- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-15
- Bylos Nr.
- 2A-1224-372/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-02090-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Birutė Simonaitienė, Vytautas Kursevičius
- Ieškovas
- V. R.
- Atsakovas
- S. R.
Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3257-907/2015 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei S. R., institucijai, duodančiai byloje išvadą, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
I. V. R. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-411-797/2013 patvirtintos tarp ieškovo V. R. ir atsakovės S. R. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 4 punkto sąlygą, kurioje nustatyta, kad nepilnamečio vaiko motina S. R. mokės išlaikymą sūnui R. R., gim. (duomenys neskelbtini), po 400 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki sūnus sulauks pilnametystės, ir padidinti priteistą išlaikymą - iš atsakovės S. R. priteisti sūnui R. R. išlaikymą po 202 Eur (700 Lt) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės, išduoti teismo leidimą R. R. išvykti mokytis ir gyventi į J. K. kartu su tėvu V. R., su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta, priteisti bylinėjimosi išlaidas
Atsiliepimas
A. S. R. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neįrodė jokių pasikeitusių aplinkybių, o darbo atsisakė savo valia, nes ketino išvykti gyventi ir dirbti į užsienį. Teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygos yra visiškai nepasikeitusios.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. R. atsakovei S. R. 636,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovo V. R. valstybei 80,47 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, vertindamas nepilnamečio vaiko poreikius, atsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė vaiko išlaikymui reikalingų išlaidų sąmatos, jos nepagrindė rašytiniais įrodymais, nors teismas jam siūlė, šiai dienai nėra žinoma net tiksli pinigų suma, reikalinga vaiko būtinųjų poreikių patenkinimui mėnesiui, nes ieškovo atstovas jos negalėjo tiksliai įvardinti. Teismas iš byloje pateiktų ir įvertintų įrodymų visumos darė išvadą, kad šalių vaiko poreikiai pastoviai auga, jam reikalinga didesnė piniginių lėšų suma išlaikymui, tačiau ieškovas nededa jokių pastangų, siekdamas užtikrinti vaiko pilnavertį gyvenimą: savo noru išėjo iš darbo, nors įmonė ir toliau pelningai dirba, per metus laiko niekur neįsidarbino, nėra registruotas darbo biržoje, kaip ieškantis darbo, statybininkų darbo vietų pasiūla yra nemaža, tačiau nepateikė jokių įrodymų, jog ieškojo darbo ir jis jam nebuvo suteiktas, t. y. savo veiksmais pablogino savo turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodo, jog pragyvena vien iš netekto darbingumo pensijos, arba teismui nenurodo visų savo gaunamų pajamų, t. y., jas slepia, nes yra registruotas, kaip vykdantis individualią veiklą, apie kurią teismui jokių duomenų nepateikė. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės nepatvirtina ieškovo ir atsakovės turtinės padėties –esminio pasikeitimo nuo to momento, kai išlaikymo dydis buvo nustatytas ir priteistas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu, priešingai, byloje nustatyta, jog abiejų šalių, atsižvelgiant į turimą turtą ir gaunamas pajamas, turtinė padėtis panaši, dar gal ieškovo - šiek tiek geresnė, neskaitant to, kad jis sąmoningai pasiblogino savo turtinę padėtį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas, nors ir yra iš dalies darbingas, tačiau minėtas darbingumas jam buvo nustatytas dar iki santuokos nutraukimo - 2009-10-18, ir tai jam netrukdė dirbti statybininku ir gauti gana dideles pajamas, duomenų apie jo sveikatos būklės pablogėjimą nėra, todėl jo sąmoningas savo turtinės padėties pabloginimas niekuo nepateisinamas, jis nors ir iš dalies, bet darbingas, ir abi šalys turi vienodas galimybes gauti didesnes pajamas, kurias būtų galima skirti vaiko išlaikymui. Teismas pažymėjo, kad gaudamas vien netekto darbingumo pensiją ir iš jos išlaikydamas save ir sūnų, ieškovas vaikui niekaip negali skirti tokio dydžio išlaikymo, kokį prašo teismo priteisti iš atsakovės, nes tiek net neturi, o fakto, kad jam padeda giminės ir artimieji, jis neįrodė. Teismas pažymėjo, kad atsakovės galimybė gauti didesnį atlyginimą ir dar daugiau skirti vaikui ar gauti geriau apmokamą darbą, t. y. įvairių abstrakčių galimybių ir prielaidų egzistavimo įvertinimas – nenustatytas pagrindas keisti priteistą išlaikymo dydį ir (ar) formą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus turi abu tėvai (CK 3.156, 3.192 straipsniai), sprendė, jog byloje nenustatytas nei reikšmingas atsakovės turtinės padėties pasikeitimas (pagerėjimas), nei esminis vaiko poreikių padidėjimas per nedidelį laikotarpį, to neįrodė byloje esantys rašytiniai įrodymai, o šalių paaiškinimų, kuriais byloje remiasi ieškovo atstovas, byloje net nėra, nes ieškovas nei viename teismo posėdyje nedalyvavo, todėl ieškovo ieškinį dalyje dėl išlaikymo dydžio pakeitimo atmetė.
Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu V. R., jokio atsakovės sutikimo davimo dėl vaiko išvežimo į užsienio valstybę sprendime nėra numatyta, tiek ieškovas, tiek šalių sūnus yra Lietuvos Respublikos ir kartu Europos Sąjungos piliečiai ir turi teisę laisvai judėti visoje Europos Sąjungos teritorijoje, tam apribojimų jokių nėra nustatyta, todėl joks teismo leidimas ar atsakovės sutikimas, tam kad ieškovas su sūnumi išvyktų į vieną iš Europos Sąjungos valstybių, nėra reikalingas. Nustatė, kad atsakovė neprieštarauja, kad vaikas išvyktų į užsienį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
I. V. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti visiškai.
1. Teismas sprendime daro visiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad pasikeitė vaiko poreikiai ir atsirado pagrindas didinti iš atsakovės priteistą išlaikymą. Padidėjo vaiko poreikiai, nes sūnui jau eina 16-ieji metai, taigi, jis yra paauglys ir šiuo metu ypač sparčiai ir nuolat auga, dėl ko nuolatos ieškovas turi pasirūpinti sūnaus naujų (didesnių) drabužių bei avalynės įsigijimu. Mano, kad jokių papildomų (juolab rašytinių) įrodymų šiam faktui patvirtinti nereikia. Sūnus mokosi (duomenys neskelbtini), todėl mokslui aukštesnėje klasėje didėja jo poreikiai mokymuisi, ir atitinkamai būtinos nuolatinės ir vis didėjančios išlaidos, pvz.: sudėtingesnių ir brangesnių mokymosi priemonių įsigijimui, sporto aprangos ir inventoriaus įsigijimui, papildomiems (užklasiniams) mokslo renginiams, ir pan.
2. Ieškovo ir atsakovės ištuokos metu sutarta 400 Lt suma šiuo metu nebepadengia padidėjusių ieškovo (tėvo) išlaidų, nes kaip tik šiuo laikotarpiu Lietuvoje įvedus naują valiutą - eurą, gana ženkliai padidėjo prekių ir paslaugų kainos. Teismas dėl šio aplinkybės nepasisakė visiškai ir ją tiesiog ignoravo. Teismui buvo pateiktas ir tas argumentas, kad per šį laikotarpį ženkliai padidėjo ir minimalios algos dydis, į kurį Lietuvos Aukščiausias Teismas rekomenduoja teismams orientuotis, priteisiant išlaikymą vaikams, tačiau teismas tai pavadino „formaliu kriterijumi“, neturinčiu reikšmės teismo sprendimo priėmimui.
