- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-09
- Bylos Nr.
- 2A-1181/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Vigintas Višinskis, Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „KEIGRA“
- Kategorijos
- 35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „KEIGRA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2624-577/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ALTAVIS“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KEIGRA“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 8 d. nutartimi UAB „ALTAVIS“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi šios bendrovės bankroto administratoriumi paskirta UAB „ADMIVITA“. Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Ieškovas BUAB „ALTAVIS“, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančiais 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymus; taikyti restituciją bei priteisti iš atsakovo 228 125,29 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovas ir atsakovas sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091119, kurios pagrindu atsakovas perėmė 120 949,31 Lt sumos reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, įsipareigodamas už perleistą reikalavimą sumokėti ieškovui 127 949,31 Lt. Šios sutarties 3 punktu šalys patvirtino, kad turi 127 949,31 Lt dydžio priešpriešinius vienarūšius reikalavimus. Kadangi ieškovas skolingas šią sumą atsakovui pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, o atsakovas šią sumą skolingas ieškovui už perimtą reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, sutarties 4 punktu šalys susitarė atlikti tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 127 949,31 Lt suma. 2009 m. gruodžio 16 d. ieškovas ir atsakovas sudarė reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091216, pagal kurią atsakovas perėmė reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“ 87 109,55 Lt sumos dydžiu ir įsipareigojo už tai sumokėti ieškovui 100 175,98 Lt. Minėtos sutarties 3 punktu abi šalys patvirtino, kad turi 100 175,98 Lt dydžio vienarūšius reikalavimus; kadangi ieškovas šią sumą buvo skolingas atsakovui pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, o atsakovas šią sumą skolingas ieškovui už perimtą reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, sutarties 4 punktu šalys susitarė atlikti tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 100 175,98 Lt suma. Ieškovas pažymėjo, kad ieškinį įmonės bankroto administratorius teikia visų ieškovo kreditorių interesams ir pažeistoms teisėms apginti. Ieškovas nurodė, kad yra visos sąlygos pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą, praleido ieškinio senaties terminą. Be to, paaiškino, kad siekiant pripažinti negaliojančiais vienarūšių reikalavimų įskaitymo sandorius, būtina pripažinti negaliojančiomis ir pačias reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Šiomis sutartimis užfiksuotas vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymas yra reikalavimo teisių perleidimo sutarčių neatsiejama dalis, nes jeigu šalys nebūtų susitarusios dėl įskaitymo sąlygos, jos nebūtų sudariusios ir pačių reikalavimo teisių perleidimo sutarčių. Atsakovas nurodė, jog nėra pagrindo taikyti actio Pauliana nuostatas, nes dėl ginčijamų sandorių ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo, o priešingai – pagerėjo. Dėl šios priežasties negalėjo sumažėti ir ieškovo galimybės atsiskaityti su kreditoriais, todėl negalima daryti išvados, kad dėl ginčijamų sandorių buvo pažeisti kreditorių interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas pripažino negaliojančiomis UAB „ALTAVIS“ ir UAB „KEIGRA“ 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. sudarytas reikalavimo teisės perleidimo sutartis; priteisė ieškovo naudai iš atsakovo 228 128,29 Lt skolos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, priteisė 5 561,51 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovo bankroto byloje klausimas dėl administratoriaus paskyrimo buvo išspręstas tik Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. nutartimi, o bankroto administratoriui duomenys apie ginčijamus sandorius buvo perduoti 2010 m. birželio 8 d. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2011 m. gegužės 24 d., todėl teismas sprendė, jog ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino. Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas atsakovo prašymą taikyti ieškinio senatį atmetė.
