- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-24
- Bylos Nr.
- 2A-443/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Vytas Milius, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio viešbučiai“, A. S.
- Advokatai
- Ričardas Noreika, Stasys Drazdauskas
- Kategorijos
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio viešbučiai“, A. S., A. S. individualios įmonės, E. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1278-360/2010 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio viešbučiai“, A. S. individualios įmonės, A. S., E. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai teismo prašė atsakovo 2009 m. sausio 7 d. sprendimą nuo 2009 m. sausio 26 d. nutraukti 2006 m. gruodžio 15 d. (Nr. 031-47323) ir 2007 m. liepos 18 d. (Nr. 031-47391) kredito sutartis pripažinti negaliojančiu; nuo 2008 m. rugsėjo 20 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atidėti paskolų grąžinimą bei palūkanų mokėjimą pagal minėtas kredito sutartis.
Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 15 d. tarp ieškovo UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir atsakovo buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031-47323 ir bankas suteikė 4 953 000 Lt paskolą, o 2008 m. sausio 18 papildomo susitarimo Nr. 1 pagrindu buvo pakeista paskolos valiuta iš litų į eurus. 2007 m. liepos 18 d. buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 031-47391 dėl 2 000 000 Lt paskolos, siekiant įsigyti statinius bei nuomos teisę į žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2009 m. vasario 12 d. atsakovas raštu pateikė ieškovui pažymą apie ieškovo skolą pagal 2007 m. liepos 18 d. paskolos sutartį Nr. 031-47391. 2009 m. sausio 7 d. atsakovas pateikė raštą ieškovui, jog jam nevykdant sutarčių, nutraukiamos kredito sutartys Nr. 031-47323 ir Nr. 031-47391 anksčiau termino ir reikalaujama nedelsiant grąžinti suteiktų paskolų sumas, palūkanas ir delspinigius. Ieškovų nuomone, bankas nepagrįstai nutraukė abi kredito sutartis su UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir reikalauja ne tik laiku mokėti kredito sutartyse numatytus mokėjimus, palūkanas, bet ir grąžinti anksčiau termino visą kreditą. Ieškovai neturėjo galimybės atlikti mokėjimų pagal kredito sutartis dėl banko nesutikimo pakoreguoti sutarčių ir dėl nenugalimos jėgos, t. y. ekonominės krizės, o, esant nenugalimos jėgos aplinkybei, šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą (CK 6.212 str. 1 d.). Be to, bankas buvo aktyvus nekilnojamojo turto projekto vystymo dalyvis, kontroliavo padėtį, todėl bankas taip pat turėjo prisiimti nuostolius dėl ištikusios ekonominės krizės, o ne vien tik perkelti visą nuostolių naštą ant bendrovės bei kitų laiduotojų pečių. Pažymėjo, kad su banku sudarytos kredito sutartys turi ne tik paskolos sutarčių, tačiau ir jungtinės veiklos sutarties požymių (CK 6.969 str.), todėl, remiantis CK 6.974 str. nuostatomis, šalys turi prisiimti patirtus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui, o susitarimas, atleidžiantis vieną iš partnerių nuo nuostolių atlyginimo, negalioja.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovų reikalavimas pripažinti kredito sutarčių nutraukimą negaliojančiu negali būti tenkinamas, nes nėra jokio pagrindo, dėl kurio šis sutarčių nutraukimo sandoris būtų negaliojantis. Ekonomikos nuosmukis ir ieškovo neturėjimas reikiamų finansinių išteklių negali būti laikoma force majeure aplinkybe, atleidžiančia ieškovą UAB „Pajūrio viešbučiai“ nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą. Šios aplinkybės nėra priežastis, objektyviai daranti sutarčių įvykdymą neįmanomą, šias aplinkybes buvo galima numatyti, jų pripažinimas force majeure sužlugdytų finansų ir ekonomikos sistemą ir pažeistų protingumo principą. Be to, pats ieškovas UAB „Pajūrio viešbučiai“ nesistengė vykdyti kredito sutarčių ir nebendradarbiavo su atsakovu. Buvo paruošti kreditavimo sutarčių pakeitimai, tačiau ieškovas UAB „Pajūrio viešbučiai“ neatvyko jų pasirašyti.