- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-21
- Bylos Nr.
- A-275-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03226-2014-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. D.
- Atsakovas
- valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Kategorijos
- 12.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. D. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. D. 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. csprl-149; panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Registrų centro Vilniaus filialas) 2014 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.) -12224 ir 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.) – 14087; įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą patenkinti pareiškėjo prašymus, kurie buvo pateikti valstybės įmonei Registrų centras.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. gegužės 27 d. valstybės įmonės Registrų centro prašė įtraukti į valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką papildomus nuosavybės teise priklausančio buto (unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“), esančio pastate „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus ir juose esamus duomenis: R. D. išduoto 2-jų kambarių buto orderio datą ir jo numerį (1985-05-20 Nr. 033558); tuometinio kooperatyvo „Elektronika“ mokestinio pranešimo duomenis (dėl 3907 rub. įnašo už dviejų kambarių butą); tuometinio TSRS taupomojo banko išduotos pažymos duomenis (jog 1985-10-10 bankiniu pavedimu Nr. 7054 buvo pervesta 3907 rublių suma kooperatyvui už kooperatinį 2-jų kambarių butą R. D. vardu). Pareiškėjas taip pat prašė, kad išduotame valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše būtų nurodoma įgytos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą tikroji data – 1985 m. spalio 10 d. ir data – 1995 m. rugpjūčio 29 d., kada šios nuosavybės teisės buvo registruotos Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke ir įregistravimo pagrindas – Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ 1995 m. rugpjūčio 29 d. pažyma Nr. 21. Pabrėžė, jog neprašė keisti Nekilnojamojo turto registre nurodytos nuosavybės teisių įregistravimo datos – 1995 m. rugpjūčio 29 d.
Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 29 d. pateikė teismui prašymą prijungi prie bylos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. gruodžio 22 d. nutarties, patvirtinančios pareiškėjo nuosavybės teises į butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“, nuorašą.
Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 23-25) paaiškino, kad registruojant daiktines teises į Nekilnojamojo turto registrą įrašomi tik tie dokumentai, kurie patvirtina daiktinės teisės atsiradimą ir tik tie duomenys, kurie nurodyti Nekilnojamojo turto registro įstatyme ir Nekilnojamojo turto registro nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 (toliau – ir Nuostatai). Pareiškėjo kartu su prašymu Registro tvarkytojui pateikti dokumentai, kurių pagrindu jis prašo įrašyti duomenis į Registrą, negali būti laikomi tinkamais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, o prašomus dokumentų duomenis apie įnašą už butą ir atliktą bankinį pavedimą įrašyti Registre teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teisė į butą įregistruota gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ 1995 m. rugpjūčio 29 d. pažymos Nr. 21 pagrindu, kuri atitinka įstatymų reikalavimus ir patvirtina R. D. nuosavybės teisės į butą atsiradimą bei yra tinkamas pagrindas įregistruoti pareiškėjo nuosavybės teises į butą. Registre įrašyti duomenys (dokumento pavadinimas, data, numeris) atitinka šios pažymos turinį, todėl yra teisingi ir išsamūs, juos keisti ar papildyti nėra teisinio pagrindo.
Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas su skundu nesutiko, prašė netenkinti. Atsiliepime (b. l 37) nurodė, kad visi sprendimo priėmimo teisiniai argumentai yra išsamiai išdėstyti ginčo sprendime, kuriuos palaiko šioje byloje. Prašė pakeisti procesinę padėtį iš atsakovo į trečiąjį suinteresuotą asmenį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismas palaikė atsakovo poziciją, nes pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą pareiškėjui nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantį „(duomenys neskelbtini)“ yra įregistruotos nuo 1995 m. rugpjūčio 29 d., įregistravimo pagrindu nurodyta 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažyma Nr. 21. Pažymėta, kad nuosavybės teisių į kooperatinį butą įregistravimo laiku galiojusio 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ (galioja ir dabar) 1 straipsnio nuostatos nustatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku. Šia įstatymo nuostata buvo papildytas tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos butų kodekso 117 straipsnis. Pareiškėjui nuosavybės teisės į butą buvo įregistruotos 1995 metais kooperatyvo „Elektronika“ išduotos pažymos Nr. 1 pagrindu, kurioje pagal minėto įstatymo 1 straipsnio nuostatą yra įrašytas faktas, kad už butą visiškai atsiskaityta ir, kad pareiškėjas yra jo savininkas. Registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškiai numato, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad nekilnojamojo turto registro duomenys turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu jie yra įrašomi. Todėl įvertinus minėto buto nuosavybės teisės juridinio įregistravimo dokumento turinį ir nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų atitiktį šiam dokumentui nustatyta, jog įregistravimo pagrindas atitinka nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis, nurodančius nuosavybės teisės dokumento datą – 1995 m. rugpjūčio 29 d. Be to, pagal Civilinio kodekso 4.262 straipsnio nuostatas, įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Tokia pati nuostata yra įtvirtinta Registro įstatymo 4 straipsnyje: „visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka“. Pagal Nuostatų 67 punktą, nekilnojamojo turto registre įrašomi dokumento, patvirtinančio daiktines teises duomenys, t. y. jo pavadinimas, data ir numeris. Ginčijamu atveju nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikti dokumentai nėra įstatyme numatyti pareiškėjo nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, todėl nėra teisinio pagrindo nekilnojamojo turto registre įrašyti šiuos dokumentus, nurodant jų pavadinimus, datas ir numerius. Pažymėta, kad Nekilnojamojo turto registre duomenys keičiami, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esamus, vadovaujantis Registro įstatymo 22 straipsnio reikalavimais. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad nuosavybės teises patvirtina 1985 m. rugpjūčio mėnesio mokestinis pavedimas, 1990 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto Tarybų skyriaus pažyma, orderis (29-31, 34), nes iš šių dokumentų aiškiai matyti, kad pareiškėjas yra įnešęs 3 907 rub. įnašą už dviejų kambarių butą, tačiau pilną atsiskaitymą už butą patvirtina 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažyma Nr. 21, kurios pagrindu pareiškėjui įregistruotos nuosavybės teisės į butą (b. l. 26, 36). Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir ginčo santykį reglamentuojančius teisės aktus, teismas darė išvadą, kad Nekilnojamojo turto registre pareiškėjo nuosavybės teisė į butą įregistruota gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ 1995 m. rugpjūčio 29 d. pažymos Nr. 21 pagrindu (kai buvo pilnai atsiskaityta už butą), ji atitinka įstatymų reikalavimus, patvirtina pareiškėjo nuosavybės teisės į butą atsiradimą, įrašyti duomenys (dokumento pavadinimas, data, numeris) atitinka šios pažymos turinį, todėl yra teisingi, išsamūs, juos keisti ar papildyti naujais pareiškėjo prašomais dokumentais nėra teisinio pagrindo, skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, naikinti jų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, spręsta, kad nėra pagrindo įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą patenkinti pareiškėjo prašymus, kurie buvo pateikti valstybės įmonei Registrų centras.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus miesto vykdomasis komitetas 1962 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 466 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui „Elektronika“ skyrė žemės sklypą dviejų namų („(duomenys neskelbtini)“) statybai. Daugiabutis, kuriame yra butas Nr. „(duomenys neskelbtini)“, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, baigtas statyti 1963 m. Vilniaus miesto vykdomasis komitetas 1963 m. gegužės 20 d. patvirtino kooperatyvui „Elektronika“ ilgalaikio (15 metų) kreditavimo planą. Namo „(duomenys neskelbtini)“ kooperatyvo nariai jų butams suteiktus kreditus grąžino 1978 m. Nuo 1963 m. iki 1985 m. apeliantas gyveno su seserimi tėvų trijų kambarių bute Nr. „(duomenys neskelbtini)“. 