Spręsdamas ginčijamų sandorių teisėtumo klausimą pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kaina, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui už reikalavimo teisės perėmimą, yra didesnė nei pati reikalavimo teisė. Šalys, sudarydamos reikalavimo teisės perleidimo sutartis, nesusitarė dėl atsiskaitymo terminų, delspinigių už terminų praleidimą ir sąlygų, dėl kurių paprastai yra susitariama tokio pobūdžio sutartyse; kaina, kurią atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui už reikalavimo teisės perėmimą, yra lygi ieškovo turėtam įsiskolinimui atsakovui; teiginiai, kad sąlyga dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo atlikimo yra neatsiejamai susijusi su pačiomis reikalavimo teisės perleidimo sutartimis, yra esminė. Įvertinęs šiuos duomenis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijamų sandorių šalys sąmoningai nustatė reikalavimo teisės perleidimo sutarties kainas, kad būtų paprasčiau atlikti vienarūšių reikalavimų įskaitymą ir tokiu būdu atsiskaityti tarpusavyje, suteikiant atsakovui pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius. Teismas, argumentuodamas šią išvadą, akcentavo, kad reikalavimo perleidimo sutartys su jose nurodytomis sąlygomis dėl vienarūšių tarpusavio reikalavimų įskaitymo buvo sudarytos faktiškai jau prasidėjus bankroto bylos ieškovui iškėlimo procesui. Be to, teismas svarbia laikė aplinkybę, jog UAB „KAUNO HRONAS“ yra ieškovo akcininkas, turintis daugiausiai akcijų, bendrovės generalinis direktorius – V. E., o atsakovo generalinė direktorė – V. E.. Remdamasis šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovo teiginiais, jog V. E., kaip ieškovo akcininko vadovas, negalėjo nežinoti apie ieškovo finansinę padėtį, o tuo pačiu, dėl šeiminiam gyvenimui būdingų asmenų tarpusavio ryšių, šios informacijos negalėjo nežinoti ir atsakovo vadovė V. E.. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčijamų sandorių šalių tikslas buvo susitarti dėl vienarūšių reikalavimų įskaitymo ir šiam tikslui pasiekti buvo sudarytos reikalavimų perleidimo sutartys. Teismo įsitikinimu, ginčijami įskaitymai, kurie pagal bendrus teisės principus visumoje laikomi kaip prievolės pabaiga, nagrinėjamu atveju negali būti vertinami ir aiškinami atsietai nuo pačių reikalavimo teisės perleidimo sutarčių. Teismas taip pat pažymėjo, kad abiem sutartimis perleidžiamų reikalavimų pagrindas yra ta pati PVM sąskaita faktūra ALA 534036 dėl 178 754,95 Lt sumos, nors suma, į kurią perleidžiama reikalavimo teisė pagal vieną sutartį, yra 120 949,31 Lt, o pagal kitą – 87 109,55 Lt, t. y. perleidžiama suma žymiai didesnė nei suma, nurodyta minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo argumentus, esą reikalavimo teisė buvo perleista ir pagal kitas sąskaitas faktūras, kadangi tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė. Teismas nusprendė nesivadovauti atsakovo pateiktu UAB „KAUNO HRONAS“ ir UAB „ALTAVIS“ 2009 m. lapkričio 30 d. skolų suderinimo aktu, kadangi jis yra be parašų, tokio akto ieškovo archyviniuose dokumentuose nėra, be to, neaišku, kokiu pagrindu toks aktas atsirado pas atsakovą, o akto surašymo data buvo vėlesnė nei pirmosios reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo data. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šalys nustatė universaliąją prievolę, susidedančią iš kelių dalykų (reikalavimo teisių perleidimo ir įskaitymo), kurie sudaro vieną nedalomą visumą, todėl nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstama negaliojanti tik sutarčių nuostata dėl įskaitymo.
Vertindamas ginčijamų sandorių teisėtumą actio Pauliana aspektu pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo ir privalėjo žinoti, kad kita sandorio šalys yra nemoki ir sudarydama sandorį suteikia atsakovui pirmenybę prieš kitus kreditorius gauti reikalavimo į ieškovą patenkinimą, todėl ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių interesus, o atsakovo veiksmai sudarant sandorius laikytini nesąžiningais. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė argumento, kad po ginčijamų sandorių ieškovo turtinė padėtis nepablogėjo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti prieš pat bankroto bylos ieškovui iškėlimą, todėl sprendė, jog ieškovas buvo nemokus. Nurodytų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis pripažino negaliojančiomis.
