m. kovo 19 d. įstatymu padarytu pakeitimu matyti, kad pagal naująjį teisinį reguliavimą bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas ir asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams ir už tyčinius sunkius nusikaltimus.
Nagrinėjamu atveju, apeliantė skundžiamu nuosprendžiu yra nuteista už sunkaus nusikaltimo padarymą trejų metų laisvės atėmimo bausme, kurią subendrinus su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, jai paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trims metams ir trims mėnesiams. Taigi formaliai L. S. atitinka šiuo metu galiojančiose BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatose numatytas sąlygas, suteikiančias galimybę svarstyti apeliantei paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kita vertus, pažymėtina tai, jog net ir esant BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatytoms bausmės vykdymo atidėjimo sąlygoms, teismas, tik įvertinęs reikšmingų bylos aplinkybių visumą ir nusprendęs, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi teisę (bet ne pareigą) taikyti BK 75 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bausmės vykdymo atidėjimo institute humaniškumo principo reikalavimai derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtus interesus ir pan. Kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Taigi teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, be pirmiau minėtų svarbių bausmės individualizavimui aplinkybių, turi įvertinti ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus nubaustas teisingai, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar nuteistasis supranta padarytos veikos pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, ar savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys naujų pavojingų veikų, ar padaryti nusikaltimai yra daugiau atsitiktinio pobūdžio ir neparodo tikrosios jo vertybinės orientacijos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-362/2012, 2K-91/2014).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog L. S. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Duomenys apie apeliantės padarytas nusikalstamas veikas jau po nusikaltimo, už kurį ji nuteista skundžiamu nuosprendžiu, padarymo, neleidžia teigti, jog pastaroji laikysis įstatymų ir nebenusikals, jai bus apribota galimybė daryti nusikalstamas veikas. Šie duomenys patvirtina ir tai, jog L. S. po šioje byloje jai inkriminuoto nusikaltimo padarymo nepadarė teisingų išvadų, nevertino savo elgesio kritiškai, jos antivisuomeninės nuostatos tik progresuoja, ji nenori laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantei realiai atliekant jai paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinant išdėstytą, apeliantės prašymas ir šioje dalyje atmetamas.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo.
Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame prašo iš nuteistosios L. S. priteisti valstybei 90,71 Eur už advokato suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.
BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Pagal teismų formuojamą praktiką tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas procese yra būtinas nepriklausomai nuo kaltininko valios, Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybos prašymai dėl išlaidų priteisimo netenkinami (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/2014). Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei iš L. S. 90,71 Eur teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios L. S. apeliacinį skundą atmesti.