1985 m. kooperatyvo „Elektronika“ visuotiniame susirinkime buvo priimtas sprendimas dviem name gyvenusioms šeimoms pagerinti butų sąlygas – D. S. šeimai, gyvenusiai dviejų kambarių „(duomenys neskelbtini)“ namo „(duomenys neskelbtini)“ bute, skirti trijų kambarių butą, esantį tame pačiame name (E. D. butą Nr. „(duomenys neskelbtini)“), o E. D. šeimai, gyvenusiai trijų kambarių bute, skirti du butus – vieną „(duomenys neskelbtini)“ name D. S. priklausiusį butą Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir kitą „(duomenys neskelbtini)“ name esantį kooperatyvui priklausiusį vieno kambario butą Nr. „(duomenys neskelbtini)“. 1985 m. buvo išrašyti nauji orderiai trims butams, 1963 m. išduoti orderiai buvo atiduoti kooperatyvui. Keičiant gyvenamąsias patalpas buto Nr. „(duomenys neskelbtini)“ savininkė E. D. ir buto Nr. „(duomenys neskelbtini)“ savininkas D. S. už jų šeimoms suteiktą didesnį gyvenamąjį plotą 1985 sumokėjo kooperatyvui priemoką. Taigi 1985 m. spalio 10 d. pervesti 3907 rub. yra tik priemoka už suteiktą didesnį gyvenamąjį plotą ir negali būti traktuotina kaip pradinė nepilna įnašo už butą suma. Apeliantas prašo prijungti prie bylos paminėtas aplinkybes patvirtinančius duomenis, taip pat įpareigoti 351-ąją DNSB pateikti pažymą, patvirtinančią pilnai išmokėtus kreditus už butus, kuriuose nuo 1963 m. iki 1985 m. gyveno D. S. ir E. D. šeimos.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas mano, kad teismas neturėtų priimti ir vertinti naujai pateiktų duomenų. Pažymi, kad jie nebuvo pateikti registro tvarkytojui pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu. Nurodo, kad pareiškėjas reiškia naują reikalavimą dėl įpareigojimo 351-ąją DNSB pateikti pažymą, patvirtinančią pilnai išmokėtus kreditus už butus, kuriuose nuo 1963 m. iki 1985 m. gyveno D. S. ir E. D. šeimos. Be to, reikalavimas reiškiamas nedalyvaujančiam byloje asmeniui. Mano, kad teismas pagrįstai sprendė, jog Registro tvarkytojui pareiškėjo pateikti dokumentai nėra įstatyme numatyti nuosavybės teisės įgijimą patvirtinantys dokumentai, todėl nėra pagrindo jų nurodyti registre. Tokiais dokumentais nelaikytini ir pareiškėjo naujai pateikti dokumentai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui kartu su apeliaciniu skundu bei vėliau pateiktu prašymu pateikė naujus rašytinius įrodymus: 2015 m. gruodžio 29 d. prašymą bei Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo 1990 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-2693 ir kitus, aptartus apeliaciniame skunde, be to apeliaciniame skunde išdėstė prašymą dėl papildomų įrodymų iš 351-osios DNS Bendrijos išreikalavimo. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme tiriami tik tuo atveju, jeigu pastarasis teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pareiškėjas nenurodė dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismui nepateikė pagrįsto prašymo dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, taip pat nepagrindė, kodėl apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai nebuvo pateikti ir vertinami pirmosios instancijos teisme ir, atitinkamai, Registrų centre. Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikti duomenys, bei tai, kad papildomi duomenys galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo ir naujų įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos netenkinamas.
Pareiškėjas nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimu, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą panaikinti Centrinio registratoriaus sprendimą, kuriuo atsisakyta keisti Nekilnojamojo turto registro duomenis.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1985 m. gegužės 21 d. R. D. buvo išduotas gyvenamosios patalpos orderis Nr. 033558 apsigyventi gyvenamojoje patalpoje adresu „(duomenys neskelbtini)“. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas „Elektronika“ 1985 m. rugsėjo 15 d. pateikė mokestinį pranešimą dėl 3907 rub. įnašo už dviejų kambarių butą. TSRS Taupomasis bankas 1990 m. lapkričio 14 d. išdavė pažymą Nr. 984, jog 1985 m. spalio 10 d. bankiniu pavedimu Nr. 7054 buvo pervesta 3 907 rub. suma kooperatyvui už kooperatinį 2-jų kambarių butą R. D. vardu. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvas „Elektronika“ 1995 m. rugpjūčio 29 d. išrašė pažymą Nr. 21, kurioje pažymėta, kad R. D. pilnai išmokėjo už 2 kambarių butą, esantį, „(duomenys neskelbtini)“, kurio bendras plotas 43,52 kv.m. ir yra šio buto savininkas.