Spręsdamas ginčijamų sandorių negaliojimo pasekmių taikymą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčijamos sutartys iš dalies yra įvykdytos, t. y. UAB „KAUNO HRONAS“ liko atsakovui skolingas 176 857,80 Lt sumą, o atsakovas kreipėsi į UAB „KAUNO HRONAS“ bankroto administratorių dėl tokios sumos dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tikslinga palikti atsakovui reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“ jam neišmokėta 176 857,80 Lt suma, o iš atsakovo priteisti ieškovui 228 125,29 Lt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „KEIGRA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs reikalavimo teisės perleidimo sutartis negaliojančiomis, nepagrįstai netaikė restitucijos. Pripažinus negaliojančiomis reikalavimo teisių perleidimo sutartis, turėjo būti panaikinta atsakovo pareiga sumokėti ieškovui 127 949,31 Lt ir 100 175,98 Lt sumas, o ieškovui grąžintos visos reikalavimo teisės į BUAB „KAUNO HRONAS“. Teismas nenustatė ir nenurodė jokių pagrįstų aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad tokia restitucija yra neįmanoma. Pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens – BUAB „KAUNO HRONAS“. Teismas pripažino negaliojančiomis reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tokiu būdu pripažindamas negaliojančiomis atsakovo reikalavimo teises į BUAB „KAUNO HRONAS“ ir analogiškai pripažindamas negaliojančiomis BUAB „KAUNO HRONAS“ pareigas atsiskaityti su atsakovu. Taip pat teismo sprendimu pripažinta, kad BUAB „KAUNO HRONAS“ iš dalies grąžino atsakovui UAB „KEIGRA“ skolą neteisėtai. Tokiu būdu teismas iš esmės pakeitė UAB „KAUNO HRONAS“ prievolines teises ir pareigas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pagal abi sutartis perleidžiamų reikalavimo teisių pagrindas yra ta pati PVM sąskaita faktūra. Teismas, gavęs papildomus įrodymus esminėms bylos faktinėms aplinkybėms dėl perleidžiamų reikalavimų dydžio, atsisakė juos priimti. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė ir PVM sąskaitą faktūrą serija ALA Nr. 533448, kurią apeliacinės instancijos teismo prašo pridėti prie bylos. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, jog ieškovas ir kitiems asmenims (kreditoriams) siūlė perimti reikalavimo teises į BUAB „KAUNO HRONAS“. Ignoruodamas šiuos įrodymus teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių teises. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovo pateiktos UAB „Audifina“, teikiančios apskaitos tvarkymo, mokesčių ir verslo konsultavimo paslaugas, išvados, kuri patvirtina, jog ginčijami sandoriai neturėjo neigiamos įtakos ieškovo kitų kreditorių piniginių reikalavimų patenkinimui. Priešingai – po ginčijamų sandorių sudarymo ieškovo turtinė padėtis pagerėjo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pasak ieškovo, BUAB „KAUNO HRONAS“, kaip skolininkas, negali turėti suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Ginčijami sandoriai pažeidė ieškovo kreditorių teises, kadangi sandorių sudarymo dieną ieškovas buvo nemokus. Ieškovas ir atsakovas negalėjo nežinoti apie sunkią ieškovo turtinę padėtį. Apeliantui ginčijamais sandoriais suteiktos pirmenybės nepaneigia jo pateikti įrodymai, kad ieškovas aktyviai siūlė kitiems kreditoriams sudaryti reikalavimo teisės perleidimo sutartis į UAB „KAUNO HRONAS“ skolą. Ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas turėjo ir kitų kreditorių: buvo skolingas darbuotojams, valstybės ir valstybinio socialinio draudimo biudžetams. Pasak ieškovo, atsakovas neįrodė ieškovo turtinės padėties pagerėjimo. Šios aplinkybės įrodinėjimas būtų perteklinis, kadangi nagrinėjamu atveju pakanka įrodyti dvi aplinkybes, jog skolininkas buvo nemokus ir skolininkas pirmenybę suteikė kitam kreditoriui. Pirmosios instancijos teismas, nepriimdamas naujų atsakovo pateiktų įrodymų, pasielgė pagrįstai bei atsižvelgė į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Ieškovas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės, o šalys įpareigotos pateikti įrodymus, patvirtinančius UAB „KAUNO HRONAS“ įsiskolinimo ieškovui faktą, tačiau pirmosios instancijos teismui buvo pateikta tik viena PVM sąskaita faktūra. Atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių būtinybę pateikti naują įrodymą teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai grąžino ieškovą į ankstesnę padėtį – paliko atsakovui reikalavimo teisę į BUAB „KAUNO HRONAS“ ir priteisė ieškovui iš atsakovo 228 125,29 Lt bei procesines palūkanas. Ieškovo ir jo kreditorių padėtis taikant restituciją, t. y. ieškovui grąžinant visas reikalavimo teises į BUAB „KAUNO HRONAS“, būtų nepagrįstai ir nesąžiningai pabloginama, kadangi ieškovas jau būtų išregistruotas iš Juridinių asmenų registro, kuomet BUAB „KAUNO HRONAS“ galimai tik pradėtų tenkinti kreditorių reikalavimus iš gautų lėšų už realizuotą turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.
