Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K., atstovaujamo advokatės K. R., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K., atstovaujamo advokatės K. R., skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas), atstovaujamas advokatės K. R., kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 53–56), prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas) 2016 m. balandžio 18 d. raštą Nr. (1.1.39.)s-1937 „Dėl prašymo atlikti žemės sklypo individualų turto vertinimą mokestinei vertei patikslinti“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo dalį, kuria jis ginčijo 31,83 ha kitos paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje (toliau – ir Sklypas), mokestinę vertę bei įpareigoti atlikti Sklypo individualų vertinimą mokestinei vertei nustatyti.Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. kovo 31 d. kreipėsi į VĮ Registrų centrą su prašymu dėl Sklypo mokestinės vertės neteisingo nustatymo. Tuo tarpu atsakovas minėtą pareiškėjo prašymą išnagrinėjo tik dėl individualaus vertinimo atlikimo, tačiau neišnagrinėjo prašymo dalies dėl neteisingos mokestinės vertės nustatymo. Pareiškėjas nurodė, kad negali Sklypo parduoti už 300 000 Eur, todėl nurodyta jo rinkos vertė 2 329 993 Eur akivaizdžiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjo teigimu, Sklypo kaina yra ženkliai mažesnė, tačiau atsakovas atsisakė atlikti Sklypo vertinimą ir nepatikslino jo vertės. Pareiškėjas nesutiko su Sklypo vertės nustatymu masiniu būdu, kadangi atsakovas nenurodė, kokius lyginamuosius pavyzdžius naudojo nustatydamas minėto turto vertę masiniu būdu, ar atliktos vertinamo turto ir lyginamo turto pataisos, taip pat nepagrindė, kokiais duomenimis remdamasis nustatė Sklypo rinkos vertę masinio vertinimo būdu. Pareiškėjas akcentavo, kad prašė atsakovo atlikti individualų turto vertinimą, kadangi vertinimo įmonės atsisako jį atlikti, nes nėra jokių lyginamųjų objektų turto vertei nustatyti, todėl pareiškėjas negali pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise kreiptis į turto vertinimo įmonę nustatyti turto vertę atlikus individualų turto vertinimą. Taigi, pareiškėjas manė, kad atsakovo atsisakymas atlikti individualų vertinimą yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, o ginčijamas Raštas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atsakovui teikė abiem Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. pagal 1 ir 2 dalis. Tačiau atsakovas neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dalies dėl Sklypo mokestinės vertės nustatymo, todėl, atsakovui šiuo klausimu nepriėmus sprendimo, pareiškėjas neturi galimybės ginčyti tokį sprendimą. Šiuo aspektu pareiškėjo atstovė pabrėžė, kad individualaus vertinimo negali atlikti jokia įmonė, nes nėra Sklypo analogų ir lyginamųjų pavyzdžių, todėl pareiškėjas atsidūrė beviltiškoje situacijoje.Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 25–29, 61–68) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė prašymą atlikti Sklypo individualų vertinimą, kuris negali būti vertinamas kaip skundas Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalies prasme. Pažymėjo, kad skundžiamame Rašte pareiškėją informavo, jog VĮ Registrų centras individualaus turto vertinimo apmokestinimo tikslu neatlieka, nurodė tai pagrindžiančius motyvus. Šiuo aspektu pažymėjo, kad žemės masinio vertinimo dokumentai ir jais remiantis apskaičiuotos žemės mokestinės vertės yra patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-522, įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymas negali būti laikomas skundu Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi toks skundas galėjo būti paduotas tik laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. Be to, pareiškėjas prašyme nenurodė, jog neteisingam Sklypo vidutinės rinkos vertės apskaičiavimui turėjo įtakos Nekilnojamojo turto registre / kadastre įregistruoti netikslūs šio žemės sklypo kadastro duomenys, taip pat nenurodė argumentų, kodėl netinkamai apskaičiuota Sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams. Tuo tarpu įstatymų leidėjas numato galimybę pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Atitinkamai pareiškėjas per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios (nuo kiekvienų metų sausio 1 dienos) gali teikti prašymą kartu su žemės sklypo individualia vertinimo ataskaita. Taigi, atsakovas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatė VĮ Registrų centro direktoriaus 2013 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. v-115 patvirtintose Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nustatytų skundo požymių, todėl Rašte atsakė tik dėl atsisakymo atlikti žemės sklypo individualų vertinimą, o pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių, kad VĮ Registrų centro Kauno ar Klaipėdos filialai atsisakė patikslinti Sklypo vertę. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad ginčijamas Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymas nėra teisiškai pagrįstas. Šiuo aspektu nurodė, kad nepakankamas rinkos duomenų kiekis vienoje žemės verčių zonoje, nesąlygoja joje neteisingos vidutinės rinkos vertės nustatymo masiniu vertinimu. Atsakovas pabrėžė, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, atliko patikrą ir nustatė, jog Sklypo vidutinė rinkos vertė mokesčiams (2 329 993 Eur), įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d., nustatyta teisingai ir be klaidų, o Sklypo mokestinės vertės apskaičiavimą pagrindžia atlikti skaičiavimai. Tuo tarpu atsakovui nesuteikti įgaliojimai keisti, tikslinti žemės sklypų vertes kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad 2016 m. kovo 31 d. prašyme pareiškėjas nenurodė, jog teikia prašymą ir pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, todėl šiuo aspektu pareiškėjo prašymas nebuvo nagrinėtas. Kartu pabrėžė, kad atsakovui teisės aktuose nėra nustatyta pareiga atlikti individualų vertinimą mokestinei vertei nustatyti, o atsakovas šiuo aspektu siekia išvengti viešų ir privačių interesų konflikto.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimu (b. l. 74–78) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nurodė, kad Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog mokesčio mokėtojas skundą dėl turto vertinimo įmonės nustatytos žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms žemės vertėms apskaičiuoti, gali pateikti turto vertinimo įmonei per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo. Turto vertinimo įmonė išnagrinėja skundą ir priima sprendimą per 2 mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Turto vertinimo įmonės sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertinimo įmonei gali pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Šiuos prašymus turto vertinimo įmonė išnagrinėja ir sprendimą priima per 3 mėnesius (tuo mokestiniu laikotarpiu, kai įsigalioja nauji Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti masinio žemės vertinimo dokumentai, – per 4 mėnesius) nuo prašymo gavimo dienos. Turto vertinimo įmonės sprendimas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, laikydamasis administracinės procedūros, nagrinėdamas skundus, pateiktus pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, turėtų priimti administracinę procedūrą užbaigiančius sprendimus per du mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Atitinkamai pareiškėjas teigia, kad jis į atsakovą kreipėsi abiem Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais.Teismas pabrėžė, kad VĮ Registrų centro direktorius 2013 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. v-115 patvirtino Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo taisykles (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 31 d.), kurios nustato VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų, pateikiamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, nagrinėjimo tvarką ir paskirtos komisijos funkcijas, sudarymo, darbo organizavimo bei sprendimų priėmimo ir apskundimo tvarką (Taisyklių 1 punktas). Skundas – pareiškėjo rašytinis kreipimasis į VĮ Registrų centrą dėl Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre nurodytų nekilnojamojo turto arba žemės sklypo kadastro duomenų netikslumų, kitų galimų klaidų, turinčių įtakos vidutinės rinkos vertės skaičiavimui, siekiant šiuos netikslumus ištaisyti (Taisyklių 3.6 punktas). Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas skundą VĮ Registrų centrui gali pateikti vieną kartą per 3 mėnesius nuo nekilnojamojo turto arba žemės vidutinės rinkos vertės mokesčiams nustatymo pradžios (t. y. nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintų masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo datos). Pareiškėjo skunde turi būti nurodytas asmens, padavusio skundą, vardas, pavardė, gimimo data (pavadinimas, juridinio asmens kodas), gyvenamosios vietos adresas (buveinės adresas). Skunde turi būti aiškiai nurodytos skundžiamos aplinkybės ir faktai (Taisyklių 8 punktas).Nurodytų nuostatų kontekste įvertinęs pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo turinį, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su prašymu atlikti individualų Sklypo vertinimą. Tačiau pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytos aplinkybės dėl Sklypo vertės ir pateikti priedai nepatvirtina, kad pareiškėjas pateikė prašymą ir dėl Sklypo mokestinės vertės nustatymo pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas teiktame prašyme tokių argumentų nenurodė ir šiam prašymui duomenų pagrįsti nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas tik skunde teismui nurodė argumentus, kad jis teikė prašymą ir dėl netinkamos Sklypo mokestinės vertės nustatymo. Taigi, teismas sprendė, kad šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo nurodytu aspektu vertinti pareiškėjo prašymą, kadangi pareiškėjas 2016 m. kovo 31 d. prašyme tokio reikalavimo atsakovui nebuvo pareiškęs. Be to, Žemės mokesčio įstatyme nustatytas 3 mėnesių terminas siejamas su mokestinės vertės nustatymu. Todėl nagrinėjamu atveju terminas prasidėjo 2013 m. sausio 1 d. Taigi, teismas pabrėžė, kad net jei ir būtų teikęs tokį prašymą, pareiškėjas būtų praleidęs nustatytą terminą, kadangi tokį prašymą turėjo pateikti iki 2013 m. kovo 31 d. Atitinkamai teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų dėl turto vertės, nustatytos masinio vertinimo būdu.Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsižvelgęs į ginčijamo Rašto turinį, teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vertino pareiškėjo prašymą pagal jame suformuluotą reikalavimą, t. y. dėl individualaus vertinimo atlikimo, ir pateikė argumentus dėl negalėjimo atlikti Sklypo individualų vertinimą. Tuo tarpu vien abstrakčiai pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas atsakovui nagrinėti prašymą visų prašyme nurodytų argumentų aspektu, vertinant juos kaip reikalavimą. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertino kritiškai ir pažymėjo, kad pats pareiškėjas gali kreiptis į atsakovą su tokio turinio prašymu bei, remdamasis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, prašyti, kad atsakovas pradėtų administracinę procedūrą ir atitinkamai priimtų sprendimą. Tik tokiu atveju pareiškėjas galėtų ginčyti administracinės procedūros sprendimą. Teismas kartu akcentavo, kad Žemės mokesčio įstatyme nustatyta ir kita galimybė, t. y. pareiškėjas, kaip mokesčio mokėtojas, vieną kartą per mokestinį laikotarpį – nuo kiekvienų metų sausio 1 d. – turi teisę turto vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.Teismas pabrėžė, jog pareiškėjo nurodyta faktinė situacija, kad jis negali parduoti Sklypo, nepatvirtina jo reikalavimo pagrįstumo. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, kad jis pardavinėja Sklypą, už kokią kainą siekia jį parduoti. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo prie prašymo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teiginių, jog jokia vertinimo įmonė negali atlikti individualaus vertinimo. UAB „MARLEKSA“ pranešime nurodyta, jog ji negali atlikti turto vertinimo dėl nepakankamos vertintojo kompetencijos. Tačiau aplinkybė, kad bendrovėje nėra kompetentingo vertintojo, negali patvirtinti, jog neįmanoma atlikti turto vertinimą. Pareiškėjas taip pat nepagrindė, ar šiuo metu jis realiai siekia atlikti individualų turto vertinimą, ar kreipėsi ir į kitas turto vertinimo įstaigas. Taigi, teismo vertinimu, vien faktinė ginčo situacija negali pagrįsti pareiškėjo prašymo teisėtumo.Pareiškėjo teiginius, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atlikti individualų Sklypo vertinimą, teismas laikė nepagrįstais. Šiuo aspektu nurodė, kad Raštas grindžiamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049, ir Masinio žemės vertinimo taisyklėmis. Rašte atsakovas paaiškino, dėl kokių priežasčių negali atlikti individualaus turto vertinimo mokestinei vertei nustatyti. Teismo vertinimu, Raštas atitinka prašymo turinį, jame aiškiai nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsakymas. Tokio prašymo nagrinėjimui netaikyta viešojo administravimo procedūra ir atsakovas neturėjo priimti sprendimo VAĮ prasme. Be to, pats Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. Teismas akcentavo, kad VĮ Registrų centrui teisės aktais pavesta įgyvendinti valstybės funkciją – nekilnojamojo turto vertinimą masinio vertinimo būdu nustatant vidutinę rinkos vertę. Nors VĮ Registrų centrui, vadovaujantis VĮ Registrų centro įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1R-74, 9.2.3 punktu, suteikta teisė atlikti ir individualų turto vertinimą, atsakovas nėra įpareigotas jį atlikti. Taigi, teismas pažymėjo, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti atlikti individualų turto vertinimą apmokestinimo tikslu, o šiuo atveju savo atsisakymą argumentavo galimu viešųjų ir privačių interesų derinimo konfliktu, rėmėsi vertintojo profesinės veiklos principais. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė kad atsakovo atsisakymas yra tinkamai pagrįstas. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą atsakovas pažeidė, atsisakydamas atlikti individualų turto vertinimą.Nors pareiškėjas skundą, be kita ko, grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-428/2013, teismas pabrėžė, kad šioje byloje vertinama kita faktinė situacija, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl individualaus turto vertinimo, todėl atsakovas negali būti įpareigojamas priimti sprendimą pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnį, reglamentuojantį skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės nagrinėjimą, kadangi pareiškėjas nepateikė skundo pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovo Raštas atitinka pareiškėjo prašymo turinį, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Taip pat negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo dalį, kuria jis teigia ginčijęs Sklypo mokestinę vertę, kadangi tokio prašymo jis nebuvo pateikęs. Be to, šiuo atveju negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti Sklypo individualų vertinimą mokestinei vertei nustatyti, kadangi atsakovas Rašte pagrindė atsisakymo priežastis, o teismas nenustatė priežasčių, kodėl atsakovas turėtų atlikti individualų Sklypo vertinimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas turi teisę aktyviai ieškoti kompetentingų turto vertintojų, jog jie atliktų Sklypo individualų vertinimą mokestinei žemės vertei nustatyti, ir vieną kartą per mokestinį laikotarpį, t. y. nuo kiekvienų metų sausio 1 d., turi teisę turto vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.