3. Teismui buvo pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovas neteko darbo ir todėl sumažėjo jo pajamos, atitinkamai sumažėjo jo savarankiškai skiriamos asmeninės lėšos vaiko išlaikymui. Dėl šios priežasties visiškai akivaizdu, kad bendrai (abiejų tėvų) skiriamos vaiko išlaikymui pajamos drastiškai sumažėjo, dėl ko yra aiškus ir neginčijamas pagrindas bent laikinai padidinti atsakovės skiriamą išlaikymą vaikui. Juolab, kad vaikui vos po poros metų sukaks aštuoniolika metų ir tai reiškia, kad tokio kiek padidinto išlaikymo terminas yra gana trumpas, o motinos instinktyvus poreikis pasirūpinti bent minimaliais jos vaiko poreikiais neturėtų kelti jai tokio pasipriešinimo.
4. Vykdydamas sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, ieškovas buvo priverstas imti 50000 Lt paskolą, o gautą sumą perdavė atsakovei kaip kompensaciją. Pagal paskolos sutartį ieškovui teko papildomi ir dideli finansiniai įsipareigojimai.
5. Ieškovas formaliai iš darbo išėjo savo noriu, tačiau iš tikro tai buvo priverstas padaryti, nes darbdaviui nebereikėjo ieškovo paslaugų. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs ieškovo atstovas, tačiau teismas į jas neatsižvelgė ir jų nevertino.
6. Esminė šiai bylai aplinkybė yra tai, kad ieškovo realias pajamas sudaro tik 151,45 Lt dydžio netekto darbingumo pensija. Teismas, vertindamas ieškovo ir atsakovės pajamas ir galimybes išlaikyti vaiką, privalėjo vertinti būtent tokias ieškovo pajamas ir lyginti jas su atsakovės pajamomis, kurios daugiau kaip 10 kartų didesnės nei ieškovo. CK 3.192 str. įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus proporcingai savo turtinei padėčiai, tačiau teismo sprendime tai neatsispindi visiškai.
7. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nors ieškovas V. R. turi pateikęs į bylą rašytinius įrodymus, kad jo darbingumas yra sumažėjęs, t. y. jis yra netekęs 45 proc. darbingumo, tačiau jo ir atsakovės galimybės įsidarbinti yra visiškai lygios.
8. Visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas galimai slepia savo realias pajamas. Tokią išvadą teismas daro iš to, kad ieškovas šiuo metu nedirba, yra Valstybinėje mokesčių inspekcijoje išsiėmęs pažymą, leidžiančią jam verstis individualia veikla, tačiau kaip nurodo teismas, nėra pateikęs į bylą įrodymų, patvirtinančių savo pajamas. Apeliantas nurodo, kad posėdžio metu jo atstovas aiškiai pakomentavo šią situaciją, nurodydamas, kad pagal galiojančius teisės aktus, iš individualios veiklos gaunamas pajamas galima (ir privalu) deklaruoti tik pasibaigus kalendoriniams metams, todėl to padaryti net teoriškai neįmanoma, kita vertus, teismui buvo paaiškinta, kad realiai užsakymų ieškovas šiuo metu neturi ir iš šios veiklos pajamų negauna. Dėl šių priežasčių teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo įtarinėti ieškovą pajamų slėpimu.
Atsiliepimas
9. Atsakovės atžvilgiu teismui nekyla analogiškų įtarimų, nors teismas sprendime nurodo, kad kai kuriose darbovietėse atsakovė gauna labai mažą darbo užmokestį, dėl ko teismas taip pat ir šiuo atveju gana pagrįstai galėtų įtarti, kad atsakovė slepia realias pajamas, gaudama dalį jų „vokelyje“, tačiau teismas viso proceso metu ir teismo sprendime akivaizdžiai demonstruoja išskirtinį prielankumą atsakovei, tuo pačiu diskriminuodamas ieškovą. Šiuo konkrečiu atveju dėl atsakovės ypač mažo darbo užmokesčio teismui nekyla abejonių.
10. Kaip vieną iš argumentų netenkinti ieškinį teismas nurodo, kad ieškovui, neva, liko didesnė turto dalis. Ieškovas nurodo, kad taip atsitiko neatsitiktinai, nes atsakovė ištuokos procese turėjo pripažinti savo kaltę dėl santuokos nutraukimo (ji pati išėjo iš šeimos pas kitą vyrą, palikdama sūnų su ieškovu), todėl būtų visiškai nesuprantama, kad jai turėtų likti didesnė turto dalis. Be to, daug abejonių kyla ir dėl realios turto vertės nustatymo. Reali rinkos vertė taip ir nebuvo niekuomet nustatinėjama.