Dėl naujo įrodymo priėmimo
Apeliantas UAB „KEIGRA“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė ir naują įrodymą – PVM sąskaitą faktūrą ALA Nr. 534036 (b. l. 193), kurią prašo priimti. Apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė šį įrodymą priimti. Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas šį (naują) įrodymą, kurį apeliacinės instancijos teismo prašo priimti, teikė ir pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju svarbus yra šio įrodymo pateikimo laikas. Nustatyta, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme įrodymą teikė teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį (b. l. 170-172), kad pirmosios instancijos teismas naują įrodymą atsisakė priimti būtent tuo pagrindu, jog dokumentai gauti teismui išėjus priimti procesinio sprendimo (b. l. 178). Teisėjų kolegija pažymi, jog CPK 181 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad atsisakymas priimti byloje dalyvaujančio asmens nustatyta tvarka pateiktą įrodymą turi būti motyvuojamas. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus, jeigu šie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Pažymėtina ir tai, jog įrodymai tiriami teismo posėdyje (CPK 183, 250 straipsniai). Ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančius asmenis, ar šie nori papildyti bylos medžiagą (CPK 251 straipsnis). Sistemiškai aiškinant nurodytas procesines teisės normas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti apelianto pateiktą PVM sąskaitą faktūrą, kadangi toks pavėluotas įrodymo pateikimas užvilkintų bylos nagrinėjimą. Kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 25 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės (b. l. 99), įpareigodamas šalis pateikti įrodymus, patvirtinančius ginčijamose reikalavimo perleidimo sutartyse nurodytą ieškovo įsiskolinimą atsakovui bei UAB „KAUNO HRONAS“ įsiskolinimą ieškovui, taip pat sutarčių prieduose nurodytų PVM sąskaitų faktūrų originalus. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog PVM sąskaitos faktūros ALA Nr. 534036 pateikimo būtinybė (galimybė) atsirado tik po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Kita vertus, apeliantas turėjo procesinę teisę, baigus byloje esančių įrodymų tyrimą, prašyti leidimo papildyti bylos medžiagą, tačiau šia teise nesinaudojo. Nurodytos aplinkybės yra pagrindas išvadai, jog apeliantas PVM sąskaitos faktūros gavimu ir pateikimu teismui turėjo galimybę pasinaudoti laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. liepos 10 d. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti PVM sąskaitą faktūrą ALA Nr. 534036, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jos priimti, padarius išvadą, jog įrodymas pateiktas pažeidžiant CPK 314 straipsnyje numatytą draudimą. Priešingas šios aplinkybės vertinimas prieštarautų proceso įstatyme įtvirtintiems proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo bei rungimosi principams (CPK 12, 17 straipsniai). Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naują įrodymą (CPK 314 straipsnis).
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų ir bylos nagrinėjimo ribų
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas – užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Teismų praktikoje nurodoma, jog bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 19 d. ieškovas BUAB „ALTAVIS“ ir apeliantas UAB „KEIGRA“ pasirašė reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091119, pagal kurią apeliantas perėmė reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“ už 120 949,31 Lt sumą ir įsipareigojo ieškovui sumokėti 127 949,31 Lt atlygį. Šios sutarties 3 punktu šalys patvirtino, kad turi 127 949,31 Lt dydžio tarpusavio vienarūšius reikalavimus. Kadangi ieškovas buvo skolingas šią sumą apeliantui pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, o apeliantas šią sumą skolingas ieškovui už perimtą reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, sutarties 4 punktu šalys susitarė atlikti tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 127 949,31 Lt suma (b. l. 13-16). 2009 m. gruodžio 16 d. šalys pasirašė reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 20091216, pagal kurią apeliantas perėmė reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“ už 87 109,55 Lt sumą ir įsipareigojo ieškovui sumokėti 100 175,98 Lt atlygį. Minėtos sutarties 3 punktu abi šalys patvirtino, kad turi 100 175,98 Lt dydžio tarpusavio vienarūšius reikalavimus; kadangi ieškovas buvo skolingas šią sumą apeliantui pagal buhalterinės apskaitos dokumentus, o apeliantas ieškovui – už perimtą reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, sutarties 4 punktu šalys susitarė atlikti tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymą 100 175,98 Lt suma (b. l. 17-19). Šiuos įskaitymo sandorius bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis).
CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).
Kaip jau pažymėta, ieškovas ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančiais šalių 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. atliktus tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymus bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo (apelianto) 228 125,29 Lt bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismui ieškinį patenkinus, t. y. pripažinus negaliojančiomis 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. gruodžio 16 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis bei, taikant restituciją, priteisus iš apelianto 228 125,29 Lt skolą, taip pat 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, atsakovas apeliaciniu skundu iš esmės neginčija teismo išvadų dėl šių actio Pauliana taikymo sąlygų: kreditoriaus (ieškovo, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimo; aplinkybės, jog nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; pareigos sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimo fakto; sandorio šalių nesąžiningumo. Apeliantas neigia ieškovo kreditorių interesų pažeidimo faktą, teigdamas, jog ginčijamais sandoriais atsakovui nebuvo suteikta pirmenybė kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu, jog ginčijami sandoriai turėjo teigiamą įtaką ieškovo finansinei - turtinei padėčiai. Apeliaciniu skundu taip pat ginčijamas teismo sprendimas dalyje dėl restitucijos taikymo. Apeliantas, be kita ko, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiųjų teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija šioje byloje nagrinėja tik ieškovo kreditorių interesų pažeidimo fakto (ne) buvimo, restitucijos taikymo bei sprendimo įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms klausimus.
Dėl kreditorių interesų pažeidimo
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas dėl sudarytų sandorių (reikalavimo perleidimo sutarčių) prarado reikalavimo teisę į sutartyse nurodytas lėšas, kurios turėjo būti skirtos atsiskaitymui su visais ieškovo kreditoriais, ir tuo buvo pažeisti ieškovo kreditorių interesai. Gi atsakovas (apeliantas) ginčijamų sandorių dėka įgijo pranašumą prieš kitus ieškovo kreditorius – jis faktiškai už ieškovo jam turėtą įsiskolinimą įgijo reikalavimo teisę į ieškovo turėtą skolą kitai įmonei. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovui buvo žinoma ieškovo turtinė padėtis bei aplinkybė, jog ieškovui buvo inicijuojamas bankroto bylos iškėlimas. Teismas akcentavo, jog reikalavimų įskaitymo draudimas gali būti susijęs su įmonės bankroto būkle. Apeliantas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad ginčijamais sandoriais ieškovo kreditorių teisės nebuvo pažeistos. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovas siūlė ir kitiems kreditoriams (UAB „Profine Baltic“, UAB „Schüco Lietuva“, UAB „Mila Proplasta“) sudaryti analogiškas reikalavimo perleidimo sutartis, kurie šio pasiūlymo atsisakė, todėl, apelianto nuomone, ginčijamais sandoriais apeliantui nebuvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino auditoriaus UAB „Audifina“ išvados, kurioje teigiama, jog ginčijami sandoriai neturėjo įtakos kitų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Apeliantas teigia, jog ginčijami sandoriai neturėjo įtakos ieškovo turto sumažėjimui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną, pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, 3) kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Nagrinėjamu atveju, ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, aplinkybę, jog ginčijamais sandoriais buvo pažeisti jo kreditorių interesai, grindė tuo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas faktiškai buvo nemokus, kadangi trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo pusę balanse įrašyto turto vertės, bei tuo, jog ginčijamais sandoriais pirmenybė buvo suteikta tik atsakovui. Kolegija pažymi, kad nemokumas turi būti įrodinėjamas kaip viena iš actio Pauliana sąlygų, o ne kaip nemokumas ĮBĮ prasme. Įmonės faktinis nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję – egzistuoja dar iki tol, kol įmonei iškeliama bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuojamas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą actio Pauliana prasme, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Todėl nagrinėjamu atveju nustatant, ar ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo faktiškai nemokus, svarbi duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinių prievolių mastą ir jų vykdymo ginčijamų sandorių sudarymo metu galimybę, analizė. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartyje, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla, nurodė, jog ieškovas 2008 metais turėjo 9 547 250 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 8 087 610 Lt. Pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balansą ieškovo turtas buvo įvertintas 5 331 664 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 5 152 981 Lt (b. l. 6). Šių duomenų pagrindu Vilniaus apygardos teismas konstatavo ieškovo nemokumą ir iškėlė bankroto bylą. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeisti kitų ieškovo kreditorių interesai, kadangi jie buvo sudaryti ieškovui esant nemokiam. Nors ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovui dar nebuvo iškelta bankroto byla ir todėl nėra pagrindo ieškovo (ne) mokumo vertinti vadovaujantis įmonių bankroto procesą reguliuojančiomis normomis, tačiau paminėti finansiniai duomenys, kolegijos vertinimu, sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti faktinį ieškovo nemokumą, t. y. įmonės būseną, kuomet ji nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Tokia ieškovo faktinio nemokumo būsena egzistavo ginčijamų sandorių sudarymo metu. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apelianto argumentai, jog analogiškas reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo siūloma sudaryti ir kai kuriems kitiems ieškovo kreditoriams (UAB „Profine Baltic“, UAB „Schüco Lietuva“, UAB „Mila Proplasta“), nepaneigia ieškovo kreditorių interesų pažeidimo ginčijamų sandorių sudarymu fakto. Pažymėtina, jog ginčijamus sandorius buvo siūloma sudaryti trims kreditoriams, nors ginčui aktualiu laikotarpiu ieškovas turėjo ir kitų kreditorių (UAB „Plastika“, AB SEB bankas - b. l. 6). Ieškovas buvo skolingas darbuotojams, valstybės ir socialinio draudimo biudžetams bei kitiems kreditoriams (Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B2-601-661/2010, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo finansinė padėtis jau buvo pasiekusi faktinio nemokumo būseną. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog, sudarius ginčijamus sandorius, faktiškai ieškovo turtinė padėtis iš esmės nepasikeitė. Minėtą išvadą apeliantas grindžia į bylą pateikta auditoriaus išvada (b. l. 73). Pažymėtina, jog kasacinis teismas, aiškindamas kreditorių interesų pažeidimo kriterijų actio Pauliana kontekste, laikosi nuoseklios pozicijos, kad kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pats ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris nemokumo situacijoje jiems priklausytų, skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodyta auditoriaus išvada nepaneigia ieškovo kreditorių interesų pažeidimo fakto. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas, būdamas faktiškai nemokus, sudarė ginčijamus sandorius, kuriais sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimo patenkinimą, taip pat suteikė pirmenybę apeliantui UAB „KEIGRA“ kitų ieškovo kreditorių atžvilgiu.
Dėl restitucijos taikymo ir absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamų sandorių negaliojimo pasekmių taikymo klausimą, pažymėjo, jog ginčijamos sutartys iš dalies yra įvykdytos, t. y. BUAB „KAUNO HRONAS“ atsakovui liko skolingas 176 857,80 Lt sumą, o atsakovas (apeliantas) kreipėsi į UAB „KAUNO HRONAS“ bankroto administratorių dėl tokio dydžio kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Todėl, pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tikslinga palikti atsakovui reikalavimo teisę į BUAB „KAUNO HRONAS“ dėl jam neišmokėtos 176 857,80 Lt sumos, o iš atsakovo priteisti ieškovui 228 125,29 Lt. Apeliantas skunde pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė tinkamų priežasčių, dėl kurių restitucijos taikymas yra neįmanomas. Pasak apelianto, teismas turėjo visas galimybes atitinkamą UAB „KAUNO HRONAS“ sumokėtą sumą priteisti iš apelianto (atsakovo), o ieškovui grąžinti reikalavimo teises į BUAB „KAUNO HRONAS“. Be to, teismas nepasisakė dėl ieškovo įsipareigojimų apeliantui (atsakovui). Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo, kadangi teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje BUAB „KAUNO HRONAS“ materialiųjų teisių ir pareigų. Pasak apelianto, pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis, teismas savo sprendimo esme pripažino, kad BUAB „KAUNO HRONAS“ dalį skolos apeliantui (atsakovui) grąžino neteisėtai. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais sutinka.