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Nurodė, kad šalys kredito sutarčių 14.4 p. yra numačiusios pagrindus, kurių pakanka tam, kad atsakovas turėtų teisę nutraukti sutartis, ir kredito sutarčių nutraukimas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrįstas šiais kredito sutarčių nutraukimo pagrindais, t. y. ieškovas ilgiau kaip 14 dienų delsė grąžinti kredito dalį, taip pat pažeidė kitas sutarties sąlygas (nemokėjo palūkanų ir delspinigių), kas lėmė teismo vertinimą, jog sutarčių nutraukimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Konstatavo, kad nenugalima jėga (force majeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles. Taigi sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasunkėjimas dėl ekonominės situacijos valstybėje ir ieškovo UAB „Pajūrio viešbučiai“ piniginių lėšų neturėjimas kreditams grąžinti nėra pagrindas atleisti sutarties šalis nuo pareigos vykdyti sutartis ir nuo civilinės atsakomybės už jų nevykdymą. Be to, pažymėjo, kad ieškovas UAB „Pajūrio viešbučiai“ yra nekilnojamojo turto rinkoje veikiantis juridinis asmuo, planuojantis savo veiklą bei įvertinantis jos riziką, kas lemia, kad nagrinėjamu atveju ieškovas galėjo numatyti ieškinyje minimas aplinkybes kilsiant ateityje, po sutarties sudarymo. Aiškino, kad atitinkamai tai reiškia, kad ieškovų nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip nenugalima jėga, dėl kurios ieškovai bus atleisti nuo civilinės atsakomybės.
Pažymėjo, kad ieškovai su atsakovu nevykdė bendros veiklos, tik paskolino lėšas ieškovui UAB „Pajūrio viešbučiai“ jo verslo vykdymui, dėl to tai negali būti traktuojama kaip jungtinė veikla, kas lemia, kad ieškovai nepagrįstai nurodė, kad su banku sudarytos kredito sutartys turi ir jungtinės veiklos sutarties požymių, todėl šalys turi prisiimti patirtus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovai pateikė apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo. Apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais svarbiausiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, nes neatsižvelgė į tai, kad UAB „Pajūrio viešbučiai“ negalėjo įvykdyti sutarčių dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl ekonominės krizės, kurios nenumatė nei ieškovai, nei bankas. Ši aplinkybė lemia, kad, remiantis CK 6.212 str. nuostatomis dėl nenugalimos jėgos, ieškovai turėtų būti atleisti nuo civilinės atsakomybės už sutarčių nevykdymą.
2. Teismas nepagrįstai teigė, kad nagrinėjamu atveju verslo rizika tenka išskirtinai ieškovams, nes tokios sąlygos kredito sutartyse nėra.
3. Nagrinėjamu atveju ieškovo UAB „Pajūrio viešbučiai“ įsipareigojimai buvo labai dideli, iš atsakovo gauti pinigai buvo investuoti į konkrečius projektus, nei kredito sutartys, nei verslo praktika nenumato būtinybės įmonei rezerve laikyti lėšų, iš kurių būtų įmanoma iš karto atsiskaityti su banku. Teismas į minėtas aplinkybes neatsižvelgė, dėl to nesutiktina su teismo išvada, kad nenugalima jėga nėra laikoma reikiamų finansinių išteklių neturėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šį prašymą grindžia šiais svarbiausiais argumentais:
1. Su ieškovu UAB „Pajūrio viešbučiai“ buvo analogiškomis sąlygomis sudarytos ir nutrauktos trys kredito sutartys, tačiau nagrinėjamoje byloje yra ginčijamas tik dviejų kredito sutarčių nutraukimas. Tai reiškia, kad ieškovas pripažįsta trečiosios kredito sutarties nutraukimą teisėtu, t. y. nesant force majeure aplinkybių, prisiima atsakomybę už sutarties nevykdymą. Atitinkamai tai lemia, kad ieškovai ir nagrinėjamu atveju turėtų prisiimti atsakomybę už kredito sutarčių nevykdymą.