11. Teismas klaidingai teigia, kad atsakovei po ištuokos liko daugiau finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Reali situacija yra visiškai priešinga. Tai ieškovui liko daugiau įsipareigojimų, kelis kartus didesnių. Be to, atsakovė ieškovo žiniomis, kartu su kitu vyru išvažiavo gyventi mažesnį miestą - Telšius, kur pragyvenimas ir būsto kainos ženkliai mažesnės, o atsakovės teiginiai, kad ji nuomoja būstą nepatvirtinti įrodymais. Tikėtina, kad ji gali gyventi naujo vyro būste ir tik todėl už gautus 50 000 Lt neperka būsto (duomenys neskelbtini), nors jų visiškai pakaktų būstui šiame mieste įsigyti.
12. Teismas sprendime nurodo, kad jokie teisės aktai nenumato sutikimo ar leidimo išdavimo, tačiau teisės aktai ir nedraudžia teismui priimti sprendimą šiuo klausimu, įsigilinus į bylos esmę, taip pat kaip nedraudžia ieškovui kreiptis į teismą su reikalavimais, ypač, jei byloje yra surinkti įrodymai, kad atsakovė iš anksto yra priešiškai nusiteikusi ieškovo norui išvykti gyventi į užsienį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė S. R. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti atsakovei iš ieškovo 307,83 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
1. Reikalaudamas padidinti vaikui priteistą išlaikymą, apeliantas vadovavosi išlaikymo priteisimo vaikui pagrindais, o ne išlaikymo dydžio pakeitimo pagrindais, į tokią neteisingą praktiką ne kartą dėmesį yra atkreipęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taip pat apeliantas nepateikė nei vieno įrodymo, motyvo ar argumento, patvirtinančio, kad proceso šalis pirmosios instancijos teismas vertino nelygiai, tiesiog apeliantas nedalyvavo teismo posėdžiuose ir visą procesą vedė per savo atstovą, teisme nepasisakė ir nedalyvavo teisminiuose ginčuose. Visus apelianto argumentus bei įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino taip, kaip ir kokie jie buvo pateikti ir, reikia pastebėti, pirmosios instancijos teismui čia netrūko nei nuoseklumo, nei teisingumo.
2. Vaiko poreikių apeliantas neįrodė visiškai, juo labiau apeliantas neįrodinėjo tariamai padidėjusių vaiko poreikių, į atsakovės atstovės klausimus apie vaiko poreikiams išleidžiamas lėšas apelianto atstovas nieko konkretaus negalėjo atsakyti, neįvardino vaiko tariamai padidėjusių poreikių. Kadangi apeliantas prašo padidinti išlaikymą iki 202 Eur kas mėnesį, tai apeliantas privalėjo įrodyti, kad tokie yra vaiko poreikiai ir įrodyti, kaip jie padidėjo iš esmės, nuo to momento, kai vaikui buvo priteistas 400 litų išlaikymas kas mėnesį. Apeliantas tokių įrodymų nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai apie tai pasisakė savo sprendime.
3. Sūnaus koja nustojo augti, kai sūnui buvo 15 metų, todėl batus jis gali sėkmingai dėvėti ne vieną sezoną. Mano, kad sūnaus poreikiai dėl šių priežasčių sumažėjo. Sutinka su apeliantu, kad vaikas suaugo, tačiau vaiko poreikiai kas dėl rūbų, tikrai sumažėjo. Kokioje srityje galėjo išaugti vaiko poreikiai, apeliantas tokių duomenų civilinėje byloje nepateikė, visą laiką apelianto atstovo pagrindinis argumentas buvo tas, kad vaikas su tėvu nori gyventi užsienyje, ten vaikas mokysis ir gyvens, o vaiko motina tariamai tam procesui trukdo.