III.

Pareiškėjas A. K., atstovaujamas advokatės K. R., pateikė apeliacinį skundą (b. l. 81–83), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas prašymą atsakovui teikė tik dėl individualios vertės nustatymo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas, pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad kreipėsi į eilę vertintojų, kurie atsisakė atlikti individualų Sklypo vertinimą, nes nėra jokių lyginamųjų objektų šiam turtui įvertinti, ir pateikė tik dalies vertintojų atsisakymus, nes kiti nesutiko pateikti rašytinius atsisakymus, todėl teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas pateikė tik vienos vertinimo įmonės atsisakymą. Remdamasis tuo, kad ginčo Sklypo jau 3 metus niekas neperka už beveik 8 kartus mažesnę kainą, šio Sklypo individualaus vertinimo nėra kompetentinga atlikti nė viena Lietuvos turto vertinimo įmonė, o VĮ Registrų centro, kaip viešojo administravimo subjekto, priimami individualūs administraciniai aktai turi būti ne tik teisėti, bet ir teisingi (remiasi LVAT 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-638/2014), pareiškėjas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo atlikti individualų vertinimą mokestinei vertei pagrįsti. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovo teiginiai, jog jis, atlikęs Sklypo vertinimą, bus ir pareiškėju, ir atsakovu byloje dėl turto vertės nustatymo, yra akivaizdžiai neteisingi, kadangi byloje pareiškėju bus turto savininkas, o ne vertinimo įstaiga. Be to, šiuo atveju joks interesų konfliktas tarp užsakovo ir vertintojo negali kilti, priešingai, VĮ Registrų centrui rengiant individualią vertinimo ataskaitą, atsakovas, kaip valstybės įgaliotas atstovas ir viešojo administravimo subjektas šioje srityje, galės užtikrinti, kad ji atitiktų Masinio žemės vertinimo taisyklių 47–49 punktų reikalavimus.Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 88–91) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą nepakeistą.Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą ir priimdamas ginčijamą sprendimą, visapusiškai ir objektyviai ištyrė bylos aplinkybes, jas įvertino bei savo sprendimą pagrindė įrodymais ir teisės aktų nuostatomis. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir VĮ Registrų centro atsiliepimai į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą bei patikslintą skundą. Atsakovas pabrėžia, kad nei viename pareiškėjo atsakovui pateikto prašymo sakinyje nenurodyta, jog pareiškėjas nesutinka su nustatyta Sklypo vidutine rinkos verte mokesčiams. Be to, pareiškėjas nei priminiame skunde teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė teisės akto, įpareigojančio atsakovą atlikti individualų vertinimą. Tuo tarpu atsakovo ar kai kurių turto vertintojų atsisakymas atlikti vertinimą neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis į kitus turto vertintojus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centro 2016 m. balandžio 18 d. rašto Nr. (1.1.39.)s-1937 „Dėl prašymo atlikti žemės sklypo individualų turto vertinimą mokestinei vertei patikslinti“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2016 m. kovo 31 d. prašymo dalį, kuria jis ginčijo 31,83 ha kitos paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, mokestinę vertę bei įpareigoti atlikti Sklypo individualų vertinimą mokestinei vertei nustatyti.Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su 2016 m. kovo 31 d. prašymu atlikti individualų ginčo žemės Sklypo vertinimą, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai vertino pareiškėjo prašymą pagal jame suformuluotą reikalavimą, t. y. dėl individualaus vertinimo atlikimo, ir pateikė argumentus dėl negalėjimo atlikti Sklypo individualų vertinimą. Atitinkamai teismas sprendė, kad teisės aktai neįpareigoja atsakovo atlikti individualų turto vertinimą, todėl atsakovas turėjo teisę atsisakyti atlikti tokį vertinimą, o pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą šiuo atveju atsakovas pažeidė. Be to, teismas papildomai akcentavo, kad net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas minėtu 2016 m. kovo 31 d. prašymu būtų kreipęsis į atsakovą pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas, jis būtų praleidęs jose nustatytą terminą. Tačiau pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodamas savo pirminiame skunde išdėstytus argumentus, į kuriuos jau detaliai atsakė pirmosios instancijos teismas.ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys duomenys. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų ir pateiktame apeliaciniame skunde iš esmės tik pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde ir patikslintame skunde išdėstytus savo argumentus, akcentuodamas tai, jog nagrinėjamu atveju jis su 2016 m. kovo 31 d. prašymu į atsakovą kreipėsi, be kita ko, dėl neteisingo ginčo Sklypo mokestinės vertės nustatymo, tačiau ši prašymo dalis nebuvo išnagrinėta, be to, pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisakė atlikti individualų Sklypo vertinimą.Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors minėtas pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymas pavadintas „Dėl tikrovės neatitinkančios žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, vidutinės rinkos vertės“ ir jame pareiškėjas, be kita ko, abstrakčiai nurodo, jog nustatyta minėto žemės sklypo vidutinė rinkos vertė neatitinka tikrovės, šiame prašyme pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai pažymėjo, jog jis, siekdamas pasinaudoti Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje numatyta teise kreiptis į turto vertinimo įmonę su prašymu žemės sklypo mokestine verte laikyti vertę, nustatytą atlikus individualų žemės sklypo vertinimą, kreipėsi į Lietuvoje nekilnojamojo turto vertinimo paslaugas teikiančias įmones, tačiau jos atsisakė atlikti nurodyto žemės sklypo individualų vertinimą, todėl pareiškėjas prašė VĮ Registrų centro atlikti šio žemės sklypo individualų vertinimą. Tuo tarpu jokių argumentų, kodėl neteisingai apskaičiuota Sklypo vidutinė rinkos vertė, taip pat prašymo minėtame prašyme pareiškėjas nenurodė. Taigi, įvertinus pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo turinį, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į atsakovą kreipėsi būtent su prašymu atlikti individualų ginčo Sklypo vertinimą, o ne dėl Sklypo mokestinės vertės nustatymo pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio nuostatas. Todėl šiuo atveju, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas neturėjo pagrindo nurodytu aspektu vertinti pareiškėjo prašymą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai išsamiau nenagrinėjo pareiškėjo tik teismui pateiktame skunde išdėstytų argumentų dėl ginčo Sklypo mokestinės vertės nustatymo (ne)teisingumo.Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teisės aktai neįpareigoja atsakovo atlikti individualų turto vertinimą ir jis turėjo teisę atsisakyti atlikti tokį vertinimą, o savo atsisakymą tinkamai pagrindė, todėl teismo pakankamai išsamiai išdėstytų argumentų šiuo aspektu nebekartoja. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjo pateikti dalies nekilnojamojo turto vertinimo paslaugas teikiančių subjektų atsisakymai atlikti ginčo Sklypo individualų turto vertinimą apmokestinimo tikslu savaime neįrodo, kad apskritai joks tokias paslaugas teikiantis subjektas objektyviai nėra kompetentingas atlikti minėto Sklypo individualų vertinimą, t. y. neįmanoma atlikti šio turto vertinimą. Todėl pareiškėjo skundo teiginiai, jog nagrinėjamu atveju atsakovas privalėjo atlikti Sklypo individualų vertinimą mokestinei vertei pagrįsti, kadangi Sklypo individualaus vertinimo nėra kompetentinga atlikti nė viena Lietuvos turto vertinimo įmonė, o dėl to pareiškėjas negali pasinaudoti Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise, atmestini kaip nepagrįsti. Minėtų išvadų nepaneigia ir pareiškėjo teiginiai, kad jis negali parduoti Sklypo. Juolab, kad pareiškėjas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šio savo teiginio iš esmės nepagrindė.Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčijamą atsakovo Raštą, sprendžia, kad jis atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus tokio pobūdžio dokumentui, jame atsakyta į pareiškėjo prašymą, išdėstyti jo priėmimo motyvai ir pagrindas, jis grindžiamas teisės aktų nuostatomis, pasirašytas įgalioto asmens. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti minėtą Raštą ir išvestinių reikalavimų.Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. K., atstovaujamo advokatės K. R., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.