2. Visą ekonominės krizės laikotarpį ieškovas UAB „Pajūrio viešbučiai“ galėjo realizuoti savo turtą arba iš kitos rūšies veiklos gaunamas lėšas panaudoti kredito grąžinimui. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju ekonomikos krizė nėra priežastis, daranti kredito sutarčių įvykdymą objektyviai negalimu.
Šalies argumentai
3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ekonominės krizės nebuvo galimybės numatyti, nes ji buvo prognozuojama jau nuo 2006 m., ką ieškovas UAB „Pajūrio viešbučiai“, kaip ilgametę veiklą vykdantis juridinis asmuo, tikrai žinojo.
4. CK 6.212 str. 1 d. nuostatos aiškiai nurodo, kad nenugalima jėga negali būti laikoma tai, kad sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių. Lėšų trūkumo neturėjimo priežastys yra nesvarbios. Taigi tai, kad apeliantai buvo investavę visas lėšas į nekilnojamojo turto projekto vystymą, kad nebuvo sukaupę lėšų rezervo, nesudaro force majeure aplinkybių, atleidžiančių ieškovus nuo atsakomybės.
5. Priešingai negu teigia apeliantai, atsakovas siekė padėti apeliantams įvykdyti savo įsipareigojimus bankui, tačiau jie atsisakė bendradarbiauti su banku ir atsakovas buvo priverstas nutraukti su ieškovu UAB „Pajūrio viešbučiai“ sudarytas kredito sutartis. Dėl šios priežasties yra neaišku, kodėl atsakovas kartu su ieškovais turėtų prisiimti sutarčių neįvykdymo riziką.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą nepažeisdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).
Apeliantai sutinka, kad kredito sutartys buvo nutrauktos esant šiose sutartyse nurodytam pagrindui ir kad buvo laikytasi minėtų sutarčių nutraukimo tvarkos, tačiau akcentuoja, kad pagrindinis kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu pagrindas yra Lietuvos Respublikos CK 6.212 str. nurodytos nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės.
Apeliantas nurodo, kad finansinių įsipareigojimų atsakovui jis negali įvykdyti dėl tebesitęsiančios ekonominės krizės, kuri stipriai palietė nekilnojamojo turto sektorių, todėl UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ negali pelningai parduoti nekilnojamojo turto objektų. Ši situacija atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.212 str. 1 d. nuostatas, kai sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų pasekmių atsiradimui t. y. dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Tačiau nenugalima jėga nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontraktai pažeidžia savo prievoles. Todėl aplinkybė, kad apeliantas buvo visas turimas lėšas investavęs į nekilnojamojo turto projekto vystymą ir nebuvo sukaupęs reikiamo piniginių lėšų rezervo nesudaro CK 6.212 str. 1 d. (force majeure) aplinkybių. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad ekonominė krizė yra globalus reiškinys, susijęs su makroekonominių rodiklių ženkliu mažėjimu, ji neišvengiamai paliečia beveik visus verslo subjektus. Ieškovo elgesys nagrinėjamu atveju neatitiko bonus pater familias principo, nes ekonomikos nuosmukį buvo galima protingai numatyti atitinkamai įvertinus ekonomines prognozes, publikacijas spaudoje dėl nekilnojamojo turto kainų. Akivaizdu, kad apeliantai nusprendę tęsti investicijas minėto verslo srityje patys prisiėmė vis didėjančią verslo riziką, todėl apelianto nurodytose aplinkybėse nėra force majeure požymių. AB banko ,,Snoras“ prisiimta rizika dėl kreditų išdavimo ieškovui esant ekonomikos nuosmukiui neeliminuoja UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ įsipareigojimų grąžinti suteiktus kreditus. Pažymėtina, kad force majeure atveju, Lietuvos Respublikos CK 6.212 str. 3 d. įpareigoja sutarties neįvykdžiusią šalį pranešti kitai šaliai apie nenugalimos jėgos aplinkybių atsiradimą ir jos įtaką sutarties vykdymui. Tokio pranešimo apeliantai nėra pateikę. Be to, CK 6.212 str. 4 d. prasme, atsakovas ne tik turėtų teisę nutraukti sutartis ir reikalauti grąžinti visas kreditų sumas, bet taip pat reikalauti sumokėti sutartyse numatytas palūkanas.