4. Santuokos nutraukimo metu sūnaus mokymosi išlaidos buvo įtrauktos į bendrą 400 litų priteistą išlaikymą, apeliantas nenurodė, kaip jos padidėjo, kokiu dydžiu bei nenurodė, dėl kokių priežasčių. Sūnus apskritai niekuo, išskyrus mokymąsi mokykloje, neužsiima, apeliantas nepateikė įrodymų, kad sūnaus mokymuisi jis išleidžia daugiau pinigų, negu išleido tuo metu, kai buvo priteistas išlaikymas sūnui. Apeliantas neteisus, teigdamas, kad šių aplinkybių įrodinėti rašytiniais įrodymais nebūtina.
5. Apelianto argumentai dėl tariamo kainų padidėjimo yra niekiniai. Apeliantas apeliaciniame skunde išsakė daug tuščių frazių apie tariamą kainų padidėjimą, tačiau reikia manyti, kad apeliantas net nepasidomėjo internete, kaip iš tikrųjų yra su kainomis. Taigi, interneto puslapyje http://osp.stat.gov.lt/documents/10180/441523/Dazniausi_index_2015_09.pdf Lietuvos Statistikos departamentas Oficialiosios statistikos portale skelbia, kad lyginant 2015 metų rugsėjo mėnesio vartojimo prekių ir paslaugų kainas su 2014 metų gruodžio mėnesio kainomis, yra kainų mažėjimas.
6. Apeliantas teismui pateikė pasenusius duomenis apie gaunamą neįgalumo pensiją, taip pat apeliantas nenurodė, iš kokių lėšų jis moka paskolą, taip pat apeliantas turėjo pakankamai lėšų samdyti advokatą ir nepasinaudojo teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, apeliantas išlaiko prabangų namą, verčiasi individualia veikla, kurios pajamų dar nedeklaravo, apeliantas teismui pateikė įrodymus, kad darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) jis nutraukė savo noru 2014 m. rugpjūčio 20 d. (DK 127 str. 1 d.), niekas apelianto iš darbo darbdavio iniciatyva neatleidinėjo, apeliantas nesiregistravo į Darbo biržą, pasak sūnaus, apeliantas dirba užsienyje, tačiau tuo nereikia stebėtis, apie tai apeliantas teigė savo ieškinyje ir apeliaciniame skunde, reikalaudamas leidimo jam išvykti su vaiku gyventi ir dirbti užsienyje.
Šalies argumentai
7. Apeliantas niekada nesikreipė į atsakovę su kokiu tai prašymu dėl vaiko gyvenamosios vietos, nes vaiko gyvenamoji vieta yra nustatyta su apeliantu. Atsakovė niekada nepadarė nei vieno veiksmo, kad neleisti savo sūnui vykti kartu su tėvu, nes su tėvu yra nustatyta sūnaus gyvenamoji vieta. Apelianto reikalavimas atsakovei buvo nesuprantamas, o apelianto nuogąstavimai dėl vaiko išvežimo į užsienio valstybę, mano, yra susiję su įstatymo normų nežinojimu ar netinkamu jų suvokimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teismas pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad per tam tikrą laikotarpį tėvų galimybės teikti išlaikymą ir (ar) vaikų poreikiai gali pakisti, įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą), nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CK 3.201 str., CPK 279 str. 5 d,). Pagrindas išlaikymo dydžiui pakeisti yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis, taip pat pasikeitę vaiko (vaikų) poreikiai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties arba vaiko poreikių pasikeitimai; išlaikymą teikiančio tėvo (motinos) turtinės padėties nedidelis pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu (pvz., vienas iš tėvų, teikęs vaikui išlaikymą, iš dalies ar visiškai prarado darbingumą ir dėl to gerokai sumažėjo jo nuolatinės pajamos, arba, priešingai, pakeitė darbą ir gauna gerokai didesnes pajamas; pablogėjus sveikatos būklei, jei toks pablogėjimas yra nuolatinio pobūdžio, padidėjo išlaidos sveikatos priežiūrai; atsirado kitų pagal įstatymą išlaikytinų asmenų, kt.), ir, antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu – padidėjimu (pvz., dėl vaiko ligos atsirado papildomų sveikatos priežiūros išlaidų, didesnių išlaidų reikia vaiko mokymui, gebėjimų ugdymui, pomėgiams, kt.) ar sumažėjimu (vaikas nebelanko papildomo ugdymo užsiėmimų, pasveiko po ligos, kurios gydymui reikėjo specialių išlaidų, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2013, pažymėjo, kad