Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. (A. R.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, praleidus skundo padavimo terminą ir teismui neatnaujinus šio termino (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, inter alia, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Aiškindamas šias nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad sprendžiant klausimą dėl termino skundui paduoti yra svarbu nustatyti, ar skundžiamas administracinis aktas turėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, o jei turėjo būti įteiktas, ar aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui įteikimo; ar aktas turi būti skelbiamas viešai, ar buvo paskelbtas; ar pareiškėjas žinojo, kad toks aktas turi būti priimtas, ar buvo aktyvus ir atliko atitinkamus veiksmus, siekdamas išsiaiškinti apie akto priėmimą (atsisakymą jį priimti) ir jo turinį bei per įstatymu nustatytą terminą teisės aktais nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo (žr., pvz., 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui 2016 m. gruodžio 23 d. paduotame skunde prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto. Šiame skundžiamame sprendime, be kita ko, nurodyta ir tai, jog šis sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog šis individualus administracinis aktas turėjo būti įteiktas pareiškėjui. Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. (32.45-MANOVMI) RM-32719 matyti, kad skundžiamas 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 pareiškėjui susipažinti buvo išsiųstas 2012 m. sausio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-2081 jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Pareiškėjas taip pat nekelia ginčo dėl to, jog šis sprendimas jam nebuvo įteiktas ar buvo įteiktas tik prieš kreipiantis į teismą su 2016 m. gruodžio 23 d. skundu, be to, iš jo skundų turinio bei bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas apie skundžiamą sprendimą sužinojo žymiai anksčiau, nei prieš kreipiantis su 2016 m. gruodžio 23 d. skundu į teismą. Todėl laikytina, jog aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas (šiuo atveju – atsakovas) atliko teisės aktais nustatytą pareigą dėl akto suinteresuotam asmeniui (šiuo atveju – pareiškėjui) įteikimo ir skundžiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimas Nr. (23.17-08)-320-2417 pareiškėjui buvo įteiktas tinkamai.

Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis minėtomis ABTĮ nuostatomis, vieno mėnesio terminas skundžiamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimui Nr. (23.17-08)-320-2417 apskųsti turi būti skaičiuojamas būtent nuo šio sprendimo įteikimo pareiškėjui dienos. Kadangi šiuo atveju pareiškėjas skundą dėl šio sprendimo teismui padavė tik 2016 m. gruodžio 23 d., akivaizdu, kad jis yra praleidęs Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą.

Atkreiptinas pareiškėjo dėmesys į tai, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012), asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu ir pan. Tuo atveju, kai sprendimas priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą, t. y. jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju skundžiamas sprendimas priimtas būtent pareiškėjo atžvilgiu ir jo sužinojimas apie sprendimą (jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą) siejamas būtent su skundžiamo Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 įteikimo pareiškėjui diena.

Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo naujos sumos atsiradimo ginčijame sprendime, nes tai ir yra pagrindas skundui paduoti. Pažymėtina, jog, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) kitose bylose pateiktais duomenimis, pareiškėjas 2012 m. sausio 13 d. Vilniaus apskrities VMI Nepriemokų išieškojimo skyriui pateikė prašymą atidėti ir išdėstyti mokestinės nepriemokos (92 891,75 Lt), kurią VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2417 nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo turto, išieškojimą ir leisti mokėti lygiomis dalimis per 24 mėnesius, taip pat 2012 m. sausio 30 d. pareiškėjas pateikė VMI Nepriemokų administravimo departamento Mokestinių paskolų sutarčių administravimo skyriui patikslintą prašymą sudaryti sutartį dėl mokestinės paskolos suteikimo ir išdėstyti mokėjimus pagal VMI 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 – 9 2891,75 Lt, lygiomis dalimis 24 mėnesiams nuo sutarties dėl mokestinės paskolos pasirašymo dienos, tačiau VMI viršininkas 2012 m. vasario 29 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-1100 nusprendė neišdėstyti pareiškėjo mokestinės nepriemokos (92 891,75 Lt) sumokėjimo. Dėl šio atsakovo sprendimo pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2746-473/2012 pareiškėjo skundas buvo atmestas, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-161/2013 pareiškėjo apeliacinis skundas taip pat atmestas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 22 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Taip pat Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, patikrinusi pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir valstybinio socialinio draudimo įmokų (toliau – ir VSDĮ) apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., privalomojo sveikatos draudimo įmokų – už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86 patvirtino 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-04-77-27, kuriuo nurodė pareiškėjui sumokėti 76 079 Lt PVM, 39 867,37 Lt PVM delspinigių, 30 proc. 22 824 Lt PVM baudą, 6 211 Lt GPM, 12 734,59 Lt GPM delspinigių, 30 proc. 1 863 Lt GPM baudą, 2 469 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai, 50 proc. 1 234,50 Lt VSDĮ pagrindinei pensijos daliai baudą, 3 645 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai, 50 proc. 1 822,50 Lt VSDĮ papildomai pensijos daliai baudą, 18 691,90 Lt VSDĮ, 50 proc. 9 345,95 Lt VSDĮ baudą, 4 019 Lt PSDĮ, 50 proc. 2 010 Lt PSDĮ baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino teritorinio mokesčių administratoriaus 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86. Mokestinių ginčų komisija 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. S-161 (7-115/2014) patvirtino minėtą VMI sprendimą. Aptartų mokesčių ir su jais susijusios sumos mokesčių administratoriaus sprendimais pareiškėjui buvo apskaičiuotos papildomai (po Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto) dėl to, jog mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. vykdė rašto darbų rašymo individualią veiklą. Pareiškėjas dėl šių sprendimų kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2015 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4826-189/2015 sprendė, jog teritorinis ir centrinis mokesčių administratoriai, taip pat MGK, priėmė iš esmės teisėtus sprendimus, tačiau teismas sumažino pareiškėjui paskaičiuotus delspinigius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121-602/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinus bylą iš naujo nagrinėti, Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1071-815/2017 sprendimas dar nėra priimtas ir 2017 m. vasario 9 d. paskirtas posėdis.

Taigi, iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad priėmus šioje byloje skundžiamą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417, po jo priimti atsakovo sprendimai ir atlikti veiksmai, siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo turto, buvo savarankiški, nepaneigiantys ir nepanaikinantys Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417, kuris liko galioti, o pats pareiškėjas skundė būtent šiuos kitus atsakovo sprendimus ir veiksmus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 vykdymo proceso metu, o ne patį Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417. Todėl pareiškėjas nepagrįstai sieja terminą apskųsti minimam Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimui Nr. (23.17-08)-320-2417 su VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86, kuriuo patvirtintas 2013 m. gruodžio 16 d. patikrinimo aktas Nr. (4.65)-04-77-27 dėl papildomos (naujos) sumos atsiradimo ir dėl kurio dar tebenagrinėjamas mokestinis ginčas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1071-815/2017. Kita vertus, pats pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417, neįsiterpia į administracinės bylos Nr. I-1070-815/2017 ribas, kadangi šios ir nagrinėjamos administracinės bylos skundo dalykai ir pagrindai yra skirtingi. Pažymėtina ir tai, kad VMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-86, dėl kurio tebevyksta mokestinis ginčas Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1071-815/2017, priimtas vėliau nei pareiškėjas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi (33 straipsnio 1 dalimi, redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), galėjo paduoti skundą teismui dėl jo netenkinančio Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417.

Atsižvelgus į visa tai, konstatuotina, jog pareiškėjas, skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-2417 teismui padavęs tik 2016 m. gruodžio 23 d., praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys objektyviai buvo svarbios, esktraordinarios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo. Tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-889-525/2015).