Ieškovas nėra bankrutuojanti įmonė, byloje pateikti finansiniai dokumentai patvirtina, kad bendrovė turėjo pakankamai ilgalaikio ir trumpalaikio materialaus turto ir galėjo vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus (b. l. 22-23, t. 2).
Apeliantai nepaneigė atsakovo nurodytų aplinkybių, kad jis galėjo kontroliuoti savo gebėjimą vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartį, 2008 m. spalio mėn. UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ buvo pateikti pasiūlymai dėl kredito sutarčių keitimo projektai, kurie numatė mėnesinių mokėjimų dydžių sumažinimą (b. l. 41-44, t. 2), tačiau ieškovai nevykdė savo pareigos bendradarbiauti. Ieškovai turėjo ir kitų galimybių vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis. Juridinių asmenų registre nurodyta, kad UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ vykdo ne tik nekilnojamojo turto statybų ir pardavimo verslą (b. l. 14-20, t. 2), apeliantai turėjo pajamų iš 4D kino teatro veiklos, ledo čiuožyklos paslaugų, pardavė dalį nekilnojamojo turto už 300 tūkst. Lt, tačiau nei dalies šių lėšų neskyrė kreditoriniams reikalavimams padengti.
Atsakovas nurodė, kad UAB ,,Pajūrio viešbučiai“ yra sudarę tris kreditavimo sutartis: 2006 m. gruodžio 15 d. Nr. 031-47323 ir 2007 m. liepos 18 d. Nr. 031-47391 (b. l. 30-49, 103-115 t. 1) bei 2005 m. rugsėjo 12 d. Nr. 031-47168, kurias nutraukė tais pačiais pagrindais. Ieškovas ginčydamas sutarčių Nr. 031-47323 ir Nr. 031-47391 pagrįstumą nereiškia atsakovui reikalavimo dėl 2005 m. rugsėjo 12 d. kredito sutarties Nr. 031-47168 nutraukimo pagrįstumo t. y. neįvardija, kad minėta sutartis nutraukta dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Todėl atsakovas pagrįstai nurodo, kad ieškovas pripažįsta, jog ekonominės krizės pasekmės neatleidžia nuo atsakomybės už vienos iš sutarčių vykdymą, todėl ta pati aplinkybė negali būti laikoma pagrindu atleisti jį nuo atsakomybės ir už kitų dviejų įsipareigojimų pagal sutartis nevykdymą.
Apeliantas taip pat nurodo, kad su akcine bendrove ,,Snoras“ sudarytos kredito sutartys turi ne tik paskolos sutarčių, bet ir jungtinės veiklos sutarties požymių, todėl šalys turi prisiimti patirtus nuostolius proporcingai savo dalies dydžiui, tačiau pagal CK 6.969 str. 4 d. jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytinė, iš byloje esančių sutarčių turinio seka, kad akcinė bendrovė ,,Snoras“ paskolino savo lėšas ieškovui verslo vystymui: t. y. savo paskirtimi tai yra kreditavimo sutartis.
Nurodyti argumentai ir aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos ir teisingos, o apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti.
Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamos bylos rezultatas yra palankus atsakovui. Atsižvelgiant į bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus ir remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 ir 8.18 punktais, už atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovavimą atsakovui apeliacinės instancijos teisme teismo posėdyje iš ieškovų atsakovo AB bankui „Snoras“ naudai priteistina po 330 Lt, iš viso 1 320 Lt suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Iš ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Pajūrio viešbučiai“ (duomenys neskelbtini), A. S. individualios įmonės (duomenys neskelbtini), A. S. (duomenys neskelbtini), E. S. (duomenys neskelbtini) atsakovo akcinės bendrovės banko „Snoras“ (duomenys neskelbtini) naudai priteisti po 330 Lt (tris šimtus trisdešimt litų), iš viso 1 320 Lt (tūkstantį tris šimtus dvidešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.