CK 3.201 straipsnio nuostatoms dėl priteisto išlaikymo dydžio sumažinimo taikyti teisiškai reikšmingas yra faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą išlaikymo dydžiui nustatyti, esminis pokytis per laikotarpį nuo teismo sprendimo, kuriuo priteistas išlaikymas, priėmimo iki kreipimosi į teismą dėl išlaikymo dydžio pakeitimo. Be to, net ir nustačius esminį tokių aplinkybių pasikeitimą, tai dar savaime nelemia išlaikymo dydžio pakeitimo, nes tiek tėvų turtinės padėties, tiek vaikų poreikių pasikeitimą teismas turi įvertinti pirmiau nurodyto tėvų prievolių išlaikyti nepilnamečius vaikus reglamentavimo kontekste, atsižvelgdamas į vaiko teisių apsaugos prioriteto, tėvų ir vaikų teisių bei interesų pusiausvyros, tėvų valdžios lygybės principus. Nepriklausomai nuo to, ar išlaikymo dydis buvo vienašališkai nustatytas teismo ar šalių susitarimu, patvirtintu teismo sprendimu (CK 3.53 straipsnio 3, 4 dalys), visais atvejais teigtina, jog teismo sprendimu nustatytas išlaikymo dydis atitiko tuo metu buvusią to iš tėvų, kuris teismo sprendimu įpareigotas teikti išlaikymą, turtinių galimybių ir vaiko (vaikų), kuriam priteistas išlaikymas, poreikių pusiausvyrą, užtikrino galimybę patenkinti būtinus ar bent minimalius vaiko raidos poreikius. Taigi, toks teismo sprendimas, nepažeidžiant CK 3.3 straipsnyje įtvirtinto vaiko teisių ir interesų prioritetinio gynimo principo, gali būti pakeistas, padidinant teismo priteistą išlaikymo sumą, tik tuo atveju, jei nustatomas reikšmingas aplinkybių pasikeitimas, įvykęs būtent po teismo sprendimo, ir jei dėl to iš esmės padidėja vaiko poreikiai arba iš esmės pagerėjo įpareigoto mokėti išlaikymą vaiko tėvo (motinos) turtinė padėtis, arba iš esmės pablogėjo geranoriškai išlaikymą teikiančio tėvo (motinos), su kuriuo gyvena vaikas, turtinė padėtis.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (b. l. 7-9). Šiuo sprendimu patvirtinus taikos sutartį S. R. įsipareigojo, o V. R. sutiko ir neprieštaravo, kad nepilnamečiam sūnui R. R., gim. (duomenys neskelbtini), vaiko motina teiktų išlaikymą iki sūnaus pilnametystės kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis po 400 Lt (115,85 Eur). Pateikdamas ieškinį, apeliantas (ieškovas) nurodė, kad po sprendimo priėmimo jo turtinė padėtis žymiai pablogėjo – jis neteko darbo, jo darbingumas yra sumažėjęs, nes jis yra tik iš dalies darbingas, po euro įvedimo pakilo kainos, padidėjo MMA. Ieškovas taip pat nurodė, kad išaugo ir nepilnamečio sūnaus poreikiai, o atsakovės pajamos beveik 10 kartų didesnės nei ieškovo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nenustatytas nei reikšmingas ieškovo turtinės padėties pasikeitimas (pablogėjimas), nei reikšmingas atsakovės turtinės padėties pasikeitimas (pagerėjimas), nei esminis vaiko poreikių padidėjimas per nedidelį laikotarpį.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad nepilnametis šalių sūnus R. R., gim. (duomenys neskelbtini), Šiaulių apylinkės teismui 2013 m. birželio 13 d. sprendimu nutraukus jo tėvų santuoką ir priteisus iš atsakovės po 400 Lt (115,85 Eur) išlaikymą nepilnamečiam sūnui, buvo 14 metų amžiaus, o šiuo metu jam yra 16 metų, kas reiškia, jog tiek 2013 metais, tiek 2015 metais vaikas buvo ir yra paauglys, 2013 metais jis mokėsi 7 klasėje, o šiuo metu lanko 9 klasę (b. l. 28), ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad po 2013 metų teismo sprendimo priėmimo pablogėjo vaiko sveikata ar atsirado kitų, iki tol nebuvusių specialių poreikių. Byloje esanti (duomenys neskelbtini) pažyma pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvadas apie specialių poreikių dėl R. R. sveikatos nebūvimą. Pažymoje nurodyta, kad R. R. sveikatos istorijoje įrašų nedaug, jis pas gydytoją lankėsi dėl gydymo ir profilaktinių patikrinimų, buvo paskirtos konsultacijos ir atlikti tyrimai, skiepai atlikti pagal planą (b. l. 29). Apie tai, kad sūnui turi būti užtikrintos galimybės dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, ieškovas buvo nurodęs ir savo priešieškinyje prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-411-798/2013 (c. b. Nr. 2-411-798/2013 t. 2, b. l. 103-108), t. y. iki 2013 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo, todėl tai, kad 2014 m. rugsėjo ir 2014 m. spalio mėnesiais buvo sumokėta po 60 Lt už R. R. suteiktas sporto paslaugas (b. l. 85), nereiškia, kad dėl to padidėjo vaiko poreikiai. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad po 2013 metų būtų esmingai pasikeitę vaiko poreikiai rūbams ir kitoms būtinoms kasdieninėms prekėms (CPK 178 str.). Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad euro įvedimas vienodai paveikė visus Lietuvos Respublikos gyventojus, taip pat vienodai paveikė tiek ieškovą, tiek atsakovę, todėl daryti išvadą, kad dėl euro įvedimo kažkaip pasikeitė (anot ieškovo pablogėjo) vien tik ieškovo turtinė padėtis, nėra pagrindo.
Svarbus aspektas byloje yra tai, kad ieškovui 55 proc. darbingumas buvo nustatytas dar 2009 metais (t. 1, b. l. 14), t. y. iki 2013 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo, o nuo 2014-02-01 netekto darbingumo pensijos mokėjimas buvo tik pratęstas (b. l. 15), byloje nepateikta įrodymų, kad po 2013 m. birželio 13 d. ieškovo netekto darbingumo procentas būtų padidėjęs. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šia aplinkybe, siekdamas įrodyti savo pablogėjusią turtinę padėtį, ieškovas remtis negali. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovas pats savo noru galimai pablogino savo turtinę padėtį, nes iš darbo jis buvo atleistas nuo 2014 m. rugpjūčio 20 d. darbuotojo, t. y. savo paties, pareiškimu (b. l. 16-17). Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad ieškovas būtų kreipiąsis į teismą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo (DK 299 str. 2 d. 3 p.). Todėl nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, neva, netinkamai vertino šį rašytinį įrodymą, neatsižvelgdamas į ieškovo atstovo argumentus apie tai, kad ieškovas, neva, buvo priverstas išeiti iš darbo ne savo noru. Iš Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo, kuriuo buvo patvirtinta šalių santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, matyti, kad sutarties 10.2.2. punktu šalys buvo susitarusios, jog ieškovas V. R. iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokės atsakovei S. R. 50000 Lt kompensaciją už jam tekusią didesnę santuokoje įgyto turto dalį (b. l. 7-9), todėl remtis ta aplinkybe, kad ieškovas 2014 m. gruodžio 22 d. sudarė paskolos sutartį už 50000 Lt (b. l. 13), kaip įrodymu apie tai, kad po 2013 n. birželio 13 d. pablogėjo ieškovo turtinė padėtis, taip pat nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas turi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto (b. l. 76-78), automobilį (duomenys neskelbtini) (b. l. 79), nuo 2014 m. rugpjūčio 21 d. yra registruotas kaip savarankiškai dirbantis asmuo (b. l. 128), todėl daryti išvadą, kad ieškovas nėra pajėgus skirti tokią pat sumą, kokią buvo nusprendęs skirti santuokos nutraukimo metu sūnaus išlaikymui, nėra pagrindo. Tikėtina, kad ieškovas jau yra išvykęs dirbti į užsienį ir ketina su savimi pasiimti ir sūnų, kas gali būti pagrindu jo finansinės padėties ne pablogėjimui, o pagerėjimui. Atsakovė 2015 m. lapkričio 23 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl elektroninio laiško, gauto iš sūnaus klasės auklėtojos, prijungimo prie bylos (b. l. 199, 200), kuris atsakovės gautas 2015-11-09, todėl atitinka CPK 314 str. reikalavimus, todėl priimtinas ir vertintinas. Pateikto laiško turinys pagrindžia išvadas, jog ieškovas jau yra išvykęs dirbti į užsienį, šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo prašymas išduoti teismo leidimą R. R. išvykti mokytis ir gyventi į J. K. kartu su tėvu V. R..