Teisėjų kolegija pažymi, jog actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Tokiu būdu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio teisės instituto tikslas, o tik priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (atstatyti finansines galimybes). Sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, turėtų būti taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, taikant restituciją, įprastai šalys grąžinamos į padėtį, buvusią iki sutarties sudarymo, tačiau bendrosios restitucijos taisyklės nustato teismui teisę išimtiniais atvejais keisti restitucijos būdą ir netgi iš viso jos netaikyti, jeigu pagal susiklosčiusią teisinę situaciją niekinio sandorio konstatavimo metu šalių grąžinimas į ankstesnę padėtį prieštarautų viešajam interesui, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams (CK 6.145, 6.146 straipsniai). Dėl to restitucijos klausimą sprendžiantis teismas, vertindamas niekinio sandorio padarinius, turi tirti sutarties vykdymo eigą, specifiką, įvykdymo laipsnį, galimus nuostolius dėl restitucijos taikymo, kitas reikšmingas aplinkybes ir parinkti restitucijos būdą arba, esant išskirtinėms aplinkybėms, jos netaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2008, 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009, 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2009; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2011). Toks restitucijos taikymo reglamentavimas suponuoja išvadą, kad teismo, pripažinusio sandorį negaliojančiu ir taikančio restituciją, nesaisto šalių pageidavimas dėl restitucijos būdo, nes taikyti restituciją pinigais teismas gali tik konstatavęs išimtines faktines aplinkybes, pvz., kad pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas yra žuvęs, labai pasikeitė jo būklė, jis perleistas sąžiningiems tretiesiems asmenims ir pan. Pažymėtina, jog restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme numatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes.
Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į tai, kad ieškinį dėl ginčijamos reikalavimo perleidimo sutarties (jos dalies) pareiškė įmonė, kuriai iškelta bankroto byla. Bendroji taisyklė dėl restitucijos būdo nustatyta CK 6.146 straipsnyje, pagal kurį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Pažymėtina, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalyje teismui suteikiama teisė savo nuožiūra keisti restitucijos būdą. Pagal ginčijamas sutartis ieškovas perleido apeliantui UAB „KEIGRA“ turimą reikalavimo teisę (208 058,86 Lt dydžiu) į skolininką BUAB „KAUNO HRONAS“. Pažymėtina, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo skolingas apeliantui 228 125,29 Lt. Ieškovas, perleisdamas apeliantui savo reikalavimo teisę į UAB „KAUNO HRONAS“, tarpusavio vienarūšių piniginių reikalavimų įskaitymu padengė minėtą savo įsiskolinimą apeliantui (atsakovui). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl restitucijos būdo, pirmosios instancijos teismas esmine laikė aplinkybę, esą ginčijamos sutartys iš dalies įvykdytos – BUAB „KAUNO HRONAS“ ieškovo perleistą atsakovui reikalavimo teisę į 208 058, 86 Lt sumą sumažino iki 176 857,80 Lt, ir BUAB „KAUNO HRONAS“ bankroto byloje buvo patvirtintas būtent pastarojo dydžio atsakovo finansinis reikalavimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nustačius, jog, sudarius ginčijamus sandorius, BUAB „KAUNO HRONAS“ nežymia dalimi (31 201,06 Lt suma) sumažino įsiskolinimą atsakovui, nesudaro pagrindo išvadai, jog restitucijos nebūtų įmanoma taikyti klasikiniu būdu, t y. niekinio sandorio šalis grąžinant į padėtį, buvusią iki sandorių sudarymo ar kad tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokią įtaką šalių interesams gali turėti aplinkybė, jog ginčijami sandoriai nežymia dalimi yra įvykdyti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamą išimtį dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovo naudai iš atsakovo priteista 228 125,29 Lt skola, restitucija iš esmės nėra taikoma. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo priteisdamas ieškovo naudai atlyginimą už perleistą reikalavimo teisę į BUAB „KAUNO HRONAS“, pirmosios instancijos teismas iš esmės paneigė patį sandorių pripažinimo negaliojančiais faktą. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ginčijamus sandorius negaliojančiais ab initio, apeliantui paliko niekinių sandorių pagrindu perleistą reikalavimo teisę į BUAB „KAUNO HRONAS“, tuo pačiu pripažindamas niekinio sandorio pasekmių teisėtumo faktą, – jog reikalavimo teisė apeliantui perleista ir dalis BUAB „KAUNO HRONAS“ prievolės apeliantui įvykdyta teisėtai. Be to, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, nepaisant sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytų išvadų, sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl apelianto (atsakovo) teisių į BUAB „KAUNO HRONAS“ bei sumokėtos įsiskolinimo dalies įtakos apelianto teisėms. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas niekinių sandorių pasekmių taikymo klausimą, nepagrįstai taikė restitucijos taisyklės išimtį (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija pažymi, jog anksčiau paminėtų aplinkybių kontekste yra reikšmingas apeliacinio skundo argumentas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Kaip minėta, apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje BUAB „KAUNO HRONAS“ materialiųjų teisių ir pareigų. Pasak apelianto, pripažinus ginčijamas sutartis negaliojančiomis, teismas savo sprendimo esme pripažino, kad BUAB „KAUNO HRONAS“ dalį skolos apeliantui (atsakovui) grąžino neteisėtai. Teisėjų kolegija turi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
