Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-1099-777/2014

2014 m. liepos 16 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj ir Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo M. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-03-24 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. Š. patikslintą ieškinį (toliau – ieškinys) atsakovei AB SEB bankui, trečiasis asmuo A. Š., dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, susitarimų dėl kredito sutarties pakeitimo sąlygų pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

2014-05-28 Klaipėdos apygardos teisme gautas apelianto atstovo prašymas dėl naujų įrodymų išreikalavimo. Apelianto atstovas nurodė, kad išnagrinėjus bylą pirmojoje instancijoje iš esmės paaiškėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-08-09 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012, patvirtino Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko sudarytą taikos sutartį. Pagal ją AB SEB bankas įsipareigojo pakeisti kredito sutarties 5.2 p. sąlygas, reglamentuojančias vienašališką kredito sutarties nutraukimą. Nagrinėjamoje byloje tarp ieškovo ir atsakovo yra kilęs ginčas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo. Kredito sutarties, sudarytos taro ginčo šalių, sąlygos yra standartinės, parengtos atsakovo. Kredito sutartis, kurią atsakovas, vadovaudamasis sutarties sąlygomis, vienašališkai nutraukė, tarp ginčo šalių buvo pasirašyta 2006-05-25, t. y. prieš tai, kai buvo sudaryta anksčiau nurodyta taikos sutartis. Kredito sutarties sąlygos, reglamentuojančios jos vienašališką nutraukimą, sutarties vykdymo metu nebuvo pakeistos. Tai reiškia, jog atsakovui vienašališkai nutraukiant sutartį buvo vadovautasi neteisėtomis sutarties nuostatomis, nors jas AB SEB bankas buvo įsipareigojęs pakeisti taikos sutartimi. Prašė Klaipėdos apygardos teismo išreikalauti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-08-09 civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012 patvirtintą taikos sutartį iš atsakovo bei pridėti ją prie nagrinėjamos bylos. Nurodė, kad tai padės teisingiau išnagrinėti bylą, įvertinti vienašališką kredito sutarties nutraukimo (ne) teisėtumą ir užtikrinti apelianto interesus.

Iš teismų informacinės „Liteko“ duomenų bazės nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4046-129/2012, tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko patvirtino taikos sutartį. Tačiau taikos sutarties 1 p. nustatyta, kad AB SEB bankas įsipareigoja iki 2012-10-15 pakeisti AB SEB banko naujai su vartotojais sudaromos standartinės kredito sutarties, kuri užtikrinama nekilnojamojo turto įkeitimu, 5.2 punkto sąlygas į su Vartotojų teisių apsaugos tarnyba suderintą AB SEB banko standartinės kredito sutarties 5.2 punkto sąlygų redakciją. Atsakovas turi teisę taikyti vartotojams palankesnes kredito sutarties 5.2 punkto sąlygų nuostatas, nei nustatyta pridedamoje AB SEB banko standartinėje kredito sutartyje. Taikos sutarties 3 p. nustatyta, kad AB SEB bankui keičiant su vartotojais jau sudarytas kreditavimo sutartis, atsakovas įsipareigoja atsižvelgti į šia taikos sutartimi suderintą AB SEB banko standartinės kredito sutarties 5.2 punkto sąlygų redakciją ir vartotojams, pageidaujantiems pasirašyti kredito sutarties pakeitimą išdėstant sutartį nauja redakcija, pateikti pasirašyti taikos sutarties 1 punkte nurodytas sąlygas atitinkančią sutartį (susitarimą). Esant nurodytoms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, vienašališkai nutraukdamas sutartį su apeliantu, vadovavosi neteisėtomis sutarties nuostatomis. Juolab kad nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos apelianto naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą. Be to, įvertintina tai, kad tarp šalių kredito sutartis sudaryta 2006-05-25, t. y. iki minėtos taikos sutarties pasirašymo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų keitęs su apeliantu sudarytą kredito sutartį po taikos sutarties sudarymo ar apeliantas būtų pageidavęs pasirašyti kredito sutarties pakeitimą išdėstant sutartį nauja redakcija. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto atstovo prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo, nes tai yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamoje byloje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (LR CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymo, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (LR CK 6.256 str. 1 d.).

