- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-07-11
- Bylos Nr.
- eI-1740-171/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- bendrovės „Ryanair DAC“
- Atsakovas
- Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Tadas Vilčinskas
dalyvaujant pareiškėjos bendrovės „Ryanair DAC“ atstovui advokato padėjėjui Tadui Vilčinskui,
atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams A. S., M. Š., M. A.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos bendrovės „Ryanair DAC“ skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (el. b., 1 t., b. l. 4–14) ir prašo: 1) panaikinti Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos (toliau – Valdyba) 2018 m. sausio 9 d. nutarimą byloje Nr. IN/8467/88/LT/17 (toliau – Nutarimas), 2) jei pirmasis prašymas nebūtų patenkintas, sumažinti byloje paskirtą baudą iki minimalios Įstatyme nustatytos baudos; 3) atlyginti pareiškėjai išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Valdyba Nutarime nustatė, kad vežėja bendrovė „Ryanair“ nepateikė visos reikalaujamos informacijos apie keleivius užsieniečius, atvykstančius iš ne Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais, ir taip pažeidė Transporto veiklos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir skyrė vežėjai bendrovei „Ryanair“ 4 200 Eur baudą (el. b., 1 t., b. l. 16–25).
Nurodo, kad atsakovo reikalavimas pateikti apie keleivį visą informaciją, esančią jo duomenų įraše (PNR, angl. passenger name records) (toliau – PNR duomenys), yra perteklinis, prieštaraujantis 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvai 2004/82/EB „Dėl vežėjų įpareigojimo perduoti keleivių duomenis“ (toliau – API direktyva), nes Direktyvoje numatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis.
Pareiškėjo nuomone, Direktyva į nacionalinę teisę perkelta neteisingai. Jos nuostatos, kurių pagrindu priimtas skundžiamas Nutarimas skirti baudą vežėjai, yra imperatyvaus pobūdžio, pakankamai aiškios ir tikslios bei nagrinėjamu atveju gali turėti tiesioginį poveikį.
Direktyvos nuostatomis asmenims suteikiamos tam tikros teisės, t. y. teisė perduoti direktyvos reikalaujamą, bet ne platesnio pobūdžio informaciją Direktyvoje nustatytais terminais ir tvarka. Įstatymu nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra gerokai ilgesnė, nei nustatyta Direktyvoje. Tai prieštarauja jos tikslams ir esmei, kurie yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti Direktyvos tekste.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Direktyvoje nustatyta daug mažesnė keleivių duomenų apimtis, teisinis reguliavimas kelia pagrįstų abejonių dėl duomenų teikimo ir jų saugumo, informacijos apie keleivius saugojimo terminai neatitinka Direktyvos nuostatų.
Policijos departamento atstovas nustatė, kad pranešimas apie Įstatymo pažeidimą ir bylos nagrinėjimą vežėjai buvo nusiųstas Įstatymo nustatytu būdu ir terminais, tačiau pareiškėja pažymi, jog vežėja „Ryanair“ yra didžiulė įmonė, todėl, siunčiant pranešimus tik oficialiuoju jos registracijos adresu, nebuvo užtikrinta pareiškėjos teisė būti tinkamai informuota.
