Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei, atsakovės atstovei D. G., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. patikslintą skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nesutiko su atsakovo nustatytu Žemės sklypo vertės nustatymu masiniu būdu. Atsakovas nenurodė, kokius lyginamuosius pavyzdžius naudojo nustatydamas turto vertę masiniu būdu, ar atliktos vertinamo turto ir lyginamo turto pataisos. Atsakovas nepagrindė, kokiais duomenimis remdamasis nustatė sklypo rinkos vertę masinio vertinimo būdu.

Pareiškėjo nuomone, atsakovo atsisakymas atlikti individualų vertinimą yra nemotyvuotas ir nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl VĮ Registrų centro Rašto teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso Žemės sklypas, kurio vidutinė rinkos vertė mokesčiams 2 329 993 Eur.

Pareiškėjas 2016 m. kovo 31 d. su prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centrą, prašydamas atlikti Žemės sklypo individualų vertinimą. Su prašymu atsakovui pateikė 2016 m. kovo 15 d. Nekilnojamojo vertinimo sutartį, pasirašytą su uždarąja akcine bendrove „Marleksa“ ir 2016 m. kovo 30 d. pranešimą. Be to, pateikė susirašinėjimą elektroniniu paštu dėl Žemės sklypo vertinimo.

Atsakovas VĮ Registrų centras Rašte „Dėl prašymo atlikti žemės sklypo individualų turto vertinimą mokestinei vertei patikslinti“, išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymą, paaiškino jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus, padarė išvadą, kad individualaus turto vertino apmokestinimo tikslu neatlieka. Įvykus teisminiam ginčui, Registrų centrui byloje, esant atsakovu ir pareiškėju, nepavyktų išvengti galimo viešųjų ir privačių interesų derinimo konflikto.

Pareiškėjas nesutinka su Raštu ir teigia, kad atsakovas Rašte nevertino pareiškėjo prašymo dėl Žemės sklypo neteisingos mokestinės vertės nustatymo.

Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojas skundą dėl turto vertinimo įmonės nustatytos žemės vidutinės rinkos vertės, naudojamos mokestinėms žemės vertėms apskaičiuoti, gali pateikti turto vertinimo įmonei per 3 mėnesius nuo žemės mokestinės vertės nustatymo. Turto vertinimo įmonė išnagrinėja skundą ir priima sprendimą per 2 mėnesius nuo skundo gavimo dienos. Turto vertinimo įmonės sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – Administracinių bylų teisenos įstatymas) nustatyta tvarka. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio mokėtojai vieną kartą per mokestinį laikotarpį, per 3 mėnesius nuo mokestinio laikotarpio pradžios, turto vertinimo įmonei gali pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą. Šiuos prašymus turto vertinimo įmonė išnagrinėja ir sprendimą priima per 3 mėnesius (tuo mokestiniu laikotarpiu, kai įsigalioja nauji Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtinti masinio žemės vertinimo dokumentai, – per 4 mėnesius) nuo prašymo gavimo dienos. Turto vertinimo įmonės sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, laikydamasis administracinės procedūros, nagrinėdamas skundus, pateiktus pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis, turėtų priimti administracinę procedūrą užbaigiančius sprendimus per du mėnesius nuo skundo gavimo dienos.

Pareiškėjas teigia, kad jis į atsakovą kreipėsi abiem Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais.

Valstybės įmonės Registrų centro direktorius 2013 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. v-115, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio, patvirtino Nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo taisykles (toliau – ir Taisyklės; ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 31 d.), kurios nustato Registrų centro nekilnojamojo turto ir žemės mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų, pateikiamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka, nagrinėjimo tvarką ir paskirtos komisijos funkcijas, sudarymo, darbo organizavimo bei sprendimų priėmimo ir apskundimo tvarką (1 punktas). Skundas – pareiškėjo rašytinis kreipimasis į Registrų centrą dėl Nekilnojamojo turto registre ir Nekilnojamojo turto kadastre nurodytų nekilnojamojo turto arba žemės sklypo kadastro duomenų netikslumų, kitų galimų klaidų, turinčių įtakos vidutinės rinkos vertės skaičiavimui, siekiant šiuos netikslumus ištaisyti (Taisyklių 3.6 punktas).