Apeliantas skunde nurodė, kad kredito sutartyje numatytomis vienašališko sutarties nutraukimo sąlygomis nagrinėjamu atveju nebuvo galima vadovautis. Šios sąlygos prieštarauja apelianto, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams. Vienašališko kredito sutarties teisėtumas turėjo būti vertinamas LR CK 6.217 str. 2 d. kontekste. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Su šiais skundo argumentais sutikti negalima. Pažymėtina, kad iš pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą (t. 1 b. l. 28) nustatyta, kad šalių sudaryta kredito sutartis nutraukta dėl to, kad apeliantas nesilaikė kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nemokėjo eilinių įmokų ir palūkanų. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl minėtos kredito sutarties sąlygos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012, yra nurodęs, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškas išvadas dėl minėtos kredito sutarties sąlygos yra padariusi ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, t. y. 2011-07-18 nutarime Nr. 10-424 „Dėl AB SEB banko kredito sutarties Nr. 1750618010316-31“ (2 t. b. l. 24-27) pripažindama, kad sutarties 5.2 punkto nuostatos atitinka Civilinio kodekso 6.188 straipsnio 2 d. 6 p. sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. suteikia teisę pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai nutraukti sutartį ar bet kada savo nuožiūra jos atsisakyti, o ši teisė vartotojui nesuteikiama; 2012-06-25 nutarime Nr. 10-452 „Dėl AB SEB banko būsto kredito sutarties“ pripažinta, kad sutarties Bendrosios dalies 5.2 punkto sąlygos atitinka Civilinio kodekso 6.188 str. 2 d. bendrąjį sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Kadangi įtvirtinta prezumpcija, vartotojo sutartinių įsipareigojimų, nustatytų sutarties Bendrosios dalies 4.1–4.8 punktuose, nevykdymas ar netinkamas vykdymas bet kuriuo atveju būtų laikomas esminiu pažeidimu. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, kartu yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto. Todėl apelianto argumentas, kad vien kredito sutartyje įtvirtina anksčiau nurodyta sutarties nutraukimo sąlyga yra pakankama konstatuoti kredito sutarties 5.2. p. prieštaravimui jo, kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams, yra nepagrįstas. Juolab kad nagrinėjamu atveju nurodytos sąlygos buvo taikomos apelianto naudai, ilgam laikui nukeliant sutarties nutraukimą.

Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (LR CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja LR CK 6.217 str., o tvarką – 6.218 str. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (LR CK 6.217 str. 1 d.). Esminiu sutarties pažeidimu gali būti toks pažeidimas, kai jis tokiu yra laikomas pagal įstatymą (LR CK 6.217 str. 2 d.) arba pagal sutartį, t. y. kai šalys sutartyje tam tikrą jos vykdymo pažeidimą yra sutarusios laikyti esminiu, sudarančiu pagrindą kitai šaliai vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 5 d.). LR CK 6.217 str. 2 d. nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas esminiu ar ne, ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (LR CK 6.217 str. 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija pažymi, kad LR CK 6.217 str. 2 d. nurodytos aplinkybės turi būti vertinamos tik tuomet, kai sutartis yra nutraukiama dėl esminio sutarties pažeidimo, nenumatyto sutartyje. Atsižvelgiant į tai, kad šalys kredito sutartyje nurodė konkrečius sutarties nutraukimo pagrindus, kuriems esant kreditorius (atsakovas) turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nėra pagrindo vertinti atsakovo veiksmų teisėtumą nutraukiant sutartį vadovaujantis bendraisiais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, numatytais LR CK 6.217 str. 2 d.