Nors nagrinėjant bylą ir priimant nutarimą pareiškėja prašė paskirti mažesnę nei vidutinę baudą, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakovas į jas neatsižvelgė. Vežėja bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, todėl šie veiksmai laikytini vežėjos pagalba atliekant tyrimą. Atsakovas niekaip neinformavo vežėjos apie privalomumą teikti keleivių, atvykstančių ne iš ES valstybių, duomenis pagal Direktyvą, nedavė pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazių prie tinkamų sistemų ir atlikti kitus veiksmus, kad būtų užtikrintas duomenų pateikimas laiku ir tarp šalių suderintomis priemonėmis bei saugus duomenų perdavimas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas prašė skundą patenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovas Policijos departamentas nesutinka su pareiškėjos skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., 2 t., b. l. 1–10) paaiškina, kad skundžiamas Nutarimas buvo priimtas vykdant Įstatymą, kuris įgyvendina ne vieną pareiškėjos nurodytą Direktyvą, bet iš viso keturias Europos Sąjungos direktyvas, kurios visos yra susijusios, persidengiančios ir skirtos vežėjų veiklai reguliuoti. Galiojančios direktyvos privalo būti aiškinamos sistemingai, atsižvelgiant į pagrindinius teisės principus, be kita ko, ir į principą, kad vėlesnė taisyklė keičia ankstesnę taisyklę. Vėlesnė direktyva, o konkrečiai Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2016/681 dėl keleivio duomenų įrašo (toliau – PNR direktyva), kurios I priede detalizuojama, kokius duomenis turi teikti vežėjai, apėmė ir ankstesnės 2004/82/EB direktyvos, kuri dar kitaip vadinama API direktyva, reikalaujamus pateikti duomenis. Direktyvos gali persidengti, viena kitą papildyti, praplėsti, todėl, nagrinėjant ginčo pažeidimą, būtina vertinti visus tuo metu galiojusius reikalavimus vežėjui, sistemingai analizuoti direktyvų nuostatas. API direktyva ir PNR direktyva nustato pareigą vežėjams teikti tuos pačius keleivių duomenis, kurie vadinami API duomenimis ir kurie vežėjų yra saugomi ir tvarkomi tose pačiose keleivių išvykimo kontrolės sistemose. Skirtumas yra tas, kad PNR direktyva numato pareigą teikti papildomai, be API direktyvoje numatytų duomenų kategorijų, dar daugiau duomenų kategorijų, t. y. API direktyvoje numatytas duomenų kategorijas ir papildomai kitas duomenų kategorijas. Atsižvelgdamas į tai, Įstatymų leidėjas pagrįstai nusprendė, kad abi šios direktyvos yra perkeliamos tuo pačiu Įstatymu ir šie duomenys tvarkomi vienoje Keleivių duomenų įrašų informacinėje sistemoje. API ir PNR direktyvų nustatomas skirtingas keleivių duomenų tvarkymo režimas, duomenų saugojimo terminas ir kt. yra realizuojami techninėmis priemonėmis Keleivių duomenų įrašų informacinės sistemos funkcionalumais suteikiant atitinkamas prieigas prie skirtingų duomenų kategorijų skirtingiems subjektams, atsižvelgiant į jiems teisės aktų nustatytus įgaliojimus tvarkyti duomenis. Įstatymo leidėjo pasirinktas modelis, kai API ir PNR duomenys tvarkomi toje pačioje sistemoje techniškai užtikrinant skirtingą duomenų tvarkymo režimą, yra Europos Komisijos pripažintas gerąja praktika. Nagrinėdama? Įstatymo I priedo reikalavimus pateikti informaciją pareiškėja atsižvelgia tik į API direktyvos reikalavimus ir nevertina kitomis direktyvomis nustatytų įpareigojimų vežėjui. Aptariamu atveju aktuali Įstatymo redakcija (galiojusi iki 2017 m. gruodžio 31 d.) reikalavo pateikti santykinai mažos apimties duomenis. Šie duomenys didžiąją dalimi turėjo būti teikiami ir pagal API direktyvą. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė apskritai jokių reikalaujamų duomenų, t. y. nei pagal API direktyvą, nei pagal PNR direktyvą, nei pagal Įstatymą reikalaujamų duomenų, taigi visiškai nevykdė savo pareigos. Vien šiuo metu yra išnagrinėta mažiausiai 20 bylų dėl to, kad pareiškėja nevykdo Įstatymo nuostatų ir neteikia jokių Įstatymo reikalaujamų duomenų. API direktyva suteikia valstybėms narėms diskreciją nuspręsti dėl duomenų saugojimo terminų. Įstatymo 23 straipsnis nustato pareigą pranešti apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką registruotu paštu proceso šalies buveinės adresu prieš 14 darbo dienų. Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba išsiuntė šiuos dokumentus dar anksčiau, įvertinusi pašto keliavimo trukmę. Siekdamas efektyvesnio proceso, atsakovas pareiškėjai iš karto pateikė dokumento vertimą į anglų kalbą. Pareiškėjos pateikiamos aplinkybės, kad įmonė yra didelė, joje dirba daug darbuotojų ir pan., laikytinos nereikšmingomis. Pranešimo įteikimas pareiškėjos darbuotojui pripažįstamas tinkamu pranešimo įteikimu, bylos šalis pati yra atsakinga už efektyvų informacijos judėjimą įmonės viduje. Pareiškėjos skunde nurodomas kitas adresas, kuriuo ji norėtų gauti korespondenciją dėl keleivių duomenų teikimo, iki 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimo išsiuntimo dienos nebuvo pateiktas atsakovui nei Įstatymo 23 str. 3 d. nustatyta rašytine forma, nei kitokiu būdu. Jis buvo pateiktas vežėjo atstovo raštu 2017 m. gruodžio 20 d. Jokių aktyvių pareiškėjos veiksmų, kuriais būtų siekiama suteikti pagalbos atliekamam pažeidimo tyrimui, nustatyta nebuvo. Priešingai, pareiškėja trukdė tyrimui ir procesui, nes tyčia klaidino atsakovą ir vilkino procesą teigdama, kad negavo oficialių įspėjimų dėl atsakomybės taikymo ir procesinių dokumentų. Atstovo pasitelkimas bylai nagrinėti nelaikytinas pagalba tyrimui, kadangi atstovas nesiėmė jokių veiksmų ir nesuteikė jokios papildomos informacijos, kas galėtų padėti tyrimui. Pareiškėja klaidina teigdama, kad iš ankstesnės komunikacijos oficialiais raštais, elektroniniu paštu ir vykusių susitikimų metu nesuprato, kad pareiga teikti Įstatymo nustatytus keleivių duomenis kyla iš abiejų, API ir PNR, direktyvų. Šis aspektas bei faktas, kad Įstatymo sąvoka „keleivių duomenys“ apima tiek API ir PNR direktyvoje numatytus duomenis, yra aiškiai apibrėžta teisės aktuose bei buvo nuolat akcentuojama viso susirašinėjimo ir bendravimo su vežėjais metu. Nepaisant visų Policijos departamento pastangų, kurias įrodo anglų kalba vykdoma aktyvi komunikacija oficialiais raštais ir elektroniniu paštu, pastangos organizuojant susitikimus ir vaizdo konferencijas, pareiškėja nesiėmė jokių konkrečių veiksmų, kad pasiruoštų teikti duomenis teisės aktų nustatytu būdu ir tvarka, vilkino sutarimą dėl konkrečių terminų ir konkrečių informacinių sistemų suderinimo darbų pradžios. Pareiškėjos vilkinimą įrodo faktas, kad konkretūs darbai dėl sistemų suderinimo ir duomenų teikimo buvo pradėti tik nuo to momento, kai jai tapo žinoma apie jos atžvilgiu taikomą atsakomybę. 2017 m. gruodžio 13 d. vykusios vaizdo konferencijos metu su pareiškėjos atstovais buvo sutarta dėl abiem šalims tinkamo duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolu duomenų teikimo formato bei tolesnių veiksmų sistemoms suderinti. Mažiau nei per mėnesį nuo paskutinės vaizdo konferencijos dienos pareiškėjos ir Policijos departamento informacinių technologijų specialistai atliko beveik visus reikalingus duomenų teikimo testavimo ir informacinių sistemų suderinimo darbus. Apie privalomumą teikti atvykstančių iš ne ES valstybių narių keleivių duomenis pareiškėja sužinojo vėliausiai 2016 m. lapkričio mėn., o tai savo ruožtu paneigia prielaidą, kad dėl to jai nebuvo suteikta pakankamai laiko pritaikyti duomenų bazes ir atlikti kitus veiksmus, kad galėtų tinkamai ir laiku pasirengti teikti keleivių duomenis. Iki kreipimosi į teismą pareiškėja nepateikė iki galo užpildyto oficialaus pranešimo, kuriame būtų tinkamai, t. y. teisės aktų nustatyta tvarka ir forma, oficialiai pareiškusi apie pasirenkamus duomenų teikimo būdus, formatus bei pateikusi kitą reikalaujamą informaciją, nors buvo ne kartą raginama tai padaryti vėliau vykusių vaizdo konferencijų metu ir komunikuojant elektroniniu paštu. Kadangi pareiškėja ne tik nepateikė