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nurodo, kad apie savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą sužinojo iš atsakovo 2016 m. lapkričio 23 d. rašto Nr. (32.45-MANOVMI) RM-32719, kuriame šis nurodė, kad buvo atlikta pareikėjo, kaip mokesčių mokėtojo, kortelės inventorizacija ir nustatyta, kad 2012 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. (23.17-08)-320-2417 apskaičiuotos prievolės yra neteisingos, todėl skundo pateikti anksčiau negalėjo, nes nežinojo, kad jo atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas sprendimas dėl klaidų mokesčių mokėtojo kortelėje. Teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, terminas skundui paduoti pagal ABTĮ 29 straipsnio 1 dalį (ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., 33 straipsnio 1 dalį) siejamas būtent su skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai diena, todėl skundžiamą Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-2417 pareiškėjui susipažinti išsiuntus 2012 m. sausio 13 d. raštu Nr. (23.1-08) RNA-2081 ir pareiškėjui su juo susipažinus netrukus po šio sprendimo priėmimo, tačiau į teismą kreipusis tik 2016 m. gruodžio 23 d., buvo praleistas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytas vieno mėnesio apskundimo terminas. Taigi, ir pareiškėjo suvokimas ar sužinojimas apie skundžiamu aktu galimą savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą pagal ABTĮ objektyviai turi būti siejamas būtent su akto įteikimu pareiškėjui. Apskritai (individualaus) administracinio teisės akto konkrečios pasekmės laiko prasme gali būti labai nutolusios nuo paties akto priėmimo ar susipažinimo su jo turiniu datos, todėl šią aplinkybę sieti tiek su termino skundui paduoti eigos pradžia, tiek su priežastimis, lėmusiomis termino praleidimą, nėra pagrįsta ir teisinga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-929-261/2016). Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad pareiškėjas skundo pateikti anksčiau negalėjo, nes nežinojo, kad jo atžvilgiu buvo priimtas neteisėtas sprendimas dėl klaidų mokesčių mokėtojo kortelėje, laikytina ne objektyvia ir nuo pareiškėjo valios nepriklausančia aplinkybe, tačiau būtent subjektyvia ir tik nuo pareiškėjo valios priklausančia termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimi, todėl negali būti pagrindu atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atmestinas ir pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą, pažeidė pareikėjo teisę į nešališką ir nepriklausomą teismą, kadangi, nesilaikydamas 2017 m. sausio 4 d. nutartyje nustatyto termino trūkumams pašalinti (iki 2017 m. sausio 18 d.), skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, taip sutrumpindamas minėtą terminą ir nepagrįstai apribodamas pareiškėjo teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Pabrėžtina, jog pareiškėjas po 2017 m. sausio 4 d. nutarties, pasinaudodamas teise ištaisyti savo skundo trūkumus (tarp kurių ir pateikti paaiškinimą ir prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo), 2017 m. sausio 11 d. paduodamas teismui prašymą (2017 m. sausio 9 d.) priimti skundą ir išreikalauti iš atsakovo skundui nagrinėti reikalingą medžiagą, pats sutrumpino teismo nustatytą terminą trūkumams pašalinti, todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs pareiškėjo patikslintą skundą (prašymą), neturėjo pagrindo ilgiau laukti, ir, nustatęs ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą skundo atsisakymo pagrindą, pagrįstai skundą atsisakė priimti.

Kita vertus, pagal administracinių teismų praktiką, teismas, nustatęs, jog terminas skundui paduoti praleistas, termino trūkumams šalinti apskritai nenustato. Kai termino praleidimo faktas akivaizdus, teismas neprivalo papildomai aiškintis kokių nors aplinkybių. Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012). Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir neprašo jo atnaujinti, neprivalėjo 2017 m. sausio 4 d. nutartimi nustatyti terminą pareiškėjui skundo trūkumams pašalinti (tarp kurių ir pateikti paaiškinimą ir prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo), tačiau, papildomai suteikdamas pareiškėjui galimybę pasinaudoti teise į teisminę gynybą, 2017 m. sausio 4 d. nutartimi nustatė terminą pareiškėjui skundo trūkumams pašalinti, be kita ko, ir pateikti paaiškinimą ir prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo. Tokiu būdu, gavęs 2017 m. sausio 11 d. pareiškėjo patikslintą skundą (prašymą) ir nustatęs, kad terminas skundui paduoti tikrai yra praleistas, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, net ir nelaukęs iki savo paties nustatyto termino trūkumams pašalinti pabaigos (2017 m. sausio 18 d.), kadangi pareiškėjas neinformavo teismo, kad iki termino trūkumams pašalinti pabaigos (2017 m. sausio 18 d.) pageidauja pateikti dar papildomus dokumentus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas tokiu būdu apribojo pareiškėjo galimybę papildomai pateikti dar kitus jo skundą (prašymą) pagrindžiančius dokumentus iki termino trūkumams pašalinti pabaigos (2017 m. sausio 18 d.), pareiškėjas nenurodė ir atskirajame skunde. Priešingai, pareiškėjas, 2017 m. sausio 11 d. paduodamas teismui prašymą (2017 m. sausio 9 d.) priimti skundą ir išreikalauti iš atsakovo skundui nagrinėti reikalingą medžiagą, pats nurodė, kad jo reikalavimą (prašymą) pagrindžiančių dokumentų pateikti negali, nes atsakovas jų pareiškėjui neteikia, todėl prašė teismą juos išreikalauti iš atsakovo.

Atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, ką pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai ir padarė.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes bei joms taikė proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. R. (A. R.) atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.