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad pareiškėjas skundą Registrų centrui gali pateikti vieną kartą per 3 mėnesius nuo nekilnojamojo turto arba žemės vidutinės rinkos vertės mokesčiams nustatymo pradžios (t. y. nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintų masinio vertinimo dokumentų įsigaliojimo datos). Pareiškėjo skunde turi būti nurodytas asmens, padavusio skundą, vardas, pavardė, gimimo data (pavadinimas, juridinio asmens kodas), gyvenamosios vietos adresas (buveinės adresas). Skunde turi būti aiškiai nurodytos skundžiamos aplinkybės ir faktai (8 punktas).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo turinį, konstatuoja, kad pareiškėjas į atsakovą kreipėsi su prašymu atlikti individualų Žemės sklypo vertinimą. Jo pateiktame prašyme nurodytos aplinkybės dėl Žemės sklypo vertės ir pateikti priedai nepatvirtina, kad pareiškėjas pateikė prašymą ir dėl Žemės sklypo mokestinės vertės nustatymo pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas teiktame prašyme tokių argumentų nenurodė ir šiam prašymui duomenų pagrįsti nepateikė. Pareiškėjas tik skunde teismui nurodė argumentus, kad jis teikė prašymą ir dėl netinkamos Žemės sklypo mokestinės vertės nustatymo. Šiuo atveju atsakovas neturėjo pagrindo šiuo aspektu vertinti pareiškėjo prašymo, kadangi pareiškėjas 2016 m. kovo 31 d. prašyme tokio reikalavimo atsakovui nebuvo pareiškęs. Be to, Žemės mokesčio įstatyme nustatytas 3 mėnesių terminas siejamas su mokestinės vertės nustatymu. Šiuo atveju terminas prasidėjo 2013 m. sausio 1 d. Taigi, net jei ir būtų teikęs tokį prašymą, pareiškėjas būtų praleidęs nustatytą terminą, kadangi tokį prašymą turėjo pateikti iki 2013 m. kovo 31 d.

Atsižvelgus į ginčijamo Rašto turinį, darytina išvada, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai vertino pareiškėjo prašymą pagal jame suformuluotą reikalavimą, t. y. dėl individualaus vertinimo atlikimo ir pateikė argumentus dėl negalėjimo atlikti Žemės sklypo individualų vertinimą. Vien abstrakčiai prašyme nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas atsakovui nagrinėti prašymą visų prašyme nurodytų argumentų aspektu, vertinant juos kaip reikalavimą. Teismas šiuos pareiškėjo teiginius vertina kritiškai. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas gali kreiptis į atsakovą su tokio turinio prašymu ir, remdamasis Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, prašyti kad atsakovas pradėtų administracinę procedūrą ir atitinkamai priimtų sprendimą. Taigi, tik tokiu atveju galėtų pareiškėjas ginčyti administracinės procedūros sprendimą.

Pažymėtina, kad Žemės mokesčio įstatyme nustatyta ir kita galimybė, t. y. pareiškėjas, kaip mokesčio mokėtojas, vieną kartą per mokestinį laikotarpį – nuo kiekvienų metų sausio 1 d. turi teisę turto vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.