oficialaus teisės aktų nustatyto pareiškimo, bet susitikimų ir vaizdo konferencijų metu bei vykdant komunikavimą elektroniniu paštu iki skundžiamo nutarimo priėmimo dienos nuolat keitė nuomonę ir nepasisakė aiškiai dėl to, kokį duomenų teikimo formatą ir būdą pasirenka keleivių duomenims teikti, todėl pareiškėjos argumentai dėl IATA Type B būdo (protokolo) naudojimo duomenims perduoti yra nepagrįsti. Tai papildomai įrodo faktas, kad 2017 m. gruodžio 13 d. vaizdo konferencijos metu pareiškėjos atstovai pasirinko kitą nei IATA Type B duomenų teikimo būdą – IBM MQ protokolą. Abiejų šalių informacinių technologijų specialistai sėkmingai ištestavo IBM MQ sistemos funkcionalumus ir nuo 2018 m. sausio 11 d. bendrovė „Ryanair“ pradėjo teikti kai kurių skrydžių keleivių duomenis.
Teismo posėdyje atsakovo atstovai prašė pareiškėjos skundą atmesti remdamiesi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad pareiškėja reikalaujamus duomenis šiuo metu teikia.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. priimto nutarimo Nr. IN/8467/88/LT/17, kuriame nurodyta, kad vežėja „Ryanair“ nepateikė visos reikalaujamos informacijos apie keleivius užsieniečius, atvykstančius iš ne Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais, ir taip pažeidė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus ir skyrė vežėjai bendrovei „Ryanair“ 4 200 Eur baudą (el. b., 1 t., b. l. 16–25).
Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksavo, kad vežėja „Ryanair DAC“ 2017 m. lapkričio 26 d. į Kauno oro uostą Lietuvos Respublikoje atskraidino 188 keleivius iš Eilato Ovdos oro uosto Izraelyje, tačiau nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės skrydžio duomenų apie keleivius, atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais, ir šiais veiksmais pažeidė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus (el. b., 1 t., b. l. 13–14).
Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11339 informavo pareiškėją apie Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/8467/88/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką (el. b., 2 t., b. l. 12).
Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2018 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. IN/8467/88/LT/17, įvertinusi 2017 m. lapkričio 29 d. įstatymo pažeidimo protokolu užfiksuotas aplinkybes, vežėjai „Ryanair“ paskyrė Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą 4 200 (keturių tūkstančių dviejų šimtų) eurų baudą (el. b., 1 t., b. l. 16–25).
Pareiškėja, nesutikdama su konstatuotu Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimu, kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti minėtą nutarimą, o šio reikalavimo netenkinus, sumažinti paskirtą 4 200 Eur baudą iki minimalios Įstatyme nustatytos baudos dydžio.
Atsakovas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigia, kad Įstatymu yra įgyvendintos keturios direktyvos, reglamentuojančios oro vežėjų veiklą, todėl pareiškėjos siekis nuginčyti reguliavimą, remiantis 2004 m. Direktyva, neatsižvelgiant į vėlesnes Europos Sąjungos direktyvas, nevertinant Įstatymo ir poįstatyminių aktų sistemiškai, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Pareiškėja fakto, kad nepateikė bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų, neginčija, tačiau atsakovo reikalaujamus pateikti duomenis laiko pertekliniais, o paskirtą baudą dėl tokio pobūdžio pažeidimo – per didele.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), kuris įtvirtina Lietuvos Respublikos transporto viešojo administravimo, vežėjų ir transporto infrastruktūros valdytojų veiklos, valstybės pagalbos plėtojant transporto infrastruktūrą ir jos valdymo bendruosius principus, transporto infrastruktūros valdytojų teisinį statusą, jų santykius su transporto infrastruktūros savininkais bei naudotojais, visuomenės aptarnavimo įsipareigojimų, saugaus eismo užtikrinimo ir kitų su transporto veikla susijusių santykių reglamentavimo pagrindus.