Civilinio proceso teisės trečiųjų asmenų instituto tikslas - užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tiek tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus (CPK 46 straipsnis), tiek tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir įstatymo nustatytą galimybę šį interesą įgyvendinti įstodami į prasidėjusį teisminį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1042-2002; 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004). Aptartos įstatyminės ir teismų praktikos nuostatos reiškia ir tai, kad spręsdamas dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesinio statuso pripažinimo, teismas visais atvejais turi identifikuoti materialinį teisinį santykį, kuris tą asmenį sieja su ginčo šalimis, ir materialinę teisės normą, kurioje nustatytos galimos teismo sprendimo pasekmės trečiojo asmens teisėms ir pareigoms. Įstatymo draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159-2007). Tai savo ruožtu reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ab initio panaikino sandorius, kurių šalimis buvo tik ieškovas ir apeliantas. Taigi sprendžiant pačių ginčijamų sandorių teisėtumo klausimą, darytina išvada, jog ginčijami sandoriai neturėjo įtakos BUAB „KAUNO HRONAS“ teisių ir pareigų apimčiai, kadangi šis asmuo nebuvo ginčijamų sandorių šalimi, o sandorio šalys neturėjo gauti jo leidimo sudaryti ginčo sutartis (CK 6.101 straipsnis). Tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina akcentuoti BUAB „KAUNO HRONAS“ interesus niekinių sandorių pasekmių taikymo etape, t. y. kokias pasekmes BUAB „KAUNO HRONAS“ sukėlė ar ateityje sukels ginčijamų sandorių pripažinimas negaliojančiais ab initio bei restitucijos taikymas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog, pritarus pirmosios instancijos teismo pasirinktam išimtiniam restitucijos taikymo būdui, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neturėtų įtakos BUAB „KAUNO HRONAS“ materialiosioms teisėms ir interesams, kadangi toks teismo pasirinktas restitucijos būdas iš esmės suponuoja BUAB „KAUNO HRONAS“ dalinio prievolės įvykdymo teisėtumą. Tačiau, kaip minėta ankstesnėje šios nutarties dalyje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi restitucijos taikymo išimtimi (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) ir nagrinėjamu atveju turėjo spręsti dėl šalių grąžinimo į padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais (status quo). Kolegijos vertinimu, taikant restituciją klasikiniu būdu (šalis grąžinant į pradinę padėtį), teismo sprendimu būtų nuspręsta dėl BUAB „KAUNO HRONAS“ materialiųjų teisių ir pareigų, tai yra, pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais ab initio ir taikant restituciją, spręstinas klausimas ir dėl BUAB „KAUNO HRONAS“ apeliantui sumokėtų lėšų – 31 201,06 Lt sumos grąžinimo, kadangi šios lėšos buvo sumokėtos nuo sudarymo momento pripažintų negaliojančiais sandorių pagrindu. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiama dėl neįtraukto dalyvauti byloje BUAB „KAUNO HRONAS“ materialiųjų teisių ir pareigų. Nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino ginčijamų sandorių teisėtumą actio Pauliana aspektu, aukščiau paminėta išvada, kolegijos įsitikinimu, yra pagrindas konstatuoti absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, o teisminio ginčo išsprendimas negali būti pripažintas teisingu, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir bylą perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
Nusprendus, kad yra pagrindas skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, teisėjų kolegija nepasisako, taip pat nepasisako dėl bylinėjimosi išlaidų, kurias šalys patyrė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo, nes šis klausimas bus išspręstas nagrinėjant bylą iš naujo.
Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (ieškovas BUAB „ALTAVIS“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Apeliantas neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl jam grąžintina 143 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 5 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 30 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti apeliantui uždarajai akcinei bendrovei „KEIGRA“ (juridinio asmens kodas 302317333) 143 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal AB DNB bankui pateiktą 2012 m. rugpjūčio 10 d. mokėjimo nurodymą Nr. 2163.