Apeliantas skunde nurodė, kad pagrįsto pagrindo tvirtinti, jog jis iš esmės pažeidė kredito sutartį, nėra. Kredito grąžinimo laikotarpis yra ilgas, todėl atsakovas neturi pagrindo manyti, jog sutartis nebus įvykdyta vien dėl trumpalaikio pažeidimo. Pagrindinis atsakovo tikslas turėtų būti tai, kad jam pagal sutartį būtų grąžintas apeliantui suteiktas kreditas ir sumokėtos visos pagal sutartį apeliantui tenkančios mokėti palūkanos, o ne tai, kad visuomet būtų tinkamai laikomasi kredito įmokų mokėjimo grafiko. Tai, kad apeliantas keletą kartų dėl objektyvių priežasčių nesilaikė kredito įmokų grąžinimo grafiko ir neturėjo galimybių įvykdyti mokėjimų, nereiškia, jog apeliantas apskritai neįvykdys ilgalaikės kredito sutarties. Dėl nedidelio kredito sutarties pažeidimo apeliantui atsiranda neproporcingai didelių nuostolių – iš varžytinių bus parduodamas jo turtas, apelianto šeima praranda savo gyvenamąją vietą. Pardavus apeliantui priklausantį turtą, jis vis dar liks įsiskolinęs atsakovui ir realiai būtų padengta apie 50 procentų apelianto įsiskolinimo atsakovui. Tokia padėtis neatitinka apelianto kaip vartotojų interesų. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tiek apelianto, tiek atsakovo elgesį, pagrįstai konstatavo, kad atsakovui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai paskolos mokėjimai, apeliantas netinkamai vykdė paskolos sutartį, nuolat ją pažeidinėjo, esmingai pažeidė paskolos sutartį, sutarties nutraukimas nebuvo skubotas, atsakovas dėjo pastangas, kad išsaugotų sutartį, atsakovas nepasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį ir joje numatant vienašališko sutarties nutraukimo sąlygas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir motyvais, kad paskolos sutartis nutraukta pagrįstai ir teisėtai, ir jų neatkartoja. Be to, konstatavusi, kad apeliantas esmingai pažeidė kredito sutartį, teisėjų kolegija, nepasisako dėl apelianto patiriamų nuostolių, nes tai yra teisiškai nereikšminga nagrinėjamoje byloje.

Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad įsiskolinimas pagal kredito sutartį susidarė ne dėl apelianto vengimo mokėti kredito įmokas atsakovui, tačiau dėl pačios AB SEB banko kaltės. Atsakovui vienašališkai pakeitus palūkanų rūšį, apeliantas buvo įpareigotas mokėti kelis kartus didesnes palūkanas nei kredito sutarties sudarymo pradžioje, dėl ekonominės krizės sumažėjo apelianto gaunamos pajamos, dėl to atsirado laikinų sunkumų mokėti kredito įmokas tinkamai. Nurodė ir tai, kad jei atsakovas būtų elgęsis sąžiningai, įsiskolinimo šiuo metu apskritai nebūtų arba jis būtų net kelis kartus mažesnis, nei yra dabar. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti, deklaratyvūs. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad atsakovas vienašališkai pakeitė palūkanų rūšį iš kintamų į fiksuotas. Susitarimas dėl palūkanų rūšies pakeitimo sudarytas apeliantui prašant, šalių pasirašytas, kurį laiką apeliantas prievoles pagal minėto susitarimo sąlygas vykdė, jų neginčijo, nesikreipė į atsakovą su prašymu ar reikalavimu pakeisti sutarties sąlygas dėl palūkanų rūšies. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas pradiniu 2013-01-31 ieškiniu ginčijo susitarimus dėl atsakovo nepagrįsto maržos padidinimo ir tik po atsakovo pateiktų atsiliepimų 2013-11-08 patikslintu ieškiniu pradėjo ginčyti susitarimą dėl palūkanų rūšies pakeitimo. Toks apelianto elgesys (pozicijos nenuoseklumas) leidžia abejoti ir jo anksčiau išdėstytų argumentų pagrįstumu. Antra, byloje nėra duomenų, kad apeliantas buvo įpareigotas mokėti kelis kartus didesnes palūkanas nei kredito sutarties sudarymo pradžioje. Juolab kad šią aplinkybę paneigia pats apeliantas, ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodęs, kad buvo sudarytas susitarimas dėl palūkanų rūšies pakeitimo. Nuo 2007-06-02 apeliantui 5 metų laikotarpiui buvo nustatyta 5,417 proc. fiksuota palūkanų norma. Minėto susitarimo sudarymo metu galiojusi kintamų palūkanų norma (3 mėn. LIBOR EUR, nustatyta 2007-05-25) įskaitant 0,6 maržą buvo mažesnė ir sudarė 4,7 proc. Kintamosios palūkanos, nustatytos pradinėje kredito sutartyje, būtų buvusios nežymiai didesnės už banko nustatytas fiksuotąsias palūkanas tik laikotarpiais nuo 2007-08-25 iki 2007-11-24 (kintamų palūkanų norma būtų buvusi didesnė už fiksuotųjų 0,018 proc.) bei nuo 2008-05-25 iki 2008-11-24 (kintamų palūkanų norma būtų buvusi didesnė už fiksuotųjų 0,013863 proc.). Trečia, byloje nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad susitarimas dėl palūkanų rūšies pakeitimo sąlygojo įsiskolinimo susidarymą. Juolab kad bylos nagrinėjimo metu apeliantas pripažino, kad tam tikrą laiką turėjo finansinių problemų, o kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus apeliantas iš esmės vykdė pradinės kredito sutarties pakeitimais, kuriais buvo suteiktas papildomas kreditas įsiskolinimams sumokėti bei atidedami kredito įmokų mokėjimai.