Pagal Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalį, vežėjas, kuris verčiasi keleivių vežimu oro keliais, ne vėliau kaip prieš 48 valandas iki tvarkaraštyje numatyto skrydžio laiko ir iš karto po to, kai uždaromi keleivių įlaipinimo vartai, bet ne vėliau negu pradedamas skrydis, privalo įgaliotam padaliniui neatlygintinai elektroninių ryšių priemonėmis pateikti šio Įstatymo 1 priede nurodytus bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenis apie atvykstančius į Lietuvos Respublikos teritoriją ar išvykstančius iš jos oro keliais keleivius. Įgaliotas padalinys, pagal Įstatymo 19¹ straipsnio 2 dalį, yra Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu įgaliota policijos įstaiga ar jos struktūrinis padalinys, taigi šiuo atveju pareiškėja nurodytus duomenis privalėjo pateikti atsakovui Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
Vertinant pareiškėjos teiginius dėl prašomų pateikti duomenų apimties, aktualūs Įstatymo 1 priede nurodyti bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenys, kuriuos vežėjas privalo pateikti. Vežėjui įtvirtinta pareiga Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka pateikti: 1) keleivių duomenis (kiekvieno keleivio): a) keleivio duomenų įrašo (PNR) unikalų kodą; b) vardą (vardus), pavardę (pavardes), gimimo datą, lytį; c) pilietybę; d) vizos ar kito dokumento, pagrindžiančio galimybę būti šalyje, duomenis (tipą, numerį, išdavimo datą, išdavimo įstaigą, galiojimo pabaigos datą); e) kelionės dokumento duomenis (tipą, numerį, išdavusią valstybę, galiojimo pabaigos datą); f) kontaktinio adreso duomenis (valstybę, gyvenamąją vietovę, gatvę, namo numerį, buto numerį, pašto kodą); g) kontaktinius duomenis (elektroninio pašto adresą, telefono numerį); h) keleivio registravimo laiką, įlipimo į lėktuvą būseną (neatvyko, atvyko); 2) bilietų duomenis (kiekvieno bilieto): a) bilieto numerį; b) bilieto rezervavimo arba patvirtinimo datą, bilieto klasę; c) skrydį vykdantį faktinį oro vežėją (pavadinimą, kodą); d) skrydžio duomenis (numerį, išvykimo datą, atvykimo datą, informaciją, iš kur arba į kur vykdomas skrydis (galutinis tikslas), iš kur arba į kur vykdomas skrydis (tarpinis tikslas), atvykimo ir išvykimo neatitikimas).
Analizuodamas, ar Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys, kuriuos reikalaujama pateikti iš vežėjo, yra nepertekliniai ir atitinka API direktyvos ir PNR direktyvos nuostatas, teismas daro išvadą, kad Įstatymu įgyvendinama tiek API direktyva, tiek PNR direktyva. Taigi Įstatymo įtvirtinti reikalavimai dėl bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų pateikimo apima abiejose nurodytose direktyvose įtvirtintus keleivių duomenis. Pagal PNR direktyvos I priedą „Oro vežėjų renkami keleivio duomenų įrašo duomenys“, atsakovas turėjo teisę reikalauti visų Įstatymo 1 priede nurodytų bilietų užsakymo ir išvykimo kontrolės, keleivių skrydžio duomenų. Pažymėtina, kad PNR direktyvos I priede nurodyti privalomi pateikti duomenys apima ir tą informaciją, kurią vežėjai privalo pateikti pagal API direktyvos 3 straipsnio 2 dalį, todėl teigti, kad iš pareiškėjos buvo reikalaujama pateikti perteklinius duomenis, nėra teisinio pagrindo.