Pareiškėjas prašo šiuos duomenis, kurie pareiškėjo manymu, patikslintų nuosavybės teisių atsiradimo fakto datą įrašyti į Nekilnojamojo turto registro duomenų banką.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.
Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų. Šio straipsnio 2 dalis nustato, jog techninės klaidos gali būti ištaisytos suinteresuoto asmens prašymu arba kai nekilnojamojo turto registro tvarkytojas pastebėjo klaidą, jei nėra pagrindo manyti, kad toks ištaisymas pažeis teisių į tą nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtus interesus.
Pagal šias Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas duomenys nekilnojamojo turto registre gali būti ištaisyti tik dviem atvejais: kai nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kai, įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą, yra padaromos techninės klaidos. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog VĮ Registro centro Vilniaus filialas į Nekilnojamojo turto registrą būtų įrašęs klaidingus duomenis, neatitinkančius pateiktų dokumentų, ar būtų padarytos techninės klaidos,
Nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog suinteresuotų asmenų teisė kreiptis dėl netikslių ir klaidingų nekilnojamojo turto registro duomenų taisymo ir atitinkama nekilnojamojo turto registro tvarkytojo kompetencija atlikti tokius duomenų taisymus yra susijusi su Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis esminėmis nekilnojamojo turto registro tvarkymo taisyklėmis, pagal kurias nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520–2914/2012).
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys, vadovaujantis byloje esančių rašytinių įrodymų visetu, atitiko dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, todėl tikslinti duomenis, VĮ Registro centro Vilniaus filialui nebuvo jokio pagrindo.
Pažymėtina, kad Registro įstatymo 23 straipsnyje nustatyta, jog kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių atsiradimą (2 d.), t. y. dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, atitinkantys teisės aktų reikalavimus (3 d.).
Kaip nustatė pirmos instancijos teismas pareiškėjui nuosavybės teisės į butą, unikalus Nr. „(duomenys neskelbtini)“, esantį „(duomenys neskelbtini)“ yra įregistruotos nuo 1995 m. rugpjūčio 29 d., įregistravimo pagrindu nurodyta 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažyma Nr. 21. Įvertinusi minėto buto nuosavybės teisės juridinio įregistravimo dokumento turinį ir nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų atitiktį šiam dokumentui apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog įregistravimo pagrindas atitinka nekilnojamojo turto registre įrašytus duomenis, nurodančius nuosavybės teisės dokumento datą – 1995 m. rugpjūčio 29 d. galioję 1990 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnio nuostatos nustatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą, tampa buto savininku. Minėtoje pažymoje ir yra įrašytas faktas, kad už butą visiškai atsiskaityta ir, kad pareiškėjas yra jo savininkas. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pareiškėjo pateikti dokumentai – gyvenamųjų patalpų orderis, mokestinis pranešimas, banko pažyma – negali būti vertinami kaip įstatyme numatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, todėl nėra teisinio pagrindo nekilnojamojo turto registre įrašyti šiuos dokumentus, nurodant jų pavadinimus, datas ir numerius.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad pilną atsiskaitymą už butą patvirtina 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažyma Nr. 21, kurios pagrindu pareiškėjui įregistruotos nuosavybės teisės į butą. Jokių kitų dokumentų, išskyrus 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažymą Nr. 21, kurie patvirtintų nuosavybės teisės įgijimą į butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas nepateikė.
Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kad už dviejų kambarių butą priemoką pervedė bankiniu pavedimu 1985 m. spalio 10 d., t. y. tą dieną pilnai atsiskaitė už butą. Tačiau pažymėtina, kad Įstatymas „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ ir tame tarpe jo 1 straipsnis, nustatantis kada ir kokiu būdu kooperatyvo narys tampa buto savininku, įsigaliojo 1990 m. spalio 16 d., todėl Registrų centro Vilniaus filialas neturi kito teisinio pagrindo nustatyti kitokį nuosavybės teisės įsigijimo pagrindą.
Atsižvelgdama į aukščiau paminėtas faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, kad pareiškėjui nuosavybės teisės pagrįstai įregistruotos remiantis 1995 m. rugpjūčio 29 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Elektronika“ pažyma Nr. 21, o tikslinti registravimo pagrindą ir įrašyti papildomų dokumentų duomenis nėra pagrindo.
Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.