Apeliantas skunde nurodė, kad siekė vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir juos vykdė maksimaliai pagal savo finansines galimybes, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis apelianto sąskaitos išrašas. Apeliantas ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl laikinų kredito sutarties sąlygų pakeitimų. Pripažino, jog tam tikru laikotarpiu apeliantui buvo pernelyg sudėtinga vykdyti įsipareigojimus atsakovui, tačiau jis visada siekė ir siekia bei gali toliau vykdyti kredito sutartį. Su šiais skundo argumentais galima sutikti tik iš dalies. Kaip jau nurodyta anksčiau, kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus kurį laiką apeliantas iš esmės vykdė pradinės kredito sutarties pakeitimais. Tačiau apeliantui ir jo sutuoktinei 2011-04-08 (pradelsti mokėjimai – 2 073,08 Eur, t. 1. b. l. 46–47), 2012-06-04 (pradelsti mokėjimai – 13 898,55 Eur, t. 1, b. l. 49–50), 2012-10-08 (pradelsti mokėjimai – 18 921,89 Eur, t. 1, b. l. 53–54), 2012-11-19 (pradelsti mokėjimai – 20 448,53 Eur, t. 1, b. l. 56–57) buvo siunčiami įspėjimai dėl kredito sutarties nutraukimo, apeliantas buvo raginimas vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Nuo 2011-04-08 pradelsti apelianto mokėjimai tik augo. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovas ilgą laiko tarpą negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį, ir nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad situacija pasikeis, – apeliantas pašalins kredito sutarties pažeidimą ir pradės ją vykdyti tinkamai.

Apeliantas skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog kredito sutarties atnaujinimo atveju apeliantas turi realias finansines galimybes mokėti kredito įmokas ir per protingą abiem šalims priimtiną laikotarpį sugrąžinti susidariusį įsiskolinimą atsakovui. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Visų pirma, iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad 2013-07-09 nutartimi bylos nagrinėjimas pirmojoje instancijoje buvo sustabdytas iki 2013-11-11 ir suteikta galimybė šalims bylą baigti taikiai. 2013-10-10 atsakovas kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes apeliantas nuo bylos sustabdymo neatliko jokių aktyvių veiksmų, t. y. nevykdė mokėjimų, nesikreipė į atsakovą ir pan., siekdamas suderinti galimos taikos sutarties sąlygas. 2013-10-14 nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Antra, byloje nėra duomenų, kad apeliantas po 2013-01-04 būtų atlikęs bent vieną mokėjimą, kuris būtų skirtas skolai dengti pagal kredito sutartį. Trečia, byloje nėra ir įrodymų (duomenų apie apelianto ir (ar) jo sutuoktinės gaunamas pajamas, turtinę padėtį), leidžiančių teigti, kad apeliantas realiai gali vykdyti įsipareigojimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas ateityje gali tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus.