Nors pareiškėja teigia, kad Įstatymo 19¹ straipsnio 6 dalyje nustatyta duomenų saugojimo trukmė yra gerokai ilgesnė, nei nustatyta Direktyvoje, todėl nutarimas šiuo aspektu taip pat laikytinas neteisėtu, teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais nesutinka. Įstatymo 19¹ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog šio Įstatymo 1 priede nurodyti duomenys tvarkomi teisės aktų nustatyta tvarka įsteigtoje informacinėje sistemoje ir saugomi 5 metus. Šio Įstatymo 1 priedo 1.2, 1.4, 1.5 papunkčiuose ir 3 punkte nurodyti duomenys po 6 mėnesių nuo jų įrašymo į informacinę sistemą yra nuasmeninami ir užmaskuojami, išskyrus atvejus, kai šie duomenys naudojami konkrečiais teroristinių ar labai sunkių ir sunkių nusikaltimų prevencijos, nustatymo, tyrimo ar patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tikslais. Oro vežėjo pateikti šio Įstatymo 1 priede nenustatyti ypatingi ir kiti asmens duomenys informacinėje sistemoje nedelsiant ištrinami.
Pagal API direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, keleiviams įvažiavus į šalį, šios institucijos panaikina duomenis per 24 valandas po perdavimo, nebent duomenų reikia vėlesniems už asmenų ties išorinėmis sienomis patikrinimą atsakingų institucijų teisės aktuose nustatytoms funkcijoms atlikti pagal nacionalinius teisės aktus ir taikant Direktyvos 95/46/EB duomenų apsaugos nuostatas. Be to, valstybės narės taip pat gali naudoti 3 straipsnio 1 dalyje nurodytus asmens duomenis teisės aktų vykdymo tikslais. Kaip matyti, API direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia diskrecijos teisę naudoti vežėjo pateiktus duomenis, jei tokia būtinybė kyla iš nacionalinių teisės aktų. Pagal PNR direktyvos, kuri taip pat įgyvendinama Įstatymu, 12 straipsnio 1 bei 2 dalis, valstybės narės užtikrina, kad PNR duomenys, kuriuos oro vežėjai pateikė informacijos apie keleivius skyriui, būtų saugomi informacijos apie keleivius skyriaus duomenų bazėje penkerių metų laikotarpį po jų perdavimo valstybės narės, į kurios teritoriją arba iš kurios teritorijos vykdomas skrydis, informacijos apie keleivius skyriui. O pasibaigus šešių mėnesių laikotarpiui po duomenų perdavimo, visi PNR duomenys nuasmeninami užmaskuojant. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatyme įtvirtinant duomenų saugojimo terminus yra atkartojamos PNR direktyvos nuostatos, todėl teigti, kad vežėjų pateiktus duomenis atsakovas saugo per ilgai, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.
Pareiškėja teigia, kad Nutarimas naikintinas, nes visi atsakovo pranešimai siųsti ne pareiškėjos prašytu, o kitu adresu. Teismas su tokiais pareiškėjos teiginiais taip pat nesutinka. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos nustatyta, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdyba 2017 m. lapkričio 29 d. pranešimu dėl bylos nagrinėjimo Nr. 5-S-11339 informavo pareiškėją apie Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir bylos Nr. IN/8467/88/LT/17 nagrinėjimo vietą ir laiką, nurodė susipažinimo su bylos medžiaga tvarką. Šis pranešimas išsiųstas pareiškėjai adresu: Ryanair DAC, Dublin office, Airside Business Park, Swords, Dublin. Pranešimas apie Įstatymo reikalavimų pažeidimų bylos Nr. IN/8467/88/LT/17 nagrinėjimą, pridedant Įstatymo pažeidimo protokolo kopiją, 2017 m. lapkričio 30 d. taip pat išsiųstas elektroninio pašto adresais: dalya@ryanair.com, siwinskaa@ryanair.com, customerqueries@ryanair.com, pastora@ryanair.com, szyfferk@ryanair.com. Iš pareiškėjo atstovo Tado Vilčinsko 2017 m. gruodžio 20 d. gautas elektroninis laiškas, kuriame atstovas prašo visus su pareiškėjos nagrinėjamomis bylomis susijusius dokumentus siųsti adresu: A. M. P., Ryanair DAC, Enterprise House, 2nd Floor, Bassingbourn Road, London Stansted Airport, Essex CM224 1QW. Teismas pabrėžia, kad A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovą, prašydama įtraukti jos kontaktinius duomenis, nes ji yra atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais. Teismo nuomone, atsakovas pagrįstai išsiuntė bylos Nr. IN/8467/88/LT/17 medžiagą pareiškėjos registruotos buveinės adresu, taip pat pareiškėjos atstovės A. M. P. dar 2016 m. spalio 20 d. nurodytu kontaktiniu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini). Tokie atsakovo veiksmai atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 ir 3 dalyje nurodytą pranešimo apie bylos nagrinėjimą tvarką, todėl teigti, kad pareiškėja nebuvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą, nėra teisinio pagrindo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8467/88/LT/17, kuriuo nustatyta, kad vežėja bendrovė „Ryanair“ nepateikė visos reikalaujamos informacijos apie keleivius užsieniečius, atvykstančius iš ne Europos Sąjungos valstybių narių į Lietuvos Respublikos teritoriją oro keliais, ir taip pažeidė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies reikalavimus, ir paskirta vežėjai „Ryanair“ 4 200 Eur bauda yra teisėtas bei pagrįstas. Pareiškėja buvo tinkamai informuota apie bylos dėl Įstatymo pažeidimo nagrinėjimą, atsakovas pagrįstai iš pareiškėjos reikalavo pateikti Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus duomenis, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas šiuos duomenis ketino turėti savo žinioje per ilgai ar pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Taigi pareiškėjos teiginiai dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo atmestini kaip nepagrįsti.
Įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu policijos įstaiga nustato, jog šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje nurodytas vežėjas nepateikė arba pateikė ne visus ar neteisingus šio Įstatymo 1 priede nurodytus duomenis arba juos pateikė vėliau, negu nustatyta šio Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalyje, tokiam vežėjui skiriama nuo trijų tūkstančių šimto aštuoniasdešimt šešių iki penkių tūkstančių dviejų šimtų keturiolikos eurų bauda už kiekvieną skrydį, kuriuo buvo vežami keleiviai.
Įstatymo 26 straipsnis reglamentuoja sankcijų vežėjams už šio Įstatymo pažeidimus taikymą. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas pagal sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma: 1) vežėjo pagalba Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atliekant šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) tai, kad šio Įstatymo reikalavimų pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos (Įstatymo 26 straipsnio 2 dalis). O atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma: 1) vežėjo kliudymas Valstybės sienos apsaugos tarnybai ar policijos įstaigai atlikti šio Įstatymo reikalavimų pažeidimo tyrimą; 2) tai, kad šio Įstatymo reikalavimų pažeidimas padarytas pasinaudojant ekstremaliąja situacija. Ginčijamame nutarime atsakovas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjos atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, todėl paskyrė baudos vidurkį, t. y. 4 200 Eur dydžio baudą. Pareiškėja, ginčydama atsakovo paskirtos baudos dydį, nurodė, kad paskirta bauda yra per didelė, nes ji bendradarbiavo su Policijos departamentu, padėjo išaiškinti galimą pažeidimą, pasitelkė atstovus bylai nagrinėti, todėl šie veiksmai laikytini pagalba atliekant tyrimą ir vertintini kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.
Pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog griežtų sankcijų už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime (neįvertinus tam tikro teisės pažeidimo pobūdžio, pavojingumo (sunkumo), masto, kitų požymių, kitų aplinkybių) negali būti aiškinamas kaip neteisingas ar neadekvatus tam tikram teisės pažeidimui, tačiau konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus).
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai iš faktinių bylos aplinkybių akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007, 2015 m. vasario 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015).