Pareiškėjo nurodyta faktinė situacija, kad jis negali parduoti Žemės sklypo nepatvirtina jo reikalavimo pagrįstumo. Pažymėtina, kad pareiškėjo prie prašymo pateikti dokumentai nepatvirtina jo teiginių, jog jokia vertinimo įmonė negali atlikti individualaus vertinimo. UAB „MARLEKSA“ pranešime nurodyta, jog dėl nepakankamos vertintojo kompetencijos, negali atlikti turto vertinimo. Taigi, ta aplinkybė, kad bendrovėje nėra kompetentingo vertintojo, negali patvirtinti, kad neįmanoma atlikti turto vertinimą. Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių, kad jis pardavinėja Žemės sklypą, už kokią kainą siekia parduoti. Taip pat nepagrindė, ar ir šiuo metu realiai siekia atlikti individualų turto vertinimą ir, ar kreipėsi ir į kitas turto vertinimo įstaigas. Pareiškėjas jokių papildomų duomenų, kad ir šiuo metu siekia atlikti turto vertinimą, nepateikė. Teismo vertinimu, vien faktinė situacija negali pagrįsti pareiškėjo prašymo teisėtumo.

Pareiškėjo teiginiai, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atlikti individualų Žemės sklypo vertinimą, laikytini nepagrįstais. Raštas grindžiamas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 ir Masinio žemės vertinimo taisyklėmis.

Pažymėtina, kad Rašte atsakovas paaiškino dėl kokių priežasčių negali atlikti individualaus turto vertinimo mokestinei vertei nustatyti. Teismo vertinimu, Raštas atitinka prašymo turinį, jame aiškiai nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas atsakymas. Tokio prašymo nagrinėjimui netaikyta viešojo administravimo procedūra ir atsakovas neturėjo priimti sprendimo Viešojo administravimo įstatymo prasme. Be to, pats Raštas pareiškėjui teisinių pasekmių nesukelia. VĮ Registrų centrui teisės aktais pavesta įgyvendinti valstybės funkciją – nekilnojamojo turto vertinimą masinio vertinimo būdu nustatant vidutinę rinkos vertę. Nevertinami pareiškėjo skundo argumentai dėl turto vertės nustatytos masinio vertinio būdu. Pažymėtina, kad nors VĮ Registrų centrui, vadovaujantis VĮ Registrų centro įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1R-74, 9.2.3 papunkčiu suteikta teisė atlikti ir individualų turto vertinimą, tačiau atsakovas nėra įpareigotas jį atlikti. Atsakovas pagrindiniu argumentu atsisakyti atlikti individualų turto vertinimą apmokestinimo tikslu nurodė galimą viešųjų ir privačių interesų derinimo konfliktą, rėmėsi vertintojo profesinės veiklos principais. Pareiškėjas nenurodė, kokį teisės aktą atsakovas pažeidė, atsisakydamas atlikti individualų turto vertinimą. Pažymėtina, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti atlikti turto vertinimą. Atsisakymas yra tinkamai pagrįstas.

Pareiškėjas skundą grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-492-428-13, tačiau šioje byloje vertinama kita faktinė situacija, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl individualaus turto vertinimo, todėl atsakovas negali būti įpareigojamas priimti sprendimą pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnį, reglamentuojantį skundų ir prašymų dėl nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės nagrinėjimą, kadangi, kaip nustatyta anksčiau pareiškėjas nepateikė skundo pagal Žemės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Įvertinus anksčiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Raštas atitinka prašymo turinį, todėl nėra pagrindo jo naikinti. Taip pat negali būti tenkinamas ir pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. kovo 31 d. prašymo dalį, kuria, jis teigia ginčijęs Žemės sklypo mokestinę vertę, kadangi tokio prašymo jis nebuvo pateikęs. Taip pat negali būti tenkinamas ir reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti Žemės sklypo individualų vertinimą mokestinei vertei nustatyti, kadangi atsakovas Rašte pagrindė atsisakymo priežastis, o teismas nenustatė priežasčių, kodėl atsakovas turėtų atlikti individualų Žemės sklypo vertinimą. Pareiškėjas turi teisę aktyviai ieškoti kompetentingų turto vertintojų, kad jie atliktų Žemės sklypo individualų vertinimą mokestinei žemės vertei nustatyti ir vieną kartą per mokestinį laikotarpį, t. y. nuo kiekvienų metų sausio 1 d., turi teisę turto vertinimo įmonei pateikti prašymą žemės mokestine verte laikyti žemės vertę, nustatytą atlikus individualų žemės vertinimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.