Pažymėtina, kad iš šalių neatimta galimybė ir vykdymo procese sudaryti taikos sutartį (LR CPK 595 str.).

Apeliantas nurodė, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas ir nuo 2007-06-02 kredito gavėjui 5 metų laikotarpiui buvo nustatyta 5,317 proc. fiksuota palūkanų norma. Tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad atsakovas skaičiavo 5,417 proc. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Byloje yra rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys faktą, kad apeliantas teismui pateikė ne tą Susitarimo Nr. 2 egzempliorių, kurio pagrindu vykdė įsipareigojimus. Susitarimo Nr. 2 pagrindu buvo sudarytas hipotekos sandoris. Šio sandorio sudarymui apeliantas pateikė Susitarimo Nr. 2 variantą kitokį negu teismui. Pateiktasis notarui – tokio pat turinio kaip turimas atsakovo, jame nustatyta 5,417 proc. fiksuota palūkanų norma.

Apeliantas skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl ginčijamų susitarimų, kuriais buvo pakeista palūkanų rūšis, pripažinimo negaliojančiais. Nepagrįstai laikė apeliantą ir atsakovą lygiavertėmis sutarties šalimis. Pripažino, kad apeliantas yra pats atsakingas už savo priimtus sprendimus, neįvertindamas, ar apeliantas iš tikrųjų galėjo visapusiškai įvertinti savo priimamų sprendimų pasekmes, ar atsakovas suteikė apeliantui pakankamą informaciją apie sudaromas kredito sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų sąlygas. Susitarimas pakeisti apeliantui už kreditą mokėtinų palūkanų rūšį buvo iš esmės nenaudingas visą kredito sutarties vykdymo laikotarpį (nuo susitarimo sudarymo iki vienašališko kredito sutarties nutraukimo). Susitarimą apeliantas sudarė iš esmės nesuprasdamas dėl palūkanų rūšies pakeitimo jam iškilsiančių pasekmių. Atsakovas neatskleidė, kaip nustatomas ir apskaičiuojamas fiksuotų palūkanų dydis, šalys nesusitarė dėl fiksuotų palūkanų nustatymo tvarkos, todėl šių sąlygų apeliantas neprivalo vykdyti. Apelianto sprendimą dėl palūkanų rūšies pakeitimo iš kintamų į fiksuotąsias lėmė būtent AB SEB banko nesąžiningi veiksmai. Apeliantas manė, kad atsakovas teikia jam finansiškai naudingus patarimus, todėl priėmęs atsakovo pasiūlymą fiksuoti palūkanų normą, jis išvengs prievolės bankui padidėjimo. Tačiau atsitiko priešingai – apeliantas patyrė didelių finansinių nuostolių. Palūkanų rūšies pakeitimas neatitiko tikrosios kredito gavėjo valios, sudarydamas ginčijamą susitarimą apeliantas iš esmės suklydo. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantas šiuos ginčijamus susitarimus sudarė dėl suklydimo, sudarydamas ginčijamus susitarimus buvo įkalbinėjamas, jam buvo naudojamas „spaudimas“ ar kitos poveikio priemonės. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų neatkartoja. Pažymėtina, kad ginčijamo Susitarimo Nr. 2 sudarymo dieną kintamos palūkanos tik didėjo (kintant kintamai daliai LIBOR), todėl labiau tikėtina išvada, kad apeliantas asmeniškai pateikė prašymą pakeisti palūkanų rūšį, tikėdamasis stabilių įmokų. Šią išvadą patvirtina ir apelianto elgesys po ginčijamų susitarimų sudarymo, t. y. apeliantas kurį laiką prievoles pagal ginčijamo susitarimo sąlygas vykdė, jų neginčijo (net pradiniu 2013-01-31 ieškiniu), nesikreipė į atsakovą su prašymais pakeisti sutarties sąlygas dėl palūkanų rūšies.