Surinkta bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovas 2017 m. spalio 18 d. elektroniniu paštu priminė pareiškėjai apie teisinį reguliavimą, pagal kurį visi oro vežėjai įpareigojami perduoti keleivių duomenis į Lietuvos keleivių duomenų informacinę sistemą. Atsakovas 2017 m. spalio 17 d. raštu Nr. 5-S-9821 informavo pareiškėją, kad iki 2017 m. spalio 31 d. nesiėmus jokių veiksmų, jis bus priverstas taikyti Įstatymo 20 straipsnyje nustatytą atsakomybę. Atsakovas papildomai 2017 m. spalio 27 d. el. paštu informavo pareiškėją apie privalomus pateikti duomenis, nes vežėja „Ryanair“ nuo 2017 m. spalio 29 d. pradės vykdyti išorinius skrydžius į Izraelį. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja duomenis, kuriuos ją pateikti įpareigoja Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalis, pateikė atsakovui tik 2018 m. kovo 2 d. Teismo nuomone, nors pareiškėja įvykdė Įstatymo 19¹ straipsnio 1 dalies pažeidimą ir vykdydama skrydžius į Izraelį nepateikė privalomos informacijos, vis dėlto vertintinas paskirtos baudos dydžio teisėtumo klausimas. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjos atstovė A. M. P. buvo paskirta atsakinga už ryšius su institucijomis API ir PNR klausimais, ji reguliariai bendradarbiavo su atsakovu dėl nurodytų duomenų teikimo, tačiau duomenys laiku pateikti nebuvo. Tarp vežėjo ir atsakovo vyko susitikimai, vaizdo konferencijos, buvo kontaktuojama elektroniniu paštu. Pareiškėjos teigimu, jai nebuvo suteikta pakankamai laiko techniškai išspręsti duomenų teikimo galimybių, kitose valstybėse duomenys buvo teikiami naudojant „Type B“ informacinę sistemą. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad Policijos departamentas kontaktavo su pareiškėja dėl API ir PNR duomenų teikimo techninių galimybių vaizdo konferencijos būdu 2017 m. gruodžio 13 d., pokalbio metu buvo sutarta dėl kito, nei IATA Type B, duomenų teikimo būdo – IBM MQ protokolo. Teismas šiuos pareiškėjos veiksmus vertina kaip siekį bendradarbiauti su institucija ir tai laiko jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuria remiantis paskirta bauda turėtų būti mažinama nuo vidurkio iki minimalios baudos dydžio.
Taigi teismas, išanalizavęs aktualų Transporto veiklos pagrindų įstatymo įtvirtintą teisinį reguliavimą, taip pat pozityvius pareiškėjos veiksmus šalinant teisės akto pažeidimus, teisingumo ir proporcingumo principus, konstatuoja, jog atsakovo 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8467/88/LT/17 pagrįstas, tačiau juo paskirta 4 200 Eur dydžio bauda yra neproporcinga padarytam pažeidimui, todėl ši pareiškėjos bendrovės „Ryanair DAC“ skundo dalis tenkintina iš dalies ir Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimas Nr. IN/8467/88/LT/17 keistinas iš dalies, nutarimu paskirtąją baudą sumažinant iki minimalios 3 186 Eur baudos dėl nustatytų atsakomybę aplinkybių. Teismo nuomone, toks baudos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjos padarytam pažeidimui.
Pareiškėja taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, proceso šalies teisė į teismo išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, kad ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos gali būti laikomos pagrįstomis tik tada, kai nurodomos išlaidos ne tik realiai yra patirtos, bet jos patirtos būtent dėl konkrečios bylos nagrinėjimo teisme. Todėl proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi nurodyti konkrečias bylinėjimosi išlaidas ir pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, kad ji patyrė atitinkamas išlaidas būtent dėl procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje.
Išaiškintina, kad prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendė:
Pareiškėjos bendrovės „Ryanair DAC“ skundą patenkinti iš dalies.
Pakeisti Policijos departamento Pajėgų valdymo valdybos 2018 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. IN/8467/88/LT/17 dalį ir nutarimu paskirtąją baudą sumažinti iki minimalios 3 186 (trijų tūkstančių vieno šimto aštuoniasdešimt šešių) Eur baudos.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.