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra įrodymų apie nuo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo dienos iš esmės pagerėjusią atsakovės S. R. turtinę padėtį. Atsakovė neturi savo vardu registruoto nekilnojamojo turto (b. l. 68), jos vardu yra registruotas lengvasis automobilis Audi A3, jai likęs šalims pasidalinus santuokoje įgytą turtą (b. l. 8-9, 69, 71, 136), atsakovė pagal 2013 m. birželio 13 d. sprendimą yra asmeniškai įsipareigojusi kreditoriui AB DnB bankui, taip pat įsipareigojusi sumokėti paskolą kreditoriui UAB „General Financing“, ir šiuos įsipareigojimus vykdo, o dalį įvykdė (b. l. 49-51, 55-67, 72-74, 99-101). Nors atsakovė dirba dvejose darbovietėse : (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (b. l. 40-42, 43-44, 121), tačiau jos darbo užmokestis per mėnesį yra apie 584,77 Eur (2019 ,09 Lt) (b. l. 134, 135), todėl atsižvelgiant į tai, kad po santuokos nutraukimo, atsakovė prisiėmė dalį kreditorinių įsipareigojimų, jos atlyginimo padidėjimas nėra pagrindas konstatuoti esmingą jos turtinės padėties pagerėjimą. Atsakovė neturi nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo būsto, o pagal panaudos sutartį gyvena D. G. priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 192-193).
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 str.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo motyvai apie tai, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, visiškai nepagrįsti. Įrodymų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Šiuo atveju aplinkybė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius savo išvadoje pritarė ieškinio reikalavimui dėl išlaikymo dydžio padidinimo (b. l. 25-26) reiškia, kad esant įstatymą numatytiems pagrindams Vaiko teisių apsaugos skyrius neprieštarauja dėl ieškinyje nurodytos išlaikymo sumos, tačiau dėl teisės į ieškinio patenkinimą visuomet sprendžia tik teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.).
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apylinkės teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką ir patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sutarties 3 punktu šalys susitarė, kad nepilnametis sūnus R. R. po santuokos nutraukimo lieka gyventi su tėvu V. R., ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu (b. l. 7-9). Todėl pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovas su vaiku gali vykti į bet kurią Europos Sąjungos šalį, konkrečiu atveju į J. K., tam nereikia jokio atskiro leidimo, nes vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą, nes jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra tėvo nuolatinė gyvenamoji vieta.
Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.
A. S. R. yra pateikusi įrodymus apie patirtas 307,83 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 300 Eur už advokato teisinę pagalbą ir 7,83 Eur už gautas pažymas iš VĮ Registrų centro (b. l. 188, 189, 194, 195), kurios pripažintinos pagrįstomis, todėl apeliacinį skundą atmetus atsakovei priteistinos iš ieškovo V. R. (CPK 88 str. 1 d. 9 p., 93 str. 1 d., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 307,83 Eur (tris šimtus septynis eurus 83 euro centus) bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.