Be to, nėra pagrindo teigti, kad apeliantas negavo pakankamos informacijos apie sudaromos kredito sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų sąlygas. Ginčijamų sutarties pakeitimo Nr. 2 9 punkte ir pakeitimo sutarties Nr. 7 14 punkte apeliantas patvirtino, kad visos susitarimo sąlygos su juo buvo aptartos individualiai, jam išaiškintos prieš pasirašant susitarimą. Apeliantas sudarydamas susitarimus su visomis susitarimų sąlygomis susipažino, jas suprato ir su jomis sutiko, jos išreiškė tikrąją jo valią. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų prašęs atsakovo pateikti informaciją (paaiškinti) sudaromos kredito sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų sąlygas. Kredito sutarties bendrojoje dalyje yra pateikti išaiškinimai, kas yra kintamos palūkanos, o kas yra fiksuotos palūkanos. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte fiksuotos palūkanos apibrėžiamos kaip „Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte, nustatyta, kad palūkanos yra fiksuotos. Fiksuotos palūkanos pirmą kartą nustatomos Sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytą (-omis) dieną (-omis). Fiksuotos palūkanos nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos.“ Tuo tarpu tame pačiame punkte kintamos palūkanos apibrėžiamos kaip „Specialiosios dalies 6.2 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos yra kintamos. Kintamas palūkanas sudaro kintama palūkanų dalis ir marža <...>“. Marža apibrėžiama kaip „Specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui Banko nustatyta marža, išreikšta procentais“, o kintama palūkanų dalis apibrėžiama kaip „LIBOR arba VILIBOR, nurodyta Specialiosios dalies 6.2.2 punkte“. Kaip matyti iš apibrėžimų, tai fiksuotos palūkanos yra aiškus ir nekintamas dydis, o kintamos palūkanos susideda iš maržos ir kintamų palūkanų dalies. Tai suprantama ir žinoma apeliantui, nes jis kreditu naudojosi taikant abi palūkanų rūšis vienų metu (pvz. Susitarimas Nr. 6).

Nustatyti (prognozuoti) tarpbankinių palūkanų tikslų dydį yra neįmanoma. Tačiau akivaizdu, kad ginčijamo Susitarimo Nr. 2 dieną minėtų palūkanų dydis kilo. Pats apeliantas pripažino, jog buvo laikotarpių, kai kintamos palūkanos buvo didesnės už fiksuotas, nors ir nežymiai. Esant nurodytoms aplinkybėmis, tai, kad susitarimas dėl palūkanų rūšies pakeitimo iš esmės buvo nenaudingas apeliantui, nėra pakankamas pagrindas tenkinti jo reikalavimus dėl ginčijamų sutarčių pripažinimo negaliojančiais.

Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tarp šalių sudaryta sutartis priskirtina prie vartojimo sutarčių. Ieškovui, kaip vartotojui, suteikiamos įstatymų nustatytos teisės ir garantijos. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas suteikė kreditą apelianto namo statybai. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime nėra išvadų ar motyvų, leidžiančių teigti, kad ši tarp šalių sudaryta kredito sutartis nepriskirtina prie vartojimo sutarčių.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes, visapusiškai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Už paduodamą apeliacinį skundą apeliantas turėjo sumokėti 500 Lt (LR CPK 80 str. 1 d. 3 p.; 4 d.; 85 str. 3 d.;) x 75 proc. (LR CPK 80 str. 7 d.). = 375 Lt. Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas už paduotą apeliacinį skundą sumokėjo 750 Lt žyminį mokestį. Todėl apeliantui grąžintinas permokėtas 375 Lt žyminis mokestis (LR CPK 87 str. 1 d.).

Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).

Duomenų apie atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-03-24 sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovui M. Š. 375 Lt žyminį mokestį, sumokėtą 2014-04-17 mokėjimo nurodymu Nr. 74686 Danske Bank A/S Lietuvos filiale.